Tobulos Merginos Tipazas

Publikuota: 2011-02-09

Ech, tikrai nervina, kai ale kaupi galvoj įrašą, stengiesi jį subrandinti, o kai ateina rašymo laikas, nežinai, kaip rašyti nors tu ką. Galvoje susigalvotas planas atrodo per daug kvailas ir stengiesi išrasti kažką naujo, bet žinoma nieko originalaus taip ir nebesigauna. Gerai, ne apie tai mes čia visi susirinkom.

Buvo paauglystėje toks etapas, kai norėjosi merginos ir taškas. O jos nebuvo. Nervavaus, man tai nepatiko, nevienas vakaras dėlto praėjo liūdnai. Ne dėlto, kad trūktų dėmesio, ar bendravimo (šalia visada rasdavosi draugai, su kuriais liūdna nebūdavo), tačiau norėjosi patirti tą švelnumą, romantiką. Tada per visas nesėkmes ir nusivylimus ir suvokimą, kad ko gero aš tam per mažai pribrendęs, kai mažiausiai to tikėjausi, išlindo pirmoji simpatija. Ji ėmė ir išsivystė, taip staiga, kad atsipeikėjau tik bala žino kada ir negalėjau suprasti, kaip ir kodėl viskas įvyko taip greitai. Bet esmė ta, kad kaip ir viskas šiame pasaulyje – tai nebuvo amžina. Praėjo metai, praėjo dar pusę ir štai pirmasis blynas žlugo. O tada prasidėjo begalinės paieškos, kai bet kokia kita mergina tiesiog negalėdavo tau pasiūlyti tiek, kiek tau norisi. Būni su žmogum, atrodo jin turi viską, ko galėtų prireikti – miela, simpatiška, rūpestinga, bet vat trūksta to artumo jausmo. Keisdavosi veidai, keisdavosi vardai, o aš likdavau toks pat, ieškantis kažko, bala žino ko. Iš pradžių atrodė, kad patį pirmą kartą gavau tiek daug, kad tiesiog patapau išlepęs. Tačiau praėjus kuriam laikui – supratau, kad tai buvo tik gražus idealizavimas ir kad tai tikrai nėra teisybė. Tada pradėjau lipdyti detalę po detalės ir susidėjau paveikslą, ko aš gi ištikrųjų noriu. Ir tikrai. Iki pirmosios draugystės nebūčiau galėjęs atsakyti į klausimą “O kokio žmogaus tu ieškai?”. Negalėjau atsakyti iškart ir po tos pirmosios draugystės. Užtat galiu dabar. Kai praėjo kažkiek laiko ir po truputis, nors ir negalutinai, paveikslas ėmė ryškėti. Šiandien mes bandome susisteminti visas žinias ir pastebėjimus į vieną vietą. Paimkit popieriaus lapą, surašykite viską kas tik šaus į galvą ir pagalvokite kur galėtumėte sutikti tokį žmogų.

Taigi, Ji iš didžiosios J raidės, turėtų būti:

Išvaizda: Tai, kad fotografijoje pateikiau juodaplaukę, tai nereiškia, kad mano svajonių panelė būtinai turi būti juoda. Taip, kai kurie skaitantys žmonės žino, kad aš turiu šiokią tokią silpnybę juodaplaukėm, nes man jos dažniausiai atrodo seksualios, tačiau tai dar nieko nereiškia. Būna žmonių, kurie turi neįtikėtinai gražius rudus, geltonus, raudonus, mėlynus ar dar bala žino kokius plaukus ir pagalvoji, kad jiems kita spalva nė netiktų. Merginos plaukai turi tenkinti tik vieną esminę savybę – jie turi būti ilgi, ar bent jau ilgoki. Ilgi plaukai yra moteriškumo, švelnumo simbolis, o trumpaplaukės man automatiškai atrodo berniukiškesnės, šiurkštesnės ir tiesiog ne tokios patrauklios.

Dažniausiai bendraudamas su žmonėmis, į akis žiūriu retokai. Ne tai, kad kuklumas ar nedrąsumas, o greičiau papratimas. Žvilgsnis mane blaško ir aš nušoku nuo savo minčių srauto. Tačiau dažniausiai mažai į akis žiūriu, tik su nepažįstamaisiais. Kai žmogų jau pažįsti – viskas vyksta atvirkščiai, į akis žiūriu daug ir dažnai. Kartais atrodo, kad valandų valandas galėtum prasėdėti ir pražiūrėti į akytes. Ir nesvarbu kokios spalvos jos būtų – jūros mėlynumo, mano akių pilkumo, kerinčio žalumo, medžių rudumo ar tiesiog raudonos nuo nuovargio (arba ašarų). Svarbu, kad jos būtų šiltos ir mylinčios. Gi sakoma, kad akys – sielos veidrodis. Ir tikrai ne vieną kartą esu įžvelgęs, kad kažkas negerai vien nuo žvilgsnio į akis. Dažnai akys pasako daug daugiau, nei tas žmogus pasako žodžiais.

Ne paslaptis, kad esu chūdas, kaip reikalas. Dievaži, man sunku kelnes tinkamas surasti, nes tokio kojų ilgumo, bei tokio liemens plonumo žmonių ne tiek jau daug :j Tad žinoma nenuostabu, kad ir man patinka taipogi šakaliukų plonumo merginos. Visgi nejaukiai jaučiuosi su kiek apkūnokomis merginomis. Gi mergina turi slėptis užvaikino, kaip už sienos, o ne atvirkščiai.

Va, labai svarbus faktas – ūgis. Kažkas labai įsitikinęs, kad man patinka mažaūgės. Tai vat, sakau – ne! Tai nėra tiesa ir niekada nebuvo. Tai, kad gan dažnokai tenka bendraut su visa galva mažesnėmis, tai nereiškia, kad man tokios patinka. Nediskriminuoju žmonių vien dėl jų ūgio ir man asmeniškai tai bendravimo kokybei jokios įtakos nedaro. Mano manymu idealus ūgis yra panašus į mano, tik žinoma mergina turi būti bent šiektielėk mažesnė. Vat tada viskas idealu ir neriekia nei stiebtis, nei lenktis norit apkabint ar pabučiuot. Tad taip, tavo ūgis, man buvo idealus ^^ Tobulo ūgio jaunuolė :j

Stilius. Oh, tai ne ką mažiau svarbu. Geras skonis drabužiams, išmanymas kas tinka, kas dera, o kas galbūt nelabai, na ir galų gale jaunatviška, energinga, bei tuo pačiu moteriškumą paryškinanti apranga – yra merginos koziris. Nepriekaištingas stiliukas visada patraukia mano dėmesį. Retai dairausi į nieko neišsiskiriančią aprangą. Užtai kerzai, skaros, spygliai, apyrankės ir panašūs dalykai, kurie tinka prie jos aprangos – visada atkreipia mano dėmesį.

Grožis. Žmonės, kurie sakosi, kad jiems išvaizda nerūpi – sumauti melagiai. Išvaizda rūpėjo ir rūpės visiems ir visada. Tik, vieni tai sureikšmina daugiau už kitus. Žinoma kartais tau žmogus gali būti ir ne itin gražus, bet pakerėti savo charakteriu, bei bendravimu, tačiau čia ne toks dažnas variantas. Pamenu vieną pokalbį ir jame buvo suformuluota taip: vis vien jei žmogus tau yra bjaurus, šlykštus, netvarkingas, smirdintis, tai su juo bendrauti tau tikrai nebus malonu. O kai kalba eina apie merginas – tai tampa dar aktualiau.

Na taipogi nepamirštame šabloniškų gera, miela, rūpestinga. Moteriškas rūpestingumas yra labai stipri savybė, sugebanti greit papirkti. Jei tavo antroji pusė visai tavimi nesirūpina, galvoja tik apie savo reikalus, tai automatiškai peršasi išvada, kad tu jai nerūpi ir jai tavęs nereikia.

Love, faith and trust. Kartota šimtus kartų ir stipriai įsisąmoninta pirmoji pamoka. Kai tu esi žmogui be galo brangus, tačiau jis tavimi nepakankamai pasitiki, prasideda pačios įvairiausios durnos teorijos, kurios dažniausiai neturi jokio logiško paaiškinimo, o pridėjus tai, kad žmogus tavimi netiki, tai su juo net bandyti ginčytis yra beviltiška. Nemėgstu santykių, pagrįstų fantazijomis, spekuliacijomis ir netiesa. Tad tobula mergina turėtų manimi visiškai pasitikėti, ypač, kad duoto žodžio stengiuosi visada laikytis. Taip aš nesu šventas, galiu pridaryti kvailysčių, tačiau jei jau pasižadėjau – gali būti tikras, kad viskas bus įvykdyta. Viskas. Taškas. Kaput. Closed topic.

Tolerancija ir pagarba. Antroji pamoka. Na kaip galima būti su žmogumi, kuris tavęs elementariai negerbia? Kai tavo sakomi žodžiai tolygus nesąmonei, nusišnekėjimui, ale “tu nieko neišmanai”, ir tavo žodžiai tolygūs nuliui. Nė nežadu bendrauti su žmogumi, kuris negerbia mano nuomonės ar pasirinkimo. Nebūtinai reikia sutikti su viskuom ką aš sakau ir savo nuomonės turėjimas yra pagirtinas dalykas, tačiau reikalauju, kad man būtų palikta teisė manyti kaip aš noriu. Žiauriai, tiesiog žiauriai nemėgstu, primetamos svetimos nuomonės. Esu ne kartą įsitikinęs, kad daug kas susipažinęs tik paviršutiniškai, pasidaro labai skubotas išvadas, tad dėlto esu megėjas būti individualistu ir susidaryti savitą nuomonę. Kiekvienas pats sau teisus ir jei tavo draugas mano kitaip, tai nereiškia, kad jis kvailesnis už tave. Nevisada turi būti teisus, bet visada turi žinoti tai ką sakai. Esu tolerantiškas žmogus, gerbiu kitų žmonių pasirinkimą, ir trokštu gauti tolerancijos ir iš kitų.

Tave turi mėgti už tai, kad tu esi tu. Pats durniausias dalykas, kuris tik gali būti santykiuose – tai kai iš tavęs stengiamasi nulipdyti bala žino kas. Aš ne molis, velniai rautų! Taip, suprantu, nevisada viskas gali įtikti ir žinoma žmogus gali išreikšti savo nepasitenkinimą. Tačiau gi neimsi kiekvieną kartą bambėti ir bandyti modeliuoti kažkokį savo susikurtą idealą. “Va jis padarė taip ir taip, kodėl tu taip negali?” Nesistenkit pakeisti tai, ko pakeisti neįmanoma. Žmonės nesikeičia. Bent jau ne tiek, kiek iš jų tikisi kiti žmonės. Jei jau negalite sugyventi su žmogumi, koks yra natūroj, tai ieškokit kito, o ne desperatiškom priemonėm bandykite keisti jį patį. Galbūt jis visiškai laimingas tuom, koks yra ir keistis nė nežada. Tada visos jūsų pastangos tiesiog beviltiškos.

Iškelta kartelė. Ideali mergina turi pasižymėti tokia savybe, kurią turiu ir aš pats – t.y visada kelti aukštą kartelę sau pačiai. Mes nesitenkinsime šiaip vidutiniais rezultatais. Mergina, kurią ir taip viskas tenkina, nepakils, nesivystys ir netobulės. Tobulumui reikia darbo. Daug darbo. Šita savybė turi ir minusų – žmonės, kurie kelia aukštus reikalavimus sau, labai dažnai daug reikalauja ir iš kitų. O tai nėra gerai. Iš kitų geriau nesitikėti nieko. Kai nesitiki, tai ir nusivilti nereikia.

Atkaklumas. Principingumas. Užsispyrimas. Savarankiškumas. Nepamiškim ir šitos tarpusavyje susietos grupelės. Užsibrėžtų tikslų siekimas, rankų nenuleidimas, net kai būna išties sunku – yra tikrai labai reikalinga. Principai yra principai. Jei užsibrėžiau, kad tai padarysiu, reiškia taip ir privalo būti. Jokių pasiteisinimų, jokių išvedžiojimų ar nuolaidžiavimų. Kiekviena mergina turi būti savarankiška. Aišku kiekvienam kartais reikia pagalbos, patarimo, bei atramos. Tokiomis akimirkomis tu suteiki jėgų atsispirti, tačiau nenorėčiau, kad žmogus būtų įkibęs į atlapus visą laiką ir kiekviename žingsnyje reikėtų juo rūpintis. Aš per daug savarankiškas žmogus ir tokia pastovi našta bent jau dabar tai tikrai nereikalinga.

Aistros. Domėjimasis begalės pačių įvairiausių dalykų yra neabejotinai didelis pliusas. Arba galima susikoncentruoti tik vienoje temoje, bet būti tikru šios temos žinovu. Ar tai būtų gaminimas, šokiai, tapyba ar rankdarbiai, tačiau savo aistras turėtų atrasti kiekvienas. Drambliuko svajonė: turėti merginą pamišusią dėl old-shoolinės technikos, analoginės fotografijos, vinilų ar pan dalykėlių, na ir žinoma muzikos. Paminėkim bent jau akustinę, rock’ą, ar jazz’ą, o dar geriau klasikinius šių stilių variantus. Gosh, lydyčiausi dėl ilgų pokalbių apie 70-tųjų-90-tųjų muzikantus, grupes, bei jų pasiekimus ir ideologijas… Mano meilė muzikai yra įsišaknijusi tikrai labai giliai. Tad norėtųsi šia meile dalintis ir su mylimąja :j

Meniškumas. Menas yra begalo žavintis dalykas. Negaliu atsistebėti žmonėmis, kurie moka neįtikėtinai gražiai piešti. Arba kurie sugeba iš paprastučio kambario padaryti jaukumo oazę. Kurie gali paimti savo mylimiausias kelnes, apiplėšyti, apklijuoti visokiais niekučiais ir jos ima atrodyti šimteriopai geriau, nei, kad prieš tai. Sugebėjimas matyti galimybes, ten kur galbūt jų neturėtų būti – neįtikėtinai žavingas ir mane jis traukia, kaip musę prie medaus. Pats negaliu pasigirti dideliais meniniais gabumais, tad savo trūkumus noriu kompensuoti. Darna ir pusiausvyra, skant :j

Vėjavaikiškumas. Neprognozuojamumas. Elgesio laisvumas. Kam gi įdomios pilkos, tylios pelytės. Mano mergytė turėtų būti nesuvaržyta elgesio normų. Kuri galėtų be jokių abejonių nusiimti batukus ir įlipti į fontaną ir imti taškytis, karštą vasaros dieną ir nebūtų čia jokių “aj, ką žmonės pagalvos…” Toks elgesys būtų nenuspėjamas ir begalo žavingas. Nežinotum ko tikėtis iš tokio žmogaus. Kiekvieną kartą jis tave nustebintų ir kiekvieną dieną su juo būtų begalo linksma. Ko gero per daug ilgai buvau rimtas ir dabar norisi atsidūkti, atsidurnavoti per daug savęs nevaržant. Energija liejasi per kraštus ir tikrai nesinori kiekvieną vakarą sėdėti ant suoliuko lyg kokiem rimtuoliam senoliam. Trumpai tariant ieškau savo nučiuoželės, asmeninės Clementine, kaip iš Enthernal Sunhine… Savo sielos ramybės, sielos draugės, skant.

Linksmumas. Ne vieną kartą teko įsitikinti, kad meniškos sielos, laisvi, bei ekspromtiški žmonės neretai būdami vieni susiduria su skaudžia realybe ir tas jų linksmumas būna tik kaukė. Aišku, gyvenime nuo bėdų nepabėgsi, tačiau tikrai pasitaiko žmonių, kurie būna per daug susirūpinę, per daug nelaimingi dėl bala žino ko. Tai ne tik, kad negerai jūsų pačių gyvenimams, bei galimybėms, bet ir sveikatai. Viskas ir visada yra požiūrio reikalas. Kažkas nepatinka, pakeisk tai. Jei negali – pakeisk požiūrį į tai. Pasaulis daug gražesnis, kai į jį žiūri ne vien pilka ar juoda spalvomis.

Mokėjimas gaminti. Gi numirsim badu, jei mano žmona bus tokia pat neišradinga nevykėlė virtuvėj, kaip kad aš. O tai ir valgysim ryžius su daržomėm ar keptus koldūnus visą gyvenimą =3

Kaip bebūtų, tai nėra taisyklių sąrašas. Prieš pradėdamas vardinti savybes, panaudojau žodį “turėtų”, o ne “privalėtų”. Visada būna išimčių ir dažnai būna, kad susižavima žmonėmis, kurie būna ko ne priešingybės to, ko labiausiai geista.

Ir kaip bebūtų viskas gražu, popieriaus lape, tačiau taip gyvenime nebūna. Tobulybių nėra ir negali būti. Tobula galima laikyti tik gamtą. Ir tai iš žmogiškosios perspektyvos jin turi galybę spragų. Na gerai, tarkim sutinki tobulą žmogų, negali įvardinti nei vienos neigiamos jo savybės, viskas atrodo nuostabu ir gera. Tačiau po neilgos idilės išlenda kažkas labai baisaus. Visada, na grynai visada taip būna! Žiūrėk, arba jin paranojikė, neduodanti tau ramybės, arba isterikė ir išvis veda tave iš proto, arba kokia pamišėlė ne iš gerosios pusės. Pažiūri į veidrodį ir nebeatpažįsti savo elgsenos. Tampa sunku patikėti, kad tu tikrai taip elgiesi. Idilė žlunga ir supranti, kad būti su tuom žmogum tikrai nebegalėsi. O tada viską nutraukus, gyventi tampa sunkiau, nei iki tol. Apima tokia neviltis, kai atrodo, va, buvai sutikęs tobulą žmogų ir nieko su juo neišėjo – jį praradai. Viskas, nebelieka vilties sutikti bent kažką panašaus.

Reikia begalo didelio vienas kito pažinimo, kad atsirastų tarpusavio susikalbėjimas. Konfliktai neišvengiami arba kitaip tariant, nėra namų be dūmų. Atrodo, aplinkui tik ir matome poras, kurios mūsų akyse atrodo tobulos. Kai jos pildo viską apie ką tu svajoji ir tarp kurių atrodo neįmanomi konfliktai. Bet prisėdi vieną vakarą ir atvirai pasišneki ir žiū, išlenda yla iš maišo…

Galbūt kažkur ir yra žmogus, kuris galėtų atitikti visas šias savybes. Galbūt aš jį buvau sutikęs, tačiau paleidau iš rankų. Galbūt aš jį sutikau dabar ir man reikėtų mėgautis kiekviena akimirka, bei daryti viską, kad tik neprarasti šio žmogaus, o galbūt tokį žmogų dar tik sutiksiu ateityje ir tai puikiai suvoksiu, tačiau imsiuosi per mažai, kad viskas būtų gerai ir mes galėtume būti kartu. Tačiau kuo daugiau laiko bėga, nuo mažiau tikiu tokio žmogaus buvimu. Bent jau ne čia ir ne dabar. Savo reikalavimų nežadu nuleisti. Galbūt tik koreguoti, pildyti ar pan. kartelė visada bus aukšta, nes aš idealistas. Ypač, kai kažkas liečia mane. Trokštu geriausio, siekiu geriausio ir gaunu geriausią. Jei ne, tada gyvenu diskomforte ir darau viską, kad ištaisyti nesėkmę.

Nesenai išgirdau frazę ir supratau, kad maždaug metus ar du jau gyvenu vadovaudamasis ja: esu vienas, bet ne vienišas.