Issukiai

Publikuota: 2011-11-21

Dažnai žiūrint įvairius serialus, galima pastebėti, kad serijos dažnai baigiasi su kokiomis nors išvadomis. Vienais atvejais tos išvados, pamąstymai pateikiami garsiai, kaip pvz Dexter’io ar Desperate Housewives atveju. Kitais atvejais žodžiais jos nėra pasakomos, kaip tarkime House’o seriale. Tačiau smagiausia, kai tam tikrus neilgus gyvenimo etapus, tu pats gali užbaigti išvadomis, tarsi užbaiginėdamas savo asmeninę gyvenimo seriją. Conclusion’as prieš kitą etapą. Ypač dar iš tokio postringautojo, kaip aš :D

Rašau naktimis, nes naktimis geriau rašosi. Šiąnaktinės (nors 5:00 jau tikriausiai reikėtų traktuoti, kaip ankstų rytą) maniškės gyvenimo pastabos, arba išvados rišasi būtent apie iššūkius. Ar pastebėjote, kad žmonės visgi mėgsta iššūkius? Na taip, galbūt tik jų forma nebūna tokia akivaizdi. Tikrai ne kiekvienas ryžtųsi apkeliauti pasaulį, dviračiu apvažiuoti savo šalį ar šokti su guma nuo televizijos bokšto. Mes susikuriam savo mažus iššūkius, kuriuos kartas nuo karto įveikinėjam. Vieniems tai storos knygos perskaitymas, sudėtingos dainos akordų išmokimas, kitiems dietos laikymasis ar aukščiausio lygio pasiekimas RPG žaidime, puikiai apgintas referatas, 3 savaičių savanorystė kariuomenėje, ar galiausiai pasimylėjimas su mergina, su kuria dar nesimylėjai. Arba su dviem iškarto. Kiekvienam pagal poreikius, skant. Kaip, kad Barney iš How I Met… mėgsta sakyti: challenge accepted! Įdomiausia tai, kad nors tai ir atrodo lyg bandymas kažkam kažką įrodyti, pasirodyti prieš kitus, tačiau taip būna išties rečiau. Dažniausiai kartelės iškeliamos patiems sau. Patys sau įrodinėjam, kad va, vis dar galiu šitiek pasiekti, jei kiek labiau pasistengsiu. Ir tada tikrai imam stengtis, atiduodam daug jėgų, dėmesio, susikaupimo, tai gali varginti, galim daug kartų failintis, tačiau pasiekę norimą rezultatą – jaučiamės velnioniškai gerai. Jausmas prilygsta, lyg būtum užlipęs į aukščiausią kalną (na gal tik peizažas ne tas pats).

Nežinau kiek dažnai tokie iššūkiai pasitaiko kitiems. Tikrai žinau ne vieną žmogų, kuriems kažką įrodinėti tiek sau, tiek kitiems reikia nuolat. Jie visą laiko plėšosi ir bando pasirodyti. Aš esu iš tų žmonių, kuris gaudosi savo galimybių ribose ir man užtenka žinoti, kad aš galiu. Tai, kad gaunu pora balų mažesnį įvertinimą iš dėstytojo, nei koks nors grupės pirmūnas, tai man nieko nereiškia, nes žinau, kad tą balą gavau nesistengdamas ir jei dėčiau tiek darbo kiek tas vadinamasis pirmūnas, tai rezultatai būtų nesulyginami. Esmė, kad jei jau imuosi darbo, tai jis turi būti padarytas tvarkingai. Viskas išbaigta iki galo ir veikti, taip kaip turi. Jokios chaltūros, atmazkių ir pan negatyvaus šlamšto. Jau ne vienerius metus stengiuosi vadovautis šūkiu: Get involved! Kuris apjungia idėją, kad turi įsitraukti į viską ką darai ir atiduoti tam visą save. O jei to padaryti negali – tai tiesiog net nepradėti. Ko gero tai paaiškintų, kodėl su merginomis aš paskutinius pora metų geriausiu atveju būnu tik Friends With Benefits. Jei negaliu įsitraukti, savęs atiduoti viso – geriau net nepradėti. O to verto žmogaus paieškos laukimas, kiek matau yra tikrai ilgalaikis procesas. Žinoma, vien žinojimu, kad galiu pasiekti tą ar aną - neišgyvenčiau. Kartą per pusmetį ar metus pats sau išsikeliu iššūkį, atitinkantį savo reikalavimus ir žinoma kartelė būna visad tikrai gan aukštai. Tačiau dar nė karto nesusidūriau su problema sau kažką įrodyti ir gyvenimas tęsiasi :j

Į temą, kaip tik užrodysiu vieno vaikinuko kelionę per Kiniją pėsčiomis. Tikrai smagus filmukas apie vieną tokių iššūkių, apie kuriuos kalbėjau. Na tik vaikinukas šiuo atveju planavo nupėdinti iki pat Vokietijos. Tačiau sprendžiant iš filmuko pavadinimo 1.0, galima spręsti, kad kelionė dar turės tęsinį :j Belieka pasidžiaugti šio vaikino ištverme, bei užsispyrimu.

if it doesn’t come bursting out of you in spite of everything, don’t do it.