44 Pragaro Dienos
Publikuota: 2014-04-06
Last updated
Publikuota: 2014-04-06
Last updated
Tokijas, Japonija, lapkričio 25-ta, 1988-ieji. 11-tokė Junko Furuta, vos prieš tris dienas atšventusi savo 17-tąjį gimtadienį, žygiavo namų link. Bekeliaujant namo ją pastebėjo ir apsupo 7 panašaus amžiaus vaikinai, kurie ją užspaudė ir nusitempė su savimi į namą, kuris priklausė vieno iš užpuolikų tėvams. Taip prasidėjo neįsivaizduojamai siaubingos 44-ios pragaro dienos, po kurių jaunoji Junko namo taip ir nebesugrįžo…
Įspėjimas: toliau skaityti silpnų nervų žmonėms nepatartina.
Mergina nepažinojo, nei vieno iš vaikinų, vaikinai nekerštavo ir ši konkreti mergina niekuom jiems išvis neužkliuvo. Vaikinai merginą puolė vien dėlto, kad galėjo, kankino ją vien dėlto, kad jiems tai patiko ir dėlto, kad to norėjo. Ji tebuvo žaisliukas sadistiškiems, psichopatiškiems norams įgyvendinti. Iš esmės Junko vietoje galėjo būti bet kuri mergina, kuri tik būtų pasitaikiusi netinkamoje vietoje, netinkamu metu.
Pats pirmas veiksmas, kuris buvo atliktas atvykus į namą – mergina buvo priversta paskambinti savo tėvams ir neišsiduodančiai pasakyti, kad jai viskas gerai ir kad ji šiandien negrįš namo, nes pasilieka nakvoti pas draugės, su kuria kartu ruoš namų darbus. Tai vaikinams atveria daugiau laiko žaidimams. Iškart po to prasidėjo kankinimai: merginai buvo liepta šokti striptizą, masturbuotis prieš vaikinus. Žinoma, Junko bandė nepaklusti, tad ji buvo mušama tol, pakol nebepajėgė priešintis ir vaikinai galėjo laisvai ją prievartauti. Prievartavo kiekvienas iš vaikinų, vis pasikeisdami, kiekvienas bent po keletą kartų ir taip tęsėsi ištisas savaites… Nustatyta, kad per 44 dienų laikotarpį, mergina buvo išprievartauta virš 400 kartų.
Lyg to būtų maža, mergina buvo marinama badu, verčiama valgyti tarakonus, bei gerti savo paties šlapimą. Atsisakius atlikti kurį nors iš veiksmų – kankinama būdais, kokius tik galėjo sugalvoti šutvės fantazija:
-veidą, bei akių vokus deginant žiebtuvėliu, degančiomis cigaretėmis, -varvinant vašką jai ant veido, -mėtant iš aukštai didelius svorius ant pilvo, -badant jos krūtinę su adatomis, -sprogdinant pedartas įkištas į jos burną, ausis, bei užpakalį, -įkišant į jos vaginą įkaitusią lemputę, -suspaudžiant spenelius replėmis ir t.t.
Objektai, kurie buvo kišami į jos tarpkojį, sukėlė smarkų kraujavimą, ko pasekoje mergina negalėjo normaliai šlapintis. Jos sužalojimai buvo tokie rimti, kad prireikė pusvalandžio, kad iš kambario nušliaušti į gretimais esantį tualetą, kad galėtų nusišlapinti.
Labiausiai neįtikėtina tai, kad vieno iš prievartautojų tėvai tuo metu gyveno tame pačiame name ir kuo puikiausiai žinojo kas vyksta kitame aukšte, tačiau absoliučiai nieko dėlto nedarė. Kaip vėliau paaiškėjo teismo metu – tėvai taip bijojo šių 17-mečių pabaisų, kad leido jiems daryti ką nori ir nedrįso bent kiek įsikišti.
Įvykiams progresuojant, mergina vėl buvo priversta skambinti tėvams, bet šį kartą turėjo juos įtikinti, kad ji nepatenkinta situacija namuose, nebegalinti ten gyventi ir iš ten pabėgusi. Viskas pasisekė puikiai – merginos tėvai, kad ir nusivylę, bet patikėjo ir tikėjosi, kad Junko paaugliškas maištavimas greitai nurims ir mergina greit grįš namo, tad į policiją nesikreipė.
Neskaintant esktremaliai silpnos būsenos, dėl sužalojimų ir bado, kentėdama sulaužytus kaulus ir vidinį kraujavimą, Junko Furata pabandė heroiškai pabėgti ir beveik buvo pasiekusi telefono aparatą, tačiau ją pastebėjo vienas iš kankintojų. Junko už tai teko smarkiai sumokėti…
Baudėjai pakabino ją ir ėmė naudoti kaip boksui skirtą maišą. Mergina buvo mušama tol, kol iš jos burnos pasipylė kraujas. Jos organai buvo taip smarkiai pažeisti, kad mergina apsivemdavo vos tik pabandžiusi atsigerti vandens. Vėliau buvo apipilta degiu skysčiu ant rankų ir kojų ir padegta, taip parodant pamoką už bandymą pabėgti. Blogiausia, kad Junko visa tai išgyveno, jos kančios niekaip negalėjo užsibaigti. Kankinimams nebuvo galo.
Po kelių dienų berniokai pratęsė savo žaidimus ir mušo ją bambuko, bei metalinėmis golfo lazdomis. Naudodami didelius svorius galutinai sulaužė merginos rankas, bei nuplėšė nagus nuo pirštų. Šioje stadijoje jaunoji Junko jau maldavo būti tiesiog nužudyta.
Sausio 5-tą, po 44-ių kankinimo dienų vienas iš vaikigalių smarkiai susinervino pralošęs kortų žaidimo partiją ir nusprendė išlieti agresiją ant savo žmogiškosios bokso kriaušės. Jis mušo ją per liemenį su lazdomis, kol ji vėl pradėjo kraujuoti iš burnos. Prasidėjo konvulsijos. Vaikinai pagalvojo, kad ji apsimetinėja ir vėl ją padėgė, vėliau pastebėję, kad reakcija visgi nesikeičia – užgęsino. Junko mirė po poros valandų. Jos mirtis buvo neabejotinai viena iš brutaliausių ir skausmingiausių mirčių, kurias kadanors sukėlė žmogus.
Norėdami atsikratyti kūno, 17-mečiai įkišo palaikus į statinę, uždengtą betono plokšte ir paliko ją apleistoje gamykloje, kur jis buvo rasta tik kiek daugiau, nei po metų.
Junko mamai sužinojus, kaip baigėsi paskutinės dukros dienos, nualpo ir vėliau jai prireikė intensyvios psichiatrų pagalbos.
Po to, kai Junko Furata kūnas buvo atpažintas, buvo suimti trys 17-18 metų vaikinai. Ketvirtas vaikinas buvo sugautas visai netrukus, tačiau kiti trys vaikinai prapuolė visai ir nebuvo rasti, taip absoliučiai išvengdami bet kokio teisingumo. Nuspresta sugautuosius teisti, kaip suaugusius, tačiau dėl jų amžiaus viešumoje jų vardai buvo slepiami. Trys vaikinai pradžioje nusiūsti į reformacijos mokyklas, vienas paleistas lygtinai. Populiarus žurnalas Shūkan Bunshun smarkiai pasipiktino incidentu ir išslaptino vaikinų tikrąsias pavardes, teigdami, kad „gyvuliams žmogiškų teisių nereikia“.
Dėl akivaiždžių įrodymų prieš juos, keturi sugautieji vaikinai pripažinti kaltais. Gaujos vadui, kuris buvo žinomas, kaip turintis sąsajų su profesionalių nusikaltėlių grupuotėmis, turėjo būti paskirtas nuosprendis iki gyvos galvos, tačiau jo teisininkas atliko tokį gerą darbą, prisidenginėjant „aptendačiomis“ vaikystės traumomis, kad vadeivai kliuvo tik 17-metų kalėjimo. Vėliau, pakartotinio teismo metu, aukštesnysis teismas nuosprendį sugriežtino, tačiau tik iki 20-ies metų.
Likę gaujos nariai išsisuko neįtikėtai lengvai – vienas gavo 5-9 metų teistumą, kiti po 5-7. Taip… Nuo penkerių iki septynerių už vieną iš brutaliausių kankynių istorijoje. Visuomenė buvo įsiutusi dėl tokio nuosprendžio ir istorija buvo pasiekusi nacionalines antraštes.
Vėliau sekė Junko tėvų kelta civilinė byla prieš vieno iš berniuko tėvus, kurių namuose viskas ir įvyko. Taip, prieš tuos pačius, kurie nieko nedarė. Junko tėvai laimėjo, o jiems atitekęs prizas – prievartavimų, kankinimų ir žmogžudystės namas.
— Ši istorija nėra kokia nors nesveika fikcija, o yra reali siaubo istorija iš keistosios Japonijos.
