Blogadienis

Publikuota: 2010-07-12

Jau ne kartą turėjau galimybę įsitikinti, kad esu žmogus – degtukas. Mano galvoje knibžda daug įvairių minčių. Dažniausiai gimus naujai idėjai, aš užsidegu begaliniu noru, ją įgyvendinti, daug apie tai galvoju, pradedu pasiruošiamuosius darbus ir taip po truputi visas sudegu, sueikvoju energiją ir užsispyrimas išgaruoja. Kažkada vos pradėjus rašyti tinklaraštį girdėjau replikų, kad tai tik dar viena mano užgaida, kuri ilgai negyvuos. Eat this, motherfuckers who said that!

Šis nuosavas interneto kampelis, mano kūrinys, tapo neatsiejama gyvenimo dalimi, pomėgiu. Tai būdas išsireikšti, pasidalinti savo mintimis. Savotiškas pasipasakojimas žmonėms apie tai, kas tau svarbu. Kai sugalvojęs kokią temą, prasėdi prie jos rašymo valandėlę ar dvi, tai paskelbus jautiesi kone taip, lyg visą tai būtum išpasakojęs žmogui, kuris tavęs klausosi su dideliu susižavėjimu.

Taip, galbūt mano gramatika ar rašymo stilius negali būti apibūdinami žodžiu kokybė, bet svarbiausiai, kad niekas iš jūsų už tai nebaudžia. Jūs perskaitote vieno žmogelio mintis, pomėgius, potyrius, kritiką ir arba pritariate man, arba ne, komentuojate straipsnius, išsakydami savo nuomonę apie aprašomus dalykus, pernelyg nesigilindami į klaidas ar stilistiką. Atgalinis ryšys visada yra didžiausia padėka autoriui ir paskata nesustoti ir tęsti darbą toliau. Tikrai begalo gera gauti elektroninius laiškus, kuriuose dėkojama už straipsnius, įvertinamos mano pastangos ir net pasiūlomos temos ;j Man, kaip autoriui, tai yra pats didžiausias įvertinimas.

Per tuos du metus tinklaraštis patyrė daug: ne vieną kartą keistas dizainas, svetainė skilo į atskirą dienoraštį, bei muzikinę svetainę, vėliau šios atskiros dalys nepasiteisino ir buvo panaikintos, arba prijungtos atgal prie svetainės, taipogi atsirasdavo naujos kategorijos, dingdavo senosios, susidurta su duomenų bazių problemomis, kovota su sugedusiais įskiepiais, bei šlamštu komentaruose ir pan. Bet visų svarbiausia – mano internetinė erdvė niekur nedingo.

Per tuos pačius dvejerius metus pasikeičiau ir aš pats. Pripažįstu, kad gerokai suaugau, kad išmokau laisviau bendrauti ir pakeičiau požiūrį į daugybę dalykų. Tadas, kuris rašo šį tinklaraštį dabar, jau visai ne be toks, koks jį pradėjo rašyti.

Niekada neteko susidurti su tokiomis problemomis, kaip blogodepresija. Taip, esu tinginiukas ir kartais tiesiog pritingiu savaitėlę ar dvi ką nors brūkštelti, bet kaip bebūtų, ko gero jau pasiekiau tą ribą iki kurios atkeliauja retas naujokas, kuris tinklaraštį būna pradėjęs rašyti “nes draugai rašo”. Jau nesu tas žalias naujokėlis ir tikiuosi, kad kadanors išauš ta diena, kai galėsiu būti vadinamas senbūviu :j

Taigi, ačiū, kad esate, ačiū, kad skaitote ir neapleiskite reanimated.lt trečiaisias gyvavimo metais.