Pirmieji Studij Metai
Publikuota: 2011-08-09
Last updated
Publikuota: 2011-08-09
Last updated
Važiuoju iš naktinės pamainos su trūliku namo, žiūriu į priešais sėdinčios merginos mėlynėm numargintas kojas ir galvoje sukasi gal milijonas minčių. Ne, visai ne apie, tai, kad net su tom visom mėlynėm jas mielai paglostinėčiau. Ko gero tada, kai protas būna nemiegojęs, į galvą šauna daugiausiai ir keisčiausios mintys. Tikriausiai pažįstat tą jausmą.
Taigi, kaip visiem žinoma – ne taip senai abiturientai sužinojo kur kas sustojo ir štai db prieš jų akis atsiveria naujas gyvenimo lapas. Etapas, kai niekas beveik nebenurodinėja, kaip reikia gyventi. Na žinoma, dažniausiai bent jau pirmus pora mėnesiu atvažiavę fux’ai elgiasi tarsi nuo grandinės nutrūkę šunys – šitiek laisvės, gali daryti ką nori. Žinoma tai atsiliepia pirmojo pusmečio rezultatams, kurie marga skolomis, bet who cares? Kiekvienam tas atsipalaidavimas ištrūkus iš tėvų tironijos pasireiškia skirtingai: kas pradeda tikrinti savo skrandžio tamprumą laistydamas įvairius ugninio vandens mišinius ir lenktyniauja, kas ilgiau ištems nesusivėmęs, kas ima entuziastingai tikrinti kiekvienos sutiktos prašalaitės turinį kelnaitėse, o kas tiesiog mėgaujasi, kad niekas nebevaro miegot ir su raudonom, varvančiom akims džiūna prie pc iki pat ryto. Įprasta situacija:
–Labanakt! -Mhm. Labos (Po 9 val) -Labas rytas -Laaabas. Blet kol miegojai, tokie noob’ai mūsų guild’ą užsipuolė -Aaaahhhhaaaa…
Bet esmė yra, kad vėliau apsiprantama, laisvė tampa kasdienybe. Žinoma tai maloni privilegija, bet nebedžiugina taip, kaip tikėtumeisi iš to. Na žinoma kiekvieną savaitgalį “pasipramogauji” kokiam kaboke ar tiesiog grupiokų kambarį, bet overall savaitė būna monotoniška ir neįdomi. Greit pastebi, kad į paskaitas nevaikšto ne tiek jau ir daug draugų, kaip visiem gyreisi, kad kiti ima gauti geresnius pažymius ir tau kaip dundukui dėl kiekvieno šūdnieko reikia klausti aplinkinių patarimo. Dėl šito imi jausti šiokį tokį diskomfortą, kurį bent jau bandai kompensuoti savo neįtikėtinu humoro jausmu per pertraukas, kurį įvertina 2 ar 3 žmonės iš grupės. To tau ir pakanka. Tačiau savaitgaliai po kurio laiko irgi darosi neįdomūs, pastebi, kad žmonės darbuose, kuriuos bala žino kada spėjo susirasti, susiranda ne vienadienes antrąsias puses, dėl kurių nori ištikrųjų stengtis, o ne tik gauti. Ir alaus gert, gert litrais kompanija vis mažėja.
Žinom mes tuos reikalus, ne pirmus ir ne antrus metus gi sukamės šitam reikale, o pastabumo, kad visą tai pamatyti, daug nereikia. Bet šį kartą net ne tai svarbiausia. Visos tos mintys nuvedė į tokius maloniai banalius prisiminimus, kuriuos prisiminti visada be galo faina ir veide nusipiešia šypsena. Tiek daug pirmų kartų: pirmasis vėmimas pergėrus alaus (pasirodo jo galima pergert!), pirmasis žolės dūmas, pirmasis pataikymas ne į savo lovą, netyčia sumaišius barako aukštus, pirmieji konfliktai su barako authorities, pirmasis mano kyšis, kaip gi pamirši pirmąjį laižiaką su pana, turinčia liežuvyje auskarą, pirmi pykčiai iki tokio lygio, kad kone putos iš burnos veržėsi, o iš to ir pirmi cheatinimai merginos atžvilgiu, pirmoji nimfomanė, ir pirmos kelionės tranzu, pirmieji susipažinimai su visiškai randūminiais žmonėm ir visiškai randūminių dalykų darymas su jais, pirmasis univero metimas, pirmieji badavimai, kai kišenėj litas ar du, o pragyventi reikia savaitėm ir t.t. Pasakoti galima daug ką. Ir žinot ką? Tai buvo velniškai geras laikas, kurio nesigailiu nė sekundei. Buvo daug nesąmonių, sunkumų, nieko nesakau, tačiau viską apibendrinti ir įvertinti blaiviai gali tik praėjus kažkiek laiko. Žinot kaip tėvai mėgsta pabrėžti, kad studijų metai buvo patys geriausi jų gyvenime. Ar jūs galėsite sakyti tą patį, priklausys tik nuo nuo jūsų pačių, kaip naudositės gyvenimo suteikiamomis galimybėmis. Jei praskipinsit tuos 3 ar 4 metus prie pc, žiūrėdami savo charui į užpakalį, kai jis mosuoja kardu, tai čia jūsų asmeninė laisvė. Vaikai paklaus ir sakysit, kad “ai žinokit, nepamenu”.
Ir visos tos patirtys, tiek gražiai pošlos, tiek gyvenimiškai neteisingos – ugdė. Kai palyginu save, koks dundukas buvau pirmame kurse, tai kartais net gėda gali pasidaryti => Viskas tikrai smarkiai pasikeitė ir esu daug labiau kitoks, nei, kad galėjau tikėtis. Nebeesu tas nedrąsus, neapsiplunksnavęs vaikis, užsisklendęs savy ir gyvenantis savo rožiniam pasaulėlį. Db įsijungiu savo plokščiaekranę poros metrų rožinę plazma ir kviečiu visus norinčius pažiūrėti aukščiausios kokybės HD makaronų kabinimo sau ant nosių. Db aš pilnai atsakau už kiekvieną savo veiksmą ir tai darau su malonumu, db daug geriau suvokiu daugelį gyvenimiškų procesų ir tai, kas anksčiau atrodė neįkandama paslaptim, pasirodė esant natūraliai suprantamu procesu. Išmokau turėti dar lankstesnį ir tuo pačiu kandesnį liežuvį, kuriuo jei tikrai labai noriu – galiu ypač gerai pasinaudoti ir mėgstu šviesiai rėžti savo nuomonę ir stebėti, kaip aplinkiniai nuo to įsižeidinėja, nes žmonės nemoka priimti tiesos.
Žinoma čia ne vien studijų metai dėlto kalti, o tai kas slypi po jais – subrendimo laikotarpis, kai į gyvenimą pasileidi savomis dar silpnomis kojomis ir žingsnis po žingsnio jas stiprini. Pradedi žiūrėti visai kitaip, nei gyvendamas namie ir laukdamas, kol mama atneš pietus. Pagavau gyvenimo azartą. Tai tapo tarsi priklausomybe. Su kiekvienu pasiektu tikslu aš gaunu savo pasitenkinimo dozę, kuri tik stiprina motyvaciją siekti kitos. Db turiu priežastis savimi pasitikėti ir tai darau daug daugiau, nei kažkada anksčiau. Visiškai nekreipiu dėmesio kas ką sako, nes ištikrųjų absoliučiai niekas nežino tobulo gyvenimo modelio ir, kad ir kiek nuostabiai gyventų – kovoja su savo monstrais.
Žinoma nevisi pasikeitimai galbūt yra labai į gerą: patapau egoistišku ir per daug dažnai būnu jerk’as, pradėjau daug mažiau skaitytis su žmonėmis, nes jie man absoliučiai nerūpi, mėgstu naglai pertraukinėti kitus ir kalbėti užsivedęs jiems neįdomiomis temomis. Nustojau tikėti nuoširdumu. Greit įžvelgiu žmonių trūkumus ir reikalui esant nevengiu tuo pasinaudoti. Nebesistengiu atsiminti merginų vardų, nes vis vien niekad neužsibūna. Taipogi mano monotonijos purtymasis tapo dar stipresnis ir dabar dar greičiau, galiu viską mesti, nes man tai atsibodo. Bet po visų tų blogų savybių rinkinuku vis vien slypi tas senasis gerietis vaikinas, kuris nepisa mergų tualetuose, nespardo gulinčių, nerūko cigarečių, visada ištęsi duotą žodį, kuris visada padės paprašytas ir kuris naktį lovoje mieliau užsileidžia Nirvana, nei Katy Perry. Yra dalykų, kurių tiesiog neišlupsi iš makaulės, tarp tokių dalykų yra ir mano principai.
So… Ką tenorėjau pasakyti: sveikinu atvykus į tą pokyčių, atradimų, nuotykių, bei pažinimo laikotarpį. Tikiuosi jis jums bus toks pat turiningas ir nuostabus, kaip kad man. Ir svarbiausia – supraskite savo tikslą, kodėl jūs čia ir atminkit: aukštoji mokykla turi išmokyti jus mokytis. Ji tik parodys kur viskas sukrauta. O kaip ir kiek pasiimsit – tai jau jūsų reikalas. Jei jums to nereikia, varot dėl popieriukio, tai tada patariu nesikankint. Popieriukas anglijoj nereikalingas.
Sėkmės fux’ai!