# Įvadas Approximate knowledge of many things Re'A Wiki - tai minčių, žinių, pasvarstymų ir rašinių konspektas. Asmeninė wiki, kurioje kaupiu, grupuoju ir viešai dalinuosi informacija. ## **Kodėl?** Viskas dėl vienos paprastos priežasties - to make sense of everything. Labai dažnai mintys būna per daug chaotiškos ir abstrakčios. Požiūris ir nuomonės dažniausiai nesusiformuoja iš pirmo bandymo. Tai daugybės iteracijų, revizijų ir apmąstymų rezultatas. Būtent bandymas jas užrašyti - tai procesas, kuris sistemizavimo, grupavimo ir procesinimo būdu padeda jas išgryninti, suprasti jų kontekstą ar atrasti naujas sąsajas. *Notes aren’t a record of my thinking process. They are my thinking process. – Richard Feynman* Plačiau apie tai - [motyvacijos skiltyje](/motyvacija). ## :heart:Atgalinis ryšys * Projektas talpinamas Github platformoje, tad radus netikslumų ar norint kažką patikslinti - tiesiog parašykite apie tai [čia.](https://github.com/reanim8ed/ReA-Wiki/issues/new) * Rasti, sekti ar susisiekti galite per [Twitter ](https://twitter.com/reanimuotasis)ar [FB](https://www.facebook.com/reanimated.lt). # Motyvacija Transcribing knowledge to make sense for me and other people ## Principai ***Have you ever had the feeling that your head is not quite big enough to hold everything you want to remember?*** Asmeninių minčių kaupimo konceptas egzistuoja nuo senovės laikų ir žinomas, kaip [commonplace book](https://www.wikiwand.com/en/Commonplace_book). Pasak Wikipedijos tai: > *a way to compile knowledge, usually by writing information into books. Such books are essentially scrapbooks filled with items of every kind: recipes, quotes, letters, poems, tables of weights and measures, proverbs, prayers, legal formulas. Commonplaces are used by readers, writers, students, and scholars as an aid for remembering useful concepts or facts they have learned. Each commonplace book is unique to its creator's particular interests.* Šiais laikais toks commonplace book procesas virto į [personal knowledge base](https://www.wikiwand.com/en/Personal_knowledge_base): > *an electronic tool used to express, capture, and later retrieve the personal knowledge of an individual. It differs from a traditional database in that it contains subjective material particular to the owner, that others may not agree with nor care about. Importantly, a PKB consists primarily of knowledge, rather than information; in other words, it is not a collection of documents or other sources an individual has encountered, but rather an expression of the distilled knowledge the owner has extracted from those sources.* Jau ne vienerius metus pasamoniškai to gainiojuosi: pradedant nuo asmeninio tinklaraščio ir ypač "Rinktinės kruopos" rubrikos, kurių sugebėjau išspausti visas 9-ias, tęsiant nuolatiniais shared post'ais su pastebėjimais ar kita informacija soc. tinkluose. Taipogi niekaip nerandu ir vis ieškau įrankių organizuoti savo ganėtinai chaotiškoms mintims ir vis šokinėju tarp skirtingų notes ir todo apps'ų, kurie padėtų informaciją iš galvos ištraukti ir ją susisteminti su kuo mažiau trinties. Manau, kad nesu [polimatas](https://www.wikiwand.com/en/Polymath), tačiau tikrai turiu panašių polinkių. Turiu gan didelį alkį žinioms ir man labai patinka sužinoti vis kažką naujo, įgauti vis naujų įžvalgų vis skirtingose srityse. Ir taip, visi žinom, kaip yra sakoma *Jack of all trades, master of none*, kinų alternatyva: *Equipped with knives all over, yet none is sharp*, o estiškas variantas: *Nine trades, the tenth one — hunger*, tačiau turint platų požiūrį, insight'ų iš daug įvairių sričių ir generalizuotas žinias, tai gali suteikti unikalią [kombinaciją](https://medium.com/accelerated-intelligence/modern-polymath-81f882ce52db), kuri taipogi gali būti pranašumu. *If we read without taking notes, our knowledge increases for a short time only. Once we forget what we knew, having read the text becomes worthless. You can bet that you’ll forget about the text’s information one day. It’s guaranteed. Thus, reading without taking notes is just a waste of time in the long run. It’s as if reading never happened.* Tačiau visgi neužtenka viską tiesiog kaupti ar tai būtų citatos, straipsniai, video įrašai, bookmarksai ir kita. Tai tik sukuria informacijos kaupimo iliuziją ir jeigu su šia nauja info nėra dirbama, reflektuojama ir ji nėra kitaip panaudojama - iš to kaupimo yra išties mažai naudos. Perdėlioji iš vieno stalčiuko į kitą ir jokios realios naudos tai nesukuria. > *Early in his academic career, Luhmann realized that a note was only as valuable as its context – its network of associations, relationships, and connections to other information.* > *Knowledge is acquired when we succeed in fitting a new experience into the system of concepts based upon our old experiences.* David'o Allen'o išgrynintas [Getting Things Done](https://gettingthingsdone.com/what-is-gtd/) (GTD) metodas susiveda į 5 pagrindinius žingsnius: Capture, Clarify, Organize, Reflect and Engage. Kitas gan idealogiškai panašus metodas - [zettelkasten](https://zettelkasten.de/posts/), kurį susumuoti būtų galima į: Collect, Process, Cross-Reference and Use. Tai ir tapo mano šūkiu ir būtent taip išsivystė šis Wiki stiliaus PKB projektas. Toks eklektiškas asmeninės informacijos, profesinių interesų, pastebėjimų, pamąstymų, kelionių įspūdžių, bookmarksų, straipsnių, pomėgių ir reflekcijų rinkinys. Natūrali mano tinklaraščio progresija - visgi daugiametis jo slogan'as ir buvo: *Asmeninės nuomonės, įžvalgų bei patirties tinklaraštis. Technologijos, istorijos, faktai ir gyvenimas*. ## Priežastys Viena pagrindinių priežasčių kodėl noriu turėti asmeninę wiki - nes manau, kad vien atminties neužtenka. Viskas anksčiau ar vėliau nulekia į nebūtį, tampa nereikšminga ir neišsaugota. Lyg ne pats būtum visą tai skaitęs, patyręs, gyvenęs, o tik matęs pro greitai lekiančio automobilio langą. Ir rašymas yra viena geriausių priemonių visą tai užkonservuoti. O taipogi tikriausiai girdėjote faktą, jog šiuolaikinis žmogus per dieną bombarduojamas didesniu kiekiu informacijos, nei senovėje žmonės sužinodavo per visą savo gyvenimą ar kad bendras informacijos kiekis dvigubėja kas 12 mėn. Tad nenuostabu, kad ieškau būdų offloadinti jai - noriu turėti išorinę informacijos saugyklą, padaryti ją lengvai pasiekiamą, organizuotą ir lengvai ieškomą, kad reikiamą šaltinį ar mintį galėčiau ištraukti labai greitai, nesvarbu kokiame kontekste. Ir jei jau skyriau sąlyginai nemažai laiko domėdamasis, kontempliuodamas apie kažką konkretaus, tai galima skirti bent minimaliai ir dar truputis laiko viso to konspektavimui. ## Paskirtis ***Our goal in life is to collect the dots and connect the dots but we can't do both at the same time. A wiki makes a history of both and tries to make sence of all of this.*** Taigi personal knowledge stiliaus wiki turi 3 pagrindines paskirtis: 1. minčių saugojimas, organizavimas ir padarymas jas greitai randamonis 2. prieinamumas 3. knowledge path kūrimas -Pirmasis punktas susijęs su tuo, kad saugomos informacijos vertė auga tiesiogiai nuo to, kaip lengvai ji gali būti randama ir perpanaudojama. Taipogi bandant informaciją sudėlioti trumpai, sklandžiai ir sugrupuotai, toks informacijos apdorojimas priverčia apie ją galvoti kiek ilgiau, giliau ir dėlto ji yra geriau įsisavinama. Visada manau, jog koncepcijos, visumos supratimas yra svarbiau, nei specifinės detalės. > *The best way to transform the information into our knowledge is to interpret something new to us based on what we have learned and share them. Interpreting helps us organize and digest information. Therefore it can translate information into our embedded knowledge. And sharing is not only a contribution to the information age but also our motivation to keep outputting better works, which is the reason why I believe that information becomes knowledge via organizing and sharing.* -Kalbant apie antrąją paskirtį - visada mėgau tomis žiniomis dalintis. Jeigu anksčiau tai darydavau tinklaraščio pagalba, dabar manau, kad tai atima per daug laiko. Parašyti vieną long grid'ą atimdavo ne vieną h, nes rašydamas pirmiausia atlieku gan nemažai research'o, fact checking'o ir straipsnis susilaukia daugybės revision'ų ir formulavimų taisymų. Suveikia taisyklė, jog 80% darbo išeikvoja pusę projekto laiko, o likę 20% sueikvoja likusią pusę. Taip pastebėjau, jog tinklaraščio rašymas įgavo didelį slengstį, per kurį perlipti pradėjo darytis vis sunkiau. Didelis, įpareigojantis rašymas į kurį tuomet žiūri, kaip į darbą. Paskutiniu metu labiau parėjau į micro-blogging'ą: nuoroda su keliais komentarais ir tiek. Toks flow pasirodė patrauklus: numeti savo mintį, padedi kitiems sužinoti ir atkreipti dėmesį į tai, ką sužinojai ar galvoji tu, kartais iššauki diskusijas ir svarbiausia - tai galima padaryti lengvai, greitai ir neįpareigojančiai. Toks pat flow labai puikiai persikelia ir į wiki, tik skirtumas, jog tai nepasimeta bendrame pasąmonės sraute, kas yra soc. tinklai. -Trečioji paskirtis, knowledge path arba timeline - labai įdomu išsaugoti nueitą kelią. Taip lengviau susidaryti kontekstą. Stebint galima matyti per kokias temas šokinėjama, kaip atsiranda asmeninis vystymasis, asmeninis žinių kelias ir kaip po truputėlis jungiasi visi tie surinkti taškai. Dėl šių priežasčių ir atsirado šis gyvas, be perstojo besikeičiantis žinių indeksas, sudarytas iš nuotrupų su įvairiomis mintimis, konspektais ir šaltiniais. Tai informacijos, saviugdos, pamąstymų ir straipsnių rinkinys ir tai, jog jis yra pasiekiamas viešai, galbūt atneš naudos ne tik man. Tikslas visgi nėra skaitytojų auditorija ar rinki aukštus statistikos skaičiukus. ## Įkvėpimas Mintis daryti kažką panašaus, mane persekioja jau porą metų, tačiau visą tą laiką taip ir neišgryninau tikslaus koncepto. Tačiau įkvėpimas ir aiškumas pagaliau atėjo, kai suradau bendraminčių: * pagrindinis konceptas pasiskolintas iš [Nikita Voloboev](https://wiki.nikitavoloboev.xyz) * taipogi [sąrašas žmonių](https://github.com/RichardLitt/meta-knowledge#readme), kurie iš esmės daro tą patį ## A Portrait of J. Random Hacker > *Although high general intelligence is common among hackers, it is not the* [*sine qua non*](https://www.wikiwand.com/en/Sine_qua_non) *one might expect. Another trait is probably even more important: the ability to mentally absorb, retain, and reference large amounts of ‘meaningless’ detail, trusting to later experience to give it context and meaning. A person of merely average analytical intelligence who has this trait can become an effective hacker, but a creative genius who lacks it will swiftly find himself outdistanced by people who routinely upload the contents of thick reference manuals into their brains.* > *Contrary to stereotype, hackers are not usually intellectually narrow; they tend to be interested in any subject that can provide mental stimulation, and can often discourse knowledgeably and even interestingly on any number of obscure subjects — if you can get them to talk at all, as opposed to, say, going back to their hacking.* > *Hackers are generally only very weakly motivated by conventional rewards such as social approval or money. They tend to be attracted by challenges and excited by interesting toys, and to judge the interest of work or other activities in terms of the challenges offered and the toys they get to play with.* - [Jargon File 4.4.7](http://www.catb.org/jargon/html/personality.html) # daily # 2024-02 # 2024-02-18 *** Big Iron - mainframe like infrastruktūra didelėse korporacijoje.\ Dėl didelių duomenų kiekių transferis nelabai galimas, taipogi dėl duomenų konfidencialumo, nelabai galima laikyti jų cloud'e.\ Tai tikėtina, jog bus grįžtama į variantą, kai perkami galingi serveriai, juose pasetupinamas didelis LLM specifiškai kompanijos naudojimui ir traininamas lokaliai ant kompanijos naudojamų duomenų. *** Žmonės sutinka mokėti premium už tai, kad daiktas yra visiškai naujas ir užtikrina kokybę. Nors daiktas ir naujas, bet perkamas iš antrų rankų - jau smarkiai kyla rizika, kad su juo kažkas negerai, jog šį daiktą jau iškarto nori parduoti. Dėl tokios rizikos - pirkėjas daro prielaidą, kad visi parduodami tokia nauji daiktai ko gero turi kažkokį defektą ir dėlto nori labai smarkios nuolaidos.\ Tuo tarpu daikto pardavėjas - žino, kad jo parduodamas produktas yra visiškai geras ir niekuo nesiskiria nuo naujo. Tačiau rinka, visi pirkėjai siūlo smarkiai mažiau, nei kad jis žino, jog daiktas vertas. Tada atsiranda double pamastymų ar tikrai verta parduoti ir daiktą išima iš pardavimo. Ko pasekoje - gerų produktų pasiūloje kiekis mažėja. Tai probleminių produktų kiekis rinkoje auga ir pirkėjai vis dažniau po nusipirkimo susiduria su problemomis, kas tik dar labiau patvirtina taisyklę, jog visi produktai parduodami blogi ir dėlto tikimasi dar mažesnės kainos. Self serving loop. # apps # Apps * tags: #android #apps *** ## Android * NewPipe x SponsorBlock x Return YouTube Dislike: - Newpipe developeriai laikosi pozicijos, jog jų programėlė turėtų leisti tik tą bazinį Youtube funkcionalumą ir neketina įdiegti šių extension'ų. Tad buvo sukurtas fork'as, kuris papildo šiais dviem išties naudingais įskiepiais. * ReVanced: [https://www.reddit.com/r/revancedapp](https://www.reddit.com/r/revancedapp/) - projektas skirtas prikelti Google'o uždraustą Vanced (standartinį originalų Youtube klientą su praplėstu funkcionalumu) # Jailbreak ## iOS 13 Prieš 6 metus tinklaraštyje buvau aprašęs iOS jailbreak ir savo tuo metu labiausiai mėgiamus [teaks'us](https://www.reanimated.lt/wiki/technologijos/it-talk/ios-jailbreakas-ir-ka-su-juo-veikti). Su laiku mano poreikis jailbreakinimui išties sumažėjo: modifikacijos, kurias laikydavau naudingomis, dabar jau yra integruotos pačioje iOS. Pvz.: iPad'o ekrane ir dock'e dabar jau telpa padorus apps'ų kiekis, teksto kursoriaus poziciją galima slankioti braukiant ties klaviatūros tarpo mygtuku, o Apple pasiūlytas Night Shift funkcionalumas atkartoja f.lux'ą. Ikonų stiliaus, animacijų ar dizaino pakeitimai man ne taip berūpi, piratauti žaidimus taipogi, nes iš esmės iPad'ą naudoju tik skaitymui ir Youtube'ui, tad iš principo vienintelė svari priežastis toliau laužyti savo įrenginį liko tik reklamų blokavimas. Taip, AppStore galima rasti daugybę tai sugebančių apps'ų, tačiau tik turint JB galima turėti pilną, t.y. system wide adblock'ą, kai reklamos blokuojamos facebook'e, youtubėj ir kituose appsuose. Taigi, šiandien buvo išleistas unc0ver jailbreak'as, kuris nulaužia visus iOS 11.0-13.5 įrenginius. Tiek instaliavimo procesas, tiek stabilumas išties išdirbtas puikiai - viskas atliekama išties lengvai, be didesnių pastangų ir iš pirmo karto. Tiesiog sekite jų puslapyje pateikstas instrukcijas. Tad štai keli esminiai tweaks'ai, kurie man patapo patys aktualiausiais ir gan smarkiai pagerinantys iOS sistemą. | Repo | Tweak | Note | | ------------------------------------- | --------------- | --------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------- | | net.angelxwind.appsyncunified | AppSync Unified | Leidžia instaliuoti nepasirašytus, tai yra ne iš AppStore parsisiųstus appsus (unsigned IPA) | | repo.incendo.ws | ReProvision | Automatinis programų pasirašymas (nereikia neoficialių programų pakartotinai įsirašinėti kas 7d, įskaitant ir patį unc0ver) | | repo.packix.com | BrowserDefault | Leidžia nustatyti default browserį (nuorodos nebeatidarinėjamos Safaryje) | | ib-soft.net/cydia | iCleaner Pro | Padeda atlaisvinti nemažai vietos, išvalant cache, temp ir kitus susikaupusius ir nereikalingus failus sistemoje | | poomsmart.github.io/repo | LetMeBlock | DNS įrankis reikalingas Mega UHB veikimui | | repo.thireus.com | Mega UHB | System wide adblock'as (pašalina reklamas ne tik naršyklėse, tačiau ir apps'uose) | | jpet26.yourepo.com | Youtube Tools | Youtube reklamų panaikinimas, galimybė klausyti išjungus ekraną, interface'o modifikacijos | | github.com/paperback-ios/app/releases | Paperback | Po MangaRock uždarymo, tai ko gero geriausia Manga programėlė | | getzbra.com /repo | Zebra | Modernesnė ir kur kas spartesnė Cydia alternatyva | # Mac ## Software * [Fantastical](https://flexibits.com/fantastical) - puikus ir itin patogus kalendorius * [Numi](https://numi.app/) - Minimalistinis, tačiau labai funkcionalus kalkuliatorius * [AltTab](https://alt-tab-macos.netlify.app/) - atkartoja windowsinį alt tab funkcionalumą * The complete guide for MacOS Apps Optimized for Apple Silicon Macs and the M1 Processor: * Fixes and compatibility for every single game on M1 Apple silicon Macs: * Awesome macOS software list: ## Programing * Thoughts on the new M1 MacBook as a Symfony developer: * Speed Up Docker for Mac:\ [http://blog.michaelperrin.fr/2017/04/14/docker-for-mac-on-a-symfony-app](http://blog.michaelperrin.fr/2017/04/14/docker-for-mac-on-a-symfony-app/)\ * How to install MySQL: * Multiple PHP Versions: * Secretive: - būdas sugeneruoti ir saugoti SSH raktus į mac native secure enclave, tokiu būdu panaikinant galimybę raktą fiziškai išsikopijuoti iš kompiuterio. ## Emulation * VM: * Run windows programs (wine like): * Windows VM: [https://www.parallels.com/eu/products/desktop](https://www.parallels.com/eu/products/desktop/) ## Lietuviška klaviatūra * * # Self Host ### Static Site Generators * ### Standard notes * * * ### Bitwarden * * # Software tools * tags: #software #tools *** ## File sync * [Syncthing](https://syncthing.net/) - tiesioginis failų sinchronizavimas tarp dviejų ar daugiau kompiuterių, kaip alternatyva nenaudoti cloud storage. * [LockHunter ](https://www.lockhunter.com/index.htm)- tais atvejais, kai norima ištrinti failą, tačiau jį bala žino kas naudoja ir to padaryti tiesiog neleidžia. Kiek platesnė Unlocker alternatyva, nes sugeba ne tik atrakinti failą jo ištrynimui, tačiau ir parodo procesus, kurie šį failą naudoja. * [Cryptomator](https://cryptomator.org/) - saugus failų saugojimas kompiuteryje ar cloud servisuose juos užkoduojant. ## Privacy tools * * * [LibreWolf](https://librewolf.net/) - į privacy orientuotas Firefox fork'as, kuris pašalina viską, kas susiję su Mozilla kompanija, t.y. ta pati paskirtis, kaip Chromium'as Chrome atžvilgiu. ### Browsers * - beta versijoje esanti NextDNS alternatyva. Pastarasis yra gan gerai establishintas ir veikia tikrai neblogai, tačiau Adguard turi gerą reputacija ir yra kur kas didesni ir populiaresni, tad visai įdomu pamatyti ar konkurencija duos vaisių. * [uBlacklist](https://iorate.github.io/ublacklist/docs) - domeno blokavimas iš paieškos rezultatų * [SearchFilters](https://github.com/quenhus/uBlock-Origin-dev-filter) - uBlock Origin filtras, skirtas iš paieškos rezultatų išfiltruoti useless StackOverflow ir Github copycat puslapius. ### Anonymous Email Forwarding Kai Firefox pristatė savo Relay servisą, kuris forwardina el. laiškus panašiu principu, kaip tai daro Apple su "Sign In With Apple" opcija, kuri leidžia vartotojui paslėpti savo tikrąjį el.pašto adreso nuo paslaugos tiekėjo, tokio pobūdžio servisas mane visai sudomino. Tai suteikia galimybę kiekvienoje svetainėje naudoti unikalų el. pašto adresą ir kai pradedamas gauti spam'as, galima tiksliai identifikuoti iš kur buvo nuleakinti duomenys ir atjungti siuntimą vos vieno mygtuko paspaudimu. O taipogi tai dar viena papildoma saugumo priemonė, nes nutekėjus prisijungimo duomenims, niekur kitur jų pernaudoti nepavyktų, net jei slaptažodis ir būtų naudojamas tas pats. Tačiau šis servisas turi 2 ryškius minusus. Pirmiausia, tai nemokamoje versijoje galima susikurti vos tik 5 alias, tad iš esmės juos reikėtų pernaudoti, o tai iš esmės panaikina tokio serviso vieną iš esminių privalumų. Tai būtų galima išspręsti su premium versija, kuri kainuoja vos 1€/mėn. Tačiau čia ir antrasis minusas - tai Mozilla servisas, kurių comitmentu ir projekto ilgaamžiškumu galima sudvejoti. Yra gan didelė tikimybė, jog po poros metų, jie shiftins savo fokusą ir sugalvos servisą uždaryti (geras to pvz buvo jų Send servisas, gyvavęs vos metus). Tad teko pasidomėti alternatyvomis: * - nemokami alias, tačiau ribotas bandwidth * - neribotas srautas, tačiau nemokamas tier'as turi tik 15 alias apribojimą Anonaddy - geresnis pasirinkimas, jei norima naudoti nemokamai, o jei ir mokama - jis yra pigesnis. Tačiau SimpleLogin labiau išdirbtas bei nukreipus savo domain'ą, turi catch-all funkcionalumą, kai pašto dėžutės alias susikuria automatiškai, kai tik į tą domeną pirmą kartą atsiunčiamas laiškas, kas yra labai neat funkcija, nes netrukdo registracijos flow ir galima random alias susigalvoti tiesiog bepildant registracijos formą. ## Screenshots Win: * absoliutus favoritas: [ShareX](https://getsharex.com) Mac: * Daugiausiai naudoju nemokamą [Zappy](https://zapier.com/zappy) * Native: command + shift + 4 * [Cleanshot X](https://cleanshot.com) - daugiausiai features'ų, tačiau mokamas * [Shottr](https://shottr.cc) - turi Text recognition * [Xnip](https://xnipapp.com) ## Code snippet manager Naudingi išsisaugoti kodo fragmentai turi gulėti cloude, jog būtų galima juos pasiekti dirbant iš bet kurio kompiuterio. Vienas iš variantų - naudoti snippet managerį, kuris saugotų į markdown failus, tokiu atveju galima juos saugoti į dropbox direktoriją. Tačiau daug labiau nice, kai snippet manageris turi [Github Gist](https://gist.github.com) palaikymą ir gali sinchronizuotis tiesiai į ten. Pradžioje saugojimą atlikdavau tiesiogiai, o šį servisą galima integruoti tiesiai į IDE ar teksto redaktorių ir kodo pavyzdžius pasiimti net neišeinant iš jų. Tačiau archyvui pradėjus augti greitai pajutau, kad visas šis flow nepatogus, labai apribotos organizuotumo galimybės, kas prailgina paiešką. Kokia nauda tuomet saugotis kodą, jei prireikus ko gero išgooglinti būtų galima jį ir greičiau. Tad atsirado client poreikis. Nenoriu naudotis servisais, kurie siūlo savo cloudinius sprendimus ir juo labiau tais, kurie turi subscription modelį ([Cacher](https://www.cacher.io), [Snippet Manager](https://snippetmanager.io), [Snipit](https://snipit.io)). Tad labiausiai priimtini variantai: Mac: [Snippet Lab](https://www.renfei.org/snippets-lab/), [Quiver](http://happenapps.com/#quiver), [SnipperApp](https://snipper.app), [masscode](https://masscode.io), [codespace](https://codespace.app). Windows: * [Boostnote](https://boostnote.io) - programos rewrite'as, kuris atrodo visai neblogai. Patinka jog pakankamai aktyviai prie jo dirbama, taipogi yra web versija, plačios customize galimybės ir planuojami net ir mobile apps'ai. Tačiau šiuo metu neturi tiesioginės integracijos su Gist ir galima kodą laikyti lokaliai. * [SnipAway](https://snipaway.futureglobe.de) - plačios customize galimybės, turi feature'ą įtraukti internetinius puslapius tiesiogiai į redaktorių, tačiau tiesioginės integracijos su Gist neturi. Galima nebent lygiai taip pat saugotis per kitus third party cloud'us. * [Lepton](https://hackjutsu.com/Lepton/) - kol kas tinka labiausiai. Sinchronizuojasi neblogai, organizacija vykdoma tag'ais, bei automatinis skirstymas pagal file extension'us. Note'us darausi daugiausiai su markdown'u ir patinka jog edit ir preview yra atskiri režimai. Yra vos keli šiek tiek erzinantys apribojimai, pvz sidebare esančių sekcijų negalima praplėsti, tad nesimato pilno tag list'o, taipogi paieška apribota tik title'uose ir failų pavadinimuose, ieškoti turinio galimybės nėra. Na ir tai yra electron appsas, tad greitis nedžiugina. Daugiau: ## Alfred alternatives * [Wox](http://www.wox.one) * [Cerebro](https://cerebroapp.com) * [Keypirinha](https://keypirinha.com) * [Launchy](http://www.launchy.net) Android telefonai turi Tasker'į - itin galingą automatizavimo įrankį, kuris iš esmės gali automatizuoti bet kurią telefone pasiekiamą funkciją. Nors nėra itin intuityvus, bet suteikiamos galimybės visą tai tiesiog atperka. iOS barikadų pusėje lygiaverčio atitikmens nėra, nes nors Shortcuts pagalba ir galima susikurti išties naudingų funkcijų, tačiau dėl OS sukuriamų apribojimų, geležies valdymo galimybėmis šis įrankis Tasker'iui išties neprilygsta. Lygiai taip Mac'ai turi savo killer programą, dėl kurios galima pavydėti - [Alfred](https://www.alfredapp.com). Jau kurį laiką ieškau adekvačios Win alternatyvos, tačiau dauguma yra užleistos arba funkcionalumas gan ribotas ir susiveda tik į programų paleidimą ar kokį skaičiuotuvą, o tokioms funkcijos iš esmės užtenka win mygtuku iškviečiamo Windows start'o ir ten esančios paieškos ir atskiros programos tam diegti nereikia. Tokiuose įrankiuose yra galimybė bazinį funkcionalumą praplėsti įvairiais įskiepiais, tačiau prie jų nėra aktyviai dirbama ir didelė dalis arba nebeveikia arba veikia labai nestabiliai. Tad tai toli gražu iki lankstaus Alfred'o, kuris su workflow funkcionalumu, shell integracija ir hotkeys tampa itin universalus ir galingas. Tarp išbandytų man labiausiai tiko Cerebro, kurio Translate, valiutų konvertavimas ar maps'ai yra sulūžę, tačiau jis vis vien naudingas dėl instant Google, Wiki, StackOverflow search'o, integracijos su Giphy, Youtube, PhpStorm, bei clipboard istorijos. Tačiau visai nesenai pasirodė daug žadančios naujienos ir iš paties Microsoft. Komanda žmonių gan aktyviai dirba prie [PowerToys ](https://github.com/microsoft/PowerToys)projekto - tai įrankių rinkinys, siūlantis praplėsti standartines Windows galimybes. Pvz įdiegiamas .svg, .md failų preview'as tiesiog exploreryje, Image Resizer integracija, FancyZones - windows layout'ų manageris, leidžiantis ekraną išdalinti į dedikuotas zonas ir kita. Vienas iš naujų šio rinkinio įrankių - Run. Tai program launcher'is, prie kurio kūrimo pasirodo prisideda to paties Wox kūrėjai. Pradžioje funkcionalumas gan limituotas, tačiau įrankis turės įskiepių palaikymą, tad aplink jį ko gero netruks susikurti entuziastų bendruomenė ir tuomet jau sky is the limit. Susidiegiau ir su nekantrumu laukiu kokia linkme visą tai išjudės. ## Wikis Ieškau self-hosted alternatyvų Gitbook'ui. Noriu, kad softas būtinai turėtų hierarchinę struktūrą su markdown palaikymu ir galėčiau pushinti į git'ą. Kelios rastos alternatyvos: * [TiddlyWiki ](https://tiddlywiki.com)- konceptualiai labai įdomus sprendimas, kur kiekvienas notes'as yra tarsi kortelė (vadinama tiddler'iu) ir kur kiekvienas atidarytas notes'as ir lieka atidarytas naviguojant tarp jų. Turėtų būti patogu daryti tokiem mindmap'ams. Nepatinka senstelėjęs dizainas (galima kiek pagerinti situaciją su [Material ](http://demo.santosa.family)dizainu) ir tai, kad visas turinys saugosi viename faile. * [Trilium Notes](https://github.com/zadam/trilium) - atrodo išties neblogai, tačiau praktiškai neturi markdown palaikymo bei skirta tik personal naudojimui. * [MkDocs ](https://www.mkdocs.org/#mkdocs)su [Material tema](https://squidfunk.github.io/mkdocs-material/) / [MDwiki](http://dynalon.github.io/mdwiki/#!index.md) - iš principo labiausiai artimi Gitbook'ui selfhosted sprendimai * [Wiki.js](https://wiki.js.org) / [docsify](https://docsify.js.org/#/?id=docsify) - šiuolaikiškesnės JS alternatyvos. Veikia maloniai, tačiau kadangi yra runtime-driven tai praktiškai nėra SEO. * [Vuepress](https://vuepress.vuejs.org) - Vue pagrindu veikianti Wiki. Ateityje potencialiai galėčiau pereiti dėl greičio. Tačiau kol kas ne, nes vis dar nėra content meniu, paieška ieško tik pavadinimuose. * [BookStack ](https://www.bookstackapp.com)- knygos, skyrių ir puslapių principu organizuotas laravel'inis CMS'as. Turi build-in redaktorių ir file manager'į, tačiau UI kiek per daug atima iš turinio bei content'as jau saugojamas duombazėje Kelios ne self-hosted alternatyvos: * [Slite](https://slite.com/features) * [Tettra](https://tettra.co) * [Notion](https://notion.so) ## Note taking * [Inkdrop ](https://inkdrop.app)- nors pozicionuojamas daugiausiai, kaip Markdown editorius, tačiau iš esmės yra pigesnė ($5 vs $8) Evernote alternatyva. Panašus layout'as su notebook'ai ir tag'ais, sync, web cliperiu ir multiplatformiškumu. Labai gerai išdirbtas, geras MacOS'iškas UI, malonus naudoti, tačiau visai neturi free plano. * [Simple Note](https://simplenote.com/) - nemokamas ir multiplatforminis appsas notų saugojimui, su Markdown supportu * [Standart Notes](https://standardnotes.org) yra artimiausia Evernote alternatyva, kurią so far pavyko rasti. Nemokamas, cross-platform'inis, labai panašus failų organizavimas. Jei reikia daugiau laisvės, nei suteikia Google Keep - manau vienas geresnių pasirinkimų. * [Awesome Standart Notes](https://github.com/jonhadfield/awesome-standard-notes) - A curated list of tools and information relating to Standard Notes * [Notion ](https://www.notion.so)- multiplatforminė ir sąlyginai nemokama Evernote alternatyva, turinti visai neblogų pranašumų. Pvz.: palaiko DB stiliaus lenteles, Trello stiliaus kanban bei turi markdown support'ą. Viena pagrindinių paskirčių kaip galiu panaudoti - greitas research draft'as, pvz kelionių planavimai. Tačiau startuoja kiek lėtai ir feature overload'as kiek apsunkina naudojimą, nėra itin intuityvus. * [Craft](https://www.craft.do/solutions/individuals) - Notion alternative ## Bookmarking tools Chrome bookmarks'ų galimybės išties labai apribotos ir iš esmės be katalogų kūrimo funkcionalumas ties tuo ir pasibaigia. Google buvo išleidusi oficialų extension'ą Bookmark Manager, kuris prideda papildomo funkcionalumo, tačiau kaip ir reikia tikėtis - jo vystymas jau nutrauktas ir extension'as pašalintas iš web store. Visokie third party extension'ai dažniausiai nelabai tinka, nes bookmarks'us turėčiau pasiekti ir iš smartphone'o. Taigi išsisaugoti nuorodoms iki šiol naudojau Google Keep ir Pocket kombinaciją. Į Pocket keliauja Plan To Read straipsniai ar naudingos, šiam momentui aktualios nuorodos. Į Keep jos perkeliamos ilgalaikiam saugojimui. Pvz planuojamos skaityti knygos ar naudingi programavimo įrankiai. Tačiau Keep paskirtis tam nelabai tinkama, o ir turint dvi atskiras saugykas, paieška tampa neefektyvi, tad toks organizavimas nelabai tenkina. * [GGather](https://ggather.com/all) - įkvepia tituliniame pateikti užtikrinimai apie tai, jog produktas specialiai kurtas su minimaliomis išlaidomis, jog nereikėtų desperatiškai ieškoti investuotojų ar visokiais shady metodais bandyti monetizuoti vartotojus. Tokius kūrėjus norisi palaikyti. Minusai: bookmarksas atidaromas ne iškarto, o pirma atidaromas detalus jo langas, o tik tada galima atidaryti jį naujame tab'e. Taipogi naudojantis nemokama versija yra tik 2 list stiliaus atvaizdavimo būdai, kurie nėra itin patogūs. Kol kas vis dar nėra native apps'ų, tad pasiekti galima tik per webinę versiją. Manau reikės prachekinti ateityje, bet šiai dienai nėra itin atitinkantis mano lūkesčių. * [Pinboard ](https://pinboard.in)- nebrangus (11$ metams, 25 norint turėti turinio cache'avimą ir full text paiešką), jokių reklamų ir jokio trackinimo. Programuotojų mylimas no bullshit servisas su puikiu funkcionalumu, tačiau old schooliniu dizainu (kai kuriems tai yra labiau pliusas). Bookmarksai iš esmės atvaizduojami panašiai, kaip Google paieškos rezultatai. Naudojantis mac'u, galima pasidaryti gan puikų flow su Alfred. Pagrindinis minusas - HackerNews teko skaityti, kad developeris yra tik vienas pats ir jis yra praktiškai apleidęs projektą, skiria jam labai mažai dėmesio, pvz archyvavimo funkcija labai dažnai nulūžta, jis praktiškai neatrašinėja į supporto laiškus. * [Raindrop](https://raindrop.io) - komandos iš Sankt Peterburgo kūrinys. Labai intuityvus ir responsive įrankis, turintis puikų įskiepį, kurį galima nusistatyti naudoti kaip web clipperį arba kaip mini app'są, iš kurios galima greitai ieškoti ir pasiekti bet kurį bookmarks'ą. Nested kategorijos pasiekamos tik mokomoje versijoje, tačiau antrą lygį kataloge galima įgyvendinti naudojantis tiesiog tag'ais, kurie patogiai atvaizduojami atsidarius kategoriją. Taipogi susimokėjus vienam mėnesiui galima pasidaryti visą savo nested kategorijų struktūrą ir nutraukus prenumeratą galima ja naudotis ir toliau. Yra platus ikonų support'as, mobilūs apps'ai, dark mode, 4 atvaizdavimo būdai, automatiniai tag suggestion'ai, įskiepis visiems pagrindiniams browseriams. Mokomoje versijoje prisideda dublikatų paieška, turinio archyvinis cache'avimas, broken link tikrinimas ir pan. Pagrindiniai minusai: raginimas pereiti į mokamą versiją, ne itin aiškios ateities perspektyvos ir privacy klausimai. * [Reminiscence ](https://github.com/kanishka-linux/reminiscence)- self hosted sprendimas ## Markdown * [Caret](https://caret.io) - visiškai minimalistinis lokalus Markdown editorius, tačiau kuris turi viską ko reikia tokiam produktui. Savo paskirčiai - puikus, tačiau Notion laimi, nes turi sync. * [Notable ](https://github.com/notable/notable)- kokybiškas local Markdown editorius išlaikantis hierarchinę sistemą * [Typora](https://typora.io) - kaip markdown editorius, turi nemažai patogių papildomų funkcijų * [Zettlr](https://www.zettlr.com) * [Mark](https://github.com/barelyhuman/mark-mac) - a macOS native markdown editor ## Markdown publishing * [Publish your Obsidian Notes](https://github.com/jobindjohn/obsidian-publish-mkdocs) * [Flowershow: A Free & Open Source tool for publishing your Obsidian vaults](https://forum.obsidian.md/t/flowershow-a-free-open-source-tool-for-publishing-your-obsidian-vaults/41966/1) * [VuePress](https://v2.vuepress.vuejs.org/) * [Docusaurus](https://docusaurus.io/) # archive # blog # 130 Vyrisku Dalyku Publikuota: 2010-01-06 Vyras turi mokėti padaryti daugybę nepastebimų ir subtilių dalykų, jei nori gebėti keisti tą gyvenimą sau naudinga linkme. Juk šis pasaulis priklauso Jums, tad pabandykite tai ir įrodyti. Todėl, pasakykite žmonai, kad einate pas draugę, draugei praneškite, kad einate pas žmoną, o patys pasiraitokite rankoves ir pradėkite „mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis“: 1\. Duoti tinkamą patarimą vienu sakiniu;\ 2\. Atspėti, kada pašnekovas meluoja;\ 3\. Įrėminti savo paties darytą nuotrauką;\ 4\. Gydytis nuo pagirių;\ 5\. Įmesti tritaškį;\ 6\. Naudotis knygose išdėstytais patarimais;\ 7\. Padaryti gerą įspūdį mylimosios tėvams;\ 8\. Kepti mėsą;\ 9\. Nedominuoti pokalbyje su dama;\ 10\. Parašyti laišką (ranka);\ 11\. Nusipirkti tinkamą kostiumą;\ 12\. Plaukti trimis skirtingais stiliais;\ 13\. Rodyti pagarbą;\ 14\. Muštis;\ 15\. Nukirsti medį;\ 16\. Apskaičiuoti ploto kvadratūrą;\ 17\. Neleisti geram viršininkui padaryti klaidos;\ 18\. Pirkti moteriai apatinius drabužius;\ 19\. Užsirišti kaklaraištį;\ 20\. Padaryti kokteilį;\ 21\. Įsimylėti;\ 22\. Rasti G-tašką;\ 23\. Praleisti moterį pro duris;\ 24\. Derinti aprangos spalvas;\ 25\. Pasakyti „aš tave myliu“ bent penkiomis skirtingomis intonacijomis;\ 26\. Mirktelti viena akimi;\ 27\. Kalbėti bent viena užsienio kalba;\ 28\. Palaidoti mylimą vaiko gyvūnėlį;\ 29\. Ištraukti moteriai iš akies bet kurį pašalinį objektą (senu KGB žvalgų metodu – liežuviu);\ 30\. Užkalbinti moterį;\ 31\. Prisiūti sagą;\ 32\. Ginčytis su kitataučiais;\ 33\. Žinoti, kurią taurę, šakutę ar lėkštę naudoti aukštos klasės restorane;\ 34\. Suteikti moteriai orgazmą;\ 35\. Būti ištikimu;\ 36\. Išpainioti susivėlusį valą;\ 37\. Žaisti kortomis su viso amžiaus žaidėjais;\ 38\. Žvejoti su vaiku;\ 39\. Įvertinti alkoholinio gėrimo skonį vienu sakiniu;\ 40\. Rodyti susidomėjimą net ir tada, kai visiškai neįdomu;\ 41\. Pakloti lovą;\ 42\. Žaisti bilijardą;\ 43\. Šokti;\ 44\. Dar kartą panaudoti panaudotą prezervatyvą;\ 45\. Be pinigų ištraukti šokoladuką iš automato;\ 46\. Pilti šampaną;\ 47\. Naudotis „Google“;\ 48\. Nuraminti šalia sėdintį keleivį, kaip lėktuvas patenka į turbulenciją;\ 49\. Blefuoti;\ 50\. Tinkamai prisistatyti virtualioje pažinčių svetainėje;\ 51\. Aprišti žaizdą;\ 52\. Pakrauti nusėdusį automobilio akumuliatorių;\ 53\. Pakeisti ratą/padangą;\ 54\. Pakeisti tepalą automobilio variklyje;\ 55\. Maišyti kortų kaladę viena ranka;\ 56\. Tinkamai pajuokauti;\ 57\. Atsiprašyti;\ 58\. Mokėti žaisti visus šiuo metu kazino žaidžiamus žaidimus;\ 59\. Kalbėti su vaiku kaip su sau lygiu;\ 60\. Užsisakyti patiekalus restorane;\ 61\. Bendrauti su šunimi;\ 62\. Bendrauti su girtu arba įkyriu žmogumi;\ 63\. Pakeisti perdegusią lemputę;\ 64\. Paprašyti pagalbos;\ 65\. Susidraugauti su policininkais;\ 66\. Nuraminti verkiantį vaiką;\ 67\. Prajuokinti nuliūdusį vaiką;\ 68\. Spausti rankas;\ 69\. Iš akies nustatyti moters aprangos dydį;\ 70\. Išspausti ašarą;\ 71\. Nemačiomis patikrinti savo žmonos/draugės elektroninį paštą ir SMS žinutes;\ 72\. Derėtis su prostitute;\ 73\. Atmintinai mokėti bent vieną eilėraštį;\ 74\. Pašalinti raudono vyno dėmę iš drabužių ar nuo baldų;\ 75\. Pasakyti NE;\ 76\. Užkurti laužą;\ 77\. Atlikti darbą, kurio niekas nenori imtis;\ 78\. Būti griežtu, kai to reikia;\ 79\. Išskirti besimušančius;\ 80\. Valgyti lazdelėmis;\ 81\. Bet kuriuo paros metu nustatyti, kur yra šiaurė;\ 82\. Paaiškinti, kas yra šviesmetis;\ 83\. Įveikti nuobodulį;\ 84\. Būti ištikimu bent vieno prekės ženklo vartotoju;\ 85\. Iškepti kiaušinienę su bekoniena;\ 86\. Pasakyti kalbą prie kapo duobės;\ 87\. Pasakyti tostą;\ 88\. Laikyti kūdikį rankose;\ 89\. Pasiklydus rasti kelią iš miško;\ 90\. Surišti mazgą;\ 91\. Galąsti peilį;\ 92\. Prisidegti ir rūkyti cigarą;\ 93\. Lyginti marškinius;\ 94\. Masažuoti moters kaklą;\ 95\. Pažinti bent kelis paukščius;\ 96\. Derėtis dėl geresnės kainos;\ 97\. Atstatyti išnirusį kaulą;\ 98\. Žiūrėti į akis;\ 99\. Atsiminti vardą merginos, šalia kurios pabunda ryte;\ 100\. Skaityti ir naudoti kūno kalbą;\ 101\. Sakyti komplimentus;\ 102\. Žaisti regbį;\ 103\. Pataisyti sugedusį elektros prietaisą, kiek tai įmanoma padaryti;\ 104\. Sudaryti sąrašą bent 50 dalykų, kuriuos turi būtinai atlikti iki mirties (tai, beje, nėra lengva);\ 105\. Badauti;\ 106\. Iškepti puikų omletą;\ 107\. Pripažinti kitų žmonių pasiekimus;\ 108\. Nardyti;\ 109\. Pagerinti reputaciją;\ 110\. Išmokti pusėtinai groti bent vienu muzikos instrumentu;\ 111\. Melžti karvę;\ 112\. Pastatyti tvorą;\ 113\. Surengti puikų vakarėlį;\ 114\. Pradėti daryti tai, kas baugina, pvz., surinkti „puzlę“ iš penkių tūkstančių dalelių;\ 115\. Įvertinti gėlių kvapą;\ 116\. Nugalėti vaiką „žvilgsnio“ varžybose;\ 117\. Išmesti tai, ką mylėjo visą gyvenimą, pvz., nebereikalingą kolekciją;\ 118\. Išklausyti istorijų apie karą;\ 119\. Papasakoti istoriją apie karą;\ 120\. Prižiūrėti savo nagus ir dantis;\ 121\. Šypsotis užsimerkus;\ 122\. Vairuoti motorolerį;\ 123\. Užleisti vietą;\ 124\. Žaisti šachmatais;\ 125\. Atsikratyti tuo, kas yra visiškai nebereikalinga;\ 126\. Dainuoti viešai;\ 127\. Joti;\ 128\. Nueiti 10 kilometrų;\ 129\. Užsiiminėti seksu vandenyje;\ 130\. Prisiekti; # 2007 Vasara Publikuota: 2011-11-21 Tai buvo 2007-tųjų vasara. Gyvenau Klaipėdoje ir ten dirbau bei pirmą kartą pradėjau draugauti su panele. Pamenu žavią kvailystę kai vietoj to, kad sėsti į paskutinį autobusą vežantį namo aš visgi pasilikau pabūti dar gal 10 minučių su ja. Stovėjom absoliučiai klaipėdos centre, be jokios pastogės, tiesiog atviroje erdvėje, šalia sankryžos, pliaupiant ko gero didžiausiai tos vasaros liūčiai ir bučiavomės. Tai buvo ilgiausias ir definitely romantiškiausias bučinys. Vėliau, kai jau išsiskyrėm iki namų pareiti man prireikė apie pusantros h. Visą kelią taip ir nenustojo lyti. Klp gatvės buvo lyg mažos upės, nes vandens buvo man virš kulkšnies. Bridau begalo laimingas ir visą kelią galvojau apie ją ir visam mieste nebuvo nė vienos dvasios, išskyrus žmones stiklinėse kavinėse, kurie į mane spoksojo, o aš jiems šypsojausi. # 7 Efektyvaus Laiko Planavimo Zingsniai Publikuota: 2010-12-30 ![](https://github.com/reanim8ed/ReA-Wiki/blob/master/docs/.gitbook/assets/time_by_martybell_thumb.jpg) Štai ir baigiasi dar vieni metai. Prisipažinkite, ar suspėjote per šiuos metus atlikti viską ką planavote? Nuojauta kužda, kad ne… Tikriausiai jūs, kaip ir labai didelė dalis žmonių tam tikrus darbus vis nustumia vėlesniam laikui ir iki jų taip ir neprisikapsto laiku. Gyveni su mintim “ai vėliau”, “kadanors ateity”, “suspėsiu dar”. Taip nukeliami kartais galbūt net labai svarbūs darbai, tačiau kurie neturi griežto užbaigimo termino. Ne per seniausiai vienas skaitytojas rekomendavo man paskaityti Tomo Kaulinsko praktinių patarimų knygutę, kuri supažindina su svarbiausiomis laiko planavimo taisyklėmis. Šis pasiūlymas mane tikrai suintrigavo, nes turiu pripažinti laiko planavimas, o tiksliau jo protingas išnaudojimas nėra mano pati stipriausia tema. Taigi, trumpai apibendrinu, ką pavyko sužinoti iš šios knygutės ir tikiuosi jus šie patarimai taipogi atves į protą. > *Mūsų atmintis pasižymi tuo, kad sugeba vienu metu apdoroti pakankamai ribotą kiekį*\ > *informacijos. Tada, kai ši riba peržengiama, suveikia sistema, apsauganti mūsų atmintį nuo „perkaitimo“ ir perteklinį informacijos kiekį mes tiesiog pradedame pamiršti.* Tai labai aktualus punktas, studentams, ypač studijuojantiems universitete. Informacijos kiekiai yra pernelyg dideli ir visą ją jūs visvien neįsisavinsite. Reikia išmokti atsirinkti tik pačią svarbiausią informaciją ir ją suprasti, o ne kalti atmintinai. Mintinas kalimas be supratimo naudos neatneša. Išmokę atrinkti reikiamą informaciją jūs ne tik, kad daugiau geriau ją išmoksite, bet ir sutaupysite nemažai laiko, kurį būtumėte skyrę begalės informacijos skaitymui. > *Žodį „vėliau“ Jūsų žodyne nuo šiol turi pakeisti konkretūs terminai.* Tiek ir jūs, tiek ir aš, tikrai dažnai naudojame žodį “vėliau”. Tai yra nepageidaujamas žodis ir vietoj jo kiekvienam veiksmui turėtume nusistatyti konkrečius terminus (“iki kito trečiadienio”, “iki mėnesio galo” ir pan). Turint konkrečius terminus iki kada reikia atlikti darbą, mes daug rimčiau žiūrime į jo atlikimą ir atsiranda tarsi įsipareigojimai sau, dėl būtino suspėjimo laiku. > *Pirmiausia – tai kas svarbiausia.* Labai dažnai mes imamės daryti darbus, kuriuos rodos būtina nudirbti dabar. Taipogi nemažai laiko skiriame greitiems darbams, nes atlikus juos, mūsų darbų sąrašas atrodo gerokai sutrumpėjęs. Tačiau atidavę savo visą laiką minutės darbams, užsimirštame apie tuos, kurie yra ištikro svarbūs. Turite išmokti gyventi plataus laiko perspektyvoje ir rūpintis savo ateities gerove. Atlikę svarbius darbus dabar, neturėsite su jais kankintis paskutinę akimirką. > *Prioritetas, laikas, bei popierinis užrašymas.* Jeigu turite krūva darbų, geriausia būtų juos užrašyti ant popieriau lapo. Tai padės ne tik, kad neužmiršti kurio nors iš darbų, bet ir vizualiau palengvina pamatyti, bei suskirstyti prioritetus. Kai susiskirstėte darbus pagal prioritetus, geriausia būtų juos perrašyti eilės tvarka: nuo svarbiausiu viršuje. Taipogi pravartu užrašyti ir planuojamą skirti laiką kiekvienam darbui. Tik būkite realistai ir laiką rašykite ne tokį, kokio norėtumėte, o realų į visus aspektus atsižvelgtą laiką. > *Geriausia, kad išsiaiškintumėte, kuri darbo dienos dalis Jums yra produktyviausia.* Kiekvienas esame labai skirtingi ir mūsų biologiniai laikrodžiai nesutampa. Vieni yra vyturėliai ir nuėję anksti miegoti, be problemų gali anksti atsikelti. Kiti – pelėdos ir lipimas iš lovos jiems tikras košmaras. Tas pats kalbant ir apie produktyviausią dienos dalį. Jei surasite kuriomis valandomis jūs esate našiausias, tai pačius svarbiausius, daugiausiai susikaupimo reikalaujančius darbus, suplanuokite būtent šiam laikui. Tai padės juos įvykdyti ne tik, kad greičiau, bet ir kokybiškiau, nei įprastai. > *Asmeninio laiko svarba.* Dirbant komandoje, didelis privalumas yra darbų pasiskirstymas. Tačiau bent po valandžiukę per dieną reikėtų skirti individualiam, asmeniniam darbui, kai niekas jūsų netrukdo, neblaško jūsų dėmesio. Nustatyta, kad žmonės, kurie bent nedidelę darbo laiko dalį skiria ramiam darbui vienumoje, gali atlikti daugiau, nei gerai susidirbusi komanda. > *Kiekvieno žmogaus pareiga ir siekiamybė – tapti laimingu.* Kiekvienas žmogus yra vertas gyventi tokį gyvenimą, apie kokį svajoja. Baikite pavydėti kitiems laimės. Niekas kitas, kaip jūs patys nepasieks, kad pasidarytumėte laimingi. Jei trokštate ko nors – įdėkite visas jėgas ir pasiekite. O pasiekę tai apie ką svajojote, mokėkite tuom džiaugtis. Tikiuosi šios apibendrintos mintys padės ir jums ir tai nebus dar viena tuščia rašliava internete, kurią greit permetėte akimis ir iš kurios nieko nepasisėmėte. Jei ir netikite šių metodu veiksmingumu, pabandykite pritaikyti vieną ar kitą patarimą ir pagyventi jį taikant kurį laiką. Rezultatus manau tikrai pastebėsite. # A Tale Of Nice Guys Publikuota: 2012-04-20 Būti open minded – reiškia mokėti išlipti iš sau įprasto požiūrio ribų ir pažiūrėti į situaciją kitaip, nei tau įprasta. Aplinkui pastebiu daugybę apsiribojusių žmonių, kurie tiki viena vienintele savo pačių susikurta tiesa, kuri, žinoma, jiems atrodo pati teisingiausia. Save visgi priskirčiau prie linkusių tyrinėti ir tik tada nuspręsti kas gi man yra priimtiniausia. Skaitydamas knygas ar įvairius blogus, dažnai susiduriu su požiūriais, kurie padeda pamatyti dalykus, kurie visada buvo prieš nosį, bet jų iki tol nematydavau. Taip visai nesenai aptikau vieną tokių akis atveriančių požiūrių, kuris labai užkabino ir privertė suprasti tai, ką reikėjo suprasti jau senai. Tos, kurios jam krenta į akį, visos alei vienos yra:\ – patrauklios, sharp-minded, velniškai charizmatiškos;\ – turinčios savo unikalų stilių;\ – savarankiškos, nepriklausomos;\ -komunikabilios, bei populiarios;\ – fantastiškai savimi pasitikinčios;\ – įvairaspalvės ir aštriabriaunės, emocionalios ir dramatiškos;\ -siekiančios didelių tikslų;\ -sėkmingos;\ – ir sudėtingos, tiesiog žudančiai sudėtingos… Ir aišku, Mr. Nice Guy pasiryžęs savąją simpatiją ant rankų nešiot ir atvira širdim siūlo jai viską, ką tik gali pasiūlyti. Sugar & spice, and everything nice. Ir niekas nesiskundžia, mergaitėms malonu būti lepinamoms. She enjoys the experience, bet deeper connection dažniausiai taip ir neužsimezga. Santykiai tiesiog per daug komplikuoti, nes tos merginos yra velniškai reiklios, įnoringos ir lyg dar to maža būtų – pačios ne visada žino ko nori. Ir jis kantriai laukia ir stengiasi dar labiau, apipila dėmesiu, bei daugybe sweet things, kad įrodytų, kad yra BŪTENT TAS. Kad įtikintų, kad yra jai tinkamas.\ Po kažkurio laiko jis tampa pernelyg pushy, jo dėmesys pasidaro svilinantis, įkyrus, ir jų santykiai sutrupa net padoriai neužsimezgę. Išsilaižius žaizdas akiratyje pasirodo kitas susižavėjimo objektas, ir scenarijus dažniausiai kartojasi. Detalės skiriasi, esmė ta pati. Priešingų charakterio bruožų rinkinuką turinčios merginos, šiam vaikinui pasirodo nepakankamai ryškaus charakterio ir jas laiko blankiomis, nuobodžiomis, nors jos ir siūlo visišką atsidavimą ir besąlyginę meilę. Kartais tiesiog reikia daug daugiau hot spices all over, reikia intensyvių ir stiprių emocijų. Niekas nenori gyventi užsisukęs tame pačiame rate over and over again. Tai tampa nelaimingumo priežastimi. Santykiuose, kaip ir visur kitur turi būti atsvara. Ne vien pure lust, bet ir something dark, kas ir sustiprina efektą ir ugnys įsiliepsnoja dar stipriau. Ironiška ir neteisinga, bet kai dėl merginos kažkas akivaizdžiai neriasi iš kailio ir mergina pajaučia turintį vaikiną savo kišenėje, drugeliai jos pilve aptingsta ir sparneliai nustoja plakti. Aišku ne visada, bet pernelyg dažnai. Jei vaikinams patinka būti užkariautojais, tai merginoms reikia koketavimo, viliojimo, dėmesio siekimo. Kai vaikinas jau absoliučiai suviliotas ir padarys viską, kad ir kokia tu būsi ar kad ir kaip atrodysi – pasidaro nebeįdomu. ![](https://github.com/reanim8ed/ReA-Wiki/blob/master/docs/.gitbook/assets/love-is-like-a-fart.png) At some point vyrukų karšligiškas stengimasis patikti yra per daug arti pataikavimo ribos ir jis pats nepajaučia, kai ją peržengia. O pataikavimas yra slidus ir ne toks jau ir geras dalykas. Pataikavimas visada ir visais atvejais numuša vertę. Susidarai įspūdį, kad nevertini savęs pakankamai aukštai. O savęs aukštai nevertinantis partneris norom nenorom ima atrodyti mažiau patrauklus ir mažiau geidžiamas. Taipogi nuolatinis pataikavimas velniškai sekina, nes verčia Mr. Puikuolį elgtis nenatūraliai, ko pasekoje jis po truputis išvargsta, praranda originalumą, bei natūralų žavesį. Ironiška, bet kai velniškai stengiesi, kad santykiai pavyktų, dažnai viskas, ko reikia, tai tiesiog truputį labiau atsipalaiduoti, truputį mažiau stengtis ir leisti įvykiams tekėti sava vaga. Žinoma, viskas sveiko proto ribose. Minėtasis požiūris aptiktas pas Mildą iš vaflistortas.lt. Tikiuosi smarkiai nesupyks, kad pasidalinau juo dar kartelį :j # Apie Ateizma Bei Agnosticizma Publikuota: 2010-10-13 ![](https://github.com/reanim8ed/ReA-Wiki/blob/master/docs/.gitbook/assets/atheist_chart_thumb.gif) Šiais laikais yra nemažai jaunimo, teigiančio, kad jie netiki Dievu ir dėlto apsiskelbia save ateistais. Bet tai gali būti nevisiškai tikslu. Egzistuoja aibė pasaulėžiūrų į Dievo egzistavimą, o ribos tarp jų yra gerokai susimaišiusios ir daugeliui žmonių visiškai nebeaiškios. Šiandien noriu sukoncentruoti jūsų dėmesį konkrečiai į ateizmo ir agnosticizmo sąvokas ir kaip jas atskirti vieną nuo kitos. ### Ateizmas Trumpai apibūdinamas, kaip netikėjimas dievybėmis. Skirstomas į pozityvųjį ir negatyvųjį ateizmą: **Pozityvusis, arba kietasis ateizmas**\ Netikėjimas, jog dievybės egzistuoja ar gali egzistuoti. Tvirtas „Dievo nėra ir negali būti kitaip“. Trumpai tariant antitikėjimas. Tokių žmonių nėra tiek daug, kaip tikinčiųjų, tačiau jie tvirtai laikosi savo nuomonės ir lengvai įsivelia į ginčus, kai pradedama kalbėti tikėjimo tema. **Negatyvusis arba silpnasis ateizmas**\ \*\*\*\* Netikėjimas dievybėmis, bet neneigimas, jog jos gali egzistuoti. Trumpai tariant, kietieji ateistai tvirtina, kad nei vieno dievo nėra, o kiekvienas tvirtinimas reikalauja pagrindimo, todėl šie ateistai turi įrodinėjimo naštą: jie turėtų parodyti, kad dievas iš tiesų neegzistuoja. Silpnieji ateistai, tuo tarpu, absoliučiai nieko netvirtina, jie dievu netiki ir tiek. ### Agnosticizmas Agnoscizmas su ateizmu turi vieną esminį panašumą: abi pažiūros neigia religiją. Esminis skirtumas skiriantis abu požiūrius – tai, kad agnostikai tvirtina, kad neįmanoma iki galo žinoti, ar dievas yra. Tokia pozicija yra suderinama tiek su teizmu, tiek su ateizmu. Agnosticizmą galima suskirstyti į šias atšakas: **Silpnasis (nuosaikusis) agnosticizmas**\ \*\*\*\*Požiūris, jog Dievas gali egzistuoti, bet netiki iki bus aptikti įrodymai. Kitaip tariant:\ -Neturiu supratimo ar dievas yra, bet nepatikėsiu, kol jo man neparodys. Ko gero didžioji dalis jaunimo gyvena remdamiesi šiuo požiūriu. **Kietasis agnosticizmas**\ Požiūris, jog dievybių būvimas ar nebuvimas yra iš principo neįrodomas, bet ir nepaneigiamas.\ -Jei Dievas ir yra, mes to niekada nesužinosime. Dažnai silpnojo ateizmo sąvoka klaidingai sutapatinama su agnosticizmo, mat kažkodėl yra priimta manyti, kad agnostikas yra tas, kuris neapsisprendė kurią pusę turėtų palaikyti. Tačiau taip yra tik dėl klaidingo supratimo apie tai, kas agnosticizmas iš tiesų yra. Esmė ta, kad teizmas/ateizmas yra susiję su tikėjimu, o gnosticizmas/agnosticizmas – su žinojimu. Jei paaiškinti tai pačiu elementariausiu būdu: agnosticizmas = nežinau\ ateizmas = netikiu\ gnosticizmas = žinau\ teizmas = tikiu ### Sąveikos tarpusavyje Abu požiūriai į dievybes sąveikauja tarpusavyje ir gali sudaryti ganėtinai įdomias kombinacijas, kaip: **Ateistinis agnosticizmas**\ Požiūris, jog negalima žinoti, ar dievas yra, bet juo netiki. Sako:\ -Neturiu supratimo ar dievas yra, bet ir nematau priežasčių juo tikėti. **Teistinis agnosticizmas**\ Požiūris, jog negalima žinoti, ar dievas yra, bet juo tiki. Būtų galima pavadinti “abejojančiu tikinčiuoju”.\ -Neturiu supratimo ar dievas yra, bet norėtųsi tikėti/tikiu, jog kažkas yra. ir kiti (dubliuojasi su jau paminėtais, kiek anksčiau). Taigi, dabar galiu drąsiai pareikšti, kad aš esu stiprus ateistinis agnostikas ir ko gero tokiu buvau nuo pat vaikystės. Taigi, o kokios jūsų pažiūros? # Apie Geriausius Draugus Ir Drauges Publikuota: 2013-04-21 Vaikystėje mes draugus susirandame labai greitai. Užtenka, kad su tavim elgiasi draugiškai ir tiesiog pasimaišo tau po kojomis. Ar tai būtų kaimynas, vaikis iš gretimo kiemo ar atsitiktinai sutiktas prie ežerėlio. Dažniausiai įsitraukimas vyksta žaidimo forma. Grupelė žaidžia kokį savo susigalvotą žaidimą, nuošaly esantis pamato ir nori prisijungti ir arba jis pats pasisiūlo, jei bent kiek drąsesnis arba kas nors pasiūlo jį prijungti iš jau žaidžiančiųjų (dažniausiai tai veikia draugų draugams). Ir viskas to ir užtenka. Jei su juo žaidžiama, tai ko gero su juo bus plepama ir jau po žaidynių, jei tik karštligiškai neišskubės namo. It’s relatively simple. Kartais net keista, kaip susibičiuliauja absoliučiai skirtingi žmonės ir jei ne tos susiklosčiusios aplinkybės dar vaikystėje, tai labai abejotina, kad tokie žmonės sugebėtų susibičiuliauti jau užaugę. Labai geras pavyzdys jau aukštojoje mokykloje. Yra krūva žmonių su kuriais bendrauji – grupiokai, barako kaimynai bei kambariokai ir net jei su jais lankai tas pačias paskaitas ar net gyveni viename kambaryje, tai dar nereiškia, kad tapsite draugais. Taip, galima susibendrauti, tačiau tai tampa labiau bendravimu „nes reikia“ ir pažaisti boulingo po paskaitų jų paprasčiausiai nekviesi. Iš tikrųjų, panašiai, kaip ir su buvusiais klasiokais. Kartais net stebina, kaip galima nieko nežinoti apie žmones, kurie 12 metų sėdėjo gretimame suole. Užaugę visi nukrypstame į savo skirtingus interesus, kurie gali neturėti absoliučiai nieko bendro. Pastebi, kad su vienais žmonėmis yra smagu ir įdomu kalbėtis, nes jie turi ką papasakoti, moka argumentuoti ir diskutuoti, o štai kiti kalba apie temas, kurios galbūt tau visiškai nieko nereiškia. Vaikystėje mes pagal tai nelabai rinkomės ir dėlto geriausiais draugais gali būti patapusios net ir dvi priešingybės: aukštas ir žemas, sportiškas ir storas, durnas ir protingas, komunikabilus ir užsidaręs. Jei ta draugystė išlaiko laiko išbandymą ir šie žmonės AKTYVIAI (pabrėžiu žodį aktyviai, nes parašymą kartą per mėnesį per facebook, nelaikau aktyviu bendravimu) bendrauja, tai net ir suaugus šie požiūrių skirtumai baisiausiai nemaišo, nes esi tiesiog pripratęs prie savo draugo koks jis yra, taip galbūt ir nustebinant aplinkinius „ką tu su tokiu darai…?“. Gaila tik tiek, kad užaugus griūna vaikiškosios viltys, kad „būsim draugai 4 ever“. Deja po paauglystės visi išsibarsto ir iš grupelės belieka tik vienas kitas. Bandai naiviai palaikyti ryšius, tačiau kuo toliau, tuo tas ryšio palaikymas tampa vangesnis, pakol visai nutrūksta. Šiek tiek kitaip yra su merginomis. Tikriausiai esate girdėję pasakymą, kad už kiekvieno merginos draugo slypi vaikinas, kuris nori ją fuckint. Taip, tai išvestinė iš „vaikinas ir mergina tiesiog draugais būti negali“ ir tai iš esmės yra tiesa. Biologiniu požiūriu, jei du jauni asmenys praleidžia daug laiko kartu, jiems patinka vienas kito draugija, tai nori nenori vienas iš jų anksčiau ar vėliau ims jausti potraukį, kuris bus daugiau nei tik draugystė. Vaikinai iš vis ko gero net negali žiūrėti į simpatišką merginą, be jokių slaptų ar ne tokių slaptų ketinimų. Įdomu net ir tai, kad jei tarkime tave užfriendzonina, tu apsitaikai, pripranti prie to, padarai maždaug tą patį ir galvoji, kad aš su ja bendrausiu taipogi, tik kaip su gera drauge, tai pasamoniškai vis vien yra kampelis, kuris trokšta reipinti ją ;) # Apie Grauztukus Publikuota: 2013-05-25 ![](https://github.com/reanim8ed/ReA-Wiki/blob/master/docs/.gitbook/assets/135491214-559x391.jpg) Rašai savo sukurtą istoriją. Knygą. Kiekviena istorija, žinoma, turi savus veikėjus, kuriuos nupiešti yra autoriaus, kitaip tariant, tavo pareiga, o kaip visą tai suinterpretuos ir įsivaizduos skaitytojas – tai jau labai individualu. Taigi, kiekvienas veikėjas, personažas turi įgyti, suformuoti kažkokį paveikslą tavo, kaip kūrėjo, galvoje. Galbūt, tu visą veikėjo modelį turi galvoje ir tiesiog aprašinėji, tarsi aprašinėtum nuotrauką. Gal tai žmogus, kuris tau labai įdomus, kuris atkreipė tavo dėmesį ar sužavėjo, o galbūt tai žmogus su kuriuo visad labai troškai susipažinti, o gal tiesiog žmogus, kurį pamatei gatvėje ir kuris tavo galva puikiai tiktų tavo norimai papasakoti istorijai. Kartais būna taip, kad galvoje pradžioje yra tik tam tikros gairės, o likusios susidėlioja tik jau rašymo eigoje. Arba galvoje tūno visa istorija, kuri tiesiogiai susijusi su tuo konkrečiu veikėju ir tada galima numanyti kokį poveikį ši istorija, patyrimas turėtų ir tiesiog aprašyti, kaip numanai atrodytų šios istorijos padariniai atsispindintys veikėjuje. Kaip ten bebūtų personažas yra absoliučiai tavo kūrinys, kuris visiškai priklauso tik nuo tavęs vieno. Tavo vieno fantazijos vaisius. Ir tarkime, kaip pagrindinį istorijos veikėją aprašai žmogų, kurį laikytum tiesiog tobula pora sau. Ne visi iškarto gali atsakyti į klausimą, koks žmogus jiems būtų tobula pora. Žinoma, visi kartoja tas pačias frazes: mielas, protingas, gražus, geras and so on, bet tai yra gan abstraktu ir neatfiltruoja pakankamai daug žmonių. Tačiau gyvenimo eigoje, kai jau patirčių bagažas vis kaupiasi, ima ryškėti tos tikrosios gairės, kokių tu norėtum ir jas įvardinti tampa kiek lengviau. Taigi, tos gairės išryškėja ir savo knygoje pagrindinį personažą aprašai būtent tokį. O kas jei vieną dieną atsibudęs sužinotum, kad tavo salione atsirado būtent šis tavo aprašytas žmogutis. Vienas prie vieno, kaip iš knygos puslapių. Žinoma, tu pirmiausia sutrinki radęs nepažįstamą savo namuose. Išsigąsti, sustresuoji. Tačiau šis žmogutis elgiasi, lyg judu būtumėt pažįstami. Subalamutrinta čia viskas kažkaip :j Taigi, bebendraujant supranti, įžvelgi, kad tai tavo kūrinys. Tavo veikėjas. Hey, man rodos tokia tematika net ir filmas yra, tik sorry, pavadinimo tikrai nežinau. Žiūrėjau jį apsnūdęs arba maišau su savo mintimis ir įdėjomis, kurios sukasi prieš užmiegant. Taigi, kiek pamenu, tai toje istorijoje autorius po kiek laiko pradėjo pavargti nuo savo kūrinio, kuris pradžioje atrodęs toks tobulas, po kiek laiko tiesiog ima ir pabosta. Tobulybė yra nuobodi. Žmonėms visada reikia tikslo, paskatos, kad galėtų veikti, kad galėtų suktis tame pačiame rate, kaip, kad žiurkėnai. Ir ką šis autorius padaro? Jis ima atlikinėti korekcijas savo knygoje. Pataiso veikėjos aprašymą taip, kaip jam patogiau tam momentui. Tačiau pataisymai nelabai vykę ir tik pridaro dar daugiau žalos. Tada iš paskos seka kiti pataisymai, kurie turi taisyti pastarojo pataisymo sukurtas problemas, nepatogumus ir taip be galo, pakol iš tobulo partnerio lieka viena didelė klaida ir nesusipratimas ir autorius ima visko gailėtis ir nori grįžti į pradinį tašką į tada, kai viskas buvo tobula, bet to paprasčiausiai neįvyksta. Džiaugsmo, laimės ir pykčio, bei pakrikusių nervų kupina istorija. Tačiau gan panašiai elgiamės ko ne kiekvienas iš mūsų… Tai apie ką gi aš… Kažkada pamenu bandžiau suformuluoti ir į vieną įrašą sudėti viską kas man atrodė labiausiai žavu merginose ir apie kokią partnerę aš svajočiau. Nors pačio to straipsnio dabar ir neskaičiau, tačiau žinau, kad šiuo metu jau ne visos mintys sutaptų ir kad ir kaip bandžiau viską sukonkretinti tada, vis vien nemažai dalykų išliko gan abstraktūs ar nepasakyti. Dabar tokio sąrašo neketinu daryt ar perdarinėt, kuo toliau, tuo spalvos jame po truputis ryškėja, tačiau tampa vis sunkiau nusakomos. Tarsi pamatytum naują, dar niekam nematytą spalvą, kuri neturi pavadinimo ir bandytum ją nupasakoti kitam. Tai ką tu pasakosi ir tai ką įsivaizduos tas žmogus, bus du, absoliučiai skirtingi dalykai. Ir nors teigiu, kad tai ganėtinai abstraktu, tačiau štai, galiu pasigirti, kad per gyvenimą teko sutikti du, taip, du žmogeliukus, kurie buvo tiksliai tai apie ką aš galvoju ir apie ką būtų galima svajoti. Taip taikliai, kad net baugu. Tai žmonės šalia kitų pasijunti kitaip. Žmonės, dėl kurių rodos būtų galima padaryti bet ką… Visgi vieno iš jų galimybės pažinti neturiu ir nežinau koks visgi tai žmogus ir pilnai neatmetu galimybės, kad susipažinus ta idilė galbūt ir sugriūtų, tačiau tai buvo tas žmogus, kuris šitaip smarkiai krito į akį vos tik spėjus pamatyti. Vienas iš tų variantų, kaip, kad panos sako „kojos sulinko“. Ir galbūt kitiem tai nėra toks retas reiškinys, o man buvo pats pirmasis ir lyg šiolei vienintelis, kai pasijunti so much nesavas ir galvoji „wtf tu čia dabar darai?“. O kitas žmogeliukas aplankė mane dar šiandien… Heh, tuo pat metu apima ir džiaugsmas ir neapsakomas liūdesys Džiaugsmas dėlto, kad pakankamai netikėtai, neplanuotai, susitikom po dviejų metų pertraukos, tad gera vėl pamatyti tuos žmones, kuriuos taip nori matyti ir kurių pasiilgai. Apima neapsakomas šiltumo jausmas, kuris nepaleidžia nuo pat pirmos šypsenos ir pirmo apsikabinimo vos tik susitikus. Tačiau laikas su tokiais žmonėmis tiesiog pralekia neskaičiuojamas, nes na taip, kai gera, laikas tiesiog garuoja, o vat tada ima ir pasidaro liūdna dėlto, kad vos tik spėjus išsiskirti, apima tas trūkumo jausmas. Graužatis, kad vat gyvenime ne viskas būna taip, kaip norėtum. Gyvenimui tavo norai nerūpi. Dar liūdniau, kai pagalvoji, kad to žmogaus nematysi dar tiek pat… O ką kalbėti ir apie tai, kad apima graužatis dėlto, kad suvoki turintis šiuo metu artimą, kuris daugiau mažiau stengiasi, deda viltis ir kuris nors ir turi tų bruožų, kurių taip ieškau žmonyse, juda teigiama linkme, padėti pirmi geri žingsniai, tačiau kaip bebūtų visai neprilygsta tam žmogučiui, kuris ką tik išvažiavo namo. Pasijunti esąs nesąžiningas to, esančio greta, atžvilgiu, nors teoriškai, nieko blogo lyg ir nepadarei. Pasikeitė tik viena – tai kas anksčiau tenkino ir atrodė gerai, ima netenkinti taip jau labai, kai pats savo akim pamatai, kad yra geriau. Tačiau aš nebūsiu, kaip tas autorius ir kaitalioti jau parašytų eilučių neketinu. Tai būtų savanaudiška. Nors kitą vertus, kai pagalvoji, tai ar tai, kad viską pasilaikau sau ir nepasisakau, argi nėra savanaudiška? Ar nenoras gadinti reikalų, bei skaudinti kito, brangaus žmogaus gali būti laikytinas savanaudišku? Tačiau reikia suprasti, kad jeigu yra siena, viena puiki, tvirta ir visakeriopiškai gera siena, tai kaip bebūtų jin ir lieka siena ir visas namas, kuris tau reikalingas, iš jos na tiesiog niekaip neišeina. Kiekvienas nešiojasi kažkokį graužtuką, kuris neduoda ramybės. Kiekvienam laiko momentui turim kiekvienas po tokį. Kartais nuspiriam į šoną, užsimirštam, kad turim jį ar periodiškai juos kaitaliojam į kitus, tačiau visada turim bent po vieną. Maniškis šiuo metu, vat būtent toks. # Apie Kal Das Publikuota: 2011-12-25 ![](https://github.com/reanim8ed/ReA-Wiki/blob/master/docs/.gitbook/assets/1324589425750273_thumb.jpg) Aš nebūčiau aš, jei nebrūkštelčiau ką nors šventiško. Some thoughts apie tai kodėl vienintelės Kalėdos praslysta pro mano antišventinę politiką. Nors esu netikintis, tačiau Kalėdų atžvilgiu išlaikau solidarumą ir šios šventės, kaip kitų nenurašau. Taip, yra nemažai zyziančių, kad jos per daug komerciškos, perdaug orientuotos į vaikus ir banalios. Taip tikrai nėra malonu, kad iki šventės likus dar pusantro mėnesio, jau prasideda reklaminis bombardavimas. Ant kiekvieno produkto, ant kiekvieno visiškai nereikalingo daikto būtinai turi būt kalėdinė tematika, kvietimas pirkti ar padovanoti savo artimiesiem. Taip, mėsos plaktukas yra būtent tai, ko reikia mano sesers 2-metų dukrytei… Prekybininkai išnaudoja šią šventę labiausiai ir naudodamiesi, kad žmonėms reikia pirkti, bando prastumti kuo daugiau. Kitą vertus – yra paklausa yra ir pasiūla. Jei pats prekiaučiau ir ši šventė būtų puiki proga gerokai padidinti, galbūt net padvigubinti pardavimus, tai why not? Tačiau visiškai sutikti su šiais kategoriškai nusistačiusiais žmonėm – negaliu. Ši šventė man labiau siejasi su šeimos būvimu kartu, o ne su dovanomis ar jų pirkimu. Nors šeima mano ir nedidelė – tik mama ir sesuo, o pastaroji per Kalėdas retais atvejais būdavo kartu, tad švęsdavom viso labo dviese, tačiau tai šios šventės nė kiek nesumenkino ir išlaikė šeimos asmeniškumą, intymumą. Žinoma, galbūt į viską žiūrima kiek kitaip, jei santykiai šeimoje yra prasti ir per Kalėdas jie nė kiek nepagerėja. Na arba atvirkščiai jei pagerėja, bet visa tai būna su šlykščiomis dirbtinėmis kaukėmis, ir ištikrųjų sėdi dantis sukandę. Mano šeimoje tokių atvejų nebuvo ir tikrai praleisdavome vakarą ramiai besišnekučiuodami žvakių šviesoje. Kuom ir džiaugiuosi. Taipogi dar viena iš priežasčių, kodėl Kalėdos man vis dar branginamos – tai atmosfera. Nei viena kita šventė: naujieji metai, gimtadieniai, Velykos ar dar bala žino kas, neturi tokio specifiškumo ir atmosferos. Būtent ši žiemos šventė turi tuos žavius išskirtinius elementus: sniegą, šaltuką, kuris naikinamas karšta arbata, vilnonėmis kojinėmis, namų šiluma ar tiesiog pledu, eglės puošimo senoviniais žaisliukais (kai kurie jų dar iš tų laikų, kai mano mama pati buvo vaikas) ritualą, bei galiausiai žvakių šviesą, kino filmų žiūrėjimą su šeima, na ir žinoma mandarinų kvapą. Visa tai susijungia į vieną gražią visumą, kurią ir vadiname Kalėdomis. Dėl visų šių smulkmenų tai yra paskutinė iš švenčių, kurią miniu. Dėl gimtadienio šventimo, jums jau esu pasakojęs, na o kitos šventės tiesiog nevertos dėmesio. Tačiau taip jau išėjo, kad šiemet ir tų pačių Kalėdų kaip ir neturiu. Per savo 22 metus pirmą kartą esu ne namie, ne su šeima. Taip jau susiklostė aplinkybės, kad turiu dirbti būtent švenčių laikotarpiu. Jei esat matę filmą “I’m legend” pagrindinis filmo veikėjas pacitavo vieną labai gerą Marley eilutę: kai likus dviem dienom iki koncerto Bob’as buvo pašautas, po dviejų dienų jis vis vien lipo ant scenos. Žmonės jo klausė “Kodėl? Kodėl neatšauki koncerto ir nesiilsi?”, šis atsakė: *“The people that are trying to make the world worse never take a day off, why should I?*”. Šią frazę galima pritaikyti ir mano atveju. Bandiūgoms Kalėdos – darbo diena. Tai kodėl man turėtų? Tačiau dėl šventės nebuvimo visai nesijaudinu. Dauguma mano naujųjų draugų išsivažinėjo į namus, nes yra ne vilniečiai, o tikrų vilniečių pasirodo pažįstu vos vieną kitą ir tiesiog nebėra ką kviestis pabuvimui kartu. Tai ar sėdėčiau ir žiūrėčiau filmus barake vienas, ar darysiu tai darbovietėje nebelieka jokio skirtumo, išskyrus finansinį. Skorpioniško zodiako ženklo aprašymai dažnai teigia, kad tai vienas iš tų ženklų, kuriam labai svarbi gera savijauta, bei komfortas. Negalėčiau tam prieštarauti, nes man komforto zona tikrai labai svarbi. Kaip dovaną sau pasidariau šventinį kambario aptvarkymą. Kadangi pats tvarkos ganėtinai prisilaikau, tai teko tvarkyti sugyventinių betvarkę. Pirmą kartą gal per pusmetį kambarys yra išties tvarkingas! Džiaugsmas mano akims ir iškart savijauta ir jaukumas level up’ino. Kūčias praleidęs smilkalų kvapo kupiname kambaryje, žvakių prieblandoje, geriant mėgiamą kokteilį, bei žiūrint visai ne kalėdišką Dexterį, spėjau pagalvoti, kad iki naujų metų, kaip ir reikėtų užbaigti visus nebaigtus darbus. Kaip visuomet atsiranda vienas ar kitas, kurio užbaigti vis vien nepavyks. Tai mano senai trokštamas graffity. Tikiuos, kad vieną dieną tai galų gale bus įgyvendinta, o kol kas viskas taip ir lieka tik eskizo pavidale. Kaip ten bebūtų, kad ir Kalėdos be sniego, be šeimos, sėdint darbe prie kompiuterio, tačiau tai vis vien išlaiko savo magiją, iš kurios išauga ne visi :j Linksmų ir JAUKIŲ jums švenčių, gerbiamieji. # Apie Pinigus Ir Laisve Publikuota: 2012-03-10 ![](https://github.com/reanim8ed/ReA-Wiki/blob/master/docs/.gitbook/assets/freedom_by_bozack-512x384.jpg) Dar paauglystėje sužinojau vieną svarbią tiesą: pinigai suteikia laisvės. Kaip bebūtų buvau per jaunas daryti tokius pastebėjimus pats, dėl akivaizdaus patirties trūkumo. Tokia tiesa pas manęs atėjo skaitymo pagalba. Kažkur, kažkokioje knygoje perskaičiau ir susimastęs, negalėjau nesutikti. Tačiau tuomet tikrai negalėjau pagalvoti, kad ši tiesa taip smarkiai paveiks mane patį… Kaip žinote, prieš metus (varge, jau visi metai…) pradėjau dirbti. Dėl tam tikrų priežasčių tinklaraštyje apie savo darbą nepasakoju, tačiau tiesiog džiaugiuosi, kad jis man tinka ir patinka ir šiuo metu tikrai nesinorėtų daryti ką nors kitą (o kur čia norėsi, kai vat net ir šis straipsnis gimsta darbo metu :j ). Esmė, kad iki kol pradėjau dirbti, jau 2,5 metų buvau gyvenęs standartišką studentišką gyvenimą. „Standartišką“ turiu omeny, kai turi begalės laisvo laiko, daug jo atitenka alui ir pasisedėjimams kabakuose ir kai kišenėse švilpauja vėjai ir sėdi ko ne visą mėnesį ant bulvių ar kruopų, nes alus ėjo iš tos pačios sąskaitos, kaip ir maistas. Nebuvau vienas iš tų tėvelių remiamų studentų, tad apie kažkokius rimtesnius pirkinius, viršyjančius 3 skaitmenų ribą nė nebuvo kalbos. Tačiau, kaip bebūtų, buvau papratęs prie tokių gyvenimo sąlygų ir nepaisant to, kad nuėjęs į parduotuvę kiekvieną kartą skaičiuodavai kiekvieną litą, viskas buvo pakankamai cool. Bent jau tada taip viskas atrodė. Apribojimai būdavo, bet apie juos tiesiog negalvodavau. Dabar, kai jau dirbu ir žinoma užsidirbu, bei neturiu jokių rimtų išlaidų, bei galiu naudotis studentiškomis lengvatomis: maža kaina už gyvenamąjį plotą, jokių mokesčių už komunalines paslaugas, internetą, 80% nuolaida viešąjam transportui ir pan., viskas pasisuko į visai kitą pusę. Susipirkau senai trokštamus daiktus, kaip kad drabužiai, technologijos, muzikinė aparatūra ir pan., galiu leisti sau nueiti į bet kurio atlikėjo koncertą ir t.t. Ir tada supratau, kad realiai mano poreikiai yra gan nedideli. Apsižvalgai ir supranti, kad turi viską ko reikia, o jei ko staiga prireikia – tiesiog nueini ir nusiperki. Be išlaidų merginai, bei skrandžiui pamaloninti, visos išlaidos ko ne ir sustoja. Nebeturiu ko pirkti, o jei ką ir sumastyčiau, tai gerai pagalvojus, supranti, kad tai visiškai nebūtina ir tikrai galima išsiversti be viso to. Tad šiuo atveju pas manęs pinigai kaupiasi. Pinigai IN, bet išlysti niekur neskuba. Belieka tik juos įdarbinti. Kaip sakoma, priversti, kad pinigai neštų pinigus =) Grįžtant prie išlaidų. Visai nesenai pirkau planšetę (Galaxy Tab 10.1 jei kam įdomu). Tikrai ne vienas mano aplinkos žmogus klausė „nafig?“, „Kam tau ji reikalinga“. Na ir sekdavo komentarai, kaip, kad pinigų švaistymas, galėjai už tokią kainą kokį auto nusipirkti ir pan. Man tai kelia lengvą šypseną. Sakot auto? Dar nuo pat pirmo kurso sakiau, kad studijuojant automobilis man yra visiškai nereikalingas. Važinėjantis viešuoju transportu aš turiu gerokai mažesnes išlaidas. Nereikia mokėti už kurą, už auto išlaikymą, nereikia jo tvarkyti, drausti ir galų gale jo pirkti. O šiuo metu iš jo gaučiau tik komfortą, patogumą, bei truputis sutaupyto laiko. Nieko daugiau. Šiuo atveju vien tik dėlto – kaina per didelė. Na o dėl pačios planšetės… O kas man darbo, kai tuo metu galėjau pasiimti, kad ir 3 tokias pat. Man, kaip technologijomis besidominčiu žmogumi, tai ne tik, kad labai įdomu, bet ir išties patogu ir naudinga, ypač atsižvelgus į mano dabartinio laptopo nebenešiojamumą (numiręs elementas, neleidžia jo naudoti be maitinimo kabelio), bei į tai, kad didžioji mano laiko dalis visgi praleidžiama prie kompiuterio ir praleidžiama būtent skaitant. Mano pagrindinis prioritetas patampa informacija, kuri internete yra ranka pasiekiama. Tad gal kažkam tai nereikalingos išlaidos, o man tai patogumas, bei savotiška investicija į patį save, nes dabar perskaitau dar daugiau, nei, kad seniau. Taigi, kaip minėjau – pinigai atneša laisvę. Nors jau kurį laiką gyvenu tikrai laisvai, tačiau labiausiai tai pasijuto, kai susitikau su vienu vaikystės draugu, kuris vis dar gyvena tame pačiame studentiškame gyvenime. Shopinamės parduotuvėj, aš vaikštau vis kraunu krepšelį (ai reikia sausainių, reikia picos į darbą, O! Čipsams akcija, dar kokios mišrainės, ko nors atsigerti ir t.t.), o mano draugas pasiėmė tik vieną vienintelį produktą. Šyptelėjau, kai jis pasakė „o pamenu, kai gyvenai ant kruopų“. Na ir ištikrųjų, nuėjęs į parduotuvę, mažai dėmesio beskiriu kainoms. Tiesiog žinau ko man reikia, ko aš noriu, susirandu tenkinančios kokybės produktą ir jį pasiimu, kad ir kiek jis kainuotų. Koks skirtumas kiek kainuoja, gi man jo reikia ir tiek. Ir taip yra ir kitose gyvenimo sferose. Kai gali be problemų, itin nesistengdamas leisti sau pirkti daiktus, kurie kitiems atrodo brangūs, per nelyg nesirūpini ir tiesiog perki juos. Tas pats su pramogomis, poreikiais, kelionėmis ir t.t. ir t.t. Kažkas pasakytų, kad tai išlaidavimas. Taip, galbūt… Tačiau tokie žmonės turi ir šiek tiek kitokį požiūrį į pinigus. Jie nevergauja dėl jų. Pinigai jiems tik instrumentas, priemonė gauti tai ko jie nori, o ne būdas išgyventi. Žmonės, kurie dirba dėl pinigų užsisuka tame rate ir net jei jų pajamos tampa didesnės, jie bijo pinigus leisti kažkokiem savo poreikiam, atsideda, taupo, nes vieną dieną jų gali prireikti, arba kaip labai dažnai būna, kaupiama atostogoms ateičiai, senatvei ir pan. Problema, kad dažnai tie pinigai smarkiai eikvojami to kelio iki ateities metu ir atėjus tai ateičiai, jų neužtenka ir tenka viską dar labiau atidėti. O senatvėje pinigai tampa netokie reikalingi, nes poreikiai būna visai pasikeitę. Nebesinori važiuot už jokių jūrų marių, tikrai nebesinorės kažkaip ypatingai pramogauti, šėlti, atsipalaiduoti. Tai ir tampa jų klaida. Jie būna įsikibę tuos sunkiai uždirbtus pinigus ir nebenori jų paleisti. Tiek dirbta dėl saujelės vertingų popierėlių, kurie kaip ir turėtų atverti galimybes, tačiau galimybės būna užsidariusios ir tiesiog beveik nebematomos jų savininko akimis. Taigi, siūlau ir jums nepaskęsti tokiame rate. Kad galėtumėte dirbi dėl egzotiškos kelionės, pomėgio ar pramogos, o ne dėl buto išlaikymo, maisto ar pan. # Apie Populiariuosius Vaistukus Publikuota: 2012-08-30 ![](https://github.com/reanim8ed/ReA-Wiki/blob/master/docs/.gitbook/assets/tumblr_lsko2k87ip1qmkrrbo1_500.jpg) Esu gan imlus ligoms, dėlto rudeniui jau baksnojantis į langą – visai nesidžiaugiu ir norisi priklijuoti kalendoriaus lapelius atgal ir vėl atsidurti kažkur vidurvasaryje. Sirgti, žinoma, nepatinka niekam, tačiau galima pastebėti, kad nemažai žmonių apie vaistus nusimano prastokai, o dėl žinių trūkumo kyla įvairūs liaudį klaidinantys mitai, kurie kartais prasilenkia su tikrove. Netikėtai G+ radau auksinį straipsniuką, atmintinę, kurią verta turėti po ranka, bo ten labai paprastai ir aiškiai supažindinama su populiariaisiais vaistais nuo skausmo. Tad jaučiu pareigą dalintis šiomis žiniomis, dėl kurių galbūt šiek tiek pasikeis ir jūsų pačių gydymosi metodai :j Kai pacientai kreipiasi į šeimos gydytoją dažniausiai skausmą būna malšinę vienu iš dviejų vaistų: paracetamoliu arba ibuprofenu (dažniausiai kažkodėl perka ibumetiną). Kaip šitie vaistai veikia ir kuom jie skiriasi? Pabandysiu paaiškinti kuo paprasčiau. **Ibuprofenas** yra nesteroidinis vaistas nuo uždegimo – jis sutrikdo organizme vieną į hormoną panašios medžiagos (prostagalindino) gamybą – ši medžiaga veikdama smegenyse pakelia kūno „termostato“ rodyklę aukščiau (kūnas mažiau vėsinasi ir dėl ko kyla temperatūra), o audiniuose yra reikalingas, kad vystytųsi uždegimas (dėl uždegimo audiniai patinsta ir taip imuninėms ląstelėms būtų lengviau landžioti tarp ląstelių), bei dalyvauja skausmo perdavime. Taigi: ibuprofenas mažina kūno temperatūrą, mažina skausmą, ir slopina uždegimą. **Paracetamolio** veikimas nėra visiškai aiškus. Įtariama, kad jis ne tiek sutrikdo skausmo perdavimą (kaip kad daro ibuprofenas), bet smegenyse padidina skausmo slenkstį – reikia didesnio skausmo, kad jis būtų jaučiamas. Taigi – paracetamolis mažina kūno temperatūrą ir panaikina silpną skausmą, bet neslopina uždegimo (tik per placebo ir antrines reakcijas – kai mažiau skauda, tai viskas atrodo geriau :j ). **Aspirinas** yra acetilsalicilo rūgštis, kurią organizmas metabolizuoja į salicilio rūgštį. Šios rūgšties ir taip natūraliai susidaro organizme, jos taip pat yra ir maiste (įvairūs augalai, kurių arbatos geriamos peršalus, dažniausiai turi santykinai daug šių ir panašių medžiagų). Aspirinas irgi yra priskiriamas nesteroidiniams vaistams nuo uždegimo, bet veikia šiek tiek kitaip, nei jau minėtas ibumetinas – taikosi į kitą fermentą. Be skausmo, temperatūros ir uždegimo mažinimo jis taip pat mažina ir krešėjimą, todėl kartais naudojamas kaip nebrangus ir gerai toleruojamas vaistas. Taip pat yra įvairių tyrimų apie tai, jog galbūt aspirinas sumažina kai kurių vėžių riziką, tačiau vieni tyrimai teigia vienaip, kiti kitaip. Iš viso tai aspirinas yra vienas labiausiai tyrinėjamų vaisų ir vis ieškoma kur dar būtų galima jį panaudoti. Tai kame skirtumas?\ 1\) Paracetamolis netinka slopinti uždegimui. Jei kažkas paraudę/patinę ir skauda geriau rinktis ibuprofeną. Jei skauda galvą – geriau paracetamolį. 2\) Didelėmis dozėmis paracetamolis yra kenskmingas kepenims ir kuo žmogaus kepenys yra labiau pažeistos, tuo ta „didelė“ dozė yra mažesnė, kartais net mažesnė už tą, kurią reikėtų išgerti skausmui slopinti. Todėl, jei žinote, kad turite „silpnas“ kepenis ar piknaudžiaujate alkoholiu geriau paracetamolio negerti ir neduoti žmonėms, dėl kurių kepenų sveikatos kyla… abejonių. Taip pat ilgalaikis paracetamolio vartojimas padidina kai kurių inkstų vėžių riziką 0,5 karto. Jei giminėje buvo žmonių su tokiomis ligomis – tuomet stenkitęs ilgą laiką nevartoti šio vaisto. 3\) Ibuprofenas slopina prostaglandinų sitezę visame organizme, o skrandyje jie yra reikalingi apsaugoti skrandžio sienelę nuo tos piktos rūgšties, kuri padeda virškinti maistą. Jei žmogus vartoja ibuprofeną pripuolamai, tai nieko baisaus, bet jeigu vartoja nuolatos (pvz.: dėl lėtinės sąnarių ligos), jis nejaučia skausmo ir skrandyje, kuris kyla esant opai ir dėl to ne tik išsigraužia naują opą, bet dar ir nieko nedaro, jei ji nerandama atsitiktinio patikrinimo metu (arba komplikuojasi kraujavimu ar prakiurimu). 4\) Paracetamolis skrandžiui kenkia daug mažiau nei ibumetinas ar aspirinas. 4\) Ibuprofenas veikia ilgiau už paracetamolį – todėl jį gerti reikia rečiau. 5\) Aspirinas turi nemažai šalutinių poveikių, bet sveikiems žmonėms jie paprastai būna menki ir rūpesčių nesudaro ar net nėra pastebimi. Didžiausias šalutinis poveikis – tai vėlgi tos pačios virškinamojo trakto opos, kurios yra pavojingesnės, nei vartojant kitus nesteroidinius vaistus nuo uždegimo: šiuo atveju ne tik, kad yra opa ir jos neskauda, bet ji dar ir blogai ar iš viso nekreša dėl aspirino vartojimo! Išsivysto lėtinis kraujavimas, kuris dažnai būna anemijos priežastimi ir gali būti mirtinas. Turbūs viena iš baisiausių aspirino vartojimo komplikacijų yra Rėjaus sindromas. Šio sindromo tikroji priežastis yra nežinoma, bet yra pastebėta, kad kai kuriems vaikams jis išsivysto po aspirino vartojimo esant virusinei infekcijai (itin bjauru tai, kad didžioji dalis virusinių infekcijų tai realiai jokiais simptomais nepasireiškia). Kadangi daug žmonių aspiriną geria kaip kraują skystinantį vaistą (jo niekada taip negalima gerti savarankiškai, būtinas gydytojo nurodymas), jo galima nusipirkti dideliais kiekiais. Kartais filmų prisižiūrėję paaugliai nusprendžia nusižudyti „tabletėmis“, nes filmuose tai kažkodėl rodoma kaip neskausminga ir rami mirtis (patikėkite, taip nėra), todėl nusprendžia išgerti visas aspirino tabletes kiek randa – dalis tikrai dėl to miršta (apie 2%), dėl plaučių edemos (patinimo), kai jie užspaudžia širdį, bet iki tol ir vemia ir viduriuoja, traukuliai, haliucinacijos ir panš… Lėtinis apsinuodyjimas dažniausiai būna vaikams, kurių tėveliai truputį „persistengia“ su gydymu (pvz.: kas vakarą vaikui duoda gluosnio žievės nuoviro ir panš), ir jo mirtingumas jau siekia 20-30%, dažniausiai mirštama dėl smegenų edemos ar inkstų pakenkimo. 6\) Asmenys alergiški aspirinui yra alergiški ir ibuprofenui. Tiek paracetamolis, tiek ibuprofenas yra siejami su galima astmos išsivytymo rizika, bet panašu, kad jau sergantiems ibuprofenas gali išprovokuoti priepuolį. Gali nereiškia, kad turi. Trumpai, kad būtų lengva atsiminti: -Galvos skausmui slopinti: tinka visi, bet geriausia – paracetamolis.\ -Migreniniam galvos skausmui: tinka ibuprofenas.\ -Jei tinsta ir raudona: ibuprofenas.\ -Jei nesveikos kepenys ar išgeriat: ibuprofenas.\ -Jei tik karščiavimas: tinka visi, bet geriausia – paracetamolis.\ -Mažina uždegimą: ibuprofenas ir aspirinas.\ -Po fizinės traumos (pvz.: skauda mėlynę ar susimušėte sąnarį): tinka ibumetinas.\ -Mėnesinių skausmui: ibuprofenas, mažiau tinka aspirinas, mažiausiai tinka paracetamolis.\ -Peršalimo simptomai: paracetamolis. 2 ar daugiau nesteroidinių vaistų nuo uždegimo vienu metu vartoti negalima, bet galima vartoti drauge su paracetamoliu. Prieš vartojant bet kokį vaistą būtina perskaityti informacinį lapelį ir pasitarti su gydytoju ar vaistininku. Tie lapeliai ten ne šiaip sau idėti. Kadangi artėja peršalimų sezonas, tai labai vilioja milteliai nuo peršalimo. Jie yra geras dalykas (nors veikia tik simptomiškai ir realiai negydo (jei tik galite, geriau „išsigulėkite“ su paprasčiausia arbata ir katinu ant kelių)), bet dažnai yra ir ganėtinai brangūs ir jų sudedamąsias dalis galima susipirkti atskirai. Pvz.: po ranka turiu vieną populiaraus vaisto nuo peršalimo miltelių dėžutę, kurioje yra 10 pakelių ir ji kainuoja \~25Lt, bet realiai kiekviename maišelyje yra po 1,5 tab (500mg) paracetamolio tabletės, 1 tab (60mg) vitamino C, ir 1 tab (10 mg) fenilefrino hidrochlorido – tai kraujo spaudimą veikiantis vaistas, kurį geria hipotonikai (turinys per mažą spaudimą). Vietiškai jis naudojamas kai kurių akių ligų gydyme ir kaip purškalas į nosį, nes sutraukia kraujagysles ir dėl to mažėja paburkimas (sloga). Čia jis yra geriamos formos, žinoma, nepavojingas sveikiems žmonėms. Dažniausiai visi „vaistai nuo peršalimo“ turi šiuos 3 pagrindinius ingredientus: vienas mažina temp., kitas padeda organizmui kovoti su virusais (60mg vitamino C yra viename-dvejuose apelsinuose/viename kivije/2 keptose paprikose/pusėje kantalupės meliono ir panš, ), o trečiasis sukelia energijos antplūdžio įspūdį (šiuo atveju per org. kraujagyslių sutraukimą, dažniausiai tam naudojamas kofeinas, kurio jau ir taip kiša kur netingi \_). Visa kita – tai kvapikliai, dažikliai ir „skonikliai“. Pliusas, kad viskas viename pakelyje ir pačiam nereikia tablečių trinti ;) Rašau, nes kai kurie žmonės labai sveiksta kai geria DAUG vaistų ir jei jūsų namuose kaip tik toks vienas yra, tai netingėkite pasiklausti vaistininko, kas ten realiai į tokius miltukus ir panašiai įeina – jūsų dėmesys trinant paracetamolio tabletę tarp dviejų šaukštelių ir dar maišant su vitamino C miltukais gali suveikti kaip labai didelis placebo. O kitiems kaip tik – gal tai atmuš norą gerti visokius -oldrexus ir -flu po kiekvieno nusičiaudėjimo :j Šis straipsnis nėra prof. mediko nuomonė, tad vadovaukitės sveiku protu ir nepabijokite pasikonsultuoti pas savo gydytoją. Autorė: [enorca](http://enorca.blogspot.com/) # Apie Rasyma Publikuota: 2011-12-09 ![](https://github.com/reanim8ed/ReA-Wiki/blob/master/docs/.gitbook/assets/writing_by_after_the_party_thumb.jpg) > “The only thing standing between me and greatness is me.”\ > ― Woody Allen Žinot, rašymas jau yra tapęs dalimi manęs. Kažkas yra pasakęs, kad daryk tą patį ilgą laiką ir prie to priprasi. Tuo remiasi elementarusis 30 dienų eksperimentas. Tikriausiai esate girdėję apie jį. Esmė, kad 30 dienų atkakliai, sąžiningai darote visiškai jums naują, neįprastą veiklą. Na tarkim, kad ir bėgiojimas ar merginų užkalbinimas viešose vietose. Taigi, 30 dienų, be jokių išimčių darant tą patį, 31-oji jums jau bus natūrali kasdienybės dalis.\ Soooo… Jau tiek metų reiškiant mintis raštu, prie to tikrai pripratau ir tiesiog ilgesnį laiką nieko neparašius jauti trūkumą, kurį užpildyti gali tik vėl sėdęs prie klaviatūros. Aišku, dalis to reiškimosi nubėga į Muzikos Virtuvę, kurioje iš esmės rašau kiekvieną dieną. Parašai bent pora eilučių užsimindamas apie savo dabartinę būseną ar aktualijas, kurios tuo metu tau atrodo svarbios – ir iškart pasijauti geriau. Lyg susileidęs dozę savojo narkotiko. Tikiu, kad rašytojai, kurie tai daro visai kitokiu lygiu, jaučia ir kitokį poreikio jausmą. Skant, priklausomybė daug didesnė. Tai gerai jei ilgesnį laiką ko nors neparašius dar rankos neima drebėti. Ir iš esmės, nors tikrai dažnai savo paties tekstais būnu nepatenkintas, tačiau kartais paskaitai kokį vieną kitą senesnį ne informacinio pobūdžio straipsnį ir šypteli nuo kurios nors minties, kurią tada pavyko išgrumuliuoti. O tokiomis akimirkomis tiesiog pasidaro žavingai gera :j Ir niekada nepagalvojau, kad rašymas atneš man kažkokios naudos. Taip, pastoviai rašant skaičiukai statistikoje po truputis auga, kartais būna stebėtinai keistai malonu, kai susipažinęs ir kiek labiau papliurpęs su nauju žmogumi, sužinai, kad jis žino tavo puslapį, yra skaitęs tavo minčių, dar prieš susipažįstant. Tačiau efektyviausiai rašymas paveikia kitą dalį. Konkrečiai tai būtų minčių reiškimas. Nebūtinai ir raštu. Nuolat dėliojant mintis, kad tinkamai išsireikštum rašant straipsnį, išmoksti jas dėliojimo tinkamai daug greičiau. O tai atsispindi šnekamojoje kalboje – kalba ima darytis sterilesnė. Daug mažiau tuščiažodžiaujama, dažnai pavartojami tokie žodžiai, kurie šnekamojoje kalboje vartojami kiek rečiau, beveik nebelieka keiksmažodžių, na o sakinių formuluotės ima skambėti formaliai, tarsi skaitomos žinių vedėjo. Šiandien kalbėdamas telefonu, tai puikiai pajutau. Tiesiog greitai bandžiau supažindinti žmogų su nauja, jam visiškai nežinoma sfera ir mano pasakojimas buvo panašus į straipsnį. Na taip, šnekamojoje kalboje vis dar išlieka minčių šuoliai, kurie taip man būdingi, per juos kartais atsiranda ir minties užmiršimas, bet visumoje mano kalba yra tikrai smarkiai pasikeitusi ir viso to nuopelnai be abejonių kliūna rašymo procesui. Dar mokyklos suole sėdėdamas ir už lietuvių kalbą gaudavęs minimalius įvertinimus aš svajodavau išmokti savo mintis dėstyti taisyklingai. Taip, nesiginčysiu, gramatinių klaidų pas manęs vis vien išlieka ir matyt jų visada ir bus, tačiau mokyklos svajonė apie minčių reiškimą priartėjo prie realybės. Ir štai čia atsiranda didelis noras žengti žingsniu į priekį. Niekada nenoriu užsiciklinti ir sustoti vienoje vietoje, man tiesiog būtinas judėjimas į priekį. Pasiekus vieną tikslą, išsikeli sekantį ir judi jo link dar atkakliau. Koks gi mano dabartinis? Yra tokių žmonių, kuriais sunku nesižavėti. Žmonės išreiškę tikrai neįtikėtinas mintis, požiūrius ar tiesiog kultines frazes. Bukowski, Allen, Shakur, Carlin – visi jie yra pažėrę perliukų. Noriu pasižymėti pakankama įžvalga, protu ir ironija, kad taipogi mokėti taip genialiai reikšti savo mintis. Reikšti tiek gerai, kad kažkas perskaitęs jas susimastytų, susižavėtų, sukikentų ar galų gale net cituotų. Galbūt aš ir nerašysiu romanų ar dienoraščių, tačiau būna, jog pagalvoji, kad vienas ar kitas mintis apie išgyvenimus ar pastebėjimus reiktų pabandyti išreikšti trumpomis frazėmis, supinti viską tarp žodžių ir paversti viso labo keliomis užkoduotomis eilutėmis, kurias iššifruoti sugebėtų ne kiekvienas. Eilėraščiai – ne, tam manyje nėra tokio subtilumo ir grožio įžvelgimo. Aš daug arčiau realybės, kasdienybės, to kas mane supa. Rimas, konkrečiai rap’o rimas. Bet kai tik noriu kažką tokio parašyti, iškart apninka mintys, o ką gi rašyti, kaip visa tai parašyti tokiu lygiu kokiu norėčiau. Nors pamąstymų man kyla daug ir įvairių, tačiau visada atrodo, kad tai nėra tinkama rimo formatui, kad tai nėra įdomu or smth. Tiesiog reikia galų gale perlipti save ir tiesiog rašyti. Rašyti, kaip kad rašiau pradėjęs šį blogą. Norimas įgūdis ateis savaime. Su patirtimi, bei su parašytų eilučių kiekiu. Kol vieną dieną tomis rimuotomis frazėmis mokėsiu išsireikšti taikliai ir lengvai… # Apie Turinio Vartojima Publikuota: 2012-07-17 ![](https://github.com/reanim8ed/ReA-Wiki/blob/master/docs/.gitbook/assets/content_by_neonihil-560x354.jpg) Kiekvienas iš mūsų labai imliai įsitraukiam į turinio vartojimą. Pradžioje to turinio vartoji nedaug, lyg apsipažįsti kas čia per daiktas, elgiesi atsargiai. Vėliau po truputėlis pagauni azartą, ima vis labiau patikti. Dar vėliau atsiranda noras ir užsidegimas susipažinti, patirti kuo daugiau. Vieną dieną supranti, kad tave nustebinti pasidarė jau gan sudėtinga, o material’ą atsirinkinėji gerokai griežčiau, nei anksčiau ir kad toli gražu ne bet kas tave begali tenkinti. Taaaip, grynas turinio narkomanas :j Žodį „turinys“ šį kartą vartoju labai abstrakčiai. Kiekvienas atranda būtent savą, mielą širdžiai turinio rūšį: ar tai būtų eilės, istorijos, knygos, muzika ar tokios populiarios tarp jaunimo formos, kaip serialai, anime, filmai, žaidimai, internetiniai memai, ar galų gale tas pats facebook’as. Net ir bendravimas! Tai irgi savotiškas, kito žmogaus „turinio“ vartojimas…\ Ko gero negalėčiau įvardinti nei vieno pažįstamo žmogaus, kuris nebūtų „sėdęs“ bent vienos iš šių turinio formų. Ir tai nėra taip jau blogai. Kiekvienas turim savo points of interest į kuriuos koncentruojamės ir apie kuriuos norime žinoti kuo daugiau. Atrodytų, kas čia blogo, va žmogus sėdi, dažnai skaito, gi tai naudinga… Nesiginčysiu, skaitydami mes turtinam savo žodyną, išmokstam sklandžiau, aiškiau dėstyti savo mintis, be to skaitant susiduri su labai įvairiomis socialinėmis situacijomis, gauni ne vieną įdomią mintį, kurią galbūt apmąstai. Tai padeda vystytis žmogui, kaip asmenybei. Tokiu pat principu galima išvartyti ir visas kitas turinio formas. Tiesiog problema slypi tame, kad dažniausiai mes nė nesusimąstom kiek visa tai suvalgo mūsų laiko… Nieko nesakau, būna tokių žmonių, kurie savo užsiėmimui skiria fiksuotą laiką: pusvalandis, valanda ar pan. Tačiau dažniausiai, kai žmogus, kaip jau reiškiausi, yra „sėdęs“ tai jis gali praleisti pusdienį, dieną, kartais net ištisas dienas prie to užsiėmimo neveikiant praktiškai nieko kito. Ir kai pagalvoji, kad jeigu visą tą laisvą laiką skirtum kažkam kitam, didelio, ilgalaikio, atrodytų nepasiekiamo tikslo siekimui, tai vieną dieną ko gero prieitum tą tašką, kai suprastum jog tikslas sistemingo darbo metodu visgi buvo pasiektas. Kaip bebūtų laisvalaikiu turinį vartojame grynai savo malonumui, kitaip sakant pramogai. Žinoma visiems patinka pramogauti ir niekas nenori savo laisvo laiko skirti darbui. Ar tai liestų fizinį darbą, ar tai būtų protinis darbas, susijęs su savišvieta, tobulėjimu ir pan. Bet yra kvaila manyti, kad savo srities, specialybės profesionalai, eruditai, turčiai, bei sėkmingi verslininkai ir kiti, viską pasiekė tiesiog pabaigę aukštąsias mokyklas ir praktiškai neįdėję daugiau pastangų. Jie visi skyrė marių marias laiko, tam kad pasiektų tai ką pasiekė. Skyrė tą laiką, kurį tu naudoji beskaitant romanus, žiūrint komedijas ar scrollinant veidaknygę. Su malonumais taip jau yra, kad kai jų per daug, jie ima netekti savo vertės. Tikrai niekada ir nesakiau, kad reikia imti ir nustoti domėtis kinematografija, muzika, menu ar kitku. Tikrai ne. Savo akiratį plėsti kažkurioje sferoje yra ne tik, kad gerai, bet ir patartina, tiesiog reikia tai daryti saikingai, proto ribose. Kad dienos bėgtų ne vien tik dėlto, kad spėtum pažiūrėti dar vieną sezoną, ar perskaityti dar vieną knygą. Ir galų gale, prisiminkit ir tai, kad nagrinėdamiesi dar vieną eilinę kažkokio tai veikėjo istoriją, jūs tuo metu praleidžiat galimybę vykti savo paties istorijoms. Atsakykit, kas visgi yra naudingiau: ar daug kartų perskaityti apie išdavystę ar vieną kartą imti ir patirti tai pačiam? Pats esu didis narkomanas šiuo klausimu. Mane galbūt gelbsti tik viena detalė: nemoku ilgai susikoncentruoti ties vienu dalyku ir turiu marias tų points of interest, tad ir šokinėju prie vienos, tai prie kitos. Nors man tai iš esmės padeda per smarkiai neįklimpti, tačiau tą nesusikoncentravimą iš kitos pusės galiu laikyti, kaip vieną iš ryškių savo asmenybės trūkumų. # Asmenyb S Tipas Intravertas Publikuota:2010-12-12 ![](https://github.com/reanim8ed/ReA-Wiki/blob/master/docs/.gitbook/assets/when_the_stars_go_blue_by_bycavalera_thumb.jpg) Ar pažįsti ką nors, kas kasdien mielai praleidžia po keletą valandų būdamas visiškai vienas ir jam tikrai nepasidaro nuobodu? Ar šį žmogų tenka tiesiog tempti į vakarėlius? Ir ar jam sunku bendrauti su nepažįstamaisiais? Ar teko tokį žmogų išvadini bejausmiu, abejingu, egoistišku ar net nemandagiu? Jei į visus šiuos klausimus atsakei taip, susipažink – tavo draugas intravertas. Taigi, kas yra intraversija? Tokio charakterio struktūros žmonės atrodo sąlyginai ramūs, santūrūs, tylūs, susimąstę. Paprastai jie nemėgsta didelių kompanijų, masinių susibūrimų. Draugų turi tik vienetus, ir prisileidžia tik tuos žmones, su kuriais sieja glaudūs ryšiai. Iš pažiūros gali pasirodyti, kad intravertai yra savyje užsisklendę vienišiai arba niekuo nepasitikintys bailiai. Bet tai tik apgaulė. Dauguma ir patys nesuvokia savojo temperamento. Intravertai mėgsta būti vieni, tačiau ne vieniši. Apie šį tipažą dažnai sklando stereotipai. Esą jie labai drovūs, tačiau drovūs žmonės jaučia nerimą ar baimę socialinėse situacijose, o intravertai dažniausiai – ne. Be to jie nėra ir mizantropai (nekenčiantys kitų žmonių), tiesiog bendravimas juos greit išvargina. Jie nėra sutverti aktyviam ir ilgam bendravimui, kaip ekstravertai. Šioje situacijoje intravertams apibūdinti labai tinka Charles Bukowski citata: *“I don’t hate people, I just feel better when they aren’t around”.* Tai nėra antisocialu. Tai nėra depresijos ženklas. Ir ne, to nereikia gydyti. Ar intravertai išpuikę? Vargu. Šis dažnas stereotipas kyla iš to, jog intravertai paprastai yra labiau išsilavinę, mąslesni, įžvalgesni, nepriklausomesni, šaltakraujiškesni ir jautresni nei ekstravertai. Su savo besaikiu bendravimo ir dėmesio poreikiu, ekstravertai dominuoja socialiniame gyvenime, nustatydami jo taisykles. Mūsų ekstravertiškoje visuomenėje buvimas „bendraujančiu“ yra laikomas norma ir pageidaujamu dalyku. Tuo tarpu intravertai yra apibūdinami tokiais žodžiais, kaip „užsidaręs“, „vienišius“, „santūrus“, „tylus“, „susitvardantis“, „privatus“ – siauros prasmės, šaltais žodžiais, reiškiančiais emocinį šykštumą ir asmenybės menkumą. Naujose pažintyse tikras intravertas nesuteikia galimybės jo pažinti, nes labai mažai kalba apie save. Kalbos apie juos pačius yra vienos nemaloniausių ir priverčia intravertą jaustis nepatogiai. Jie nuolat paskendę savo mintyse, ilgai svarsto prieš ką nors sakydami, kartais nesuvokia to, ką daro kiti. Šie žmonės mėgsta būti tik tuose renginiuose, kurie jiems patinka, nes ne itin pasitiki naujais pažįstamais. Intravertai daug dažniau linkę į originalumą, kūrybiškumą. Patys to nenorėdami atkreipia aplinkinių dėmesį į save, kadangi nesistengia pritapti, bei kažkam įtikti. Negaudydami masinių dalykų ir turėdami savo asmeninį skonį jie pamėgsta dalykus, kurie nėra populiarūs kitų tarpe. Išorinė realybė jiems nelabai rūpi, tad nekvaršina galvos, kaip jie atrodo kitų žmonių akyse, bei kas ką pagalvos. Skirtingai nei ekstravertai, linkę slėpti savo jausmiškumą, gali atrodyti tylūs ir neprieinami, su melancholijos ar net depresijos atspalviu. Kai ekstravertai geriau mokosi pradinėje mokykloje, sėkmingiau laiko egzaminus, tai intravertams geriau sekasi aukštojoje mokykloje ir aspirantūroje. Teoriniame moksle įsigalėję vien intravertai. Tai susiję su tuo, kad intravertai geriau atlieka užduotis, reikalaujančias atrinkti reikiamą informaciją iš didelio jų kiekio, lyginant su ekstavertais, sugeba daug labiau susikaupti ir įsitraukti į darbą, ko pasekoje užsimiršta apie paprasčiausius dalykus.\ Tačiau šis asmenybės tipas daug dažniau kamuojamas nemigos. Didelė dalis intravertų turi stiprią vaizduotę, kuri miego kokybės tikrai nedidina. Parašyk intravertus 2-3 valandą nakties ir tikriausiai jis tau tuoj pat atrašys. Kaip galėtum tavo aplinkoje esančiam intravertui leisti suprasti, jog jį palaikai ir gerbi? Svarbiausia reikia suprasti, kad buvimas intravertu nėra pasirinkimas. Tai – ne gyvenimo būdas. Tai – charakteris, kuris susiformavo dar nuo kūdikystės ir kurio pakeisti tiesiog negalima. Tai ne kažkokia menka charakterio yda, kurią palaipsniui būtų galima panaikinti. Niekada neaiškinkite, kaip neteisingai galvoja intravertas ir neverskite jo keisti savo mąstysenos. Liksite tiesiog nesuprastas, o blogiausiu variantu – įsiutinsite jį. Aktyvieji ekstravertai arba visiškai nesupranta intravertų, arba supranta juos labai menkai. Tiesiog turite išmokti priimti intravertą tokį, koks jis yra. Su visais jo pliusais ir minusais. Jei to padaryti tiesiog nesugebate – ko gero toks žmogus jums nėra pats tinkamiausias žmogus į draugiją. # Ateitis Prasidejo Publikuota: 2015-01-22 Prieš keletą metų runet'e viral būdu pasklido šis klipas, pavadinimu Будущее началось. Klipe aptarinėjamas tolesnis žmonijos, kaip visuomenės vystymasis. Darau prielaidą, kad bent kažkiek suprantate rusiškai (o jei nemokate, tai pažiūrėkite jį [čia](http://goo.gl/jLX3gA)) ir tikrai rekomenduoju pažiūrėti šį klipą, kuris yra padarytas išties labai kokybiškai: -animacijos stilius labai unikalus ir utopiškai geek’iškas/sci-fi’iškas\ -gerai parašytas tekstas, kuris įtraukia ir nepaleidžia visas tas 15 min, net jei ir nesate didelis fantastikos mėgėjas\ -na ir galiausiai galima pagirti įgarsinusį asmenį, nes turi išties puikų balsą ir dikciją Žinoma, kadangi tai yra ateities, o dar priedo ir ganėtinai tolimos, spėliojimas, šis bei tas atrodo, kaip iš visiškos fantastikos srities. Iki galaktikų užkariavimų mums dar toli gražu ir klipe pilna utopinių idėjų, tačiau su kai kuriomis šio klipo mintimis sunkoka nesutikti, nes tai logiška ir prie kai kurių dalykų mes gan sparčiai artėjame. Pvz. Lifestyle korporacijos. Jau dabar turime Facebook ir Google, kurios turi sukaupusios itin didelį kiekį informacijos apie mus, bei parenka reklamas pritaikytas būtent pagal individualius mūsų pomėgius. Informaciniai karai vyksta iš tikrųjų ir net atskiros [šalys gali būti tiesiog atjungtos nuo interneto](http://au.ibtimes.com/north-korea-hit-again-internet-outage-1403645). O apie neužilgo dėl optimizacijos procesų mus [ištiksiantį likimą aš jau rašiau](http://reanimated.lt/humans-need-not-apply). Jei filmuke pateiktos mintys atrodo visiškas briedas ir fantastika, tai paklauskite žmogaus, gyvenusio prieš gerus 50 metų ar jis galėjo įsivaizduoti tokius dalykus, kad žmonės turės prieigą prie visų žmonijos sukauptų žinių iš aparačiuko, kuris telpa tiesiog kišenėje, bei kuris galės atsakyti bet kokį jums rūpimą klausimą [tiesiog užklausus jo balsu](http://goo.gl/tPXtiF). Nė nekalbu apie tai, kad iš žemės valdysim [robotą važinėjantį po marsą](http://goo.gl/oGzjbP). How cool is that? Gyvename laikais kai jau turime tarsi iš televizijos serialo Star Trek nužengusį realiu laiku [veikiantį vienos kalbos vertimą į kitą](http://www.theverge.com/2014/5/27/5756166/microsofts-skype-translator-will-translate-voice-calls-on-the-fly), kadanors įgalinantį visiškai laisvą bendravimą su bet kurios šalies gyventoju, net ir nemokant jo kalbos. Automobiliai jau pradeda visai gerai važinėti [tiesiog be vairuotojo](http://www.theverge.com/2014/9/22/6828161/california-permits-self-driving-cars-google-audi-mercedes-benz), o taip pat 3D spausdintuvu galime spausdinti [automobilius](http://goo.gl/AdKm6h), [ginklus](http://goo.gl/A9E9cj) ar praktiškai [bet ką](http://goo.gl/QBx9rX). Kompiuteriniai žaidimai, kaip sportas žiūrimumo susilaukia daugiau, nei [Amerikos nacionalinė beisbolo lyga](http://goo.gl/Cb3eFg), o tuo tarpu Facebook nusipirko didžiausią potencialą rodžiusią virtualios realybės kompaniją, kuri suteikia galimybę ne tik stebėti žaidimus per ekraną, [tačiau pasinerti į jį pačiam](http://goo.gl/qopcFS). Jų prognozėmis, virtuali realybė pakeis ne tik, kaip mes bendraujame, bet ir kaip pramogaujame (pvz žiūrime filmus). O juo labiau, kad Microsoft vakar pristatė ne tik savo ateities viziją, tačiau jau ir egzistuojantį veikiantį prototipą, kuris leidžia mūsų realybę papildyti [virtualiomis hologramomis](http://goo.gl/lULVqO). Žmonės suprato, kad fizinė negalia gali būti įveikta, pasinaudojant mokslu, bei patiems [tampant šiek tiek robotais](http://goo.gl/VVLVuG). Facebook, Google, Branson’as ir Elon’as Musk’as varžosi kurie pirmieji sukurs kosmoso interneto tinklą, kuris interneto ryšiu padengs kiekvieną žemės lopinėlį, o tas pats Elon’as atkakliai dirba ne tik ties naujomis daugkartinėmis kosmoso raketomis, vis daugiau dėmesio susilaukiančiais elektromobiliais ar nauja, itin greita transportavimo sistema, tačiau ir ties tuo, kad žmonės turėtų savo koloniją Marse dar iki 2020-tųjų. Pasižiūrėjus į visas šias realias pastarojo laikmečio naujienas ar tikrai filmuke pateiktos prognozės atrodo tokios jau nepasiekiamos? Tai apie ką mes dar vakar skaitėm fantastinėse knygose, po truputėlis su kiekviena diena virsta į realybę. {% embed url="" %} # Atminties Rekonstrukcija Publikuota: 2012-10-29 ![](https://github.com/reanim8ed/ReA-Wiki/blob/master/docs/.gitbook/assets/memories_by_paulinaz-d3aih9s-560x420.jpg) 2010-aisiais pasirodė iškarto 2 išties geri kino filmai su aktoriumi Leonardo DiCaprio, dėl kurio, pamenu, labai svaigo mano pusseserė. Taigi, vienas iš tų filmų – [*Inception*](http://www.imdb.com/title/tt1375666/), kartu siejo sapnus ir prisiminimus. Filme naudota idėja, kad mintį, idėją galima žmogui įpiršti. Tarsi pasėjama sėkla, kurią išaugina jau pats žmogaus protas. Gera mintis ir net nedrįsčiau ginčytis, tačiau pakalbėkim apie kiek panašią, kiek paprastesnę, bet tai nereiškia, kad mažiau įdomią temą: prisiminimus. Paprastas eksperimentas prieš pradedant: prisiminkite kokį nors įvykį, kuris vyko prieš ne mažiau, kaip 5-erius metus. Galbūt tai buvo kieno nors vestuvės, kuriose teko dalyvauti (gal net jūsų pačių?), galbūt tai šeimos šventė, kai prie vieno stalo susirenka visa giminė, o galbūt tiesiog nuostabi kelionė su draugais. O dabar pabandykite prisiminti kuo daugiau detalių apie tą įvykį: kokie žmonės dalyvavo, kada tai vyko, kur jūs buvote, galbūt net koks oras buvo ar ką tuo metu dėvėjote. Nesvarbu, kad galbūt atsiminsite ne tiek ir daug, čia tiesiog svarbiau pats prisiminimo procesas. Taigi… ### **Prisiminimai, kaip kino filmai?** Žmonės yra linkę prisiminimus įsivaizduoti kaip įrašytą, užfiksuotą, bei nekintamą kadrą. Trumpais, sekundės dalimis trunkančiais neryškiais flashback’ais, prisimename vieną ar kitą veiksmą, tarsi tai būtų trumpos ištraukėlės, iškarpytos iš kokio nors filmo. Arba krūvelė atskirų kino juostos kadrų, nuotraukų, kuriose užfiksuoti jūsų gyvenimo momentai. Kai atlikote aukščiau minėtą užduotėlę, turėjot būtent tokį efektą ir patirti. Ir gan normalu, kad paprasčiausiai atrodo, jog šie prisiminimai nekinta, tarsi tai būtų vaizdo medžiaga, įrašytą į kietąjį diską. Bet visgi viskas yra kiek kitaip… Prisiminimai nėra kažkokie failiukai, kurie turi savo dedikuotą vietą mūsų smegeninėje. Tai nerviniai rezginiai, keliai, kuriais šaudo silpnučiai nerviniai impulsai kiekvieną kartą, kai tik sužadinate prisiminimą. Ir tiesa yra ta, kad šie keliai kiekvieną kartą, kai jais atkeliauja nervinis impulsas mažumėle pasikeičia. Ne daug, ne drastiškai Tarsi dideliu greičiu lekiantis automobilis nespėjęs išsukti posūkį ir pravažiavęs tiesiai pro veją vėl sugrįžo į kelią, taip ir sunkiai įsivaizduojamu greičiu lekiantis impulsas kartais prašoka nedidelę dalį savo nervų kelio ir taip sukuria nediduką pakitimą. Visi kiti po šio pirmojo paklydėlio atkeliavę impulsai jau lekia per kelio sutrumpinimą, o ne per tikrąjį kelią. Taigi skirtumas po truputėlis darosi vis didesnis. Tai reiškia, kad mūsų prisiminimai po truputėlis rekonstruojasi arba kitaip tariant: po truputėlis kinta kiekvieną mielą kartą, kai tik apie jį pagalvojate. Ironiškai, nes norėdamas išsaugoti prsiminimą, jį po truputėlis prarandi… ### **Kaip keičiasi prisiminimai?** Prisiminimus gali paveikti įvykiai, kurie seka jau po to, kai tas pirminis įvykis nutiko. Kitaip tariant jūsų gyvenimiška patirtis, bagažas, kurį nešatės su savimi, pakeičia ir prisiminimus. Tarkim jūs su savo pusbroliu buvote gan geri draugai. Ir per vieną iš šeimos susitikimų smarkiai susikivirčyjote ir galiausiai susipykot, ko pasekoje galbūt nebendraujat jau aibę metų. Ir štai jūs kiek vėliau po šio susipykimo bandote prisiminti kurį nors ankstesnį šeimos susitikimą, vykusį iki tol. Gali būti, kad minėtojo pusbrolio elgesys jūsų atmintyje tada atrodys, kaip šaltas, nemalonus, galbūt net nervuojantis, įžūlus ar provokuojantis, nors „po tikro“ jūs to susitikimo metu visiškai taip negalvojot. Taigi, įvykių eiga, po pirminio įvykio privertė jus žiūrėti per kiek kitokią prizmę, per kurią viskas išsikreipė ir jūsų prisiminimai ne be atitinka to kas vyko išties. Taipogi prisiminimai gali maišytis tarpusavyje. Su šiuo atveju nė neabejoju buvote susidūrę tikrai ne kartą. Tarkim vieną kartą ėjote ir pasakojote kokią nors įdomią istoriją vienam draugui, o kitą kartą papasakojus tą pačią istoriją kitam draugui, kartu su juo sugalvojote pokštą. Po daugelio metų galite kalbėtis su pirmuoju draugu ir prisiminę pokštą bandysite jį priminti ir draugui, nes jums gali atrodyti, kad tą pokštą išmąstėte būtent su šiuo, o ne su antruoju draugu. Panašūs prisiminimai persipynė. Spragų pildymas taipogi labai efektyviai keičia mūsų prisiminimus. Pvz: jūs negalite prisiminti ar jūsų teta dalyvavo viename iš šeimos susibūrimų. Na, bet tetulė visada dalyvauja, tai padarote išvadą, kad ji tikriausiai ten buvo, nors ir nesate tuom pilnai tikras. Prisiminimas įsirašė su pakitimais. Po daugelio laiko, kai vėl bandysite prisiminti šį šeimos susibūrimą, tai jums gali net nebekilti minčių, abejonių, kad tetulytės ten galėjo ir nebūti. Jūsų protas užpildė spragą ir prisiminimas nuo to pakito. ### **Klaidingas praeities emocijų vertinimas** Tarkime buvote pas dantistą (grhhh :/) ir jums pas jį velniškai skaudėjo. Tą pačią savaitę kam nors užklausus, kaip pas jį sekėsi, jūs pasakosit apie tai, kokius siaubus teko pas jį patirti. Tačiau pabandykite prisiminti apie dantistą, kai pas jį nebuvote jau metų metus. „Ai, vaikų žaidimai, ten ne skausmas buvo“ gali pasirodyti jums. Ir taip, žmonėms prisiminimas apie skausmą gan greitai blunka ir vėliau tas nemalonus jausmas atrodo visai ne toks baisus, kaip kad atrodė prieš tai. Tas pats atvejis tinka ir su pavyzdžiu, kai tarkime paauglystėje likote įskaudintas dėl nelaimingos meilės. Tuomet galbūt atrodė pasaulio pabaiga, o štai, kad ir po penkerių metų prisiminus, atrodo lyg ir visai neblogai priėmėt šį išsiskyrimą. Nesvarbu, kad išties galbūt akis baigėt išverkt. Yra priešingas variantas: kai neigiamos emocijos labai sustiprėja. Labai geras pavyzdys su baimėmis. Vaikystėje vaikui nutiko kažkas negero, pvz jam įkando šuo. Šis įvykis susimaišo su baime, bei vaiko vaizduote ir vėliau, jam jau užaugus, bandant prisiminti tuos įvykius, jie atrodo baisiai kraupūs ir velniškai baisesni, nei kad buvo. Ne retai tokios vaikystės traumos palieka savo žymę visam gyvenimui, ir tarkim duotu atveju jau užaugęs žmogus gali paranojiškai bijoti šunų, nors galbūt net neatsimena to vaikystės nutikimo. Viskas lieka užfiksuota pasąmonėje. Toks klaidingas jausmų vertinimas galioja praktiškai su visais mūsų jausmais. Kad ir laimė… Laimė neretai būna pervertinama, su laiku sustiprinama. Tarkime sėdėjote su mergina ant ežero kranto ir šnekučiavotės apie įvairius dalykus. Taip, galbūt tuo metu jautėtės visai neblogai, buvote geros nuotaikos, mėgavotės draugija ir tiesiog stūmėte laiką. Viskas buvo gan paprasta ir normalu, na bet ir nieko ypatingo kad reikėtų labai džiaugtis. Ir štai tarkime po kažkiek laiko jūs susipykstate su drauge ir su ja nebe susitinkat. Imat daug apie ją galvoti, prisimenat laiką, kai buvote kartu. Ir štai, rašot atsiprašymo laiškutį ir pasakojate apie tai, kokie laimingi jūs tada buvot prie ežero. Ir tai yra gražu ir nuoširdu, bet ne visai tiesa… Apėmė nostalgija, dėl kurios jūsų prisiminimas vėlgi tapo iškreiptas ir nebeatitinka išties vykusių įvykių. Apie šią prisiminimų transformavimosi temą gan plačiai yra rašiusi *Elizabeth Loftus* – viena iš pirmųjų psichologijos tyrėjų, kuri studijavo atminties rekonstrukciją. Jeigu tema visai patiko, tai siūlyčiau kiek plačiau pasidomėti šia autore, o dabar pabaigai pateiksiu trumpą, neverstą ištraukėlę iš vieno jos eksperimento: *She was studying eyewitness testimonies, and was especially interested in whether language can affect memory. In her research Loftus would show a video clip of an automobile accident. Then she would ask a series of questions about the accident. She would change the way she worded the questions, for example, sometimes she would phrase it as: “How fast would you estimate the car was going when it hit the other vehicle”, or “How fast would you estimate the car was going when it smashed the other vehicle.” And she would ask participants in the study if they remembered seeing broken glass. You can guess — When she used the word smashed the estimated speed was higher than when she used the word hit. And more than twice as many people remembered seeing broken glass if the word smashed was used rather than the word hit. So what’s the impact? — Since memories are reconstructed, here are some things to keep in mind: The words you use are important. They can actually affect people’s memories. You can’t rely on self-reports of past behavior. People will not remember accurately what they or others did or said. Watch out for how and what you say if you are interviewing people, for example, interviewing users for a usability or user experience study. You can influence their responses with the words you use. Similarly, take what users say later, when they are remembering using an interface, with a grain of salt. It’s being reconstructed.* Ir taip mes visgi priartėjome prie filme *Inception* panaudotos minties: idėjos, prisiminimai, bei kelias kuriuo pražygiuoja žmogus begalvodamas, gali būti manipuliuojamas. # Atmintis I can only note that the past is beautiful because one never realises an emotion at the time. It expands later, and thus we don't have complete emotions about the present, only about the past. Atskiri pavieniai momentai susilieja į dieną. Dienos susilieja į savaites. Kartais tokie ištisi momentai, sudaryti iš neypatingų įvykių ir paprastos, gan nuobodžios kasdienybės gali išsitęsti ir nė nepastebi, kaip savaitės taipogi liejasi ir prabėga ištisi mėnesiai ir nieko ypatingo taip ir neįvyko. Pvz. ar jums pavyktų prisiminti ką veikėt šiandien lygiai prieš vienerius metus? Nebent lyg specialiai užtaikiau, jog tai buvo išties ypatinga diena - tai manau atsakymas visgi greičiausiai būtų ne. O tai ir yra problema: kai didžioji dalis gyvenimo momentų nugrimzta ir lengvai prisimenami lieka tik visai nedidelis kiekis pačių ryškiausių, svarbiausių momentų ir life changing experiences. Kasdienybėje visgi netrūksta momentų, kurie žavūs, kuriuos malonu prisiminti ir kurie ir sudaro absoliučią didžiąją mūsų gyvenimo dalį. Kai kurie griebiasi journaling, bet gan dažnai kaip būdas malšinti tokiai užmaršties baimei pasitelkiama fotografija. Šiais, skaitmeninės fotografijos laikais tai daryti juk taip lengva. Tačiau tai gali susilaukti ir kitokių pasekmių: kai aktyviai užsiimi nuotraukų darymu, tai atima daugiau laiko, nei dažniausiai norėtum sau pripažinti. Tobulo kampo, filtro paieškos, ką tik padarytų nuotraukų peržiūros, trynimai, kameros nustatymų keitaliojimas ir bandymas perfotografuoti geriau ir gražiau. Gaudydamas tą tinkamą, tave pagaliau turintį patenkinti kadrą, esi susifokusavęs ties šiuo procesu ir labai lengvai gali visą tą tikrąją akimirką praleisti, because you're not there really. Primena situaciją, kai žmonės didžiąją koncerto dalį filmuoja ir vietoj to, jog stebėtų, įšgyventų, įsijaustų ir atsipalaiduotų, tiesiog stebi tiesioginę koncerto transliaciją per mažytį ekraną. Tad ir čia - prisirenki geriausių kuruotų kadrų rinkinį, sukuriantį gražią momento iliuziją, nors iš tiesų juo mėgavaisi mažiau, nei vaizduoja tavo kūrinys. Ypač tai gerai pajaučia žmogus, su kuriuo esi tame momente ir kuris neužsiima tuo pačiu. Jis tiesiog priverstas laukti tavęs, nes jį tuo momentu savotiškai palikai vieną. Kitą vertus - nedaryk nuotraukų visai ir didelė dalis prisiminimų su laiku nusikiš į tokias tolimas spinteles galvoje, jog dažniausiai viskas liejasi ir tampa abstrakcijomis, o ne be konkrečiais prisiminimais ir momentai faktiškai tampa užmiršti. Mano dabartinis "sprendimas" šiai dilemai - turėti foto kamerą lengvai ir greitai pasiekiamą ir naudoti ją daugiausiai tik, kai kažkas išties užkliuvo už akies, nustebino, atrodo labai vizualiai arba kai jaučiu "gerą momentą". Padarius vieną ar porą nuotraukų kamera iš karto keliauja tiesiai į kišenę. Stengiuosi kiek išeina labiau minimizuoti savo laiką praleidžiamą fotografuojant ir neblaškyti savo minčių, pojūčių ir experience'o. Taip, žinoma, greitai darytos nuotraukos neprilygs kruoščioms ir atidžioms, tačiau dažniausiai jau vėliau, atliekant preview/edit/improve/save stadiją jau būnant namie, kažką atrasti ar išspausti vis vien pavyksta. Man nepatinka pozuoti, nelabai patinka ir fotografuoti kitų pozuojančių žmonių. Tiesiog manau, kad pozavimo nuotraukos dažniausiai gan statiškos, monotoniškos ir nuobodžios. Kai pagalvoji apie visus objektus šalia kurių pastovėjai, jog tiesiog įsiamžintum - viskas susilieja į tokią vieną neišraiškingą ir neįsimintiną visumą. Dėlto man daug labiau patinka gaudyti natūralius, dažnu atveju nepastebėtus momentus, akimirkas, emocijas, to laikotarpio nuotaiką ar veiksmą. Tokios nuotraukos daug išraiškingesnės, gyvesnės ir lengvai iššaukia prisiminimus. Man fotografijos tikslas nėra tiesiog vien gražūs, estetiškai malonūs paveiksliukai. Nuotraukų pagrindinis rezultatas visgi yra akimirkos, prisiminimo išsaugojimas, kurį pamačius tai sukeltų teigiamas, malonias, šiltas emocijas ir iškarto apimtų noras pasakoti istorijas. Viena iš skaitmeninės fotografijos pasekmių - tai begalinis nuotraukų kiekis. Kai nėra jokių fizinių apribojimų ar viso to kainos, mes pridarome daugybę panašių, kartais ko ne identiškų kadrų ir dažnai net nesivarginame juos prasivalyti. Taip nuotraukos pradeda kauptis išties sparčiai ir tie momentai, kuriuos iš tiesų norėtume prisiminti - paskęsta visoje toje dublikatų ir mažiau svarbių nuotraukų lavinoje. Tad viena iš svarbių skaitmeninės "švaros" taisyklių turėtų būti periodiškai peržiūrinėti savo nuotraukas ir pasilikti tik tai, kas iš tiesų džiugina ir ką norisi prisiminti. Geras nuotraukų archyvas turėtų būti tarsi gyvenimo prisiminimų archyvas, kuris akimirksniu iššauktų daugybę, net ir jau išties senų prisiminimų. *The key to remembering your life is deleting photos:* {% embed url="" %} # bandant-uzmigti... Publikuota: 2012-01-22 ![](https://github.com/reanim8ed/ReA-Wiki/blob/master/docs/.gitbook/assets/no_sleep_by_freakyhedgehog_thumb.jpg) *Nes naktimis geriau rašosi…* Dar ne taip senai rutuliojau galvoje mintį, kad kiekvieną kartą, kai sėdžiu savo naktinėje pamainoje, galėčiau kažką brūkštelti. Vis vien gi naktis ilga, turėčiau daugiau kuom užsiimti, nors ir taip stebuklingai dingsta laikas internetuose. Bet, kad kai išsikeli sau kažkokius pasižadėjimus, tai automatiškai perauga į prievolę ir darai tai ne dėlto, kad norisi, o dėlto, kad reikia. O tai niekada neatneša nieko gero. Vat, kad ir dabar, užuot miegojus, man būtinai prireikė atsikratyti galvoje besisukančių minčių. You know, tai tampa tarsi kažkokia priklausomybės forma. Anksčiau mokėdavau po šiokios tokios kovos, nustumti viską į šalį ir užmigti, tai dabar, mintys tiek kamuoja, kad tenka vidurį nakties atsikelti, užrašyti jas ir tik tada gali eiti ramiai miegoti. To neatlikus prasivartaliosi su mintimis pusė nakties ir tada galbūt užmigsi. Nesiskųsčiau, jei visas būtų tada, kai galima. Na pvz būna ne itin svarbios paskaitos ir vietoj ėjimo į jas gali atsigriebti ir pramiegoti visas tas valandas, kurių nepavyko. Būtų tikrai gerai. Bet kaip taisyklė, tai labiausiai minčių generatorius sukasi tada, kai kitą dieną negali ilgai užsibūti lovoje. Kai jau pradraugavęs su savo mintimis valandėlių porą, pajauti, kad visgi ateina miegas po truputį ir prisimeni nusistatyti žadintuvą, o jis tau parašo, kad skambės už nepilnai 4 valandų, va tai labiausiai demotivuoja. Kodėl būtent dabar, kodėl būtent šiąnakt… Nors dar ir vidurinės laikais būdavau gan miegalius ir visada laukdavau savaitgalio, kad galėčiau lovoj pasivartalioti iki pietų, tačiau dabar, kai jaučiu nuolatinį miego trūkumą, vertinu jį daug labiau. Tai tapo itin didele vertybe. Ir visgi taip dažnai kažkokie mažmožiai sutrukdo ja mėgautis. Parvažiuoji iš darbo svajodamas, kaip krisi į lovą ir štai su kambariokais įsiveli į kokią diskusiją trunkančią valandėlę kitą. Arba pas jų ateina svečiai. Arba pats būni prigėręs energetinio gėrimo, kuris netikėtai visgi suveikė ir sėdi prie pc’iuko visiškai nenorėdamas miego. Arba galų gale kažkas visgi pasiūlo kažką nuveikti kartu. Kadangi tai nėra toks dažnas variantas – tikrai nepatogu atsisakyti. Ir taip visada. Kiekvieną miegojimui skirtą dieną/vakarą susiglemžia kažkas. Ir mintyse tos ištisos miegojimo valandos atrodo vis toliau ir toliau… Vis mažiau pasiekiamos. Išvis atrodo, kad vieną dieną krisi miegot ir pramiegosi ištisas kelias dienas. Ir iš tiesų jau yra taip buvę ne vieną kartą. Pralakstai su savo reikalais dvi dienas be miego ir štai krenti į lovą diena ar vakaras bebūtų ir pramiegi lygiai parą. Nebūčiau studentas jai nuolatos netruktų miego ir maisto. Na ir dar sekso nepamirštam. Jaunystės dienos, skant. Manau vaikinai, gyvenantys barake, mane pilnai suprast :j Šiaip pastebėjimas į tą pačią temą: žmonės nekalba apie dalykus, kai jų yra pakankamai. Gyvenimiškas pavyzdys: kas gi kalbės apie tualetinį popierių, kai jo yra užtektinai. Kambariokai tariasi kurio eilė pirkti tik tada, kai jis baigėsi arba eina į pabaigą. Tai lygiai taip pat vaikinai, kurie turi reguliarų lytinį gyvenimą, nekalba ir nelaido taip būdingų juokelių apie antrą galą. Jiems to nereikia, nes patenkina savo poreikius ir niekas jų nekamuoja. Kalba tie, kurie jaučia trūkumą. Kaip kad alkani kalba apie maistą, ištroškę apie vandenį, persidirbę apie atostogas. Taip lygiai ir mano atveju, nerašyčiau gi apie miegą, jei miegočiau pakankamai :j Just keep it in mind… # Blogas Ex tinklaraščio archyvas Ne su visomis mintimis, kurias kažkada dėliodavau savo asmeniniame tinklaraštyje šiuo metu sutikčiau. Kai kuriuos intarpus paskaičius, net kyla šypsena. Tačiau, tai yra mano istorija. Ir tas mintis, kad ir kokios jos kartais galbūt vaikiškos būtų, kai tarkime buvau dar tik 18-os ir ką tik išvažiavęs studijuoti, visgi norisi užkonservuoti ir išsaugoti, prisiminti kokia buvo mano minčių eiga ir kaip jaučiausi tuomet. # Blogadienis Publikuota: 2010-07-12 Jau ne kartą turėjau galimybę įsitikinti, kad esu žmogus – degtukas. Mano galvoje knibžda daug įvairių minčių. Dažniausiai gimus naujai idėjai, aš užsidegu begaliniu noru, ją įgyvendinti, daug apie tai galvoju, pradedu pasiruošiamuosius darbus ir taip po truputi visas sudegu, sueikvoju energiją ir užsispyrimas išgaruoja. Kažkada vos pradėjus rašyti tinklaraštį girdėjau replikų, kad tai tik dar viena mano užgaida, kuri ilgai negyvuos. Eat this, motherfuckers who said that! Šis nuosavas interneto kampelis, mano kūrinys, tapo neatsiejama gyvenimo dalimi, pomėgiu. Tai būdas išsireikšti, pasidalinti savo mintimis. Savotiškas pasipasakojimas žmonėms apie tai, kas tau svarbu. Kai sugalvojęs kokią temą, prasėdi prie jos rašymo valandėlę ar dvi, tai paskelbus jautiesi kone taip, lyg visą tai būtum išpasakojęs žmogui, kuris tavęs klausosi su dideliu susižavėjimu. Taip, galbūt mano gramatika ar rašymo stilius negali būti apibūdinami žodžiu kokybė, bet svarbiausiai, kad niekas iš jūsų už tai nebaudžia. Jūs perskaitote vieno žmogelio mintis, pomėgius, potyrius, kritiką ir arba pritariate man, arba ne, komentuojate straipsnius, išsakydami savo nuomonę apie aprašomus dalykus, pernelyg nesigilindami į klaidas ar stilistiką. Atgalinis ryšys visada yra didžiausia padėka autoriui ir paskata nesustoti ir tęsti darbą toliau. Tikrai begalo gera gauti elektroninius laiškus, kuriuose dėkojama už straipsnius, įvertinamos mano pastangos ir net pasiūlomos temos ;j Man, kaip autoriui, tai yra pats didžiausias įvertinimas. Per tuos du metus tinklaraštis patyrė daug: ne vieną kartą keistas dizainas, svetainė skilo į atskirą dienoraštį, bei muzikinę svetainę, vėliau šios atskiros dalys nepasiteisino ir buvo panaikintos, arba prijungtos atgal prie svetainės, taipogi atsirasdavo naujos kategorijos, dingdavo senosios, susidurta su duomenų bazių problemomis, kovota su sugedusiais įskiepiais, bei šlamštu komentaruose ir pan. Bet visų svarbiausia – mano internetinė erdvė niekur nedingo. Per tuos pačius dvejerius metus pasikeičiau ir aš pats. Pripažįstu, kad gerokai suaugau, kad išmokau laisviau bendrauti ir pakeičiau požiūrį į daugybę dalykų. Tadas, kuris rašo šį tinklaraštį dabar, jau visai ne be toks, koks jį pradėjo rašyti. Niekada neteko susidurti su tokiomis problemomis, kaip blogodepresija. Taip, esu tinginiukas ir kartais tiesiog pritingiu savaitėlę ar dvi ką nors brūkštelti, bet kaip bebūtų, ko gero jau pasiekiau tą ribą iki kurios atkeliauja retas naujokas, kuris tinklaraštį būna pradėjęs rašyti “nes draugai rašo”. Jau nesu tas žalias naujokėlis ir tikiuosi, kad kadanors išauš ta diena, kai galėsiu būti vadinamas senbūviu :j Taigi, ačiū, kad esate, ačiū, kad skaitote ir neapleiskite reanimated.lt trečiaisias gyvavimo metais. # Bob Knows Better Publikuota: 2011-05-15 He's not perfect. You aren't either, and the two of you will never be perfect. But if he can make you laugh at least once, causes you to think twice, and if he admits to being human and making mistakes, hold onto him and give him the most you can. He isn't going to quote poetry, he's not thinking about you every moment, but he will give you a part of him that he knows you could break. Don't hurt him, don't change him, and don't expect more that he can give. Don't analyze. Smile when he makes you happy, yell when he makes you mad, and miss him when he's not there. Love hard when there is love to be had. Because perfect guys don't exists, but there's always one guy that is perfect for you. - Bob Marley # Creation Value Publikuota: 2011-09-30 Visgi rašydamas blog’ą žmogus, nori jis to ar ne, gan neblogai nupiešia ir savo asmenybę – tiek tikrąją, tiek menamąją. Puiki mintis, kurią radau šiandieniniame savo Google Reader’yje, kur nesilankiau jau kurį laiką (nes gi nu vasara!), bei kuri tinka atidaryti galvoje besisukančiai temai. Kartais pagalvoji, kiek daug žmonių neveikia nieko kito, kaip tik egzistuoja. Jie valgo, dirba, miega, džiūsta prie tv, arba, kaip šiais laikais madingiau – prie pc ir daro kitus gyvenimui reikalingus dalykus, tačiau visa tai tarsi su atjungtomis smegenimis. Žmogus valdomas autopilotu, kai tuo tarpu smegenėlės guli kur nors Malijorkoj ir geria Martinį su ledukais. Automatika, kuri padeda kūnui išgyventi. Netgi mano kukliam pažįstamų žmonių ratelyje yra tokių ir apsidairius galima pastebėti ne vieną. Hey, kur gi džiaugsmai, nusivylimai, nuotykiai, alkūnių numarginimas mėlynėms, bei visoks kitoks jaunatviškos energijos išliejimas ir po jo sekantis nuovargis, kai drimbi į lovą, tačiau esi išsišiepęs ir nesulauki sekančios tokios pat varginančios dienos? Tie žmonės patapę užsisklendę, jiems baisiai nepatinka naujienos, niekas jų nedomina, nieko nenori ir geriausiai jaučiasi, jei atstosi nuo jų ir leisi grįžti į savo kasdienį, monotonišką režimą, ar tai tūnant prie pc ir tai vengiant bet kokio normalaus, socialinės ar bet kokios kitokios įvairovės kupino gyvenimo. “Gosh leiskit man peržiūrėti dar 20 sezonų to ir ano serialo", užuot kalbinę mane”. Tokie žmogiški dalykai, kaip džiaugimasis gyvenimo suteikiama įvairove, noras patirti, bei pamatyti kuo daugiau, savišvieta ir asmeninis tobulėjimas, ar galų gale stengimasis kažką sukurti, palikti po savęs, ar pasidalinti savo patirtimi su kitais jų paprasčiausiai nedomina. Kaip galima sakyti, kad žmogus gyvena, jei jis nejaučia jokio noro į saviraišką? Gi visiem jos reikia: kas šoka, kas piešia, kas rimus rašo, o kas stotelės suoliukus, ar praeivius laužo.\ Na žinoma, kūryba kūrybai nelygu ir tikrai neretai galima pasiginčyti dėl išliekamosios vertės (visai kaip ir su modern art), tačiau visada atsiras tiek pritariančiųjų, tiek nusistačiusių priešiškai, o tai jau yra labai gerai, nes ko gero pagrindinis bet kokios kūrybos tikslas ir yra sukelti reakciją, emociją, mintį ar atoveiksmį. Taigi, apie kūrybą, bei jos vertę pradėjau ne be reikalo. Aš skorpionas. Galiu gelti. Kartais tai darau tikrai skaudžiai, bet tai nereiškia, kad visada to noriu. Turiu gan kritišką mastymą, kurį išmokau apipinti pozityvizmu. Sunku įvertinti ant kiek natūralus ar dirbtinis jis, tačiau funkciją atlieka pakankamai. Tiesiog kažkada supratau, kad vien su kritika nieko nepasieksi ir skirtingai nei nemaža dalis žmonių: ėmiau ką nors keisti. Tačiau kaip bebūtų, šaknys niekur nedingsta ir ilgiau bendraujantieji pamato, kad kartais atsipalaiduoju, atleidžiu vadžias, bei numoju ranka ant visų tų pozityvumo gijų ir palieku visiškai nuogas su savo kritiškumu. Gerai, kad kritika į kairę ir dešinę dažniausiai nesišlaistau ir pasilieku savo nuomonę sau, bet iš kitos pusės nenorėdamas skaudinti kitų, ko gero nukenčiu pats, dėlto, kad ta kritika vis vien kaupiasi ir ją visgi privaloma išlieti. Kadangi kiti negauna “pasimėgauti” jąją, tai visą smagumą gaunu aš pats ir kartas nuo karto paragauju pačią geriausią savineapykantos dozę, kurią greit moku nutekint, kaip kad įžeminimo laidas nutekina žaibo įkrovą į žemę. Tomis akimirkomis man būna sunku ir būnu irzlus ir piktas ant viso pasaulio. Net iš veido išraiškos galima tai pamatyti. Kur gi nebus, pažiūrėkit į savo išraišką, kai sėdit tualete su užkietėjusiais viduriais. Čia beveik tas pats. Kartais pasižiūri į savo paties veiklą iš šalies ir viskas atrodo taip useless. Atrodo beviltiška kiek laiko yra skiriama begalinėms naujos muzikos paieškoms. Kiek laiko sueina technologijų pasaulio naujienų skaitymui. O ką jau bekalbėti apie komunikavimą su draugais, pažįstamais, socialiniai tinklai, bei ta vaikiška saviraiška internete. Ir kam visą tai? Kokia iš to nauda?\ Bet toks požiūris iš šalies būna tik kartais. Neatsisakau daryti tai ką darau, nes tai man iš tiesų patinka. Taip, galbūt mano gyvenime trūksta vieno kito aspekto, bet overall, aš tikrai patenkintas ir nesiskundžiu. Kiekvienas išsikeltas ir įgyvendintas uždavinys tampa, kaip mažytė pergalė, kurią mėgaujuosi, bei tykiai atšvenčiu su kreiva šypsena, sukikenimu ar rankų patrynimu. Taipogi nusivylimas visu savo laisvalaikiu apima tada, kai akys užkliūna už kitų žmonių sėkmės. Ar tai būtu afigieno darbo susiradimas, teisių išsilaikymas, sėkmė su be galo žavia mergina, ar galų gale tikrai daug skaitomas interneto tinklaraštis. Žinoma, aš jau toks žmogus, kad visada žiūriu tik į pačius geriausius ir visi kiti tarsi neegzistuoja išvis. Na iš jų gi nėra ko mokytis, jie nėra geriausieji, reiškia patys kažką daro ne taip. O aš nenoriu mokytis, kaip reikia daryti dalykus neteisingai, nes tai ir taip moku daryti pats, savo jėgom. Ir vat būtent tada, sulyginus tokių žmonių pasiekimus su tuom kas esu aš ir kaip švaistau savo laiką tarkim, kad ir su tinklaraščiu, kuriame kartas nuo karto atsiranda koks geek’iškas kompiuterinis workaround’as, filmų apžvalgos, keletas pastebėjimų, pamorolizavimų iš gyvenimo, bei visokie viral interneto klipukai, tai norisi mesti viską į tolimiausią spintos kampą ir užkasti visą tai batų dėžėmis, ar šiukšlių maišais. Paskaitai savo senuosiuos įrašus, tai tikrai dėl kai kurių darosi gėda. Bet aš jų niekur nepradanginu. Kodėl? Todėl, kad tai yra dalis to, kas aš buvau, kaip aš masčiau ir kas man tada buvo aktualu. Tai dalis to kas esu šiandien ir dalis to, kas būsiu rytoj. Taigi tokie įrašai, kaip susinervinimas dėl anksti ryte skraidančios musės yra tarsi aukso vertas dalykas, kuris svarbiausias ne kažkokiai susižavėjusiai paauglei mergaitei iš Žemaitijos, o man pačiam.\ Ir vat tada pamatai, kad be manęs paties, atsiranda žmonių, kuriems tai ką rašai yra naudinga, įdomu ir jie seka, laukia, kada parašysiu dar kažką naujo. Vieni žmonės suranda kaip atlikti vieną ar kitą dalykėlį susijusį su kompais, kaip tarkim pastarasis įrašas apie root’inimą, kiti pasitiki filmų skoniu ir pažiūri filmus, apie kuriuos palieku gerus atsiliepimus, o dar kiti bando išskaityti koks žmogus aš esu, kai kalbu nuoširdžiai ir ne techniškai. Ir visa tai ateina jūsų internetinių laiškų, trumpųjų žinučių, ar kitu komunikavimo būdu ir tai yra tas atgalinis ryšys dėl kurio būna velniškai gera. Gal kartais kiek nemalonu, kad tarp tokių žmonių nėra mano draugų, su kuriais bendrauju akis į akį, bet iš kitos pusės: aš jiems ir taip akis išzyziu su tais pačiais dalykais, apie kuriuos rašau, tai žinoma, kad jiems nebeįdomu =j O tada, kai bent kiek gauni įvertinimo, gali akimirkai sustoti ir užuot žiūrėjus į visus tuos stipriausiuosius, atsisukti atgal ir pažiūrėti kiek už nugaros stovi tokių interneto užkampių, kuriuose išvis niekas neužsuka. Pripažinkit, turit tarp savo pažįstamų bent vieną ar kelis žmonės, kurie turi savo internetinius dienoraščius ir rašo ten dalykėlius, kurie realiai suprantami tik jiems vieniems ar artimiausiems 1-3 draugams, kurie taipogi toli gražu ne kiekvieną straipsnį dar ir paskaito. Ir tada pagalvoji apie tokių skylių beviltiškumą ir egzistavimo beprasmiškumą. Dažniausiai tokie tinklaraščiai dalinasi savo nepavykusios meilės nuospaudomis, savo džiaugsmais, kurių net nesivargina paaiškinti ir normaliam, protaujančiam žmogui, tiesiog neįmanoma išskaityti ką jis norėjo ten parašyti, na arba bando atrasti grožį, tokiuose dalykuose, kur jo nėra, nes paprasčiausiai nebeturi kur daugiau tos laimės ieškoti. Maždaug iš serijos: Wow! It’s a rainbow! What does it mean?\ Tokie žmonės mėgsta prasidėti visokių pačių kvailiausių tekstų rašymais, ko ne visų padaromu foto įkėlinėjimais, internet memes platinimais, ar kitais interneto turinio šiukšlinimais. Na taip suprantu, kad kai kuriem žmonėms trūksta draugijos, trūksta bendravimo ir norisi pasijausti įdomiam ir išklausytam, tačiau ar tikrai naiviai tikit, kad parašius dviejų sakinių įrašą, kad va šiandien išsikepei kulšį ir nuostabiai pažiūrėjai filmą, būsi skaitomas ir pasirodysi įdomus? Ir smagiausia, kad jei tokių žmonių pabandysi užklausti “Nu kam?! Kam visa šita nesąmonė reikalinga?”, tai jie kaip susitarę atsakys, kad daro tai dėl draugų.\ O tai pala, ne paprasčiau būtų dėti tokius kūrybos benkartus į facebook’o note’sus ir tada vien tik jūsų draugai ir matytų, kaip jūs šiandien jaučiatės ar kaip negalėjot užmigti. Internetas toks jau daiktas, kad jei jau rašai viešai, tai sakyti, kad tai darai tik dėl draugų, yra absurdiška. Jei ištikrųjų rašytum tik draugams, tai tik draugai tuos tekstus ir gautų. O dabar bet koks senis iš Lazdijų ieškodamas vaistukų savo dvesiančiam kačiukui, gali netyčia užlysti į tokį interneto užkampį, kur mėnesinių kamuojama mergina guodžiasi, kad vienintelis padaras, kuriuo pasitiki yra jos katinas. Žinoma, nepanaikinsim mes tų vaikėzų, iš tų vienkartinių blogo fermų, kurie rašys apie tai, kad kokia nelaimė, kad išaugo spuogas ant kaktos, tačiau bent jau galim susimastyti, kad ar tai ką darom patys, nėra iš dalies panašu. Jei jau vagiamas kitų žmonių dėmesys, tai reikėtų ir pasistengti, kad tiem žmonėms būtų įdomu tą dėmesį skirtį antrą, dešimtą ar penkiasdešimtą kartą. Kaip? Dalinkitės žiniomis, pastebėjimais, patirtimi, dalinkitės nuomone, pastebėkit, apibendrinkit, padarykit išvadas, plėskit jų akiračius, bei žinias. Tiesiog nekurkit internetinio šlamšto. Niekam kasdienybė nėra įdomi, nes kiekvienas turi savo. Pateikit tai, ko kiti žmonės neturi, nežino, nematė. # Drauga Pameciau Publikuota: 2011-06-07 ![](https://github.com/reanim8ed/ReA-Wiki/blob/master/docs/.gitbook/assets/lost_in_time__by_shan_xoxo-d3fxrpf_thumb.jpg) Ar jums pažįstama tokia situacija, kai patys geriausi draugai, kurie iš šalies atrodė neišskiriami ir visada, kada tik juos pamatysi – jie kartu, po vidurinės baigimo praktiškai nustoja bendravę? Man pačiam teko būti gal keturių tokių reiškinių liudininku ir net dalyviu. Kodėl taip nutinka? Atsiranda nauji draugai, nauji žmonės, su kuriais bendrauji kiekvieną dieną, leidi savo laisvalaikį ir daliniesi interesais, kurie studijų metais dažnai gerokai pasikeičia, lyginant su nerūpestingo mokyklos suolo laikais. Net ir bandant palaikyti senus ryšius ir kartas nuo karto susiskambinant ar susitinkant gali pajausti kad kažkas ne taip, kad su draugu bendrauti daug sunkiau, nei, kad būdavo anksčiau. Žinoma nesakau, kad tokios situacijos nutinka visada. Turiu puikių pavyzdžių, kai galima nuostabiai palaikyti ryšius ir per atstumą, žinoma, kaip ir bet koks bendravimas – tai reikalauja laiko, kurį turi skirti tam žmogui. Jei pastoviai sakysi, kad sorry, bro turiu lėkt, užsiėmęs, gal kitą kart, tik ne db ir t.t tai anksčiau ar vėliau jis susiras kitą žmogų su kuriuo galės pasidalinti savo įspūdžiais. Taigi kodėl gi su vienais draugais ryšys nenutrūksta, kad ir išvažiavus jiems į užsienį, o su kitais gali visiškai nustot bendraut, nors jus teskiria 40 km. Ko gero dažniausiai priežastys glūdi kurioje nors vienoje pusėje. Išdavystė, lūkesčių nepateisinimas, požiūrių skirtumai tai tik vienos iš galimų priežasčių. Dažniausiai tada vienas žmogus kaip ir stengiasi palaikyti santykius, skambina, teiraujasi, kviečia susitikt ar pan., o kitas tą iniciatyvą priima, tačiau pats niekada nesistengia pasidomėti kaip gi tu laikaisi, ar gal norėtum kur nors išeiti. Ateina laikas, kai pirmasis galbūt susiranda darbą, užsiverčia krūva užsiėmimų ar galų gale susiranda merginą ir nebeskambina tam savo vaikystės draugui. Kadangi nebėra iniciatyvos iš pirmojo, o iš antrojo jos niekada ir nebuvo – bendravimas labai lengvai nutrūksta. Pirmasis persona gali pasijausti, lyg jis visai nerūpėtų pirmajam o vat tada įsikiša ir principai. Net ir kai atsiranda laisvo laiko, nustojama rašyti, nes ale “kodėl aš turiu jam rašyti, klausinėti apie jo gyvenimą, jei jam nusispjaut ant manęs”. Tačiau prabėga šiek tiek laiko, pamatai, kad vienų draugų ratą, pakeičia kiti ir dauguma iš jų taip ir neužsilieka ilgėliau gyvenime ir ima griaužti sąžinė, kad va galbūt tai aš kaltas, kad ėmiau ignoruoti savo geriausiąjį draugą ir pabandai dar kartelį, stengdamasis atnaujinti santykius, bet tuojau pat atsitrenki į lakoniškų atsakymų, šaltumo ir px’uizmo sieną, nes minėtasis draugas įsisukęs į naująjį gyvenimą, savo rūpesčius ir reikaliukus, kur senojo draugo ne itin reikia. O jei ir pavyksta susitarti susitikti “dėl senų gerų laikų”, tai labai didelė tikimybė, kad tai atsisuks prieš tave patį ir imsi gailėtis, nes du kadaise patys geriausi draugai buvę žmonės, kurie be užsičiaupimo galėdavo prapliurpti visą dieną, susitinka ir praktiškai nebeturi ką šnekėti ir bet kokios kalbos tampa kažkokios pritemptos, neįdomios, o iš pačio pokalbio išvis norisi pabėgti. Blogiausia, kad žinau, jog pats vienu metu esu ir tas, kuris stengiasi ir tas kuris meta ignorą. Su vienu žmogumi nustojau bendrauti dėlto, kad užkniso šokinėti aplink jį, su kitu – nes pats jį per dažnai ignorindavau ir tikrai tuom nesididžiuoju. Ar galima dėlto ką nors padaryti? Na jei bendravimas nutrūko iš draugo pusės, o tu bendrauti, kaip ir norėtum, reiktų išsiaiškinti draugo motyvus. Kas nutiko, kas pasikeitė, kad jis nebenori likti draugais. Daugiau ne kažin ką padarysi, gi nepriversi žmogaus bendrauti su tavimi, jei jis to nenori. Tačiau jei nebendraujat vien dėlto, kad tu principingas, tai reikėtų rimtai apgalvoti tuos savo principus. Gal nereikia kelti scenų, kaip kokia mergiotė savo bachūrėliui, kad šis skiria nepakankamai dėmesio. Jei neskaitant tų egoistiškų savybių su juo bendrauti patinka – tai gal reikėtų nuleisti savo kartelę arba galų gale susėsti, pakalbėti ir priimti kokį kompromisą kartu? Visgi geri draugai nesimėto. Ir kaip jau esu kažkada minėjęs – neužtenka draugus tik turėti, su draugais reikia draugauti. # Filosofija Apie tai kodėl tiek daug lietuvių mėgsta burbėti ant valdžios: Manau, tiesiog turi būti kažkas kaltas dėl jų lūkesčių neatitinkančių gyvenimų ir tas kažkas negali būti jų pačių pasirinkimai ar dažnu atveju išsilavinimo trūkumas. Vadinasi, turi būti kažkas didesnio – valdžia. ### Tesėjo laivas ![](https://github.com/reanim8ed/ReA-Wiki/blob/master/docs/.gitbook/assets/trireme-559x413%20\(1\).jpg) Įsivaizduokite, kad senelis jums padovanoja savo kirvį, kurį jis naudojo daugybę metų ir trokšta, kad jūs jį turėtumėte. Besinaudojant pastaruoju kirviu, jo ašmenys po truputis susidėvi ir galandinimas čia jau niekuom nepadėtų – tiesiog pakeičiate geležtę nauja ir toliau sėkmingai naudojatės dovana. Tačiau kirvis toliau po truputis dėvisi ir po daugel metų jums vėl tenka jį taisyti, tik šį kartą pakeičiate kirvio kotą. Kai nebeliko nei vienos originalios kirvio dalies ar tai vis dar tas pats kirvis kurį jums dovanojo senelis? Tai yra George Washington’o kirvio istorija, kurioje kotas buvo pakeistas tris kart, o ašmenys du kart ir kurios šaknys yra Tesėjo laivo filosofinis paradoksas, sugalvotas antikinės Graikijos laikų rašytojo ir filosofo Plutarcho. Originali mintis visgi susijusi su Atėnų karaliaus laivu, kuris per metų metus po truputį visas pakeičiamas naujomis lentomis ir vinimis. Klausimas būtų ne tik ar turimas laivas vis dar skaitytinas, kaip vis dar tas pats laivas, kuris pargabeno karalių iš garbingų mūšių, tačiau o ir kas jei pašalintų dalių neišmestume, nesugadintume ir vėliau iš jų surinktume atgal kitą, antrą laivą? Kuris iš jų būtų tas šlovingas Tesėjaus laivas? Atrodytų logiška, kad tas, kuris visgi turi originalias dalis ir būtų tikrasis laivas, tačiau tai visgi formos, funkcijos, bei sudėties klausimas. Perrinktasis laivas išlaiko Tesėjaus laivo formą, funkciją, paskirtį, tačiau antrasis turi tikrąją, originaliąją sudėtį. Panašiai, kaip kad žmogaus kūnas, kuriame žuvusios ląstelės yra pakeičiamos kitomis ir taip per 7-erius metus žmogaus kūne pasikeičia absoliučiai visos, tačiau visgi išliekame savimi, nors ir esame sudaryti iš kardinaliai kito ląstelių rinkinio arba kitaip tariant – esame ### Links: * 60 sekundžių trukmės minties eksperimentų rinkinukas: {% embed url="" %} # First Night Publikuota: 2011-03-20 ![](https://github.com/reanim8ed/ReA-Wiki/blob/master/docs/.gitbook/assets/night_by_psiheya-450x428.jpg) Pagaliau! I did it! I did it! (\*šoka pergalės šokį\*). Pagaliau aš ją apturėjau. Taip! Dabar jau galiu savimi didžiuotis. Po šitiek bandymų, po tiek nusivylimų dar šią vasarą ar net ir rudenį, po šiokios tokios savigraužos ir panašių dalykų, galų gale turėjau pirmąją naktį. Taip, galbūt ji praėjo nevisai sklandžiai ir vienoj vietoj tikrai labai stipriai apsikvailinau, bet tikiu, kad jokių pasėkmių tai neturės ir galėsiu tokiomis naktimis mėgautis dar ir dar :j\ O gi viskas prasidėjo, nuo pirmų dviejų pamėginimų, kai viskas buvo atliekama ypač atsargiai, tyrinėjant ir besimokant iš ekspertės. Na o po šių dviejų mokomųjų naktų – atėjo ir mano egzaminas. Po ilgai trukusių įžangų, galų gale buvau labai greit pratestuotas ir mano sugebėjimais buvo įsitikinta, skant leidimas duotas. Tada beliko sulaukti sekančios nakties ir wuolia!\ Dabar kai visos emocijos jau nuslydusios žemyn, nebeesu apimtas tokios didelės euforijos ir galiu pasverti visus už ir prieš – galiu drąsiai sakyti: man tai patiko. Tai suteikia prasmingumo jausmą, pasirodo daug spalvingesnės emocijos ir dėlto gyvenimas pasidaro žymiai žymiai įdomesnis, nei iki tol. Aišku, nukankintas po tokios sekinančios nakties taip žvaliai ir pozityviai negalvoji, būni lyg apsinešęs, bei daug greičiau susinervinantis, nei įprastai. Tam yra vienas vienintelis vaistas – susiraitymas į kaldrą ir gera dozė miego. Oki, baigsiu aš tampyt kokius tris žmones už nosių, nes puikiai žinau apie ką jie pagalvojo. Taigi, mielieji, aš tiesiog reiškiau emocijas, po pirmos oficialios savarankiško darbo nakties. Taip, taip, Tadas visgi susirado darbą ir iš jo nebepabėgo iškart po pirmos dienos, kaip praeitą kartą. Viskas čia gerai ir man tikrai patinka ^^ Va, taip vat. O apie ką jūs pagalvojot? A?\ P.s. o miegoti troleibuse važiuojančiam iš ryto – tikrai savotiškai žavinga :j # Freetime Egoist Publikuota: 2010-12-19 ![](https://github.com/reanim8ed/ReA-Wiki/blob/master/docs/.gitbook/assets/29bcc89a9fcb91d9e50a4a164e71899e_thumb.jpg) Senai berašiau dienoraštin. Nežadu šiandien smarkiai plėtoti savo minties, tačiau išsakyti ją jaučiu poreikį. Ale senasis gerasis “Minčių srauto” principas, tačiau ne viskas viename įraše, o tolygiai paskirsčius laike, t.y. vienai minčiai vienas įrašas. Oki pradedam. Stereotipai. Žmonės labai dažnai vadovaujasi stereotipais. Ir jei tokie stereotipai, kaip blondinių protas ar juodaodžių pomėgis vištienai yra tokie labiau humoristiniai (bet vis vien yra nemaža dalis žmonių, kurie nuoširdžiai tuom tiki), tai būna ir daug rimtesnių stereotipų. Būna, kad žmogus vien tave pamatęs pasidaro tam tikras išvadas ir vėliau pakeisti jo nuomonę yra gana sunku. Vieną kartą kažką pastebėjęs matysi tiktai tai ir nieko daugiau. Pirmą kartą pasirodysi rimtas ir tave laikys žmogumi, kurio į vakarėlius neverta kviesti, nes tu nemoki linksmintis. Arba atvirkščiai. Dar labai geras pavyzdys, kai tave palaiko egoistu. Na taip, daugiau ar mažiau mes visi esam egoistai. Aš niekada ir neneigiau, kad toks nesu. Rūpinuosi, stengiuosi dėl savęs, nes niekas kitas už mane to nepadarys. Bet tai nereiškia, kad visiškai nematau kitų. Skiriu ir kitiems dėmesio, kiek mano akimis atrodo užtektinai. Deja mano “užtektinai” sąvokos suvokimas nevisai sutampa su kitų žmonių supratimu. Na ir štai po n laiko bendravimo, žmogus pastebi, kad esi kiek egoistiškas ir nuo tada kone kiekvienas poelgis tampa to įrodymu. Nesvarbu, kad galbūt padarei visą krūvą poelgių, kurie įrodo priešingai, nesvarbu kiek stengsiesi dėl kitų, visa tai praslysta pro akis ir tavo pašnekovas pamatys tik tai ką norės matyti. Protas apsiriboja ir suprasti tavo poelgių, bei tų poelgių motyvų nė nebesistengiama. Lieki iškart išvadintas tuo žodžiu iš “e” raidės ir kiekvienas tavo žodis po to jau nieko nebereiškia ir nebegali pakeisti. *Speak to the hand* principas. # Geocaching Publikuota: 2009-05-10 Vieną dieną grįžęs kambariokas papasakojo apie tokį nesveikai nerealų dalyką, kaip [geocaching](http://en.wikipedia.org/wiki/Geocaching). Ir tai mane tiesiog pritraukė, kaip musę prie medaus. Tikriausiai paklausit manęs, geo… kas? Geocaching (angl. “geo” – geografija, “cach” – slėptuvė) – žaidimas/sportas navigacijos imtuvų (GPS) naudotojams visame pasaulyje. Šio žaidimo tikslas – aktyvus poilsis gamtoje, susipažinimas su krašto įžymybėmis ir kultūros vertybėmis. Iš esmės, tai “lobio ieškojimas” naudojant palydovinės navigacijos priemones, bei skirtas atkakliems, kūrybingiems, ambicingiems, bei azartiškiems žmonėms. ![](https://github.com/reanim8ed/ReA-Wiki/blob/master/docs/.gitbook/assets/600pxgeocachingsvg-thumb.png) Taigi, 2000 kovo 3 vienas žmogelis ėmė ir paslėpė lobį, nustatydamas jo koordinates GPS imtuvu ir paskelbė tai internete. Po trijų dienų lobis jau buvo rastas. Va taip viskas ir prasidėjo. Šiuo metu geocaching\`u (lietuviško atitikmens, dar kaip ir nėra) užsiiminėja daugybe žmonių, visame pasaulyje. Būtent dabar, pasaulyje suslapstyti **795401** lobiai!!! Visas pasaulis žaidžia, tai kuo mes, lietuviai, blogesni? Na bet iki 2003 m. Lietuvoje, anot pasaulinio geocaching puslapio buvo paslėptas tik vienas lobis ir tas pats….esto!!! Kai tie patys estai jų turėjo net 75. Šiuo metu, šis žaidimukas žymiai išpopuliarėjęs ir dabar Lietuvoje yra 584 lobiai ir gan sparčiai daugėja. Tad užsiimti tikrai yra kuom. Net mano gimtajame kaime yra net 2 lobiai!! Tai yra tikrai nuostabus užsiėmimas, kuriuo gali užsiiminėti, kad ir kur keliautum: į Vilnių, Klaipėdą, Maskvą ar Niujorką Pagrindinis šio žaidimo principas yra labai paprastas: paruošiamas konteineris, kuriame įdedamas registravimosi pieštukas ir lapelis, kuriame tūrės užsiregistruoti kiekvienas radėjas. Na ir tada įdedamas pats lobis, t.y. visokios smulkmenos (kas tik šauna į galvą). Šio žaidimo esmė nėra materialinė, konteineryje rasite tik pakabukus, ženkliukus, sagas ar panašius niekučius. Visas point\`as slypi lobio ieškojime. Taigi, pasidaręs tokį konteinerį, vadinamą cach\`u, lobio kūrėjas keliauja į kokią nors konkrečią vietą, kuri jam yra labai graži, arba mėgiama. Dažniausiai tai būna tokia vieta, kurioje slepėjas nori, kad apsilankytų ir kiti, šiose vietovėse nebuvę žmonės. Toje vietovėje ir būna paslepiamas lobis, bei nustatomos jo koordinatės GPS imtuvu. Tada slėpėjas užregistruoja lobį oficialioje žaidimo svetainėje nurodydamas šias koordinates ir taip prasideda ieškojimai. Kadangi GPS imtuvai veikia su tam tikromis paklaidomis (nuo kelių iki keliolikos metrų), tad žaidėjas pasitikėti vien koordinatėmis negali – jos parodo tik apytikslę vietą, o tada jau reikia išmonės, loginio mąstymo, bei vaizduotės, kad lobis būtų surastas. Jei jau labai nesiseka, galima pažiūrėti į užuominą, kuri pridedama prie lobio aprašymo, tačiau pradžioje būna užšifruota. Užuomina padeda, bet tik truputį, nes ji nenurodo konkrečios vietos. Yra trys būtinosios žaidimo taisyklės: 1\. Radus lobį, būtina pasirašyti registro lapuke, bei užregistruoti savo apsilankymą oficialioje geocatching svetainėje. 2\. Radus lobį ir juo pasidžiaugus, būtina jį gražinti į tą pačią vietą ir vėl taip paslėpti, jog jokie pašaliniai žmonės, nežinantys apie žaidimą ([muggles](http://en.wikipedia.org/wiki/Muggle)), negalėtų jo rasti. 3\. Jei pasiėmei kokį suvenyrą iš lobio – būtina palikti kažką savo. Lobis negali likti tuščias. Šiuo metu teko ieškoti 3 lobių ir 2 iš jų pavyko rasti. Tas vienas, nenusisekęs, tai [(GC1GNCQ)](http://www.geocaching.com/seek/cache_details.aspx?guid=b348672d-4292-4762-a40b-0dc2ca636820) – Anikės aikštė, Klaipėdoje. Na nesisekė surasti nors tu ką. Jei kas taip pat žaidžiat, tai numeskit kokią nekaltą užuominą. Taigi kitą kartą, jei pamatytumėt keistokai besielgiantį žmogų, lyg ir bandantį kažką surasti ar paslėpti ir vis spoksantį į mobilų telefoną (ten visai ne telefonas), neskubėkite kviesti specialiųjų tarnybų ar patys eiti jo mušti. Ten gali būti tiesiog visiškai nepavojingas geocacher’is. #### Internetiniai namai: [Oficialus Geocaching puslapis](http://www.geocaching.com/) [Visų Lietuvoje paslėptų lobių sąrašas](http://www.geocaching.com/seek/nearest.aspx?lat=55.169438\&lng=23.881275\&dist=100) [Lietuviška Geocaching bendruomenė](http://www.geoforum.lt/) ### Telikas Re’A pateko ir į teliką, kur pasakoja apie šio žaidimo taisykles, bei istoriją. Laidą rodė laidoje Labas Rytas ganėtinai anksti ryte, tačiau smagu, kad kai kurie draugai, bei šeimyna vis vien matė reportažą (pats tai savo 3 min šlovės pramiegojau) ;j Jep, save tikrai keista matyti reportaže… {% embed url="" %} # Gera Buti Manimi Publikuota: 2011-11-06 Kiekvienais metais turiu pretekstą nemiegoti naktį iš lapkričio 5-tosios į 6-tąją. Jei tarkim seniau mane tiesiog apimdavo labai prastos nuotaikos, depresūcha ir visą naktį tiek pragrauždavo, kad užmigti būdavo sunku ir geriausiu atveju pavykdavo tik paryčiais, tai kitais atvejais tiesiog užsiimdavau kokia nors veikla, kaip, kad pvz [70 dalykų](http://reanimated.lt/tadui-20-40-dalyku-kuriuos-reikia-padaryti-per-gimtadieni) sąrašu. Šį kartą kitaip, šią naktį man išpuolė dirbti, o jei nedirbčiau, tai net neįsivaizduoju ką turėčiau veikti ar kaip elgčiausi. Faktas, kad nenorėčiau, kad tas vakaras būtų identiškas bet kuriam kitam vakarui, kai tiesiog sėdima palinkus prie pc’iuko ir atiduodamas mano laiko, bei dėmesio mokestis. Realiausiai, manau, kad gurkšnočiau akcijinės Sangrios ir malčiau liežuviu su belenkuom, kas pasitaikytų po ranka. Savotiškas pabėgimas nuo savęs ir savo minčių. Kaip ten bebūtų, neimsiu eilinį kartą analizuoti, koks aš mulkis ir nebrendyla buvau seniau ir kiek smarkiai esu patobulėjęs dabar. Apie tai kalbėta tikrai jau ne vieną kartą ir gal tiesiog gana. Šį kartą tiesiog papasakosiu savybes, dėl kurių pats save labiausiai myliu ir dėl kurių džiaugiuosi, kad esu būtent toks, koks esu. Taigi, atsakykim į klausimą “kodėl gera būti manimi?”. -Žmonės ateina pas manęs, nešini kažkokia problema, išsipasakoja, ieško pritarimo. Išeina nė vėlnio nepaguosti, tačiau aš iš jų pasimokau ir per tą laiką kol jie guodėsi, išsprendžiu keletą esminių savo paties problemų. -Kai kažkas pasako daryti darbą vienokiu ar kitokiu būdu, pasakau OK ir vis vien darau tai savaip. -Kai kokia nors mintis šauna į galvą, aš tiesiog privalau ją pasakyti, nesvarbu tuo metu kas nors kalba ar ne. Tiesiog jei reikės ilgai delsti, tai mano galva sprogs, arba aš išprotėsiu. -Silpnumo pripažinimas man yra tolygus visiškam susimovimui, nusižeminimui. -Jaučiuosi geriausiai tada, kai į gyvenimą galiu žiūrėti, kaip į vieną didelį RPG žaidimą, kuriame privalai būti greitas ir protingai, apgalvotai naudoti savo skill’us, kad laimėtum. Kai į viską žiūriu būtent taip, tada būnu tikrai sėkmingas, nes ko gero niekas kitas nesugeba judėti tokiais tempais, kaip aš. -Pasilieki darbą paskutinei minutei ir vis tiek sugebi susitvarkyti puikiai ir pasirodai geriau, nei kiti skyrę tam tikrai daug laiko. -Žmonės nemoka ilgai ant manęs pykti. -Matau humorą viskame, kas mane supa. Dėlto nuolatos kvatoju iš smulkmenų, kurios kitiems atrodo nelabai juokingos. Ypač sėdėdamas prie pc’iuko. -Pasitikiu savimi gerokai daugiau, nei bet kokiu kitu asmeniu. Išvis nesu linkęs pasitikėti žmonėmis. Puikiai žinau savo paties ribas ir moku tinkamai įvertinti savo galimybes, net tose srityse, kurių dar neišbandžiau. -Nemoku būti užjaučiančiu ir paguodžiančiu. -Esu pastabus ir vos parėjęs į kambarį pastebiu, kad kažkas ne taip. Tačiau visas pastabumas baigiasi, kai pradedama kalbėti ne apie daiktus, o apie žmones. Galiu stovėti autobuse per 10m nuo ten, kur sėdi pažįstamas ir tiesiog jo nepastebėti. -Tvarka tiesiog turi būti pagal mane ir jei kitas padeda daiktą ne ten pat iš kur paėmė – mane labai erzina. Dėlto išlydėjus svečius, dažniausiai tenka stumdyti daiktus į tikslias jų buvimo vietas. -Dažnai kalbu neapgalvotai, nusišneku, pasakau ką nors ne vietoj ir ne laiku, sugadindamas situaciją, progą, tačiau visada išlikdamas nuoširdus ir kalbantis be užuolankų. Nebijau pasakyti tai, kas atneša pasekmes ir tokius dalykus pasakau be vargo ir baimės. -Niekada neklausiu to klausimo, kurį žmonės slapta nori, kad užduočiau, vien dėlto, kad man patinka stebėti, kaip jie muistosi ir negali nurimti. Išvis klausinėju mažai. Žmonės pasako daugiau, nei, kad patys galvoja. O ir kitų pasakojimuose aš labiau koncentruojuosi tiesiog į esmę. -Nes užuot į pasiūlymą “Ar nori pamatyti filmą”, atsakau klausimais: “Kokį filmą? Kokiu laiku? Kas dar kartu eina?”. Nesvarbu, kad tuo metu nesu nieko suplanavęs ir tiesiog nuobodžiauju. -Dar geriau… Kai į tokį sms’ą su pasiūlymu išvis neatrašau, tikėdamasis, kad siuntėjas pats susipras ir užpildys reikiamą informaciją kiek vėliau. -Bent pusmetį nebendravęs su žmogumi per internetą – trinu jį iš savo skype/facebook’o. Parašius nežinomam numeriui neišsiduodu, kad nežinau kas rašo ir po neilgų pasirašinėjimų ir mažyčių detalių atpažįstu kas man rašo. -Labai dažnai renkuosi “arba visas arba nieko” principu. -Mano ego toks masyvus, kad gali traiškyti viską aplinkui, įskaitant žmonių lūkesčius, viltis, ar principus. -Nes mėgstu kinkyti sarkazmą į savo mėgstamiausios kalbos titulą. -Koncentruojuosi ties visiškomis smulkmenomis ir detalėmis, kurios po 10 minučių galbūt net nebebus svarbios. -Būnu depresuotas, jei ilgą laiką nenuveikiu ką nors visiškai random. Pasijaučiu pakliuvęs į rutiną, kuri mane ima slėgti. -Sugalvojęs tikrai originalų ir žavų būdą užkalbinti merginą, galiu vos po kelių akimirkų viską pamesti vien tik dėlto, jog man viskas pasirodo beprasmiška arba tiesiog pamatęs, kad merginai patiko toks užkalbinimas ir jin žiūri į mane su susidomėjimu. -Žinau, kad man turėtų rūpėti, bet dažniausiai visgi būna visiškai vienodai. -Būnu įjungęs savo ‘I dont give a fuck’ įvaizdį, tačiau galvoje tiesiog žudau tuos žmones. -Pastoviai paskaitęs sms’ą pagalvoju, kad atrašysiu jį vėliau ir pamirštu. Arba palaikau tai nesvarbia žinute, neverta atsakymo. Dėlto aš esu tikrai prastas sms’ų rašinėtojas. -Pradedu pasakoti apie vieną paprastą temą, tada paliečiu dar 10 kitų, tik dalinai susijusių ir grįžtu, bei užbaigiu pradinę temą, gražiai viską susiedamas ir padarydamas kažkokias išvadas. Dažnai pasikartoju kelis kart, kad žmogus labiau atkreiptų dėmesį ar tiesiog spėtų suvirškinti ką pasakiau. Ne visi moka priimti didelius informacijos kiekius su viena porcija. -Vieną dieną supratau, kad mano intravertinis draugas yra geriausia, ką esu turėjęs gyvenime ir nesvarbu kokie mes būtume skirtingi, branginu jį iki negalėjimo. -Pasižadu ką nors padaryti artimiausiu laiku, dažniausiai nutinka taip, kad atlieku tai per artimiausias 10 minučių arba kitu atveju tiesiog užmirštu, kad buvau kažką žadėjęs išvis. -Mėgstu juodą humorą ir pasijuokiu iš dalykų, iš kurių juoktis negalima. (Taipogi žiūrėti punktą apie juoką iš visko kas mane supa) -Kai tiesiog negaliu neužsimerkti išgirdęs kokią nors seną, bet labai gerą dainą. -Visi kitų pasiekimai tampa tarsi varžybos man. Negaliu leisti kitam tobulėti sparčiau, nei aš. -Kai kažko užsimanau, tai siekiu to iki negalėjimo. Gosh, mane stabdyti būna tikrai sunku. -Būnu apsuptas būreliu draugų ir vis vien kartais sugebu pasijausti vienišas. -Kai pasakau ką nors tikrai mielo ir nuo širdies, žmonės reaguoja: “whaaat, tu gal girtas ar ką?” -Visada, absoliučiai visada gali daryti tai ką nori, kaip nori, kada to benorėtum, o pasisukus įvykiams netinkama linkme, juos pakreipi savaip taip, kad tuos tikslus vis vien padeda įgyvendinti. -Nes į moteris žiūriu su didele pagarba ir tiesiog negaliu su jomis elgtis purvinai ir naudotis jomis. -Principai man yra dviejų rūšių: lakstytini ir nepajudinami. -Tampu tikrai labai organizuotas, kai aplinkui viskas pasidaro perdaug chaotiška. -Kai kažkas stengiasi manimi manipuliuoti, permatau jų liūdną bandymą kiaurai, įsižeidžiu, kad jie mano, jog esu toks kvailas, jog ant to užkibčiau, tada atsisuku į juos ir parodau, kaip reikia manipuliuoti ištikrųjų. Tik dažniausiai žmogus taip ir lieka nesupratęs, kad juo manipuliavau. # Grazi Moteris Publikuota: 2012-02-29 Kas yra graži moteris? Ar tai aukštakulnių įkalinta, stomotologo išbalinta, pudros pagražinta būtybė? O gal tai kartu futbolą mėgstanti žiūrėti mergina, nerūpestingai žaidžianti plaukais? Kokios spalvos? Koks skirtumas? Graži moteris, kuri intelektualiai seksuali, mėgstanti kalbėti apie dalykus, kurie priverčia susimąstyti, tyliai dainuojanti dainas, kurių televizijoje keptos žąsys niekada net nėra girdėjusios. Mergina, kuri traukia visų akis? O gal ta, kuri pasirenka, kurių akis traukti? Gal ant jos kaklo puikuojasi laimę nešantis pakabukas, kurį malonu laikyti tarp pirštų? O gal graži moteris nešioja daug žiedų, tačiau slapčia svajoja apie visam gyvenimui įpareigojantį piršto papuošalą? Graži moteris skaniai kvepia. Jos plaukai mėgsta būti kutenami vėjo. Graži moteris graži ir iš ryto. Net jei rytas nėra gražus – ji padarys viską, kad jis atrodytų kitoks. Tokia mergina pasakoja apie savo sapnus, kurie tau įdomūs, net jei nė velnio jų nesupranti. Ji niekada tau neleis atsikvėpti, pamiršti dalykus, kuriuos ji mėgsta, neleis ieškoti skanesnio bučinio, nes tokio nėra, neleis galvoti apie kitas rankas. Jos oda gražiai įdegusi. Neįdegusi taip pat. Gražūs antakiai, nusakantys jos nuotaiką. Žinoma, tokią, kokią ji nori, kad žinotum. Gražios moters niekada nesuprasi, nes čia ir slypi visas jos grožio šaltinis. Graži moteris niekada nebus ant žurnalo viršelio, nesifotografuos kvepalų reklaminiams stendams. Graži moteris nėra apgaulė, graži moteris išves tave iš proto, privers daryti dalykus, kurių nė nemanei darysiąs. Ji to verta. Patikėk manimi. Autorius: [Mantvydas Leknickas](http://www.pravda.lt/user/Mantvydas_Leknickas-4078) # Gyvenimas Kartu Su Mergina Publikuota: 2013-12-07 ![](https://github.com/reanim8ed/ReA-Wiki/blob/master/docs/.gitbook/assets/koop_by_majkol.jpg) Būna porų gyvenime etapas, kai šie du žmonės sugalvoja imti gyventi kartu. Na arba bent jau pabandyti tai daryti. Ir tai yra gerai ir nuostabu. Žinoma galima įžvelgti daug pliusų, tokių, kaip dar geresnis vienas kito pažinimas, nuolatinis vienas kito matymas, kas būna išties pliusas pradžioje. Veiklos kartu, pvz maisto gaminimas, filmų žiūrėjimas, vėlyvi vakarai kartu, atsibudimas ryte šalia, dažnas sexas ir pan. Tačiau yra dalykėlių apie kuriuos beveik niekas nekalba, bet su kuriais tenka susidurti praktiškai kiekvienam. Skant, gyvenimo su mergina užkuliusiai. Pirmiausia, tai tualetinio popieriaus eikvojimas. Pagalvok apie tai, kiek sunaudoji tualetinio popieriaus, tada šį kiekį padaugink minimum iš 10, kai atsikraustys draugė :p Ką ji daro su tokiu kiekiu šikpopieriaus? Gal ji valgo jį? Dažniausiai nepavyksta surasti slaptos zanačkės kur visas tas popierius būtų kaupiamas, slepiamas, tai matomai rimtai valgo… Ar kada pagalvojai kodėl moterys į viešuosius tualetus vaikšto po dvi? Tam, kad pavalgyti tualetinio popieriaus! Ir pasikalbėti, žinoma. Bet dažniau, kad pavalgyti. Bet ša, čia paslaptis, kodėl moterys gyvena ilgiau. Tiesiog kitą kartą nesistebėk, kad jai užtenka bandelės ar pusės mažios picos picerijoje ir jau jaučiasi pasisotinusi. Pats jei suvalgytum tiek popieriaus, kaži ar besikėsintum į didelį kebabą. Plaukų segtukai ir gūmytės. Visur! Po stalu, ant stalo, po lova, po kilimu, kur tik sugalvosi pažiūrėti, būtinai rasi nors vieną plaukų smeigtuką. Moterys turi tokią savybę: nusiperka pakuotę smeigtukų, kur jų ten gal koks 50 ir jie visi dingsta per mėnesį. Taigi vyriškio pareiga radus smeigtuką grąžinti jį moteriškei. Tai yra vienas iš privalomų elementų norint išlaikyti simbiotinius vyrų ir moterų santykius. Galima net įsivesti žaidimą – už kiekvienus grąžintus 10 smeigtukų – blowjob’as (na arba kažkas ekvivalentaus, pvz skanus sumuštinis). Sofos nėra skirtos sedėjimui. Pasak moterų įsitikinimų, tai yra lentynos pagalvėlėm demonstruoti. Greitai pastebėsi, kad tavo trijų sėdimų vietų sofoje atsirado 8 pagalvėlės ir praktiškai nebelieka vietos sėdėjimui, o pabandžius jas patraukti dažniausiai susilaukiama neigiamų komentarų apie tai kokią netvarką padarei ir jos staigiai grąžinamos į savo dedikuotą vietą ant sofos. Kai kas galvoja, kad gyvenimas kartu su kitumi žmogumi turėtų būti lengvas, nes for god’s sake, jūs gi abu suaugę žmonės. Nope. Jūs esate du visiškai skirtingi žmonės, darantys jums įprastus dalykus visiškai skirtingais būdais. Vieną dieną jūs susiginčysite dėl konors elementaraus, kad neva darai tai ne taip, kaip pridera, nors darei taip visą savo gyvenimą ir rūpeščių nematei. Nuo drabužių lankstymo iki indų plovimo politikos. Dažniausiai tokie ginčai tiesiog palieka tave su sutrikusia veido mimika ir negali suprasti, kaip dėlto galima išvis ginčytis. Neretai pasitaikys momentų, kai ji sumąstys pašnekėti labai rimta tema ar pasimylėti konkrečiai tuo momentu, kai jautiesi labai pavargęs ir praktiškai esi ant miego ribos ir nesi nusiteikęs daryti nei vieno, nei kito. Taip vaikinai gali būti pavargę! Kas liečia pokalbius, tai merginų logika dažniausiai būna tokia: kažkas jai neduoda ramybės, ji kenčia visą dieną ir galvoja apie būdą, kaip visą tai galėtų pasakyti, jog jis nesuprastų klaidingai. Taip trunka visą dieną ir oh shit, jis jau eina miegoti, paskutinė galimybė „sooooo…..“. Realybė ta, kad tai yra ko gero vienas praščiausių momentų, kada galima apturėti rimtus pokalbius. Jeigu sugalvosite praustis po dušu kartu su mergina – gerai apgalvokite šį sprendimą. Vanduo būna tarsi lavos karštumo. Rimtai, jei prisilietimams, jų oda pati jautriausia pasaulyje, tai kas liečia vandenį, jos gali praustis po vos ne verdančiu vandeniu. Toks vaizdas, kad jei tai nesukelia pirmo laipsnio nudegimų – nebūsi pakankamai švarus. Taipogi kas liečia dušus ir vonias… Nueikit į savo vonią ir pasižiūrėkit į visas tas lentynas. Visas vienos lentynos trečdalis nuo šiol priklausys tau. Visa kita bus užkrauta aiškios ir neaiškios kilmės buteliukų gvardija. Vien plaukų kondicionieriaus būtų galima rasti bent 5 skirtingus buteliukus… O jei vonioje išvis tik viena lentyna, tai tada užuojauta tau, nes tavo vonios reikmenys nuo šiol vonioje gyventi nebegalės. Plaukai! Plaukai irgi everywhere! Kilimai, lova, stalai, spintos, šaldytuvas, knygos. Plaukams tabu nėra. Labiausiai nervina, kad jos plaukai kažkokiais magiškais būdais dažnai sugeba atsidurti TEN. Po odele. Kaip? Maždaug, atsikeli ryte, nusiprausi, apsirengi, nuvažiuoji į darbą, būdamas darbe nukeliauji į tūliką ir štai jis, jos plaukas visu gražumu, susirangęs ir tūno, laukia kol bus pastebėtas. Turiu teorija, kad taip ji pasižymi teritoriją. Paslepia plauką ten, kol tu miegi, tada jei tu sugalvotum cheatinti, kita moteris pamatys plauką ir pagalvos „shit, šitas jau užimtas“. Daiktai keis savo buvimo vietą be jokios konkrečios priežasties. Kartais visas stalčiaus tūrinys staiga pradings ir atsiras kažkur visai kitur. Tada nebesugebi nieko surasti ir kiekvieną kartą tenka klausti jos, kur daiktas yra padėtas. Gaunasi tas pats, lyg turėtum atsiklausti leidimo pasinaudoti tau pačiam priklausančiu daiktu. Blogiausia tai, kad dažnai ji pati nebeprisimena, kur tą daiktą padėjo. O bandant iš jos išpešti paaiškinimą, kodėl tas daiktas negali būti savo vietoje, tai geriausiu atveju gauni atsakymą „because it’s better over here“. Pamiršk apie visas tas nuostabias naktis, kai galėdavai pilnai užsikloti kaldra. Ištikro vienas kitą pažinsite. Matysi ją at her worst, best and in between. Sužinosi apie jos išskirtinumus ir keistus įpročius. Iš esmės sužinosi ar visi šio asmens trūkumai, kurių jau nebebus galima paslėpti yra deal breaker tau ar ne. Ir tai yra šaunu ir aš tikrai nuoširdžiai nesuprantu žmonių, kurie susituokia, net nepagyvenę kartu. Būna variantų, kai atsikraustai pas žmogų ir po mėnesio kraustaisi lauk, nes jis paprastoje buityje būna papraščiausiai nesugyvenamas. Pameni visus tuos normalius dalykus, kuriuos mėgsti daryti vienas? Pvz žaisti kompiuterinius žaidimus 6h iš eilės, žiūrėti porno, žiūrėti Top Gear ar kokį serialą nemiegant iki 4h nakties, neužsidaryti tūliko durų ir pan… Gali visą tai nustoti daryti jau dabar. Kraujo dėmės ant paklodės. Rimtai, kartais naktį ją gali netikėtai užklupti kraujo cūnamis ir ryte pabudus ir pamačius gali ištikti lengvas šokas, nes atrodo tarsi kažkas būtų kažką nužudęs jūsų lovoje. Nutiks vienas iš dviejų: arba jūs abu tapsite išties geri ieškodomi kompromisų, aiškindami savo nuomonę racionaliai ir atsargiai koreguoti savo jausmus, bei vienas kito supratimą arba jūs abu eisit iš proto, šūkausit, mušitės ir bėgiosit tarsi du maži vaikai, besistengdami vienas kitą įskaudinti labiau, nei tai padarė tau. Na ir galiausiai, mažytis patarimas, bo tikrai nemažai porų apie tai visai užmiršta: nenustokite vaikščioti į pasimatymus. Buvimas viename kambaryje ir ko nors veikimas kas sau – nesiskaito. Dalis laiko, kurį praleidžiate kartu, turi būti įpatingas: išeikite pasivaikščioti, pavakarieniaukit egzotiškame restorane, sugalvokit atrakcijų, pramogų. Nenustok jos stebinęs: paruošk netikėtą prašmatnią vakarienę, dovanok jai dovanas ar bent jau gėlių kartas nuo karto. Žmonės dažnai tai pamiršta ar būna pernelyg užsiėmę ir vis atidėlioja. Tai yra svarbu ir negalima to atidėlioti. Tai ką, sėkmės pradedant gyvenant kartu! # Hekslis Publikuota: 2014-02-20 ![](https://github.com/reanim8ed/ReA-Wiki/blob/master/docs/.gitbook/assets/3ccded5edd51.jpg) **Apibendrinančios sąvybės**\ Šiek tiek avantiūristiškas, kalbus, emocionalus žmogus. Veiklūs, energingi, gero būdo, betarpiški, moka mėgautis tuo, kas yra, ir nesijaudina dėl ateities. Nesusigaudo savo ir kitų fizinėje būsenoje. Niekad nežino savo negalavimų ir pojūčių priežasčių. Gydytojui kalba ne ką skauda, o apie blogą nuotaiką. Apie jo savijautą galima gauti informaciją tik užduodant konkrečius klausimus. Stengiasi nieko neskolinti, pasiskolinęs visada atiduoda. Pats nemėgsta skolinti, apie tai nepamiršta, bet negali paprašyti atiduoti. Smalsūs ir įžvalgūs stebėtojai. Jie priima daiktus tokiais, kokie jie yra, pasižymi plačiu akiračiu, tolerancija ir prisitaikymu kitų atžvilgiu. Svarbu matyti perspektyvą ateityje. Kai nėra ko tikėtis, Heksliui neramu, jis blaškosi, bet negalvoja kaip surasti išeitį situacijoje. Dėmesį koncentruoja ties procesu, kurio metu kuriamas rezultatas. Nemėgsta ilgų aiškinimų. Geriausiai jam sekasi dirbti su realiais daiktais, kuriuos galima valdyti ir naudoti – po vieną, paeiliui ar visus drauge. **Santykiai su žmonėmis**\ Lengvai sueina į kontaktus su žmonėmis, bendrauja lengvai ir draugiškai, atviras ir nuoširdus. Atidus jų emocijoms, gerai supranta motyvus, kuriais vadovaujasi žmonės. Siekia valdyti aplinkinių jausmus. Kiekvienam sugeba parinkti žodžius, kokių žmogui būtent tuo metu reikia. Jeigu reikia gali ir sumeluoti, o žmonės net nepajus. Jis gerai jaučia savo ir kitų žmonių galimybes. Domisi keistais, išsiskiriančiais žmonėmis, lengvai bendrauja. Moka kiekvienam patikti, randa raktą į kiekvieno žmogaus širdį. Altruistas: dėl jam simpatiškų žmonių gali padaryti daugiau, nei iš jo laukiama. Turi sąmojaus, sugeba pralinksminti žmones. Bet gali šią savybę panaudoti prieš žmogų, kuris jo nuomone neteisingai elgiasi. Priima žmogų koks jis yra, bet, jei reikia, gali padaryti “savu” manipuliuodamas santykiais su juo. Greit nusivilia savo simpatijomis. Žmonėse mato daug gerų dalykų ir jiems tai emocingai pasako. Patiklus, pokalbyje gali papasakoti, ko nereikia. Rimtuose jausmuose konservatyvus. Elgesio etiškumą vertina pats, kartais nepaklusdamas visuomenės normoms. Paprastai turi „prisikaupę“ įvairiausių istorijų ir juokų, tinkamų visiems gyvenimo atvejams, ir kuriais prireikus gali palinksminti publiką. Vyrai laisvesni, šnekesni, nei moterys. Moka leisti pinigus. Reikėtų įvertinti Hekslio optimizmą ir tai, kad jis nepavargsta, siekdamas savo tikslų, ieškodamas grožio, šiltų, draugiškų žmonių tarpusavio santykių. Bet dėl noro palaikyti gerus santykius su visais perkrauna save nereikalingais kontaktais. **Darbas**\ Negali dirbti nuobodaus, monotoniško darbo, kai reikia pasinerti į detales. Tokį darbą paprasčiausiai meta. Linkęs į persidirbimą. Įsitraukia į darbą tuoj pat ir dirba aktyviai, bet dažnai nespėja padaryti darbo laiku, nes užsiima antraeiliais dalykais, dažnai pritrūksta kantrybės, nuoseklumo. Nemoka atlikti kruopštaus darbo, praleidžia detales. Reakcija į nesėkmes audringa, bet trumpa. Traumuoja klausimas: kodėl tu taip padarei? Tai jį veda prie pasyvumo. Susidomėjęs kokia nors idėja, aktyviai ją reklamuoja. Išreiškęs iniciatyvą, ieško žmonių, kurie gali įgyvendinti jo idėjas jam nedalyvaujant. Nemėgsta reglamentacijos, taisyklių, grafikų, suvaržančių jo nepriklausomybę, negerbia subordinacijos, hierarchijos priešininkas. Gana neorganizuotas ir nepraktiškas. Geriausios veiklos sritys – humanitarinė sfera, pedagogika, menas, žurnalistika, pažinčių tarnybos, psichologinis konsultavimas. **Apranga, tvarka**\ Savo drabužiais stengiasi neišsiskirti iš aplinkos, nors atitinkamomis progomis gali sublizgėti, pritrenkti aplinkinius savo ekstravagantiškumu. Šiaip aprangai skiria nedaug dėmesio. Tvarkingam būti sunku. Tai priklauso nuo nuotaikos ir aplinkinių. Panašiai ir su valgiu. **Laikas**\ Laiką jaučia instinktyviai – laikrodis jam nereikalingas. Planuoti veiksmus ateičiai sunku, nes tai priklauso nuo jo nuotaikos. Dažnokai metasi nuo vieno nuotykio prie kito, gana greitai ir lengvai atsisakydami to, kas juos jau nustojo dominti ir traukti. Jiems vertėtų išmokti racionaliau tvarkyti savo laiką ir sudarinėti ilgalaikiškesnius planus. # Hysterical Literature Stoya Publikuota: 2012-11-24 ![](https://github.com/reanim8ed/ReA-Wiki/blob/master/docs/.gitbook/assets/tumblr_m83vfkk7ih1qcygiv.jpg) Video prasideda paprastai: labai simpatiška mergina, juodai baltame vaizdo klipe sėdi prie stalo ir prisistačiusi ima skaityti ištrauką iš knygos. Atrodytų kas čia įdomaus? Klipas įsibėgėja išties lėtai. Mergina skaito susikaupusi, tačiau po truputis ryškėja, įsitempimas, kiek aštresnis, emocionalesnis žodžių tarimas, keli virptelėjimai, bei šypsenėlės. Nejau knygos turinys privertė taip įsijausti? Keli desperatiški oro įkvėpimai ir pasimato, kad mergina kovoja iš visų jėgų, kad galėtų skaityti toliau. Kažkas čia ne taip… Kas vyksta suprasti ilgai netrunka: mergina kovoja su savo kūnu ne šiaip sau. Ją apėmusi aistra. Tai kas dedasi po stalu, jai beskaitant knygą, mes nematome, bet tai gan lengva numanyti :j\ Šis eksperimentas labai žavus ne tik man, kaip iš vaikino perspektyvos, bo sukelia šypsena iki ausų ar netgi skanų juoką, tačiau ir dėlto, kad tikrai įdomu stebėti juostoje užfiksuotas natūralias reakcijas, emocijas, bei bandymą kiek įmanoma labiau tvardytis. Tiesiog susikaupimo ir ištvermės testas. Kova prieš savo paties kūną. Nuotaikinga, tačiau kiekvienas, galime relate’intis ir suprasti, kaip iš tikrųjų sunku tokioje situacijoje bandyti atrodyti akmeniniu veidu. Žiūrėjau ir fiksavau kiekvieną rankos sudrebėjimą, kiekvieną virpuliuką, bei tą tiesiog neregėtai žavią šypseną, bei juoką video gale. Oh gosh, dėl tokio juoko vaikinai ir įsimyli :j Citata iš šio projektėlio: > In the first place, it’s essentially an endurance test; unlike in traditional smut, viewers may actually find themselves rooting for the subject to rein in her passion (at least until the end of the paragraph). Indeed, if these videos can be termed pornographic, then at the very least, they are fascinatingly so: From the sub-desk manipulations to the videos’ guise of literariness, everything remotely sexual is intentionally obscured. > > So, is “Hysterical Literature” obscene? Or is it humorous? Perhaps obscenely humorous—even, say, “hysterical?” The Supreme Court once famously ruled that we’ll know pornography when we see it—but after watching these videos, I honestly can’t be sure. What I can say is, they’re entertaining—and perhaps even educational: not only are the books themselves well worth a read, but also, sexual politics in this country being what they are, it’s likely not everyone has seen (or had) a legitimate girlgasm. Plus, for all us logophiles, watching ladies appear to lose themselves merely through the fervor of ecstatic prose is at least tongue-in-cheek amusing, if not actually a little hot. Watching people try to hide real orgasms is hotter than watching people loudly try to fake ones.” {% embed url="" %} # Im Sorry Tom But You Have To Run Again Publukiota: 2014-09-06 ![](https://github.com/reanim8ed/ReA-Wiki/blob/master/docs/.gitbook/assets/cruiser-559x381.jpg) Jeigu prisimintumėte savo matytus filmus, ko gero nesunkiai galėtumėte pastebėti, kad kaip Tom’as Hanks’as savo visuose filmuose [šlapinasi](https://youtu.be/X-bUPPQZF0U?t=57s), arba kaip Brad’as Pitt’as visada [kažką kramsnoja](https://www.youtube.com/watch?v=v4eg7V7O10E), taip Tomas Kruzas (Tom Cruise) visada bėga. Šis aktorius bėga, net tuose filmuose, kai pagal scenarijų jis neturi visiškai jokios priežasties bėgti. Tarkime 96-ųjų filme „Jerry Maguire“ prabėga pro visą oro uostą grynai šiaip sau, o per „Vanilla Sky“ iš 2001-ųjų, buvo galima pagalvoti, kad va, bėgimo jau nebus, bet jis ima ir tiesiog prisisapnuoja. :D Juokas juokais, bet kudos jam už tai, nes didžioji dalis aktorių visgi vengia filmuotis bėgdami, nes taip atrodo išties nefotogeniški, o Cruise’ui bėgimas tinka prie veido ir šitą skill’ą per tiek metų jau yra išlavinęs tikrai neblogai, kad net ir tituluojamas kino mėgėjų, kaip geriausias kino filmų bėgikas. Lyg tai žinodamas, Mission Impossible trečiojoje dalyje šis aktorius prabėga pilnu greičiu net apie 60% visos kino juostos siužeto. Galima įsivaizduoti kokios aktoriaus ištvermės pareikalavo tokios juostos filmavimas, kai kiekviena scena perfilmuojama galybę kartų, filmavimas trunka mėnesiais, o aktorius tuo metu buvo jau 44-erių. Grįžtant prie juokų, Tomas pats puikiai žino šią savo reputaciją ir atitinkamai paredagavo savo aprašymą socialiniame tinkle Twitter, kaip matoma iliustracijoje. Na ir galiausiai, trumpas, linksmas montažas to prove my point: {% embed url="" %} # Issukiai Publikuota: 2011-11-21 Dažnai žiūrint įvairius serialus, galima pastebėti, kad serijos dažnai baigiasi su kokiomis nors išvadomis. Vienais atvejais tos išvados, pamąstymai pateikiami garsiai, kaip pvz Dexter’io ar Desperate Housewives atveju. Kitais atvejais žodžiais jos nėra pasakomos, kaip tarkime House’o seriale. Tačiau smagiausia, kai tam tikrus neilgus gyvenimo etapus, tu pats gali užbaigti išvadomis, tarsi užbaiginėdamas savo asmeninę gyvenimo seriją. Conclusion’as prieš kitą etapą. Ypač dar iš tokio postringautojo, kaip aš :D Rašau naktimis, nes naktimis geriau rašosi. Šiąnaktinės (nors 5:00 jau tikriausiai reikėtų traktuoti, kaip ankstų rytą) maniškės gyvenimo pastabos, arba išvados rišasi būtent apie iššūkius.\ Ar pastebėjote, kad žmonės visgi mėgsta iššūkius? Na taip, galbūt tik jų forma nebūna tokia akivaizdi. Tikrai ne kiekvienas ryžtųsi apkeliauti pasaulį, dviračiu apvažiuoti savo šalį ar šokti su guma nuo televizijos bokšto. Mes susikuriam savo mažus iššūkius, kuriuos kartas nuo karto įveikinėjam. Vieniems tai storos knygos perskaitymas, sudėtingos dainos akordų išmokimas, kitiems dietos laikymasis ar aukščiausio lygio pasiekimas RPG žaidime, puikiai apgintas referatas, 3 savaičių savanorystė kariuomenėje, ar galiausiai pasimylėjimas su mergina, su kuria dar nesimylėjai. Arba su dviem iškarto. Kiekvienam pagal poreikius, skant. Kaip, kad Barney iš How I Met… mėgsta sakyti: challenge accepted!\ Įdomiausia tai, kad nors tai ir atrodo lyg bandymas kažkam kažką įrodyti, pasirodyti prieš kitus, tačiau taip būna išties rečiau. Dažniausiai kartelės iškeliamos patiems sau. Patys sau įrodinėjam, kad va, vis dar galiu šitiek pasiekti, jei kiek labiau pasistengsiu. Ir tada tikrai imam stengtis, atiduodam daug jėgų, dėmesio, susikaupimo, tai gali varginti, galim daug kartų failintis, tačiau pasiekę norimą rezultatą – jaučiamės velnioniškai gerai. Jausmas prilygsta, lyg būtum užlipęs į aukščiausią kalną (na gal tik peizažas ne tas pats). Nežinau kiek dažnai tokie iššūkiai pasitaiko kitiems. Tikrai žinau ne vieną žmogų, kuriems kažką įrodinėti tiek sau, tiek kitiems reikia nuolat. Jie visą laiko plėšosi ir bando pasirodyti. Aš esu iš tų žmonių, kuris gaudosi savo galimybių ribose ir man užtenka žinoti, kad aš galiu. Tai, kad gaunu pora balų mažesnį įvertinimą iš dėstytojo, nei koks nors grupės pirmūnas, tai man nieko nereiškia, nes žinau, kad tą balą gavau nesistengdamas ir jei dėčiau tiek darbo kiek tas vadinamasis pirmūnas, tai rezultatai būtų nesulyginami. Esmė, kad jei jau imuosi darbo, tai jis turi būti padarytas tvarkingai. Viskas išbaigta iki galo ir veikti, taip kaip turi. Jokios chaltūros, atmazkių ir pan negatyvaus šlamšto. Jau ne vienerius metus stengiuosi vadovautis šūkiu: *Get involved!* Kuris apjungia idėją, kad turi įsitraukti į viską ką darai ir atiduoti tam visą save. O jei to padaryti negali – tai tiesiog net nepradėti. Ko gero tai paaiškintų, kodėl su merginomis aš paskutinius pora metų geriausiu atveju būnu tik *Friends With Benefits*. Jei negaliu įsitraukti, savęs atiduoti viso – geriau net nepradėti. O to verto žmogaus paieškos laukimas, kiek matau yra tikrai ilgalaikis procesas.\ Žinoma, vien žinojimu, kad galiu pasiekti tą ar aną - neišgyvenčiau. Kartą per pusmetį ar metus pats sau išsikeliu iššūkį, atitinkantį savo reikalavimus ir žinoma kartelė būna visad tikrai gan aukštai. Tačiau dar nė karto nesusidūriau su problema sau kažką įrodyti ir gyvenimas tęsiasi :j Į temą, kaip tik užrodysiu vieno vaikinuko kelionę per Kiniją pėsčiomis. Tikrai smagus filmukas apie vieną tokių iššūkių, apie kuriuos kalbėjau. Na tik vaikinukas šiuo atveju planavo nupėdinti iki pat Vokietijos. Tačiau sprendžiant iš filmuko pavadinimo 1.0, galima spręsti, kad kelionė dar turės tęsinį :j Belieka pasidžiaugti šio vaikino ištverme, bei užsispyrimu. {% embed url="" %} if it doesn’t come bursting out of you\ in spite of everything,\ don’t do it. # Kai Sakoma Ne Publikuota: 2010-05-06 ![](https://github.com/reanim8ed/ReA-Wiki/blob/master/docs/.gitbook/assets/say_no__by_wantted.png) “Ne” reiškia ne.\ “Ne dabar” reiškia ne.\ “Aš turiu antra puse” reiškia ne.\ “Gal vėliau/kita karta” reiškia ne.\ “Ačiū, ne” reiškia ne.\ “Tu ne mano skonio” reiškia ne.\ “Atšok/atsiknisk” reiškia ne.\ “Aš norėčiau pabūti viena” reiškia ne.\ “Tu man išties patinki, bet…” reiškia ne.\ “Gal geriau tiesiog pamiegam” reiškia ne.\ “Nesu tikra” reiškia ne.\ Tylėjimas reiškia ne.\ “———” reiškia ne.\ Prievarta yra “ne” nesupratimas. Žodelis “ne” yra labai galingas žodis sugebantis atstumti ne tik, kad kitus, galbūt net labai artimus žmones, bet ir jums atsivėrusias galimybes.\ Pamenu buvau kuriam laikui patapęs “Ne” žmogumi. Praktiškai visom atsivėrusiom galimybėm sakydavau “Ne”. Po truputis mano gyvenimas tapo vis nuobodesnis, pasiūlymų nuveikti ką nors išties įdomaus ar šiaip “crazy” vis mažėjo ir mažėjo, atsirado monotoniją, kurios aš tiesiog negaliu pernešti, ji mane ima žudyti. Kaip visada kartojau ir dar ko gero ilgai kartosiu – viskas slypi požiūryje: pakeisk savo požiūrį į tam tikrus dalykus ir gyvenimas atsivers visai kitu kampu. Pažiūrėjęs filmą “Yes Man” su Jim’u, supratau, kad aš pasidariau per daug didelis nuoboda, visom savo gyvenimo galimybėm sakantis “Ne”. Tas filmas labai padėjo pakeisti savo požiūrį ir dabar dažniausiai aš atsakau “O kodėl gi ne. Davai padarom”. Žinoma, viskas yra proto ribose, nesakau visiškai viskam “taip”, visgi turiu tam tikrus principus, kurie man yra begalo svarbūs, taipogi mūsų norai nevisada sutinka su mūsų galimybėmis… Taigi, apibendrinus šito įrašo esmė – kitą kartą prieš sakydami “Ne” pirmiausia kiek giliau pagalvokite. Pirmas įspūdis dažnai būna klaidingas, o ir mažai dalykų yra svarbesni, už smagiai, laimingai, bei turiningai praleistą laiką… # Kaledu Lukesciai Publikuota: 2012-12-25 ![](https://github.com/reanim8ed/ReA-Wiki/blob/master/docs/.gitbook/assets/christmas_tree_ready_for_santapaws_by_hoschie-d5oumff-560x310.jpg) Pamenat galbūt paveikslėlį, apibūdinantį požiūrio į Kalėdas etapus? Pirmiausia tiki Kalėdų seneliu, vėliau netiki Kalėdų seneliu, dar vėliau pats esi Kalėdų senelis, o galiausiai imi atrodyti kaip tikras Kalėdų senelis :j Taip, dar kol kas būti pačiam Kalėdų seneliu neteko, tačiau taipogi ko gero išaugau iš to anti-kalėdinio nihilizmo, kai paauglystės metu ant šventės smarkiai stumiama dėl jos komercializacijos, šventumo nebuvimo, bei nupiginimo. Kaip bebūtų, dabar tai tapo ko gero įsimintiausia metų švente, nes tik ji turi tokius ryškius atributus, kaip kad tas žavingas eglutės kvapas kambaryje (jei jūs statotės tikrą), jos puošimo ritualas (namie visada tai būdavo ekskliuzyviai mano pareigos ir galėdavau pasireikšti kiek įmanydamas), žiupsnelis atsakingumo (mama duodavo senovinius stiklinius eglutės žaisliukus, kuriuos dar pati kabindavo būdama visai maža), mandarinai, sniegas ir šaltukas lauke, bei rankas, bei gomurį maloniai šildanti arbata, grįžus iš ten. O štai, pamenu, kai teko pereiti iš to pirmojo, tikėjimo etapo į antrąjį. Perėjimas buvo skaudus ir gniuždantis vaikiškus įsitikinimus. Galbūt niekada smarkiai ir negalvojau apie tai, kad kažkoks dėdulė iš tikrųjų gali lysti per kaminus ar skrajoti su elniais and so on, tačiau to tikrai nesiedavau su tikrąja tų dovanėlių atsiradimo priežastimi. Galbūt, tiesiog, net negalvodavau kas ir kaip, o eglutė ir po ja atsirandančios dovanos būdavo kažkas tokio magiško, paslaptingo. Pamenu net tai, kaip miegojau tame pačiame kambaryje, kur ir eglutė ir kas 10 minučių žvilgtelėdavau ar jau… Ir ryte visada rasdavau ką nors vaikiškai nuostabaus :j\ Tačiau vat vienais metais, net nepamenu keleri tada man buvo, mama buvo išvykusi į užsienį ir mane paliko kartu su seserimi. O šioji užuot pasirūpinusi visais reikaliukais dar iš vakaro, kai aš jau nuėjau miegoti, nutarė tai padaryti anksti ryte. Čia ir buvo jos klaida, nes sesulė tais laikais būdavo tikra miegalė, o aš apimtas euforijos, atsikėliau gal kiek po šeštos valandos ryto. Džiaugsmingai nubėgęs prie eglutės ir nieko neradęs, gavau tarsi smūgį ir apėmė toks liūdesys, kad apsiverkiau pačiomis gailiausiomis ašaromis ir grįžau atgal į lovą, sesers taip ir nežadinus. Tai buvo vienas iš ryškesnių mano susidūrimų su realybe ir tai labai gniuždė. Buvau ko gero liūdniausias pasaulio vaikas, bandęs išverkti visas savo ašaras į pagalvę. Sesuo atsikėlė tik apie devynias ir ėjo manęs žadinti, kiek nustebusi, kad vis dar neatsikėliau, kad nelaukiu dovanų. O aš visą tą laiką tiesiog pasislėpęs gailėjausi dėl savo sudaužytų vaikystės lūkesčių. Atsikėlęs seseriai neišsidaviau, kad visgi sužinojau didžiąją paslaptį ir vaidinau patenkintą, nors prie eglutės ir slinkau tikrai vėžliškai. Vėliau dovanos mažumėle pradžiugino ir apie visą tai dienos eigoje užsimiršau, nors diena vis vien bėgo labai slogiai ir slunkiškai. Tačiau jau nebebuvau toks pats naiviai pozityviai nusiteikęs vaikis ir šitas tradicijos sudaužymas, kiek paveikia vaikišką protą ir dėlto kiekvienais metais vis labiau ėmė vystytis pyktis šios šventės pusėn, kol būtent paauglystėje tai ir įgavo epogėjų. Taip, galbūt šiemetinės Kalėdos man taipogi ne pačios šventiškiausios ir apsiriboja tik vainiku ant durų ir keliais skanumynais, kuriais nusprendžiau save pats palepinti, ir kaip ir praeitais metais šiomis dienomis tenka sėdėti darbe, tačiau kadangi bendrabučio chebrytė išsivažinėjusi ir kompanijos paprasčiausiai nėra ir šventės vis vien būtų leidžiamos būnant vienam, tai didelio liūdesio tai ir nekelia. Čia galbūt pasidarbuoja mano intravertiškoji pusė ir galiu kuo puikiausiai atšvęsti jas ir vienas su karštu vynu ir geru kino filmu, pasislėpus po šiltu pledu. Ir nors Kalėdos, visumoje yra vaikiška šventė, tiesiog dabar pradėjau galvoti, kad visgi tai šventė tiems, kurie tą šventę sugeba savyje atrasti. *Ir jeigu tavo getas nesišypso per Kalėdas*\ *Tai reiškia pozityvui ten senai nebėra vietos.* Su Šv. Kalėdomis, brangusis skaitytojau! # Kasetes Publikuota: 2009-08-25 Buvom mažas, jaunas berniukas, maždaug 10-14 metų, ir tada kasetės, kaip audio laikmena dar buvo visai populiarios. Pats tūrėjau ne vieną kasetę, kurią naudodavau dainų įsirašymui iš radijos. Išvis, radijas buvo kone pagrindinis mano užsiėmimas. Pasidarai pamokas ir vietoj teliko žiūrėjimo rinkdavausi radiją. Ten klausydavau pačios įvairiausios muzikos, įvairios informacijos, “skambink ir atsakyk” tipo žaidimus. Pamenu daugiausiai klausydavausi Radijo Centro. Po kiek laiko atsirado European Hit Radio, kuris buvo visa galva pranašesnis už RC. Taigi, klausydavausi šių radijo stočių ir mėgiamas dainas įsirašydavau į kasetes. Toks tada buvo man patinkančių dainų gavimas. Atsimenu, kaip gaudžiau ne vieną Eminem\`o dainą. Toks rašymas tūrėdavo savų trūkumų, dažniausiai daina būdavo kiek nukirpta pradžioj ir pabaigoj. Pradžioj, nes vos išgirdęs bėgdavai spausti įrašinėjimo mygtuko, tai kol tai padarydavai kelių sekundžių neįrašydavai. O pabaigoje nusikirpdavo, nes daina pereidavo į stoties šaukinį, kitą dainą, arba tiesiog radijo DJ\`ėjaus žodžius. Pamenu klausydavaus radijo, persirašinėdavau dainas ir pataliukais svajojau užaugęs dirbti radijo stoties Dj\`ėjum. Kartais susimąstai, kad dar ir dabar tai tūrėtų būti labai smagus darbas. Na bet su žurnalistika sekasi prastai, tai ten patekti galimybės, kaip ir mažos . Tai vat, tos svajonės vienaip ar kitaip reikšdavosi per žaidimus su draugais. Pirmieji žaidimai būdavo su pussesere. Atsimenu susigalvojom savo radijo stoties pavadinimą “Vaivorykštė” ir iš įvairių kompaktų, ar kasečių atradę patikusias dainas, jas perrašinėdavom į vieną kasetę, jas trumpai pristatydami. Tada tai atrodė labai rimtas darbas. Vėliau su įrašinėjimu eksperimentavom kartu su Gvidu. Pamenu jis mėgdavo žaisti su kareivėliais, bei moliu. Sukurdavom karinę bazė, jis valdydavo kareivėlius (visokie Džekai, Džonai ir pan.), o aš būdavau pabaisa (plaukų segtukas) ir tuos vargšus kareivėlius galabydavau. Taip žaisdavom ir visą tai įrašinėdavom. Kodėl? Neįsivaizduoju, nes patys normaliai nė karto taip ir neperklausėm (nes būdavo labai nuobodu klausyt). Na o vėliau su Giedrium ir kartas nuo karto prisijungiančiu Raimiu, visą tai perdarėm į juoko formą. Išliko ta pati “Vaivorykštė”, tik vat dainų praktiškai neleisdavom, o įrašinėdavom savo ekspromtu gimusius dialogus. Buvom susigalvoję įvairių laidų, kaip “Vaiduoklių valanda”, arba “Pokalbiai su Sigitu Ječėnu”. Skaitydavom įvairius anekdotus iš žurnaliuko “Flintas” ir patys žvengdavom juos perskaitę. Taip įrašydavom abi kasetės puses, o paskui porą kartų į metus vis paklausydavom ir mirdavom iš juoko. Juostoje buvo įamžinti legendiniai bajeriukai. Taip buvo surašyta kone didžioji dalis mano tūrimų kasečių (jų tūrėjau gan nemažai). Įdomiausia tai, kad gerai paieškojus, ko gero dar vieną ar kitą kasetę sugebėčiau ir atrasti. Būtų tikrai fun paklausyti mūsų vaikiškų balselių ir totalių nusišnekėjimų. # Kinestetikas Publikuota: 2011-05-12 ![](https://github.com/reanim8ed/ReA-Wiki/blob/master/docs/.gitbook/assets/hug_by_complejo_thumb.jpg) Ar žinojote, kad žmonių asmenybių tipai skirstomi ne tik pagal temperamentą, bet ir pagal vyraujančią reprezentuojančią sistemą. Paklausite, kas tai? Ogi žodinės, kūno kalbos, elgsenos, išraiškų visuma, būdinga žmogui.\ Neurolingvistinio programavimo (psichologijos šaka) atstovai skiria tris pagrindinius asmenybės tipus: vizualus, audialus ir kinestetikus. Vizualai daugiausiai informacijos gauna per reprezentacinę sistemą, susijusią su vaizdu, audialai – garsus ir klausą, kinestetikai – per jutimą, lytėjimą.\ Kiekvienas iš mūsų turi savybių priklausančių visiems trims tipažams, tačiau vienas iš jų visada būna dominuojantis.\ Kadangi esu kinestetikas – pakalbėkime apie juos plačiau. Kinestetikai – žmonės, kurių kūno formos apvalios, minkštos, kalbėdami dažniausiai palinksta į priekį, o galva ir pečiai būna nuleisti žemyn. Šio tipo žmonių kvėpavimas pilvinis, kvėpuoja pilna diafragma, todėl jų balsas švelnus, žemokas, o kalbėjimas lėtas ir švelnus. Dažnai mėgsta sunerti rankas ant krūtinės. Nenustebkite dėl to, kad kinestetikai bendraudami stengiasi prieiti prie žmogaus kuo arčiau, netgi liesti savo pašnekovą. Dėl nevalingų prisilietimų netoleravimo visuomenėje, kinestetikas randa pakaitalą. Dažnai tai būna pieštukai, knygos, grandinėles, auskarai. Beveik visada rankose turi ką nors čiupinėti, glostyti, liesti, suptis kėdėje ir pan. Taipogi kinestetikai vertina patogumą ir jiems labai svarbu gyventi komforte. Štai kodėl didžioji dalis jų drabužių – minkšti. Ypač nemėgsta „kandančių“ drabužių. Namuose daug gėlių, daiktų, kilimų, pledų, bei pagalvių. Svarbiausia, kad jie būtų švelnūs ir malonūs. Konflikto metu kinestetikai ilgai galvoja, ar išsakyti blogus dalykus, tačiau dažniausiai juos išsakę jaučiasi dar blogiau nei prieš konfliktą. Labai lengvai perima artimo žmogaus negatyvumą, blogą nuotaiką yra jautrūs nesutarimams. Svetimo konflikto metu kinestetikai būna taikdariais ir stengiasi surasti abiejų pusių kompromisą. Problemų kinestetikai turi su mąstymu, įsiminimu. Jie prastai įsimena skaitomą, girdimą informaciją, kadangi suvokimas jiems ateina per judesį, veiksmą. Štai kodėl paskutinėmis naktimis kinestetikai skaito svetimus konspektus, braukosi svarbiausias mintis knygose ar darosi elementariausių dalykų priminimus mobiliajame telefone. Beje, kinestetikai labai prisiriša prie artimų žmonių, ypač jiems svarbūs ryšiai su motina. Šio tipo žmonės visą laiką siekia artumo iš esančiųjų šalia. Ilgas nepatiriamas artumo pojūtis juos stumia į savigraužą, bei depresiją. Tai, bei didelis jautrumas šalčiui yra pagrindinės priežastys, kodėl kinestetikai linkę į alkoholizmą. # Kovas Publikuota: 2010-03-06 Pagrindinė priežastis kodėl kažkada turėtą atskirą dienoraščio puslapį prijungiau, prie šito – per daug retai ten rašydavau. Man reikalinga vieta, kurioje galėčiau pasipasakot, pasvarstyt pačius įvairiausius mane neraminančius klausimus, tačiau esu toks žmogus, kuris negali tai daryti nuolatos. T.y. negaliu turėti pastovaus dienoraščio, kur tarkim rašyčiau po kartą į dieną. Man gera žinoti, kad turiu vietą, kur paėmus įkvėpimui galiu parašyti kartą į porą mėnesių, gal net dar rečiau. Todėl tiesiog neverta turėti tam atskiros vietos, kuri taptų kažkokiu interneto užkampiu. Žinoma, iš kitos pusės, apie kino filmus, anime ar IT atėję paskaityti žmonės, mažiausiai žino kas tas Tadas ir jiem tikrai nerūpi jo išgyvenimai, bet bala nematė. Vis vien dauguma skaitytojų ateina iš googlės, perskaito juos dominantį straipsnį ir eina lauk, tad jiem tikrai nemaišo mano pasvarstymai. O kita vertus, tai niekas ir nesakė, kad čia kažkokia specializuota svetainė, kurioje rašau tik apie tai ir nieko daugiau. Atsimenu, net ir šaukinį buvau susigalvojęs “Asmeninės nuomonės ir įspūdžių Blog\`as”. Na tai vat, tai tiesiog mano įspūdžiai. Įspūdžiai iš muzikos, kino filmų, gyvenimo, žmonių… Toks čia trumpas paaiškinimas apie susidariusią situaciją dėl dienoraščio. Einam toliau. T.y keletas pastarųjų dienų įvykių: Pirmiausia, tai turiu įvertinti šalto dušo privalumus. Taip, taip teko vakar iš ryto lysti po lediniu vandeniu, nes visą dieną nebuvo šilto vandens, o nusiprausti tai reikėjo. Niekada neturėčiau valios kiekvieną dieną praustis būtent šitaip, tačiau, kaip vienos dienos patirtis – neįkainojama. Susikaupi, giliai įkvepi ir palendi po lediniu vandeniu. Tave apgaubia neįtikėtina gaiva, nepakartojamas pojūtis, tačiau neužilgo trukus vanduo pasidaro tarsi mažytės adatos, krentančios ant tavo odos. Toks jausmas lyg tavo odą badytų tūkstančiai tokių adatų. Na bent mažomis dozėmis – toks jausmas žiauriai geras! Fresh… Tai tarsi buvo mažytė simbolinė dvikova su pačiu savimi, savo normomis ir valia ir štai aš sugebėjau tai padaryti ir savim didžiuojuosi. Taip pat iš paskutiniųjų dienų serijos būtų galima įvardinti ir mano atrastą polinkį – kvapai. Dabar kol kas apsiroju smilkalais. Tolimesnėje ateityje ruošiamasi išbandyti aromatinius aliejus, nes kiek teko su jais susidurti – įspūdžiai labai teigiami. Na bet tam reikia šiek tiek didesnių išlaidų. Ko gero sudėtingiausia dalis iš viso smilkalų naudojimo, tai jų išsirinkimas. Ateini į parduotuvę, o ten gal 20 skirtingų kvapų ir visi gan malonūs. Nusprendžiau, kad smilkalais apsiribosiu kol neišbandysiu visų jų kvapų vietinėje parduotuvėje. Dabar kaip tik deginu antrą dėžutę, tad ko gero smilkalais galėsiu tenkintis dar iki kokio rudens :) Žinot ką? Ogi žiema baigiasi (čia prie to pačio, jei jau apie metų laikus prakalbom)! Tai kažkaip labai atsispindi mano nuotaikose. Dabar esu daug nuotaikingesnis, linksmesnis, daug lengviau bendraujantis. Tarsi prasidėjo kitas gyvenimo etapas… Turiu labai pasidžiaugti susipažinęs su pora naujų žmonių, su kuriais bendrauti – tiesiog nerealu. Seniai beteko su kažkuom bendrauti, kas yra tokie supratingi, įdomūs ir kalbūs. Tikrai smagu praktiškai kiekvieną dieną bent trumpam prisėdus prie kompiuterio perskaityti visai ne trumpą laišką ir atrašyti jį. Tikriausiai kiek panašus jausmas, kai žmonės anksčiau susirašinėdavo popieriniais laiškais siųsdami juos paprastu paštu: gauni laišką, su nekantrumu atsisėdi ir greitai perskaitai. Antrą kartą skaitai lėčiau ir jau imi rašyti atsakymą. Vėliau viską parašęs perskaitai, pasitaisai klaidas ir išsiunti. Na ir tada belieka laukimas. Taip, su paprastu paštu lyginant, tai pas manęs didelis pranašumas – nereikia laukti porą savaičių ar mėnesį, dažniausiai atsakymas būna jau kitą dieną, bet tai nereiškia, kad visas laukimo procesas nuo to sumenkėja. NE! Taipogi labai norėčiau pasidžiaugti vieno seniai matyto pažįstamo rekomenduota knyga. Tikrai labai retai tenka išgirsti pažįstamus rekomenduojant ar giriant kažkokią tai knygą. O dar kai parašoma, kad knyga privertė praregėti, pakeisti požiūrį, tai iškart smarkiai suintriguoja. Puoliau aiškintis kas per knyga ir kas joje ten jau tokio yra ir…. Nenusivyliau. Vos paskaitęs pirmus 20-30 puslapių supratau, kad tai knyga, ko gero iš dalies pakeisianti, pertvarkanti požiūrį į bendravimą! Žiauriai, žiauriai kieta knyga. Įdomumo sumetimais neatskleisiu knygos pavadinimo, tačiau jei jau kam nors pasidarys ypač įdomu, tai su manim visai nesunku susikontaktuoti. Paklauskit – pasakysiu. Bandysiu priversti vieną savo draugą ją perskaityti, nes jam šita knyga reikalinga, kaip oras. Jis turi labai klaidingą požiūrį ir kadangi man to požiūrio pakeisti neišeina, tikėsiuosi, kad tai padaryti pavyks profesionalams. Jei knygą skaityti protingai – tai yra skaityti protu, bandant suprasti kas ten parašyta, o ne tik permetus akimis, tai manau pasikeitimai požiūryje tiesiog neišvengiami :) Tai tiek šiam kartui. Tikėkimės dažnesnių įrašų į dienoraštį. # Kraunames Daiktus Studentavimui Publikuota: 2012-08-15 ![](https://github.com/reanim8ed/ReA-Wiki/blob/master/docs/.gitbook/assets/messy-dorm.jpg) Taigi, jau visai netrukus, šio mėnesio pabaigoje, būrys jaunimo suplūs į miestus į savo kambariukus aukštųjų mokyklų skiriamuose bendrabučiuose. Kažkas grįš lyg į antrus namus, iš kurių iškeliavo dar vasaros pradžioje, o kažkam, tai bus visiškai nauja patirtis ir pirmą kartą teks pačiam pilnai rūpintis savimi, nuimant naštą nuo tėvų pečių. Kaip žmogus, kuris jau 4 metus pragyveno ir dabar jau pradės penktuosius „barakinio“ gyvenimo metus, galiu duoti kelis patarimus atvykstantiems fuxams. Kai pradedi planuoti ir krautis bagažą, kurį veši su savimi, dažnai nutinka, kad prisikrauni ir tokių dalykų, kurių tau niekada neprireiks ir kaip bebūtų visvien praleidi vieną ar kitą niuansą, tiesiog apie tai net nesusimąstęs. Žinoma, visus pamirštuosius daiktus galima įsigyti vietinėse parduotuvėse, bet dažniausiai pirmąjį mėnesį ar du, išlaidos būna ir taip didesnės, nei tikėtasi, tad smarkiai išlaidauti gali ir nesigauti. Taigi, padarykime prielaidą, kad tu esi būsimasis pirmakursis vaikinas (panelėms sąrašas mažumėle skiriasi ir apie jų poreikius iš savos patirties gi nepapasakosiu, tad koncentruojamės grynai ties vaikinais), atvykęs studijuoti į svetimą miestą (žmonės, kurie lieka studijuoti tame pačiame mieste, dažniausiai į bendrabučius nesikrausto ir lieka gyventi su tėvais) ir dar niekada negyvenęs bendrabutyje. Taipogi atkreipiam dėmesį, kad kiekvienas bendrabutis yra skirtingas ir suteikia skirtingas sąlygas ir taisykles. Vienur tau gali būti suteikiamas elementarus inventorius, kaip, kad patalynė, o kai kur – ne. Vienose bendrabučiuose būna įvestos taisyklės dėl elektrinių prietaisų, bei jų kiekio, o kiti žiūri į tai pro pirštus. Taipogi kiekvienas iš mūsų turim savus, asmeninius poreikius, kurie gali skirtis nuo kitų žmonių poreikių. Čia jau prasideda individualioji dalis, kuri priklausys tik nuo tavęs. Kaip ten bebūtų, štai sąrašiukas pagrindinių daiktų, kurių tau gali ir ko gero būtinai prireiks bendrabutyje: –**Prastų drabužių komplektas** (lėvos treninginės kelnės, maikutė, belenkoks džemperis, nutrinti inkarai) – visada reikia turėti drabužių, kurių nebūtų gaila išsipurvinti, sugadinti. Tavęs laukia krikštynos, galbūt norėsi persitapetuoti ar pasidaryti kambaryje remontą, o gal tiesiog žiemą ant „pašikniuko“ norėsi pačiuožinėt.\ –**Treningai** – labai tikėtina, nori tu to ar ne, kad tavo studijų programoje bus fizinis lavinimas, o jei ir nebus, galbūt norėsi lankyti sporto klubą, pažaisti su chebra krepšinį ar tiesiog pabėgioti parke.\ –**Formalios aprangos komplektas** (švarkas, maškinukai, „lakierkos“) – gali tekti sudalyvauti svarbiame pristatyme, susitikti su svarbiais žmonėmis ar eisi į darbo pokalbį, tad tikrai nesinorės atrodyt, kaip lodoriui.\ –**Lygintuvas** – iš esmės ta pati priežastis, tik be lygintuvo tu būtum suglamžytas lodorius. Jei manai, kad jokių formalumų tau niekad nereikės atlikti ir su marškiniais neplanuoji vaikščioti ir užteks tiesiog maikučių, tai lygintuvas nebūtinas.\ –**Tapkės, bei šliurės** – kelionėms po bendrabutį ar šaltos žiemos vakarais labiau tinka tapkės, nes su šliurėmis labai jau kojų pirštai šąla, tačiau kelionėms į dušą, būtinai prireiks paprastų paprasčiausių šliurių, nes gi nenorim pasigauti kojų grybelio :/\ –**Kalnas apatinių ir kojinių** – dėl elementarių higienos, bei „norėjimo gražiai pasirodyti prieš paneles“ sumetimų. Ko gero galioja taisyklė, kad niekada jų nebus per daug, nes tikrai ne kiekvienas uolus ir skalbia juos kiekvieną dieną, tad geriau turėti rezervą.\ –**Visi likę drabužiai** – tai tik tavo poreikių ir fantazijos reikalas. Tik nesivežk visos spintos, nes pirmiausia – susidursi su problema, kaip viską sutalpinti, nes vietos spintoje bus tikrai ne tiek daug, kiek namie, o ir didelė tikimybė, kad dalies drabužių, taip niekada ir neužsidėsi. Nebūk, kaip kokia pana, kur pilnos spintos drabužių ir ale „neturi ko apsirenkt“.\ –**Ortopedinė pagalvė/čiužiny**s – nemažai žmonių, skundžiasi bendrabučių lovų kietumu. Dar blogiau, jei jos išgulėtos ir nebėra tiesios. Nė nekalbu apie variantą, jei teiktų miegot ant spyruoklinės lovos. Miegojimas barake gali būti ne tik, kad nepatogus, tačiau gali pasitaikyti, jog kiekvieną rytą atsibusti su skaudančiu kaklu ar nugara. Šitam reikalui gelbėti labai tinka „[atminties](http://www.amazon.com/Sleep-Better-2-Inch-Elastic-Mattress/dp/B000A8BU1K/ref=sr_1_2?s=bedbath\&ie=UTF8\&qid=1345021635\&sr=1-2)“ pagalvės ar net visas čiužinys. Iš esmės nesu miegojęs patogiau ir jausmas lyg miegotum ant didelio ir begalo minkšto zefyro ^\_^ Jeigu dar neturi, tai atsakau: tottaly worth it.\ –**Patalynė/patalynės užvalkalai** – kai kurie bendrabučiai kaldrą, bei pagalvę skiria, tačiau vargas žino jų istoriją, tad visada geriau turėti savą. Tačiau tikrai pasiimk bent du patalynės komplektus. Patikėk, tikrai reikia dviejų. Kol vieną skalbsi ir džiovinsi – bent jau turėsi kitą. Be to, vieną dieną gali atsitikti kokia nelaimė pvz išpilsi lėkštę barščių. Taipogi labai gerai turėti dvi pagalves in case jei miegosi ne vienas (pošlas smile).\ –**Pledas** – nauda Nr.1 – užkloti lovai dienos metu. Nauda Nr.2 – apsigaubti, palysti, kai šalta ar su mergina pasislėpti nuo kambariokų akių. Nauda Nr.3 – tinka vasarą naudoti gamtoje atsigulti ant pievutės.\ –**Plakatai, nuotraukos, paveiksliukai** – aišku nėra patys reikalingiausi, tačiau įprasta, kad bendrabučio sienos labiau primena kalėjimą ir būna labai nuobodžių, nykių spalvų, gali net prisidėti prie depresovos nuotaikos, tad geriau kambarį personalizuoti, pagyvinti sau mielais vaizdais.\ –**Užuolaidos** – jei be dieninių galima gyventi, tai naktinės bus būtinos, jei į langus švies saulė.\ –**Skalbinių krepšys** (dar žinoma, kaip „smirdanti tašė“) – vieta kur dėsi visus murzinus, skalbimo belaukiančius drabužius. Kojinių patarčiau nedėt ir jas geriau iškarto prasiplaut, bo paskui nuo savo smirdančios tašės darysi kelių metrų lanką.\ –**Pakabos** – gali būti, kad kambaryje jų jau bus, tačiau geriau nerizikuoti ir iškarto atsivežti bent keletą saviškių, nes pasikabinti, nors ir ne pana ir suknelių neturi, tačiau striukę ar kokį megztuką gal ir norėsi, o pakabos dar puikiai tinka džiovinti ką tik išskalbtiems drabužiams.\ –**Žirklės, lipni juosta, izoliacija** – nustebtumėt sužinoję, kiek daug daiktų galima sutaisyti su izoliacija arba daiktais pasigamintais iš izoliacijos.\ –**Higienos priemonės** – muilas, šampūnas, želė, kempinė, skutimosi putos, peiliukas, dezodorantas, kvepalai, dantų šepetėlis, pasta. Lyg ir viskas, nebent naudoji dar ką nors.\ –**Žirklutės** – bent man asmeniškai, nagus karpyt su didelėm žirklėm yra nepatogu.\ –**Rankšluosčiai** – vežkis bent keletą. Pirmiausia, tai jie greitai naudojasi, tad norėsi turėt atsarginių, kol senieji bus išskalbti ir išdžius. Taipogi vienas indam, vienas rankom, bei vienas dušui.\ –**Spausdintuvas** – dažnai iškyla klausimas vežtis ar ne. Jei tik turi ir dažai neuždžiuvę – veškis tikrai. Labai pravers, kai darysi darbą paskutinę naktį ir nebeturėsi kur nubėgti atsispausdinti. Be to turėsi ir pastovios klientūros, nes daug kas bendrabutyje spausdintuvo neturi, tad bus proga pamatyti vieną kitą senai bematytą bendrabučio draugą ar draugę, kurią per tą laiką galima kiek pakadrinti.\ –**Interneto kabelis** – 10-15m turėtų užtekti. Aišku bendrabutyje gali būti bevielis, gali būti kad turėsi atskirą nuo kambariokų laidą, o galbūt kambaryje turėsit tik vieną kabelį, pasistatysit switch’ą ar routeriuką ir dalinsitės su kambariokais. Tokiu atveju reikės kabelio. Bent jau man gyvenusiam dviejuose bendrabučiuose prireikė abu kartus.\ –**Patogi kėdė** – kad kompiuterį atsiveši, tai nė neabejoju. Jei laptop’as – problemų mažiau, tačiau jei turi stacionarą… Na, stalas kambaryje bus, bet kėdė dažniausiai būna nieko gero. Tad patogi ofiso kėdė su ratukais bus tikrai reikalinga, nes joje praleisi tikrai nemažai laiko.\ –**Kolonėlės** – pripažink, tūsas be muzikos – nei šis, nei tas. O apie nešiojamų kompiuterių kolonėles net nekalbu.\ –**Ausinės, bei ausų kištukai** – gyvensi ne vienas, tad jei pas kambariokų lankytųsi svečiai ar jau būtų gan vėlu ir kambariokai nueitų miegoti, savo muziką ar filmus norėsi leisti per ausines. Ausų kištukai – atvirkščiai, belenkaip naudingi, jei turi triukšmingus kambariokus.\ –**Flashiukas** – nešiotis įvariom ataskaitom ir skaidrėm į savo mokymo įstaigą.\ –**Stalinė lempa** – bendrabučiuose apšvietimas dažniausiai būna ne pats geriausias ir skaitymui ar kokiems didelio tikslumo reikalaujantiems darbams, kaip kad litavimas, jo nepakanka.\ –**Prailgintuvas** – kuo daugiau skylių, tuo geriau. Tikrai jo reikės, nes bus visokie šaldytuvai, virduliai, kompiuteriai, telefonai ir pan, kuriems reikės maitinimo, neskaitant to, kad kažkiek prietaisų turės ir kambariokai, o kambaryje būna viso labo, kokios 3 rozetės.\ –**Drėgnos servetėlės** – barakų kambariai labai greitai dulkėja, tad reikia turėti kuom nusivalyti stalą, klaviatūrą ar kompiuterio ekraną.\ –**Mikrobangė/virdulys/skrudintuvė/sumuštininė** – visi tikrai neabejotinai gerina gyvenimo sąlygas, tačiau ar juos galėsi legaliai naudoti bendrabutyje priklauso nuo bendrabučio taisyklių. Kai kur būna uždrausta, kai kur už kiekvieną elektrinį prietaisą ima užmokestį. Tad parankiau pirmą kartą važiuojant tiesiog prigriebti labiausiai reikalingą el. prietaisą – virdulį, o paskui bus matyt.\ –**Virtuvės rakandai** – plokščia lėkštė, dubenėlis, puodukas, įrankiai, puodas, keptuvė, bokalas, plastmasinis indas maistui sudėti. Neimk mažų lėkščių ar puodų, nes naudos iš jų mažai. Jei nevoliosi suvalgyti visos porcijos savo maisto – sudėk į plastmasinę sandarią dėžutę – taip jis nesuges ilgiau.\ –**Šaldytuvas –** tikrai nevargink savęs ir savo tėvuko ir netempkit šaldytuvo į bala žino kurį aukštą. Tikriausiai šaldytuvas bus, o jei visgi ir nebūtų, tikrai rasi skelbimus apačioje, foje, skelbimų lentoj už 30-50Lt.\ –**TV, bei žaidimų konsolė** – prideda social taškų, nes dažniausiai būtent kambariai su teliku tampa susibūrimo vietomis. Pas tavęs rinksis aukšto kaimynai žiūrėti svarbių sporto varžybų, švęsti gimtadienius, gerti alaus ar tiesiog papliekti muštynes ant Street Fighter’io vienas prieš vieną.\ –**Vaistų rinkinukas** – pleistrai, angliukai, aspirinas, arbata nuo kosulio, bei kas nors nuo pagirių. Praktiškai kitko nelabai ir reikia.\ –**Ekstra vieta** – dažniausiai kartu su kambariu gauni viso labo tik lovą, spintą ir stalą su kėde. Tad knygoms, kompaktams ir panašioms šmutkėms susidėti galit norėti papildomos spintelės šalia lovos ar lentynos virš jos.\ –**Prezervatyvai** – geriausia turėti dėžutę su nemažu kiekiu. Visada geriau turėti daug, nei neturėti išvis. Ir baigiam skiesti „man jų nereikia, aš neturiu su kuom juos naudoti“ ir pan. Bus sukuom ir reikės.\ –**Ventiliatorius/šildytuvas** – labai tikėtina, kad gali būti draudžiami, nes šie prietaisai linkę eikvoti daug energijos ar net sukelti gaisrus. Tačiau labai naudingi jei temperatūra kambaryje būna gan sunkiai pakenčiama ar nutarei su draugais susisukti kokią suktinę.\ –**Oro gaiviklis, smilkalai, kvapiosios žvakės ar kepamoji soda** – užmušti kambaryje esantiems kvapams ar tiesiog sukurti sexy time nuotaikai. Nenuvertink kvapų galios.\ –**Žvakės ar prožektorius** – bendrabučiuose, ypač žiemą, kai daug kas susijungia šildytuvus, labai tikėtini elektros dingimai. Tokiais atvejais labai praverčia kuom pasišviesti.\ –**Skuduras/šluota** – juokinga, bet apie žmonės visiškai nepagalvoja. Tikrai begyvenant bendrabutyje ką nors išpilsit ar sudaužysit ir visą tai reikės sutvarkyti. Rinkti šukes rankomis tikrai nėra maloniausiai užsiėmimas. # Laiko Valiuta Publikuota: 2013-06-16 ![](https://github.com/reanim8ed/ReA-Wiki/blob/master/docs/.gitbook/assets/3uv4kc.jpg) Žiūrint į savo praeities straipsnius, dėl kurių kartais gal kiek ir gėda darosi, labai ryškiai prisimenu vieną, [Laisvo laiko pardavėjas](/archive/blog/laisvo-laiko-pardavejas). Įsimintinas ko gero ne tik dėlto, kad tai buvo vienas pirmųjų kartų, kai kažką rašiau ne tiesiai šviesiai, o metaforiškai, bet galbūt ir dėl pačios koncepcijos, kai laikas tampa prekė. Prie panašios koncepcijos noriu sugrįžti ir dar kartelį. Iš esmės gyvenimas turi dviejų rūšių valiutas: pinigus IR laiką. Įsigyjame pinigų su laiku ir leidžiame pinigus, kad nusipirktume laiko. Pagalvokite apie tai. *You sell your life by the hour, and there are no refunds*. Dar iš ekonomikos pamokų mokykloje, galime prisiminti, jog visa ekonomika prasidėjo mainų pavidalu. Aš atiduodu kažkokį kiekį vilkų kailių, kuriuos pats nudyriau nuo vargšų vilkų, kad įsigyti man taip reikalingą arklį. Kadangi vertinti kumpį puodynėm buvo ganėtinai sudėtinga, įvesti pirmieji pinigai – sidabrinės monetos, kurios atnešė šiokį tokį standartą ir labai palengvino gyvenimą. O dar po kažkiek šimtmečių žmonės išgalvojo ir kupiūras, nes tampytis krepšius kartu su savimi yra išties nepatogu. Realiai pačios kupiūros savaime vertės neturi, o kur čia ir turės, kai tai tiesiog banderolėmis pažymėti popieriukai. Iš esmės tai yra oficialūs valstybės leidžiami talonai, sertifikatai, kurie parodo, kiek turto, išreikšto auksu ar sidabru mes turime. Kiekvienas išleidžiamas talonas privalo turėti savo tikrą fizinį ekvivalentą. Taigi, iš esmės pinigų prasmė nuo pat pradžių iki dabar tebuvo tarpininkavimas. Mum gi ne pačių pinigų, ne popierėlių išties reikia, o tų galimybių ką su jais galima nuveikti, į ką tuos popierėlius galima iškeisti. Sviestą ne ant 2Lt monetos gi teptis norisi, o ant batono. Jei esi nagingas ar darbštus, dirbdamas sugeneruoji kažkokios vertės, kuri būna išreiškiama piniginių vienetų skaičiumi ir tada tą vertę išleidi norimoms prekėms ir paslaugoms įsigyti. Taigi, išmetus tarpininką – dirbi tam, kad gautum tai ko nori. Labai lengvai pasimato tendencija, kiek tu dirbdamas kažkokį konkretų darbą gali prigeneruoti per vieną laiko vienetą ir tada nesunkiai gali pasiskaičiuoti kiek laiko reikės dirbti, kad gauti norimą daiktą. Kitaip tariant, imi pardavinėji savo laisvą laiką. Kaip kad mano tame sename tekstuke – tampi savo laisvo laiko pardavėju. Laikas tampa itin svarbus, nes kiekviena tavo veltui iššvaistyta valanda galėjo būti panaudota pinigų generavimui ir jei tą laiką panaudojai visai netinkamai, visai ne ten, kur derėtų, tai praradai ne tik potencialią galimybę prikaupti tiek, kad kažką nusipirktum, tačiau netekai ir taip brangaus savo laiko, pagrindinės gyvenimo valiutos. Į darbą tada gali net ir pradėti žiūrėti, kaip į tam tikro pobūdžio konverterį, kuris tavo gyvenimo valandas verčia į daiktus, kurių tau reikia ir tas konverteris sukasi tik tada, kai darai tai, ką reikia, o ne dykaduoniauji. Štai prireikia tau naujos kėdės prie kompiuterio, nueini į parduotuvę ir matai, kad vienai kėdei įsigyti tau reikia panaikinti 10h savo gyvenimo, o štai kitai kėdei – 50h ir vertini ar kėdė verta tų tavo atimtų gyvenimo akimirkų ar ne. Panašiai, kaip kino filme [In Time ](http://www.imdb.com/title/tt1637688/)(2011), su Justin’u Timberlake’u. Laikas yra valiuta. Gyvenimas tarsi debetinė kortelė: turi konkretų kiekį valiutos ir ją skirstai, išlaidauji ir mažini savo galutinį likutį. Tačiau yra vienas esminis minusas, jei prarastumėte pinigus, pvz pametėte ar jus apiplėšė – galima užsidirbti vėl, tačiau savo gyvenimo valandų jau nebesusigrąžinsite niekaip. Galima žiūrėti ir iš kitos pusės – jei kažkas atima, sulaužo jūsų pirktą daiktą, jie tarsi atima dalelę jūsų praeities, o jei jums to daikto labai reikia ir teks jį pirkti dar kartelį, tai atimta dalelė ir jūsų ateities. Baisu :/ 50 gyvenimo valandų tikrai neatrodo daug, ypač, kai tiksliai nežinome to likučio ir rodos, kad jis yra begalinis. Tačiau tame ir problema, jis nėra begalinis. Jeigu sužinotumėte, kad jums liko mėnesis, lygiai vienas mėnesis gyvenimo ar tikrai ir toliau veiktumėte tai, ką veikiate šiuo metu? Tada tikriausiai imtumei gailėtis, kad 7 ar kiek ten, savo gyvenimo metų praleidai žaidžiant vieną ir tą patį MMORPG žaidimą ar tai žiūrint televizorių. Žiūrint iš tos pačios perspektyvos, gerai jei darbas yra kur nors netoliese, tačiau ar tikrai taip jau visada apsimoka gyventi didžiuosiuose pasaulio miestuose, pvz taip lietuvių pamėgtame Londone? Taip, uždirbama daugiau, tačiau prie savo 8h darbo dienos (9 jei skaičiuojant ir pietų pertrauką) dar pridedate apie 3-4h kelionėms (po 1,5-2h į vieną pusę), nes miesto centre gyventi tikrai negalėsite sau leisti ir teks kiekvieną dieną keliauti iš užmiesčio į centrą ir atgal. Proporcingai darbo užmokestis už tas pačias valandas labai jau sumenkėja. O ir pabaigoje visa tai yra tiesiog savo brangiausios valiutos iššvaistymas niekais. Tokiu būdu supranti kokia didelė dalis mūsų gyvenimo prabėga darbuose, kurie realiai mums rūpi tik tiek, kad įgyvendintume savo troškimus… O tai kur yra protingiausia išleisti savo gyvenimo laiką? Kas yra geriausia investicija? Mano manymu – tai patirtys, jausmai ir gyvenimo pamokos. Tai ko realiai, nei už vieną, nei už kitą valiutą nenusipirksi. Visa tai yra tiesiog nematuojama ir neįkainuojama. # Laisvo Laiko Pardavejas Publikuota: 2009-07-17 Dar jum nesakiau, bet pardavinėju savo laisvą laiką. Po dienas dvi, kartais po tris. Sekasi? Gerai sakyčiau, tik labai jau nesinori su juo išsiskyrinėt. Šnekasi jis su manimi, sako, kad patinku aš jam. Atsakau, kad jis man nelabai, bet užtat begalo reikalingas, o visvien imu ir parduodu. Nesu mėgėjas meluoti. Taip nutinka kartais tokių situacijų, kai kiek “padaugini” faktus ir nė pats to nesupranti. Dažniausiai meluoji tik tada, kai reikia. Juk pardavinėjant savo laivą laiką nesakysi, kad jis lėvas, kad nieko gero su juo nenuveiksi. Bet žinai, žmogus kitas ir vertybės kitos. Štai ateina mano laisvu laiku pasidomėt plonas dėdulė. Apžiūri, pakrutina savo smalsias mėlynas akis ir pradeda pasakoti, ką jis nuveiktų jei tokį tūrėtų. O vat suskis neperka, atrėžia, kad per brangu ir toliau dėsto savo požiūrį. Aš žmogus stengiuos būti tolerantiškas, tai išklausau ir gerbiu jo nuomonę, bet visai nesutinku su ja. Pavarau į šalį ir bandau kitiem potencialiem pirkėjam įsiūlyt. Dėdulė matyt užsižeidžia ir kitą kartą, kai daromi ypatingi pasiūlymai – ima ir atsisako. Na paties dėdulės reikalas. Nenori, tai ir neperka. Bus parduota kitam. Štai iš po kampo išlenda kitas pirkėjas. Pusiau rusas, nekenčiantis amerikonų, dėl nežinia ko. Nustembu pamatęs jį, o jis ir vėl čia. Maniau, kad išvyko į savo tolimuosius tolius ir tiek aš jį tepamatysiu. Pasiskundęs, kaip jam ten blogai buvo – ima ir išeina, teisindamasis, kad turi pakankamai daug savo laisvo laiko. Girdėjau apie jį, kalbama, kad prisislėpęs pilnus stalčius, laiko, saugo karo metams, žinoma po truputis vis panaudoja, pakrutina, kad visai nesudžiūtų ir nesusiraukšlėtų. Manau, kad mano prekė daug kokybiškesnė ir galėtų pilnai atsinaujinti bent kiek. Na ką gi, laisvas laikas ir vėl neparduotas. Na ir va, diena į pabaigą, jau ruošiuos išeit aš jau ir pasirodo paskutinysis pirkėjas. Ateina lyg ir vaidindamas, kad jam išties reikia to mano laisvo laiko. Bet vos pašnekėjus kelias minutes – gali greit suprasti, atėjo tik apsižiūrėt. Nervina, kai prekės niekaip negali parduoti ir prekystalį užstoja tokie, kurie nė nenuperka prekės. Bet kaip bebūtų jie yra pirkėjai. Pirkėjus reikia gerbti ir mylėti, kokie jie bebūtų. Kad ir papyksti ant jų retkarčiais. Ryt ir vėl į savo darbą – laisvo laiko pardavėjus. # Linkin Park Siemens Arena In 2008 06 10 Publikuota: 2008-07-12 ![](https://github.com/reanim8ed/ReA-Wiki/blob/master/docs/.gitbook/assets/file17346737_k_c_5890.jpg) Sveiki visi. Taigi galų gale tai ėmė ir įvyko – Linkin Park atvyko į Lietuvą. Daug žmonių klausinėjo: „Na tai kaip koncertas?“ ir pan. Na ką aš galiu pasakyti? Tai žodžiais neapibūdinama. The „most fuckin incredibal thing what i\`ve ever seen“. Viskas prasidėjo nuo to, kai vienas žmogeliukas, kuris skaitydamas tikriausiai save atpažins, parašė man sms, kad lp atvaro į Lietuvą. Pirma mintis buvo fake\`as, kaip, kad buvo Latvijoje pačioje pradžioje.Kitą dieną prisėdęs prie pc iškart nuėjau į fanų puslapį ir žiūriu: informacija patvirtinta oficialiame LP saite!!! Tai buvo nerealu. Negalėjau patikėti. Pradėjau laukti dienos, kai bus pradėta prekiauti bilietais. Kadangi tą dien vyko pamokos, tai gerųjų bilietų po 100 lt gauti jau niekaip nepavyko. Nusipirkau bilietą į 407 sektorių. Pasirinkimas buvo neperdidžiausias, tai rinkausi kas man atrodė geriausia. išsirinkau visai neblogas vietas, nes per koncerta šalia manęs žmonių sėdėjo mažokai – į tas vietas buvo susirinkę žmonės, kurie apie LP beveik nieko nežino ir išgirdę apšildančią grupę „Blackout“ pamanė, kad tai LP ir išsiskirstė, taigi vietos tūrėjau pakankamai. Teko nemažai su nekantrumu laukti dienos kada ateis koncerto diena. Susiveikiau du fotikus, taip susiklostė, kad į Vilnių važiavome su Gierdiumi ir jo tėvu. Foto iš kelionės galite pasižiūrėti mano fotoalbume. Galiausiai atvykome į Vilnių. Truputis pasivaikčioję važiavomę pro Siemens arena į Akropolį ir jau mačiau kokį šimtuką žmonių lūkuriuojančius prie įėjimo. Siaubas, dar visas pusdienis!!! Ir tada nusivežė mane į tą Akropolį… Įsiminė tik žvėriškai lėtas picerijos aptarnavimas, bei stencil art darbas „Koks tu Akropolis, „Akropoli…“. Ir galiausiai vos likus valandai iki koncerto pradžios męs nupėdinome prie Siemens arenos. kadangi mano kompanjonai priklausė BMW klubui, tai jie nušuoliavo prie savo įėjimo, o aš atsistojau į tos siaubingai ilgos minios galą :( Bet labai greit aš nebebuvau paskutinis, bent tai džiugino :/ Nervino, kai susiskambinę „drauuugeliai“ užlysdavo prieš mane, bet ką jau padarysi… Kai jau buvo likę vos 5 minutės iki koncerto pradžios, aš dar tik stovėjau eilės viduryje!!! Aš taip jaudinaus, galvojau paveluosiu, bet žinojau, kad koncertuos „Blackout“, kurie man nelabai patinka. Guodžiausi, kad nepraleisiu LP įžangos. Ir tada netoli manęs sustojo apsauginis su racija ir garsiai pasakė, kad męs visi čia stovim, o prie pirmo įėjimo nėra žmonių… Ir tada pasileidau bėgti, atbėgau vienas iš pirmųjų ir iškart praėjau, pasakiau, kad esu iš Klaipėdos, parodžiau kuprinės turinį ir tetulytė mane praleido. Tada susiradęs savo vietas įsitaisiau, pafotkinau šiektiek. Įsiminė, kai visa salė dainavo James Brown – „I feel good“, buvo faina. Gal už 15 min ėmė dainuo „Blackout“. Pirmas 5 sekundės jie padarė įspudį, bet vėliau jis greit išblėso – jų muzika nelabai patiko, na bet visgi apšildyt sugebėjo – padarėme ir bangą ir padainavom kartu paskutinę dainą. Džiugu, kad lietuviai nepasišiukšlino ir nepradėjo rėkt „Buu“. Na bet buvo, kurie rėkė „Emo gaidžiai“ ir pan. Bet tai buvo pavieniai žmonės. Iš jų pasirodymo labiausiai įsiminė, kai „Blackout“ norėjo uždainuoti paskutinę dainą, o salė skandavo: „LINKIN PARK, LINKIN PARK, LINKIN PARK“. Vaizdas buvo nepakartojamas. Vokalistas ėmė tildyt salę ir jam tai pavyko tik iš trečio karto, Ahmed\`o stiliumi sakant „Silence!“. Grupė sužavėjo tik savo energija, bei triukais, bet jų muzika, man nepatiko, įsiminė nebent paskutinė daina. Po dainos buvo tiesiog nerealiai ilga pauzė, kurios metu publika parodė savo nemokšiškumą pradėdami rėkti, klykti, vos kas pasirodydavo ant scenos, nesvarbu, kad tai būdavo tik asistentas, kuris atėjo paderinti aparatūros. Ir galiausiai… Šviesos užtemo, minia ėmė klykti. Pasigirdo šūvių garsai, šiektiek keista įžanga ir pradėjo groti „One step closer“. Scenos gale kilo vėliava su grupės logotipu. Lp nariai ižengė į scena. Prisipažinsiu, buvo įspudinga ir per nugarą bėgiojo šiurpuliukai… Koncertas nuo pirmos minutės buvo nerealus… Pradžioje buvau ramesnis, nes buvau vienas eilėje, kuriam taip patiko LP, tai tik sėdėjau dainavau ir filmavau, bet koncerto viduryje, gal net anksčiau neištvėriau ir atidaviau visą energiją, kokią tik galėjau atiduot: šaukiau, šokinėjau, dainavau, mojavau rankomis. Kadangi ankstesnių playlistų nežinojau, tai kiekviena daina buvo staigmena ir nežinodavau ko laukti. Labai nustebau, kai užgrojo „Reading My Eyes“, prarėkiau paskutinius savo užkimusio balso likučius – toliau galėjau tik tyliai kartoti jų žodžius. Pastebėjau, kad lietuviai labiausiai šėlo per numb, faint ir what i\`ve done dainas. Paskutinė daina buvo faint. Per kurią jau vos galėjau šokinėt ar dainuot. Tos pusantros valandos, tos 21 daina prabėgo taip greitai… Koncertas baigėsi, pažiūrėjau, kaip visi grupės nariai išėjo iš salės, dar akimirką pastovėjau iškėlęs abi rankas į viršų ir pasukau link išėjimo – buvau toks pavargęs… Bet visą naktį negalėjau užmigti dėl patirtų įspūdžių. Miegojau tik 7 valandą patekęs į traukinį važiuojantį į klp. Grįžęs namo nieko nebenorėjau – kritau į lovą ir užmigau. Buvau irzlus, bet tikriausiai laimingiausias savo gyvenime. Manęs klausė, kiek visa tai kainavo. Gal 300-400 šimtus. Ar buvo verta. TAIP!!!! Net labai. Tai buvo geriausiais koncertas mano gyvenime. Publika buvo tokia šilta ir vieninga. Ypač per dainą „Leave Out All The Rest“, kai Mike\`as paprašė užsidegt žiebtuvėlius. „Atrodo visai kaip šios dainos klipe“, – patenkintas išsišiepė Chesteris. Gryžęs internete perskaičiau, kad daugelis skundėsi, kad LP mažai bendravo su publika, tai tada pagalvojęs ir aš tai pastebėjau, bet manau, taip pasirodė, tik dėlto, kad LP vėlavo į koncertą, visgi juk Chesteris koncerto metu išsirengė – taip būna ne taip ir dažnai. Beto žmonės buvo po ilgos kelionės, tai tik eilinis jų koncertas ir beto męs pakankamai aktyvūs buvome ir be raginimo. Labai džiaugiausi, kad buvau jų koncerte, labai džiaugiuosi, kad pagrojo daug senų dainų, o ne vien MTM. Tai buvo neįtikėtinas vaizdas. Įspūdžių neįmanoma perteikti. Kas nebuvo koncerte ir tiesiog žiūri įrašus iš koncerto – gali pasirodyti nieko įpatingo, bet žmogus, kuris kvėpavo tuo pačiu oru, kaip LP, kuris dainavo su jais dainas, kuris jautė žemo garso bangas savo krūtinėje, kuris matė, kaip Chesteris išsinešė savo sūnų Tyler\`į ant scenos su uždėtomis didžiulėmis ausinėmis, kad apsaugoti jį nuo garso – tai niekada nepamirš. Aš to niekada nepamiršiu. Linkin Park prižadėjo grįžti!!! Ir aš ten būsiu, o tu? Koncerto playlist\`as: 01\. One Step Closer\ 02\. Lying From You\ 03\. Somewhere I Belong\ 04\. No More Sorrow\ 05\. Papercut\ 06\. Points Of Authority\ 07\. Reading My Eyes\ 08\. Wake 2.0\ 09\. Given Up\ 10\. From The Inside\ 11\. Leave Out All The Rest\ 12\. Numb\ 13\. The Little Things Give You Away\ 14\. Breaking The Habit\ 15\. Shadow of The Day\ 16\. Crawling\ 17\. In The End\ 18\. Bleed It Out\ 19\. Pushing Me Away (Piano versija\ 20\. What I’ve Done\ 21\. Faint – ‘Petrified’ buvo kaip įžanga dainai ‘Points of Authority’.\ – Per Bleed It Out, Chester’is į sceną atsinešė sūnų Tailerį.\ – Atrodo, kad Mike’o mikrofonas per „Reading My Eyes“ šiek tiek sugedo.\ – Chester’is neįprastai atliko dainos „Reading My Eyes“ priedainį.\ – Pasirodymas prasidėjo valanda vėliau, nes 3 narių lėktuvas pavėlavo\ – Brad’as suklydo grodamas The Little Things Give You Away solo. # Listen Think And Understand Publikuota: 2011-01-01 ![](https://github.com/reanim8ed/ReA-Wiki/blob/master/docs/.gitbook/assets/think_before_you_do_something_by_papa_figo_thumb.jpg) Nesiimsiu jūsų sveikinti, kaip kiti kolegos. Taipogi neapžvelginėsiu praėjusių metų, nepateikinėsiu jokių statistikų apie blogo gyvenimą ir neapibendrinsiu savo išgyvenimų per metus. Tai ne tokie naujukai, kokių aš trokštu, o tokių niekad ir nebuvo. Tiesiog noriu susitelkti tik ties vienu svarbiu dalyku, kurį suprasti prireikė laiko: Kad ir ką kitas žmogus pasakytų, visada turi užduoti sau tris klausimus: > *Kas pasakyta?*\ > *Kodėl tai pasakyta?*\ > *Kas tuom norėta pasakyti?* Visa problema, kad tokiems apmastymams reikia laiko, o dažniausiai bendraujant viskas vyksta akimirksniu. Tiesiog reikia išmokti atsakyti visus šiuos klausimus automatiškai. Pasiekti tai nėra taip lengva, bet verta. Motyvai slypi visur ir visada, mokant juos išskaityti palengvėja ne tik pačio gyvenimas, bet ir kitų žmonių supratimas, bei manipuliavimas. Skamba negražiai, tačiau suteikia labai daug alternatyvų, bei galimybių. Get a message. # Madinga Publikuota: 2012-05-06 ![](https://github.com/reanim8ed/ReA-Wiki/blob/master/docs/.gitbook/assets/dubstep_skifcha_by_diatomicdnb-d4py5dx.gif) Batai, tatuiruotos rankos, viskas kas su keiksmažodžiais, klounai, psichai, troliai, vaikai, katiniukai, kaukolės, kryžiai, fetišas, hardkoras, terorizmas, dabartizmas, sarkazmas, Anonymous, fotikai, demotyvacijos ir kitokios naujuju laiku „mintys“, dideli akiniai, besibučiuojančios moterys, taip pat ir vyrai, rodomi fakai, juodos akys, Misfits ir Die antwoord, panele Portman, papai, pop arto ir Wudstoko dievai, perdėtas emocingumas, rasizmas, protestai, haskiai, fotografai, sedėjimas facebook’e, žmonės su cigarete dantyse, ir apskritai dantys, dailus apatinis trikotažas, Bukowskis, africa, ryškios kelnės, memai, hitlerio mirtis tik dabar, būti kitokiu, dujokaukės, barbės, hipsteriai, rankiniai laikrodžiai, arkliai, daug sexo, ugnies, lietaus ir smurto mišinio. Kas gi dar madoj šiais laikais? # Mano Laidotuves Publikuota: 2009-08-13 Šiandien ko gero bus mano laidotuvės. Arba rytoj. Na bent jau greitu metu. Paruošiamieji darbai įvyko sėkmingai – dar prieš prasidedant lietui išsikasiau sau duobę. Plušau daug, viskas uždusau ir suprakaitavau. Tiesą sakant pasijaučiau toooks gyvas!!! Bet juk nesu! Logiška, kad susipainiojau, juk lavonai neprakaituoja (?). Gal tai ir tebuvo lietus, kurį aš supainiojau su prakaitu? Gal… Žodžiu gavosi maždaug metro pločio, dviejų ilgio ir dviejų metrų gylio duobė. Nesu labai stambus – tūrėtų tikti kaip tik, svarbu, kad pečių nespaustų ir kojų lenkt nereiktų. Maniškė duobė tobulai atitinka.\ Tik vat gavosi, kad vienas jos galas kiek gilesnis už kitą. Gultis, kad galva būtų žemiau kojų ar priešingai? Niekaip negaliu apsispręsti. Užtat apsisprendžiau ką galvosiu gulėdamas savo duobėje užsikasęs: apie žmones, kvapus, vietas, kurių nepažinau. Jusdamas burnoje tik raudonumo turinčios žemės skonį bandysiu įsivaizduoti pačius įvairiausius žemės skonius, kurių neparagavau, apie saldžiausią gyvenimo bučinį, apie ugnies skonį. Juk yra šitokia galybė dar neparagautų dalykų, kurių skoniai priklausys tik nuo mano fantazijos…\ O ką bekalbėti apie garsus. Ausis bus užkimšęs tas pats raudonasis smėlis, o aš girdėsiu. Girdėsiu pačius nuostabiausius muzikos žanrus; tokius tų žanrų kūrinius, kad net visagalis Mocartas nustebtų iš susižavėjimo. Ta muzika būtų tokia nuostabi, kad jos neįmanoma apibūdinti jokiais žmonijai pažystamais terminais. Ją apibūdintų nebent spalvos. Ir ta muzika būtų kvepiančio žaibo spalvos… Galvodamas apie viską ką aš patirsiu ten, gulėdamas po žeme, noriu kuo greičiau ten atsidurti. Kadangi niekas manęs čia ir nelaiko, išskubėsiu, kai tik būsiu pakankamai tam pasiruošęs. Bet kol kas perskaitysiu dar neskaitytas knygas, peržiūrėsiu nuostabiausius japonų animacijos šedevrus, nukeliausiu tranzu į kitą šalį, įlipsiu į auštą, aukštą kalną, pasimylėsiu su gražia mergina ir būtinai aplankysiu jūrą, juk po žeme – to padaryti negalėsiu. Jūros kvapą parsivešiu čionais į savo kaimą ir užsikasinėdamas prikalsiu jį ant viršaus. Tas kvapas atstos pačias gražiausias pasaulio gėles, žavinčiomis savo išvaizda, bei formomis. Man jų nereikia, man tereikia jūros. Tos vienos vienintelės, su kuria susišneku Jūros kalba ir kuri visada manęs išklauso ir supranta… Jei tik ji galėtų, ji tikrai ateitų į mano laidotuves… # Mano Studijos Ir Profesine Karjera Publikuota: 2012-08-13 ![](https://github.com/reanim8ed/ReA-Wiki/blob/master/docs/.gitbook/assets/1_aud_3.jpg) Naršydamas po kompiuteryje saugomus failus, netikėtai atradau savo konspektą, kurį pasiruošiau dar studijuodamas Šiauliuose, kalbos kultūros paskaitai. Tema, kuria turėjau šnekėti – *Mano studijos ir profesinė karjera*. Dažniausiai ruošdamasis kalbėti nesiruošiu jokių konspektų, o tiesiog apgalvoju, ką reikėtų pasakyti, galvoje susidėlioju eiliškumą, kas po ko ir nuėjęs kalbėti tiesiog improvizuoju ir sekasi pusę velnio. Tą kartą kalba buvo labai svarbi. Ne tiek dėl dėstomos gan sudėtingos disciplinos, ne itin malonios publikos ar priekabios dėstytojos, kiek dėl savęs pačio, nes būtent tada galutinai ir neatšaukiamai buvo priimtas sprendimas mesti universitetą ir ši kalba buvo tarsi viso to užtvirtinimas, paviešinimas. Kitaip sakant, uždėjau štampą ant jau kurį laiką galvoje besisukusios minties. *Potraukį elektronikai turiu nuo mažų dienų. Dar būdamas mažas, mėgdavau ardyti įvairius smulkius elektroninius prietaisus, juos modifikuoti. Žinoma, po visų „modifikacijų“ dažniausiai prietaisas nustodavo veikęs, tačiau visas nagrinėjimo bei įvairių idėjų išbandymo procesas atnešdavo daugybę džiaugsmo. Tai paliko pėdsaką mano gyvenime, dėl to ko gero ir nusprendžiau pasirinkti būtent šias studijas.* *Skirtingai nei dauguma iš čia esančių, aš nesu iš Šiaulių krašto, mano gimtinė pajūris, Šilutės rajonas. Kaip nutiko, kad studijuoti pasirinkau būtent Šiaulius, juk artimiausias universitetas nuo mano namų yra Klaipėdoje? Tai lėmė kelios priežastys. Pirmiausia, buvau, o gal dar ir esu savęs iki galo neatradęs žmogus, baigdamas vidurinę mokyklą aš visiškai nežinojau, kokia kryptimi pasukti. Išsilaikiau brandos egzaminus iš savo mėgstamų disciplinų, o tada jau žiūrėjau, kokios studijų galimybės man atsiveria. Daugiausiai alternatyvų suteikė inžineriniai mokslai, tad nusprendžiau rinktis kurią nors iš jų. Kadangi neįsivaizdavau savęs dirbančio mechanikos ar statybų srityse, tai pasirinkau patraukliausiai atrodančias elektronikos studijas. Na, o Klaipėdos universitete tokios studijų programos nėra – ten daugiau orientuojamasi į socialinius mokslus bei menus, tad atvykau studijuoti į Šiaulius, kur prieš daugybę metų mokėsi bei susipažino mano tėvai.*\ *Tačiau bėgant metams ir vis labiau pasineriant į šios specialybės subtilybes tapo akivaizdu, kad savo ateities sieti su elektronika visai nesinori. Elektronika galbūt tebus vienas iš keleto mano hobių. Įsivaizduoju save grįžusį po dienos darbų besikuičiantį po asmeninius smulkius elektroninius galvosūkius, savo paties malonumui, tačiau ne dirbantį nuolatinį darbą, susijusį su šia specialybe.* *Šiuo metu akys labiausiai krypsta į finansų ar nuosavo verslo sferas, kurios su elektronika neturi nieko bendro. Mūsų šeima visada buvo daugiau ar mažiau susijusi su šiomis sritimis ir man dažnai tekdavo susidurti su įvairiomis su šia sfera susijusiomis problemomis. Anksčiau tiesiog nepastebėdavau, kokį mano susidomėjimą kelia šių problemų sprendimas. Tai tiesiog būdavo natūralus dalykas ir nė negalvojau, kad galėčiau gyvenime užsiimti su finansų valdymu susijusia veikla. Dirbant su pinigais, visada reikia šalto ir racionalaus mąstymo, nebijoti prisiimti atsakomybę bei kartais priimti skubius, tačiau užtikrintus sprendimus. Manau, kad visomis šiomis savybėmis aš pasižymiu ir kad mano profesinė karjera pasuks būtent tuo keliu.* *Pastaruoju metu galima pastebėti tendenciją, kad didelė dalis jaunimo įstoja bet kur ir stengiasi studijas pabaigti kuo greičiau, nesvarbu, ar jiems patinka tos krypties studijos ar ne. Tai vadinamasis mokslas dėl diplomo. Taip pat nemaža dalis ką tik baigusių vidurinę mokyklą abiturientų būna tokie pavargę nuo mokslų, kad nori pailsėti metus ar du. Per tą laiką jie pradeda dirbti ir pajutę pinigų „skonį“ grįžti prie mokslų nebesugeba. Visi esame jauni ir jei jaučiame, kad esame ne ten, kur turėtumėme būti, tai nėra nieko baisaus perstoti į patrauklesnes studijas. Sugaištas laikas nebus toks beprasmis, nes per tą laiką įgavome daug patirties, kuri galės dar ne kartą pagelbėti. O ir žymiai geriau sugaišti šiek tiek laiko beieškant savo gyvenimo kelio nei pasirinkti neteisingą ir kiekvieną dieną skųstis, kad dirbi nemėgstamą darbą.* *2010-05-26* P.S. tai ne viskas ką tada kalbėjau, galbūt formuluotės buvo kiek kitokios. Kaip bebūtų tai tik konspektas, padėjęs man nepaklysti tarp savų minčių. P.S.2. ne vienas žmogus išgirdęs apie mano situaciją, klausdavo ar nesigailiu? Ar nesigailiu taip ir nepabaigęs tai ką pradėjau ar nesigailiu iššvaistęs du savo gyvenimo metus veltui ir pan.\ Atsakau: tikrai ne. Greičiau jaučiuosi „sutaupęs“ du ar net daugiau savo gyvenimo metų. Iš vis manau, kad universiteto metimas buvo vienas geresnių mano priimtų sprendimų, dėlto, kad po to gyvenimas pasikeitė gan kardinaliai (į gerąją pusę). # Marble Hornets Siaubo Fenomenas Publikuota: 2010-11-20 ![](https://github.com/reanim8ed/ReA-Wiki/blob/master/docs/.gitbook/assets/eye_dee_by_the_mad_joker_thumb.jpg) Aš tikrai mėgstu siaubo filmus. Tačiau, kad ir kaip man patiktų kartas nuo karto paerzinti save su baimėm, mano išrankumas neleidžia priimti banalaus amerikietiško šlamšto, kurį peržiūrėjus nekyla ne tik, kad siaubo, bet iš vis alei jokių minčių. Taip pripažinsiu, kad man, kaip ir kitiem, *Paranormal Activity* buvo labai didelis atradimas, nes tai tikrai originali juosta, kurios pastatymas yra labai gerai apgalvotas ir nuostabiai atliktas ir tai sugebėjo pašiurpinti daugelį. Šiemet jau turime ir antrąją dalį, kurios dar neteko matyti, bet girdėjau visai gerus atsiliepimus ir kad pirmosios juostos vardo nesugadina, bei tikrai tinkamai atsako į kai kuriuos klausimus. Taipogi galėjome žavėtis *The Others*, *Silent Hill*, *The Ring*, *The Grunge* (originaliąja japonų kurta versija), bei žymiuoju Kubric’o *The Shining,* kurį laikau pačiu geriausiu siaubo filmu. Tai vieninteliai mano pažymėtini siaubo filmai, kurie galbūt smarkiai ir neišgąsdino, tačiau sukūrė labai tinkamą šiurpinančią atmosferą, kuri niekur nedingsta ir baigus žiūrėti filmą. Siaubo filmas toks ir turi būti, kuris gąsdina ne holivude madingais “bu!” netikėtai išlindus iš kampo ir po kurių baimė dingsta jau po pusės sekundės, o tave paveikia psichologiškai, su lėtu siužetu, paslaptimi, mistika, niūria, tikrai slegiančia nuotaika, bei šiurpiomis melodijomis, taip įsiskverbia tau iki pat kaulų smegenų, kad negalvoti apie tai tiesiog negali. Taigi, apie ką aš čia? O gi apie Lietuvoje labai mažai žinomą, tačiau nemažo interneto bendruomenės dėmesio susilaukusį projektą *Marble Hornets*. Tai tikras siaubo fenomenas įnešantis be galo daug naujo į siaubo žanro rėmus. Tikrai nesumeluosiu pasakydamas, kad tai geriausias dalykas, kurį radau internete, jei ne šį pusmetį, tai šiais metais! Kaip supratot siaubo žanrui aš esu reiklus ir faktas, kad mažo biudžeto, namudinis studentų projektėlis apie porą paranojiškų bičų, bei kaukėtą žmogų mane nejuokais išgąsdino, jums turėtų pasirodyti gana įdomus. ### Įspėjimas Silpnesnių nervų, ar jautresniems žmonėm šie filmukai nepatariami, tad siūlau likusio straipsnio net neskaityti. Na o jei įsivaizduojate esantis drąsuoliu, o vėliau negalėsit užmigti, atminkit – aš jus perspėjau. *Marble Hornets* atradau gana pavėlavęs: visas filmukų fenomenas prasidėjo daugiau nei prieš metus, tačiau kiek pagooglinęs supratau, kad Lietuvoje apie jį dar niekas nerašė. Taigi labai džiaugiuosi galėdamas apie šį fantastišką interneto reiškinį jums papasakoti pirmasis. ### Taigi, trumpai kas tas *Marble Hornets* ir kodėl jis vertas dėmesio? *Marble Hornets* kaip ir jūsų žinomasis *Paranormal Activity* yra mockumentary (netikri įvykiai dokumentuojami buitine kamera, taip sudarant tikros įvykių eigos jausmą) žanro filmas, suskirstytas į daug trumpų filmukų, talpinamų Youtube ir po truputis pasakojantis istoriją, kuri sukelia begalės klausimų ir šiurpina žmones. Viskas prasidėjo nuo to, kad 2009-aisiais [SomethingAwful Forums](http://forums.somethingawful.com/showthread.php?threadid=3150591\&userid=0\&perpage=40\&pagenumber=3) žmonės sukūrė urbanistinį mitą apie Slender Man (ale lieknas/laibas/nežymus žmogus). Tai paranormalių sugebėjimų turintis persekiotojas, kuris įgauna aukšto, ištysusio, ryškių veido bruožų neturinčio silueto formą ir pasinaudodamas tamsa terorizuoja (kai kuriais atvejais grobia ar net žudo) žmones. Nors visi žino, kad šis mitas neturi jokio pagrindo ir viskas yra tik vieningas pramalų žaidimas, tačiau bendruomenė labai užsikabino ant šios istorijos ir vis daugiau žmonių ėmė siūsti senas 80-90-ųjų nuotraukas, kuriuose ale užfiksuota minėtoji paslaptingoji būtybė. Tikslas buvo ne tik kurti netikras nuotraukas, o užpildyti jas su istorijomis, bei praplatinti internete, kad žmonės pamanytų, kad visa tai tikra. Dėl gana gausaus vaizdinių įrodymų kiekio, kurie atrodo išties autentiški, bei dėl istorijos susietos su tikrais įvykiais, riba tarp tikro ir netikro praktiškai sunyko ir nemažai žmonių ėmė tikėti tokios būtybės egzistavimu. ### Filmas. Marble Hornets Taigi, keli koledžo studentai ėmėsi šio kultinio mito ir padarė filmą, kuriame kaip tik ir pasirodo, bei du jaunuolius terorizuoja minėtasis Slender Man. Filmas susidaro iš atskirų fragmentų paimtų iš vaikino įtarinėjančio, kad jis persekiojamas kameros. Gal tai ir ne Holivudo blockbuster’is, viskas padaryta gan paprastai, megėjiškai, tačiau tai nesutrukdė tapti tikra Youtube sensacija, bei šiurpinti kiekvieną kas susiduria su šia istorija. Maždaug kartą per mėnesį į Youtube būdavo patalpinami nechronologiški juostų fragmentai, kuriuose filmo herojus Jay parodydavo ką įdomaus jam pavyko atrasti paranojiškojo jo draugo juostose. Taipogi paraleliai su Marble Hornets kanalu, atsirado kitas paslaptingas kanalas, kurį sukūrė vartotojas [totheark](http://marblehornets.wikidot.com/totheark). Filmukai veikia kaip atsakas į Jay’aus keliamus filmukus ir kuriuose rodomi labai keisti, labiau simboliniai vaizdai, adresuoti herojui, arba kviečiantys “atsibusti”, “būti namuose” ir pan. Taipogi kai kuriuose filmukuose pateikiami vaizdai ar garso takeliai, kurių trūksta originaliuosiuose įrašuose. Šie filmukai siejami su Slender Man’u ir teigiama, kad tai jis patalpina juos į youtube kviesdamas tikrąjį autorių sugrįžti. Ištisi forumai diskutuoja interpretuodami ką matė, o istorija susukta taip, kad interpretavimui, bei spekuliacijoms medžiagos yra tikrai daug. Kūrėjai taipogi sukūrė facebook, bei twitter paskyras, kur keliama labai paslaptinga su *Marble Hornets* istorija susieta informacija. Pvz nuotraukos su tam tikromis užuominomis, kurias publika tiesiog pamišėliškai mėgsta spręsti. Ko gero toks originalus ir pirmą kartą atliekamas žiūrovų integravimas į filmo įvykius, kurie rodos vyksta realiu laiku ir padarė šį projektą tokiu išskirtiniu ir populiariu. ### Filmo istorijos pristatymas (a.k.a. introduction’as): *Marble Hornets* tai filmo projektas, kurį parašė ir prodiusavo Alex Kralie 2006-aisiais metais. Po dviejų įtempto darbo mėnesių, šio filmo režisieriui ėmė reikštis stipri paranoja ir netikėtai filmavimo darbus atšaukė ir ėmė ruoštis išsikraustyti iš miestelio. Jo draugas, bei pagrindinis mūsų herojus Jay’us nesuprato kas vyksta ir bandė pasikalbėti su Alex’u, tačiau išgirdo pasiteisinimą apie netinkamas darbui sąlygas ir nieko daugiau nesužinojo. Jay’ui tai pasirodė tikrai keista, nes jo draugas gyveno toje pat vietoje nuo aštuonerių metų ir niekada jokių problemų, kaip ir neturėjo, tačiau dabar atrodo be galo išsigandęs ir pasimetęs ir nori viską kuo greičiau pamiršti, o tiek ilgai filmuotas kasetes planuoja sudeginti. Jay’us nesupranta tokio savo draugo elgesio ir manydamas, kad kasetės nėra tokios bevertės, kaip kad sako jo draugas, paprašo jas visas atiduoti jam. Po neilgų įkalbinėjimų Alex’as sutinka, tačiau iškelia vieną sąlygą, kad jis daugiau niekada nebeparneš jų jam ir jokiais būdais nekalbės apie tai, kas jose nufilmuota. Taipogi labai griežtai uždraudė šias kasetes rodyti bet kam kitam. Jay’us smagiai nusijuokė iš savo draugo klausdamas ar jis nufilmavo kažką panašaus, kaip filme *The Ring* (Skambutis) vaizduojama kasetė, kuri žudo žmones. Tačiau Alex’ui tai nepasirodė juokinga ir sukrovęs visą galybę kasečių į kelis šiukšlių maišus, įgrūdo jas savo draugui į rankas ir išvarė iš namų. Taigi, Jay’us gauna kasetes, o filmo režisierius Alex’as visiškai atsiriboja nuo visų, ką tik pažinojo ir tūno namuose su savo drauge į viešumą nebeišlysdamas. Grįžęs namo Jay’us būna per daug išsigandęs, bei susimastęs apie savo draugo keistą elgseną ir nukiša maišus su kasetėmis į kampą. Tik po kiek laiko prisiminęs apie gautąsias kasetes imasi jų peržiūros, bandydamas išsiaiškinti kodėl jo draugas tapo toks šaltas, išblyškęs, sulysęs ir paranojiškas ir pastebi, kad šiose juostose nufilmuoti tikrai keisti dalykėliai. Kadangi juostos neturi jokių žymenų, tai jas žiūri atsitiktine tvarka ir bando susidėlioti visą įvykių eigą. Atradęs įdomesnį, keistesnį intarpą jis iškerpa jį ir įdeda į Youtube kanalą. Tai vadinamieji “The Entries”, kuriais jis ir pasakoja visą draugo istoriją mums. ### **Siūloma žiūrėjimo tvarka.** Taigi, tie kurie susidomėjo šiuo reikalu ir planuoja imtis žiūrėti *Marble Hornets* klipukus, kurių yra išties nemažai, siūloma tai daryti tokiu eiliškumu (youtubėje žiūrėti būtų patogiau, bet kadangi reikia sekti dviejų vartotojų keliamus klipus, sekti eiliškumą pasidaro per sudėtinga): 1\. [Introduction](http://marblehornets.wikidot.com/introduction)\ 2\. [Entry 1](http://marblehornets.wikidot.com/entry-1)\ 3\. [Entry 2](http://marblehornets.wikidot.com/entry-2)\ 4\. [Entry 3](http://marblehornets.wikidot.com/entry-3)\ 5\. [Entry 4](http://marblehornets.wikidot.com/entry-4)\ 6\. [Entry 5](http://marblehornets.wikidot.com/entry-5)\ 7\. [Entry 6](http://marblehornets.wikidot.com/entry-6)\ 8\. [Entry 7](http://marblehornets.wikidot.com/entry-7)\ 9\. [Entry 8](http://marblehornets.wikidot.com/entry-8)\ 10\. [Entry 9](http://marblehornets.wikidot.com/entry-9)\ 11\. [Regards Video](http://marblehornets.wikidot.com/regards-video)\ 12\. [Entry 10](http://marblehornets.wikidot.com/entry-10)\ 13\. [Operator Video](http://marblehornets.wikidot.com/operator-video)\ 14\. [Entry 11](http://marblehornets.wikidot.com/entry-11)\ [Deluge Video](http://marblehornets.wikidot.com/deluge-video)\ 15\. [Entry 12](http://marblehornets.wikidot.com/entry-12)\ 16\. [Impurity Video](http://marblehornets.wikidot.com/impurity-video)\ 17\. [Entry 13](http://marblehornets.wikidot.com/entry-13)\ 18\. [Exit Video](http://marblehornets.wikidot.com/exit-video)\ 19\. [Entry 14](http://marblehornets.wikidot.com/entry-14)\ 20\. [Program Video](http://marblehornets.wikidot.com/program-video)\ 21\. [Entry 15](http://marblehornets.wikidot.com/entry-15)\ 22\. [Advocate Video](http://marblehornets.wikidot.com/advocate-video)\ 23\. [Entry 16](http://marblehornets.wikidot.com/entry-16)\ 24\. [Addition Video](http://marblehornets.wikidot.com/addition-video)\ 25\. [Entry 17](http://marblehornets.wikidot.com/entry-17)\ 26\. [Signal Video](http://marblehornets.wikidot.com/signal-video)\ 27\. [Entry 18](http://marblehornets.wikidot.com/entry-18)\ [Messages Video](http://marblehornets.wikidot.com/messages-video)\ 28\. [Entry 19](http://marblehornets.wikidot.com/entry-19)\ 29\. [Return Video](http://marblehornets.wikidot.com/return-video)\ 30\. [Entry 19.5](http://marblehornets.wikidot.com/entry-19-5)\ 31\. [Entry 20](http://marblehornets.wikidot.com/entry-20)\ 32\. [Version Video](http://marblehornets.wikidot.com/version-video)\ 33\. [Entry 21](http://marblehornets.wikidot.com/entry-21)\ 34\. [Entry 22](http://marblehornets.wikidot.com/entry-22)\ 35\. [Attention Video](http://marblehornets.wikidot.com/attention-video)\ 36\. [Admission Video](http://marblehornets.wikidot.com/admission-video)\ 37\. [Entry 23](http://marblehornets.wikidot.com/entry-23)\ 38\. [Warning Video](http://marblehornets.wikidot.com/warning-video)\ 39\. [Entry 24](http://marblehornets.wikidot.com/entry-24)\ 40\. [Entry ######](http://marblehornets.wikidot.com/entry)\ 41\. [Entry 25](http://marblehornets.wikidot.com/entry-25)\ 42\. [Entry 26](http://marblehornets.wikidot.com/entry-26) ### Conclusion’as: Nors esu tikrai racionalus žmogus, tačiau vakare, išjungus šviesas, bei žiūrint filmukus per ausines šiurpas ima kaip reikalas. Patariu jums visiems pažiūrėti tokiu pat būdu ir tada tikriausiais suprasite kuom aš taip susižavėjau :j Neabejotinai tai šių metų geriausias atradimas susijęs su siaubo tematika. Ekstremaliai rekomenduoju. Kad ir supranti, kad visa tai tik žaidimas, kad niekas nevyksta ištikrųjų, bet šio reikalo kūrėjai dirba genialiai. Padarymas yra labai, labai smulkmeniškas, o atsakymų išties mažai. Dėlto interpretavimų gali būti pačių įvairiausių ir dėlto šis darbas man šitaip stipriai ir patiko. Labiausiai mane įtraukusi istorija, su kokia teko susipažinti nuo atmenamų laikų. ### Internetiniai šaltiniai: [Youtube kanalas](http://www.youtube.com/user/MarbleHornets) [Enciklopedija](http://marblehornets.wikidot.com/) [Twitter paskyra](http://twitter.com/#!/marblehornets) [Facebook puslapis](http://www.facebook.com/pages/Marble-Hornets/142197209491) Bei [didžiausias diskusijų forumas](http://forums.unfiction.com/forums/index.php?f=248) # Maza Ispazintis Publikuota: 2011-09-01 ![](https://github.com/reanim8ed/ReA-Wiki/blob/master/docs/.gitbook/assets/tumblr_lqki6e9t161qgwopco1_500_large_thumb1.jpg) Visada norėjau papasakoti kažką tokio, ką vienais ar kitas sumetimais nepasakodavau. Kadangi dabar patapau daug mažiau besisaugantis žodžio, na ir kitą vertus, prieš nieką neriekia teisintis – griebiu šią galimybę už ragų ir papiktinsiu vieną, kitą skaitytoją. Kaip jau minėjau prieš tai buvusiame įraše: anksčiau visada buvau idealizuojantis santykius. Mano gadinimasis prasidėjo, kai draugavau su mergina, su kuria buvau jau pakankamai ilgą laiką ir elementariai negaudavau iš jos visko ko noriu (na ir žinoma visi pagalvojot apie tą patį, nors prasmių čia yra ir daugiau). Jei moteris negali suteikti vyrui visko, ko jis trokšta: ar tai būtų dėmesys, pagarba, rūpinimasis, išklausymas ar liestų tuos pačius fizinius dalykus, kaip kad tie patys papai ar oralinis, tai jis trūkumą bandys kompensuoti kažkur kitur. Taip nutiko ir man. Tikrai buvau ne iš tokių vaikinų, kuris galvotų apie cheatinimą. Jei turiu panelę – ji man yra viskas. Tačiau karstelėjęs gyvenimas privertė, tskant. Atsibodo laipiot sienom, ir rautis plaukus po kiekvieno susitikimo. Privalėjau išlieti susikaupusią jaunatvišką energiją, tiesiogine šių žodžių prasme. Įsivaizduokit, kad būnat su rodos jau subrendusia mergina ištisus mėnesius, o elementariai net nugaros palietimas jau skaitomas, kaip tabu, jau nekalbant apie kažko daugiau darymą. Ar gi tai normalu? Mums ką, 13-lika? Tokioje situacijoje vyriškiui į galvą automatiškai šauna logiškas kompromisas. Tik esmė ta, kad buvo galima drąsiai nutraukti tokius santykius su trūkumais ir ieškotis kitos panelės, ar gi mažą jų aplink? Na bet žinoma aš niekur nebėgau, nes ko gero labai bijojau likti vienišas. Ir tai buvo didelė klaida, nuo kurios visada viskas ir prasideda… Kol su savąją motera mes šnekučiuodavomės, vaikštinėdavom susikibę po miestą, eidavom į koncertus, aptarinėdavom gyvenimo aktualijas, beigi žiūrėdavom filmus, klausydavomės daug geros muzikos, ar tiesiog gulėdavom ir neveikdavom nieko, tai tuo tarpu su kita, praktiškai nepažįstama panele, su kuria pora dienų skype’inausi, išbandinėjom mano barako stalo tvirtumą, su dar kita gilinome savo anatomijos žinias, išminkydami kiekvieną kūno centimetrą. Trečioji panelė buvo žavingos, bei įvardinčiau, labai saldžios krūtinės savininkė ir nešiojo liemenėlę, kurios “aš tikrai neatseksiu” sėdint kavinėje, na o ketvirtoji yra nurijusi manęs daugiau, nei bet kas kitas.\ Prisiminimų su tom keturiom tikrai būta spalvingų. Ar tai aš keliaudavau į jų barako kambarius, ar tai jas parsivesdavau pas savęs, kai plotas būdavo laisvas nuo kambariokų (nors manęs tai niekada nestabdė), tačiau faktas, kad toks dvilypis gyvenimas tiesiog turėjo sulipdyti vienus pilnaverčius santykius. Su viena išsipasakodavau ir gulėdavau apsikabinęs, o su kitomis tenkinau kūniškus malonumus, kurių pirmoji atsisakė teikti. Gosh, aš net buvau užšokęs ant gražesnės, bei labiau subrendusios jos draugės! Visu tuom itin nesididžiuoju, nes visgi tai ne aš ir vien iš pagarbos moteriai taip neturėčiau elgtis. Galima būtų dabar mane tremti tiesiai pragarant ir teisti, kad tai buvo labai neteisinga ir taip gali elgtis tik niekšas, bet niekada nieko nesigailiu. Be to, patikėkit, ji tikrai nebuvo šventoji ir cheatinimų buvo tiek ir iš jos pusės, bet atleisdavau (kas į mane visiškai nepanašu) vien dėlto, kad žinojau, ką pats esu pridaręs, kol žavingosios rudosios akytės nematydavo. O kaip gi vyrukui galima gailėtis, kai į ragelį paskambinęs draugas klausinėja kaip tau sekasi, nori pašnekėti, o tu koši atsakymus sukandęs dantis ir stengiesi kuo greičiau užbaigti pokalbį, nes žinai, kad netyčia gali išleisti garsų, kurių jam nederėtų išgirsti (pošla šypsena). Arba pvz gauni sms’ą: “Ar šiandien susitiksim?” “–Ne, turiu daug…” (mintyse pagalvoji: pussy eating), jai parašai: “namų darbų”. O ir reikia pripažinti, jei mane, tokį skaistų šventuolį ir santykių idealistą, privertė šitaip atitrūkti nuo grandinės, tai mūsų santykiai buvo mažų mažiausiai nenormalūs :D Taaaip, buvom itin tipinė, visiškai skirtingų, nesuderinamų žmonių pora, kuri kiekvieną dieną riedavosi ir ko ne akis vienas kitam drąskydavo, tačiau nesiskiriantys nors tu ką. Lyg surišti viena virve. Aš buvau tikras pragaras jai, ji tiesiog siutindavo mane dėl savo nesibaigiančių priekaištų. Taip ir tampėm tą pastipusį, bei smarkiai pasmirdusį kačiuką, kurį vadinom mūsų santykiais. Ir, nors kartais mano liežuvis tą pačią dieną sugebėdavo patikrinti vienos panelės drėgmę, o vakare įlysdavo į “legaliosios” burną (ech, kaip jin nepakartojamai būčiuodavosi…), tačiau skirtingai, nei kažkas tikriausiai jau spėjo pagalvoti, man nebuvo nusispjaut ant jos. Nuoširdžiai stengdavausi pakeisti tas savybes, kurios jai nepatinka (deja jų buvo per daug), stengdavausi nustebinti, sugalvoti kažką mielo ir būdavo tikrai be galo skaudu, kai kalbėdavom tarsi visiškai skirtingom kalbom, susiginčydavom ar susipykdavom. Grįždavau po tokių susitikimų su ja ir daužydavau kumščiais sienas. Porą kartų, mano kraujas virė, kai atsidūrėm toje pačioje patalpoje, kaip ir jos buvusi (esama?) simpatija, prie kurios mano merginos elgesys kardinaliai pasikeisdavo, ji tarsi atsigaudavo ir akys imdavo blizgėti. Velnioniškai pavydėjau, o pavydas dar dvigubėdavo, kai tik prigaudavau jos žvilgsnį į jį ir tikrai nežinau, kas tada sugebėjo mane sulaikyti nuo to bičo užsipuolimo. Buvau daugiau, nei tikras, kad taip ir įvyks, tačiau ko gero pro visą tą gaivališką jėgą bent akimirkai prasiskverbė protas, kuris žinojo, jog tas bičas čia mažai kuom kaltas, nebent tik tuom, kad yra perdėtai charizmatiškas ir net nesistengdamas traukia paneles prie savęs. O visa ta patirtis suveikė man kaip raktas, kurio dėka pasikeitė mano požiūris į santykius, laimę, bendravimą, artumą bei seksą. Tapau daug įžūlesnis, naglesnis, savanaudiškesnis, o daugiau, nei kad derėtų, siekimas, ėmė duoti apčiuopiamus rezultatus, kurie anksčiau rodėsi nepasiekiami. Simboliška – šiandien rugsėjo 1-a. Lygiai prieš du metus mes su jąja susipažinom. Du metai ir aš absoliučiai kitas žmogus, nei buvau tada. Ji buvo naivuolė. Aš lygiai toks pat. Kokia ji dabar – nežinau, man neįdomu, bet žinau, kad aš tikrai ne tas, kas buvau. Karkasas lyg ir tas, įpakavimas irgi, bet viskas apsukta 360 laipsnių kampu. Ir tuom niekada taip nesidžiaugiau, kaip dabar. Dabar kiekvieną dieną galiu išbandyti naują amplua, pamatyti, kuris man tinka labiausiai ir rinktis. Vieną dieną džentelmenas, kitą kuklutis drovuolis, o trečią – imantis tai ko nori ir neklausiantis. Geriausia tai, kad dabar nebereikia plėšytis į kelias dalis ir būti dviveidžiu, dabar visko ko reikia galiu tikėtis tik iš vienos vienintelės panelės. Artimiausiu laiku nežadu kartot ankstesnio savo elgesio. Pasakotu atveju, mano pasąmonė varė kuo toliau nuo tos merginos, tad net nesuabejojau savo atliekamų veiksmų moraline puse. P.s. o kalbėti 100% atvirai yra taip pasiuteliškai gera : # Mens Rea Publikuota: 2012-10-09 ![](https://github.com/reanim8ed/ReA-Wiki/blob/master/docs/.gitbook/assets/56583503_640-560x312.jpg) Šį vakarą socialiniuose tinklapiuose pakeičiau savo tapatybę ir pasislepiau po *Mens Rea* pseudonimu. Kas gi tai? Fundamentalus principas naudojamas kriminalinėje teisėje atsakomybės įrodymui. Dažnai išreiškiamas fraze: *actus non facit reum nisi mens sit rea* (išvertus iš lotynų: the act does not make a person guilty unless the mind is also guilty). Pažodinis *Mens Rea* vertimas – *guilty mind* (kaltas, nuodėmingas protas). Remiantis šiuo principu nusikaltimas susideda iš dviejų dedamųjų: mentalinės bei fizinės. Vien fizinio nusikaltimo neužtenka atsakomybės priskyrimui (žinoma būna išimčių), pavyzdžiui, jei jis įvykdytas apie tai negalvojant, netyčia. Tarkime nelaimingas atsitikimas, kurio metu dėl kito kaltės žūsta vienas ar daugiau žmonių (pvz autoavarija). Žinoma, toks įvykis neatleidžia nuo atsakomybės, tačiau reikia pripažinti, kad žmogų, kuris neturėjo intencijų atlikti nusikaltimą, reikia bausti švelniau, nei žmogų, kuris atliko nusikaltimą, puikiai žinojęs apie to pasekmes. Nužudymas, bei žmogžudystė skiriasi ir *Mens Rea* ir yra tas skirtumas tarp jų. Nusikaltimas pirmiausia įvyksta galvoje. Taigi, kad įrodyti, kad žmogus kaltas, reikia išsiaiškinti ar jis iš tikro atliko nusikaltimą (dar vienas lotyniškas terminas *Actus Reus*) ir ar jis norėjo atlikti nusikaltimą, t.y. žinojo, kad jo veiksmai yra kriminaliniai, galvojo apie tai, planavo (terminas *Mens Rea*), kitaip tariant žmogus perėjo į guilty state of mind. Kiek skeptiškai žiūriu į aplaidžiai žmonių vertinamą privatumą internete (geras [pavyzdys kodėl](http://goo.gl/0SQchE)). Kam iš tiesų reikia žinoti koks persona slepiasi po slapyvardžiu *Re’Animated* ar po šiuo naujuoju *Mens Rea* – tie žino (smagu, kad šie abu mano slapyvardžiai tarpusavyje susisieja). Kitiems – tai tiesiog amplua, pagal kurį galiu būti atpažįstamas skirtingose interneto vietose. # Miestelio Persekiojimai Publikuota: 2010-03-20 ![](https://github.com/reanim8ed/ReA-Wiki/blob/master/docs/.gitbook/assets/dsc05802.jpg) Gyvenu svetimame ir tolimame mieste – Šiauliuose. Bet gyvenant čia galima pasijausti, kad namai visai netoli. Kodėl? Nes eini vieną dieną per miestą, žiū – Kintų duonos autobusiukas. Smagiai nusišypsai ir eini toliau. Kitą dieną eini į parduotuvę – žiū Kintų žuvis. Vėl eilinį kartą nusišypsai. Bet kai eini prekybos centre ir randi kavą, ant kurios etiketę pats užklijavai vasarą, tai jau paima juokas. Kintai mane persekioja… # Moterys Su Kuriomis Draudziama Susitikineti Publikuota: 2010-05-14 ![](https://github.com/reanim8ed/ReA-Wiki/blob/master/docs/.gitbook/assets/couple_by_radicalway.jpg) Niekada ir neslėpiau, kad esu pavydus. Anksčiau manydavau, kad esu žiauriai pavydus, ypač, kai kalba pasisuka apie jausmus, simpatijas ir pan., bet tada gyvenime sutikau ne vieną žmogų, kuris parodė, kas yra perdėtas pavydas. Supratau, kad mano pavydas yra normalaus dydžio ir telpa proto ribose. Šiandien internete radau tokį straipsnį, ale “Moterys, su kuriomis draudžiama susitikinėti”. Norėčiau pacituoti kelias labiausiai man aktualias vieteles: *“Kai kurias moteris reikia ignoruoti, kad ir kokios patrauklios jos bebūtų. Nepasiduokite pagundai ir laikykitės atokiau nuo šių moterų:”* ***Buvusi mergina***\ *\*\*\*\*Buvusi mergina yra moteris, su kuria niekada negalima susitikinėti. Ir visgi buvusi mergina vis labiau vilioja, kai kankina vienatvė. Po keleto viengungiško gyvenimo metų vos trijų patiekalų, kuriuos mokate gaminti, valgymas būna tiek įgrisęs, kad jums suvilioti pakaktų vien minties, jog vieną vakarą galėtumėte valgyti viščiuką su parmezano padažu, o kitą vakarą – vištieną su marsala.*\ *Vienatvė privers jus pamiršti priežastis, dėl kurių išsiskyrėte pirmą kartą, bet atnaujinus santykius netrukus jos iškils į paviršių.* *…* ***Buvusi draugo mergina***\ *\*\*\*\*Stebėjote savo draugo ir jo panelės skyrybas, ir jūsų mintys netyčia nukeliavo į tokią vietą, kurios geriau neliesti. Visai tikėtina, kad tuo metu, kai ji vis dar draugavo su jūsų draugu, jau įsivaizdavote kaip jums su ja sektųsi, o išsiskyrimas tik pakurstė jūsų susidomėjimą. Bet neskubėkite.*\ *Tai moteris, su kuria niekada negalima susitikinėti. Jei vertinate savo draugystę, venkite jos bet kokia kaina. Vyrai linkę pamiršti draugystės su draugo buvusiąja pasekmes. Draugų rate pasklis kalbos apie tai, koks blogas esate draugas, jūsų reputacija bus sugadinta.*\ *Nesvarbu, kaip seniai jie išsiskyrė, ar jie dar draugai, ar ne, ar jūsų draugas iškeitė ją į naują panelę – bet kuriuo atveju atsakymas yra NE. Nebent, žinoma, jums patinka, kai jums įkrečia į kailį arba išsižada n metų trukusios draugystės.* # Nauja Aistra Fed 3 Publikuota: 2010-12-25 ![](https://github.com/reanim8ed/ReA-Wiki/blob/master/docs/.gitbook/assets/fed3-2_thumb.png) Vaikystėje visi pridarome kvailysčių. Ir jei vienais atvejais užaugę iš to smagiai pasijuokiame, tai kitais atvejais galime savęs labai nemėgti už tokį kvailumą. Vienas mano draugas puikiai tai žino ir dažnai kartoja :j Taigi, susiradau aš sau naują aistrą. Negaliu tiksliai įvardinti kas kiek laiko mano dėmesį sukausto naujas pomėgis, bet kad bent kas pusę metų atsiranda kažkas, kas mane begalo traukia ir kam skiriu išties daug laiko – tai čia faktas. Turiu pomėgį domėtis įvairiais populiarumu nepasižyminčiais užsiėmimais. Domiuosi ne dėlto, kad jie nepopuliarūs, o tiesiog apie populiarius dalykus ir taip žinai gana nemažai, beto nežinomi dalykai turi savo šarmo. Mėgstu plėsti savo požiūrį į visas puses. Viena iš mano aistrų pakraipų – senoviniai laikai. Vis labiau gailiuosi, kad negyvenau 70-aisiai, vis daugiau klausausi tų ir senesnių laikų muzikos, ateityje turiu planų įsigyti plokštelių grotuvą ir imti kaupti savo plokštelių kolekciją. Na o viena iš naujausių aistrų, užgimusi vos prieš kelias dienas – analoginė fotografija. Begalo bekrašto noriu turėti savo seną, tarybinį fotiką, su kuriuo galėčiau daryti, bei laukti nuotraukų, kurios galbūt ir nepasižymi tokia kokybe ar spalvų sodrumu, kaip skaitmena, tačiau išlaiko daug stipresnį natūralumo, bei šiltumo jausmą. Tai neapsakoma. Tai visai kitoks pojūtis… ![](https://github.com/reanim8ed/ReA-Wiki/blob/master/docs/.gitbook/assets/fed3_thumb.png) Vos tik pradėjau dairytis po šios temos įvairiausius užkabarius, kaip užtikau FED – rusišką fotoaparatą, žymiosios Leica tarybinę kopiją. Iškart dėmesį patraukė būtent 3-čiukas. Vos pamačiau iškart prisiminiau, kad tokį turėdavau namuose ir jį įsimylėjau. Va, čia tai daiktas, kurį norėčiau turėt. Kurį mylėčiau ir prižiūrėčiau ir kaip būtų smagu su juo papleškinti ir kaip jis gražiai žiūrėtųsi ant mano palangės. Ir kaip aš savęs nekenčiu už tai, kad būdamas vaikas daug žaisdavau su šiuo fotoaparatu, pakol vieną dieną sugalvojau, kad noriu išsilupti padidinamuosius stiklus iš objektyvo. Na ir sudaužiau… Iš mano užgaidos buvo nusuktas objektyvas, bei mėtomas, daužomas pakol sudužo stikliukai ir teko smarkiai nusivilti. Negavau savo stikliukų, o ir fotoaparatas jau visai ne be toks be objektyvo…\ Eh, turėjau tokį daiktą ir sugadinau! Niekšas! Taigi, dabar per savo durną galvą šį fotoaparatą teks pirkti. Čia mano tikslas, užduotis ir pakol neįvykdysiu – nenurimsiu. Kai tik turėsiu pirmąsias nuotraukas darytas su naujuoju fotoaparatu – būtinai pasidalinsiu ir su jumis :j Kad ir kiek tai užtruktų… #### Nuotraukų darytų su FED-3 pavyzdžiai: ![](https://github.com/reanim8ed/ReA-Wiki/blob/master/docs/.gitbook/assets/4328670582_16d74cb342_z.jpg) ![](https://github.com/reanim8ed/ReA-Wiki/blob/master/docs/.gitbook/assets/s.png) ![](https://github.com/reanim8ed/ReA-Wiki/blob/master/docs/.gitbook/assets/4933680383_d51d7347cf_b.jpg) ![](https://github.com/reanim8ed/ReA-Wiki/blob/master/docs/.gitbook/assets/3597422162_d76fea4e56_z.jpg) # Nesusitikinek Su Mergina Kuri Keliauja Publikuota: 2016-07-23 ![](https://github.com/reanim8ed/ReA-Wiki/blob/master/docs/.gitbook/assets/little-sheep-1.jpg) Ji yra viena iš tų, kurių plaukai susivėlę ir nublukinti saulės. Jos oda toli gražu nebe tokia šviesi ir švelni kaip kad būdavo seniau. Ji paragavo gyvenimo ir šis pažymėjo ją ryškiomis saulės nudegimo žymėmis, smulkiomis žaizdelėmis, nubrozdinimais ar įkandimais. Bet už kiekvieną savo odos trūkumą ji galėtų papasakoti po įdomią istoriją. Nesusitikinėk su mergina, kuri daug keliauja – ją sunku patenkinti. Įprastinis pasimatymas mieste – vakarienė restorane ir filmas kino salėje – siurbtų jos energiją, kantrybę ir gyvenimą. Jos siela siekia naujų potyrių, atradimų bei nuotykių. Jos visiškai nesužavėtų tavo naujutėlaitis automobilis, prabangus laikrodis ar paaukštinimas darbe. Ji verčiau užkoptų į uolą ar iššoktų iš lėktuvo, nei klausytųsi tavo pagyrų. Galbūt, ji ir turi savų trūkumų, tačiau ji toli gražu ne iš tų merginų, kurių svarbiausi dienos siekiai – pasidaryti manikiūrą, apsilankyti soliariume ar naršyti „Facebook’e“. Nesusitikinėk su mergina, kuri keliauja, nes ji įtikinės tave nusipirkti lėktuvo bilietus kiekvieną kartą, kai tik ras viliojantį oro linijų pasiūlymą. Ji niekada neis į prabangius restoranus, klubus ir tikrai niekada nemokės 100 € už „Avicii“ koncertą, nes ji žino, kad vienas toks savaitgalis gali prilygti išvykai į kitą šalį. Gan tikėtina, kad ji nesugebės dirbti pastovaus darbo. Arba bent jau svajos apie tai, kaip meta savo dabartinį. Ji neketina sunkiai dirbti, nes, kaip sakoma, jei nedirbi tam, kad įgyvendintum savo svajones, dirbi kažkam kitam, jog šie įgyvendintų savąsias. Ji yra freelancer’ė. Dirba pati sau – dizaino, rašymo, fotografijos ar kitose srityse, kuriose reikia kūrybos ir vaizduotės. Negaišink savo ir jos laiko nuobodžiais pasakojimais iš nuobodaus darbo. Nesusitikinėk su mergina, kuri keliauja. Ji gali būti iššvaisčiusi aukštojoje įgytas žinias, kardinaliai pakeitusi darbo sritį ir sudeginusi bet kokias karjeros galimybes. Tikėtina, kad ji dirbs nardymo instruktore ar jogos mokytoja. Ji nėra tikra, kada gaus savo kitą algą, tačiau ji nedirba it robotas nuo ryto iki vakaro. Ji ima iš gyvenimo viską, ką šis sugeba pasiūlyti, ir provokuoja tave daryti tą patį. Keliaujanti mergina pasirinkusi neužtikrintą gyvenimo būdą. Ji neturi plano ar nuolatinio adreso. Ji plaukia pasroviui ir seka paskui savo širdį, šoka pagal savo pačios melodiją. Ji nežiūri į laikrodį – jos dienas kontroliuoja saulė ir mėnulis. Kai jūra šaukia, jos gyvenimas sustoja ir ši bent akimirkai užmiršta apie visa kita. Ji tiesmukiškai kalba tik tai, ką galvoja. Ji nesistengs padaryti įspūdžio tavo tėvams ar draugams. Nors moka elgtis santūriai, tačiau tikrai nenutylės, jei kalba pasisuks apie pasaulines problemas, užsienio politiką ar socialinę atsakomybę. Merginai, kuri daug keliauja, tu nesi reikalingas. Ji moka pati pasistatyti palapinę ar įsukti medvaržtį. Ji puikiai gamina pati ir jai visiškai nereikia, jog mokėtum už jos maistą. Ji per daug nepriklausoma – net jei atsisakysi keliauti kartu su ja, jos tai tikrai nesustabdys. Pasiekusi savo kelionės tikslą, ji net gali pamiršti tau parašyti. Ji per daug užsiėmusi gyvendama dabartimi, pažindama aplinkinį pasaulį, save ir kitus. Jai patinka ilgi pokalbiai su nepažįstamaisiais ir ji sutiks daugybę, labai skirtingų, tačiau įdomių žmonių iš viso pasaulio, su kuriais sies tokios pačios aistros ir svajonės. Vos per porą valandų ji gali užmegzti gan svarbias draugystes, jai reiškiančias daugiau nei mintys apie tave. Taigi niekada nesusitikinėk su mergina, kuri keliauja, nebent tu gali išlaikyti jos tempą. Ir jei netyčia įsimylėjai tokią merginą – nedrįsk jos užlaikyti, reikalauti jos skirti laiko tau. Paleisk ją, nes ji yra kaip laisvas paukštis – bandant ją suvaržyti, įtalpinti į savo gyvenimą, jai vis labiau ims trūkti oro. Jos siela ir mintys privalo būti laisvi. Kiekviena aplankyta vieta jai primena apie jos keliones ir apie tai, kad jai reikia vėl išvykti. Tokios svajonės niekada ir nesibaigs, iki kol vieną dieną spontaniškai taip ir pasielgs, palikdama tik pėdsakus tavo širdyje. {% embed url="" %} # Noblesse Oblige Publikuota: 2012-11-21 ![](https://github.com/reanim8ed/ReA-Wiki/blob/master/docs/.gitbook/assets/easteden-556x560.jpg) Dar visai nesenai jus pažindinau su terminu *Mens Rea*, o šiandien noriu pasidalinti dar viena įdomia fraze, turinčią mintį. Užtikau ją žiūrėdamas anime (jei kam įdomu – tai aukštą produkcijos lygį, bei nuostabiai gražų opening’ą ir endingą turintis 2009-tųjų [*Eden Of The East*](http://myanimelist.net/anime/5630/Higashi_no_Eden)). Ir nors pats anime sukėlęs didelius lūkesčius, pabaigoje susilpnėja ir nevisus juos pateisina, tačiau naujas, dar negirdėtas terminas po šio darbo tikrai įsirėžė atmintin. Tas terminas – *oblesse oblige*. Tai sena prancūzų frazė, kurios pažodinis vertimas būtų „nobility obliges“, kitaip tariant „padėtis įpareigoja“. Akademinis prancūzų kalbos žodynas šį terminą apibrėžia taip: tas kuris turi aukštą poziciją turi ir elgtis taip, kad pateisintų su ta pozicija įgaunamą reputaciją. Taigi šis terminas iš esmės reiškia, kad kartu su turtu, galia, šlove ir prestižu, atkeliauja ir būtinosios atsakomybės, kurių nevalia užmiršti. Įtakingas žmogus tampa atsakingas už jam pavaldžius, už jį supančius, už silpnesnius ar tiesiog už mažiau sėkmingus žmones. Jis turi rūpintis jų gerove, kad jiems nenutiktų kažkas blogo, bei būti geros elgsenos pavyzdžiu jiems. Dažnai tai reiškia, kad toks žmogus netgi prisiima kaltę savo vardu, tik todėl, kad su pasekmėmis jo padėties žmogui susidoroti gali būti lengviau. Žinoma, tikrai ne visada norisi būti tuo žmogumi į kurį, kad ir ne tiesiogiai, bet nukreipiamos akys, bei keliami lūkesčiai, kuriuos kartais pateisini būna išties sunku, tačiau būtent šiai ne visada maloniai socialiniai situacijai ir gimė šis prancūzų išsireiškimas. Kaip bebūtų, ne visada turime pasirinkimą… Kuo aukštesnę poziciją žmogus užima, tuo daugiau atsakomybių, tuo daugiau priklausomų nuo jo žmonių jį prislegia. Tad nenuostabu, kad tokiam žmogui nepridera elgtis neapgalvotai, neatsakingai ar krėsti k0kias šunybes. Įsivaizduokit šalies prezidentą, kuris pasirodytų girtas, viešai išsijuoktų ar įžeistų kitos šalies prezidentą ar visai spjautų ant savo šalies žmonių. Tai nepriimtina, netoleruotina ir sukeltų begales etninių diskusijų.\ Taigi, užimama padėtis įpareigoja. # Nusisauti Su Duru Rankena Greiciau Pulbikuota: 2009-08-13 Šiandien sumąsčiau nusišauti. Pasikviečiau liudininkų ir neužilgo visi susirinkę – keliavom į tą vietą, kurioje švinas tūrėjo perskrosti mano smegeninę. Bet, kaip tyčią – ėmė ir užstrigo šovinys vamzdyje. Traukėm su pagaliukais, traukėm su viela, bet nieko pasiekti nepavyko. Po truputis ėmėm ardyt šautuvą. Kuo labiau jis iro, tuo jo konstrukcija darėsi aiškesnė ir štai galų gale supratom, kad vamzdis irgi nusisuka. Nusukom jį ir beliko vienas vienintelis dalykas – išvalyti jį. O tai padaryti ne taip lengva, kaip gali pasirodyti, gi vamzdyje tuo metu liko užstrigę šeši šovinukai (tiek kartų apimtas nevilties bandžiau nusišauti ir tiek kartų nei vienas neiššovė). Krapštėm su pačiom įvairiausiom vielos, kol galų gale atradau to šautuvo dėžę ir ten įpakuotą ilgą geležinį strypą būtent ir pritaikytą valyti tam vamzdžiui. Bet problema – net su tuo strypu išstumti užstrigusiųjų nėjo, juos sugrūdom taip, kad įstrigę per vamzdžio centrą jie nei pirmyn, nei atgal pajudėti nebegalėjo. Pradėjom tuo strypu ilgai ir nuobodžiai krapštyti po truputi nugramdydami švino drožles nuo šovinių. Taip po geros valandėlės “prasigręžėm”. Surankliojom šautuvą, o visas šis absurdiškas nutikimas ir dar kartą parodė, kad likimas man nusišypso tik “pačiomis pačiausiomis” akimirkomis. # Ode To The Nice Guys Publikuota: 2012-06-14 ![](https://github.com/reanim8ed/ReA-Wiki/blob/master/docs/.gitbook/assets/gentleman_caller_by_burlapzack-520x407.jpg) This is a tribute to the nice guys. The nice guys that finish last, that never become more than friends, that endure hours of whining and bitching about what assholes guys are, while disproving the very point. This is dedicated to those guys who always provide a shoulder to lean on but restrain themselves to tentative hugs, those guys who hold open doors and give reassuring pats on the back and sit patiently outside the changing room at department stores. This is in honor of the guys that obligingly reiterate how cute/beautiful/smart/funny/sexy their female friends are at the appropriate moment, because they know most girls need that litany of support. This is in honor of the guys with open minds, with laid-back attitudes, with honest concern. This is in honor of the guys who respect a girl’s every facet, from her privacy to her theology to her clothing style. This is for the guys who escort their drunk, bewildered female friends back from parties and never take advantage once they’re at her door, for the guys who accompany girls to bars as buffers against the rest of the creepy male population, for the guys who know a girl is fishing for compliments but give them out anyway, for the guys who always play by the rules in a game where the rules favor cheaters, for the guys who are accredited as boyfriend material but somehow don’t end up being boyfriends, for all the nice guys who are overlooked, underestimated, and unappreciated, for all the nice guys who are manipulated, misled, and unjustly abandoned, this is for you. This is for that time she left 40 urgent messages on your cell phone, and when you called her back, she spent three hours painstakingly dissecting two sentences her boyfriend said to her over dinner. And even though you thought her boyfriend was a chump and a jerk, you assured her that it was all ok and she shouldn’t worry about it. This is for that time she interrupted the best killing spree you’d ever orchestrated in GTA3 to rant about a rumor that romantically linked her and the guy she thinks is the most repulsive person in the world. And even though you thought it was immature and you had nothing against the guy, you paused the game for two hours and helped her concoct a counter-rumor to spread around the floor. This is also for that time she didn’t have a date, so after numerous vows that there was nothing “serious” between the two of you, she dragged you to a party where you knew nobody, the beer was awful, and she flirted shamelessly with you, justifying each fit of reckless teasing by announcing to everyone: “oh, but we’re just friends!” And even though you were invited purely as a symbolic warm body for her ego, you went anyways. Because you’re nice like that. The nice guys don’t often get credit where credit is due. And perhaps more disturbing, the nice guys don’t seem to get laid as often as they should. And I wish I could logically explain this trend, but I can’t. From what I have observed on campus and what I have learned from talking to friends at other schools and in the workplace, the only conclusion I can form is that many girls are just illogical, manipulative bitches. Many of them claim they just want to date a nice guy, but when presented with such a specimen, they say irrational, confusing things such as “oh, he’s too nice to date” or “he would be a good boyfriend but he’s not for me” or “he already puts up with so much from me, I couldn’t possibly ask him out!” or the most frustrating of all: “no, it would ruin our friendship.” Yet, they continue to lament the lack of datable men in the world, and they expect their too-nice-to-date male friends to sympathize and apologize for the men that are jerks. Sorry, guys, girls like that are beyond my ability to fathom. I can’t figure out why the connection breaks down between what they say (*I want a nice guy!*) and what they do (*I’m going to sleep with this complete ass now!*). But one thing I can do, is say that the nice-guy-finishes-last phenomenon doesn’t last forever. There are definitely many girls who grow out of that train of thought and realize they should be dating the nice guys, not taking them for granted. The tricky part is finding those girls, and even trickier, finding the ones that are single. So, until those girls are found, I propose a toast to all the nice guys. You know who you are, and I know you’re sick of hearing yourself described as ubiquitously nice. But the truth of the matter is, the world needs your patience in the department store, your holding open of doors, your party escorting services, your propensity to be a sucker for a pretty smile. For all the crazy, inane, absurd things you tolerate, for all the situations where you are the faceless, nameless hero, my accolades, my acknowledgement, and my gratitude go out to you. You do have credibility in this society, and your well deserved vindication is coming. # Pakeisti Pasauli Taip Jog Tai Kazka Reikstu Publikuota: 2016-01-16 ![](https://github.com/reanim8ed/ReA-Wiki/blob/master/docs/.gitbook/assets/download.jpg) „Vieną kartą mano tėvas pasiėmė mane iš mokyklos, mes išėjom iš pamokų ir nuėjome prie paplūdimio. Į vandenį lysti buvo per šalta, todėl tiesiog sėdėjome ant kilimėlio ir valgėme picą. Kai grįžau namo, mano batai buvo pilni smėlio, aš juos nusimoviau ir numečiau ant žemės. Aš nesupratau. Man buvo šešeri. Mano mama mane apšaukė dėl netvarkos, o jis nepyko. Jis sakė, kad milijardus metų pasaulio žemės ir vandenynai judėjo kol atnešė smėlį į paplūdimį. Tada aš jį pasiėmiau. Kiekvieną dieną jis sakydavo „Mes keičiame pasaulį“ – tai buvo graži mintis iki tol, kol pagalvojau, kiek man gyvenimų reiktų nešioti smėlį savo batuose, kad išneščiau visą paplūdimį ir kažką pakeisčiau pasaulyje. Kiekvieną dieną mes keičiame pasaulį, bet pakeisti pasaulį taip, jog tai kažką reikštų – tai užtrunka daugiau laiko, nei mes turime. Tai niekada nenutinka iš karto. Viskas vyksta lėtai, metodiškai, varginančiai. Nekiekvienas iš mūsų turi tokią jėgą.“ Mr. Robot – serialas, iš pirmos pažiūros apie IT bei revoliucijas, tačiau iš tikrųjų apie žmones ir psichologiją. Turi ryškius savo trūkumus, tačiau užburia ir periodiškai pateikia velniškai geras mintis, pasvarstymus. Pvz.: *The world is a dangerous place not because of those who do evil, but because of those who look on and do nothing.* Galbūt būtent dėlto šių metų Golden Globes apdovanojimuose pelnė „Geriausio metų serialo“ titulą. {% embed url="" %} # Pavydas Publikuota: 2010-03-08 ![](https://github.com/reanim8ed/ReA-Wiki/blob/master/docs/.gitbook/assets/thejealous_by_kylamay.jpg) Puiki tema pirmadienio vakarui! Šiuo atveju net nereikia klausti jūsų ar esate pavyduliavę. Žinoma esate! Pavydi visi ^^\ O vat ar esate labai pavydus? Ar mokate kovoti su šiuo jausmu? Pradėkim viską nuo pradžių. Taigi, kas gi tas pavydas? > **Pavydas** – troškimas materialinių objektų, žmonių, galios, pasiekimų ar pan., kuriuos turi kažkas kitas. Pavydą paprastai lydi, neapykanta (neapkenčiamas žmogus, turintis pavydo objektą), pyktis, desperacija, polinkis nusikalsti (kai siekiama gauti pavydo objektą arba bent pakenkti jo turėtojui). Pavydas siejasi su nevisavertiškumo kompleksu, kadangi pavyduolis save nuvertina lygindamas su pavydo objekto turėtoju. > > Pavydui artimas **pavyduliavimas** – pykčio išraiška, grindžiama netekties baime, kai pavydima savo mylimo žmogaus, baiminamasi netekti jo meilės, trečiojo asmens naudai. – teigia Wikipedia Pavydas dažnai traktuojamas, kaip nesubrendusių, nekontroliuojančių savęs žmonių jausmas, kuris sukelia daug streso, nervų, bei kenkia sveikatai. Tačiau, kaip bebūtų – tai labai natūralus jausmas ir nemanau, kad jo reikėtų gėdytis. Svarbiausia mokėti suvaldyti šį pykčio, nepasitikėjimo savimi, ar kitais žmonėmis, derinį. Žmonės tokie jau yra, kad santykiuose pavydo išvengti praktiškai neįmanoma. Taip, vieni žmonės gali pavydėti tyliai ir to net neparodyti aplinkiniams, o kiti iššauks viską garsiai ir be jokių skrupulų, nes kaip bebūtų, tai yra vienas iš nemaloniausių jausmų, kuris užvaldo žmogaus mintis ir sukelia daug kančių, tiek ir tam, kuris pavydi, tiek ir pavydimam žmogui. Galėčiau išskirti kelias pavydo formas: **Materialus pavydas** – pavydima daiktų, drabužių, užimamo statuso. Bent jau man – tai gana lengva pavydo forma. Na papavydėjai, kad tas žmogus turi tavo svajonių automobilį, na ir už poros minučių užmiršai. Būna žmonių, kurie nesusitvarko net su šia pavydo forma: jie negali žiūrėti, kaip kitas žmogus džiaugiasi ir privalo kažkuom pakenti pavydimam žmogui. **Iracionalus pavydas** – šio tipo pavydas atsiranda dėl įsivaizduojamų dalykų arba tiesiog dėl nesusipratimų. Jis grindžiamas ne tikrove, bet paranoja ir nesaugumu.\ Iracionaliai pavydūs žmonės remiasi savo jausmais ir mano, kad kažkas yra ne taip, kaip turėtų, nors realaus pagrindo tam nėra. Dažniausiai iracionaliai pavydinčiam žmogui būna labai sunku išaiškinti teisybę, nes jis paprasčiausiai nesiklauso ir girdi tik tai, kas patvirtina jo hipotezes. **Griaunamasis pavydas** – ši forma dažniausiai turi tikrą, rimtą pretekstą ir su užkilusiu pavydo proveržiu žmogus nebesusitvarko. Siautėja griaunamoji jėga, kuri daužo lėkštes, įvairius daiktus, prikalba daugybe nelogiškų dalykų. Dažniausia šio pavydo metu siekiama kuo giliau įgelti, atkeršyti pavydimam žmogui. **Saugojamasis pavydas** – ši pavyduliavimo forma veikia kaip savisaugos mechanizmas. Tokį pavydo jausmą seka pasišalinimas iš aplinkos, svetimaujančio partnerio palikimas ar pan. Esminis pavydo tikslas – priešingas griaunamajam pavydui – savisauga, bet ne kerštas ar atpildas. Vat baimę apie antrosios pusės svetimavimą galėčiau įvardinti, kaip dažniausią asmeninę savo pavydo priežastį. Pagal psichologinių tyrimų duomenis yra įrodyta, kad partnerės neištikimybės atveju vyrai labiau pavydi pačio fizinio kontakto, tuo tarpu moterys – psichologinio ir dvasinio ryšio. Taigi, aš elgiuosi kaip statistinis vyriškis: prisilietimai mane labai nervina ir kuo jų daugiau, tuo labiau verda mano kraujas. Kas galėtų man atsakyti, kur gi slypi riba, po kurios vaikinas jau gali visiškai pagrįstai pavydėti savo panelės? Kiek gi galima leisti artimam žmogui? Ar pavyzdžiui merginos šokis su jos buvusia “gyvenimo meile” yra priežastis pavydėti ar dar ne? [Viktoras Franklis](http://lt.wikiquote.org/wiki/Viktoras_Franklis) yra rašęs: “Pavyduolis abejoja, kad pajėgs "išlaikyti" partnerį; kaip tik todėl jis gali jį iš tikrųjų prarasti, nes žmogų, kurio ištikimybe abejoja, stumia į neištikimybę, tiesiog gena į trečio asmens rankas.” Tad kaip reikėtų numalšinti pavydą? Jeigu norite nusikratyti pavydo, pirmiausiai turite susivokti savo emocijose. Kai išsiaiškinsite, kas iš tiesų jums neduoda ramybės, turite pasistengti suprasti, kad mylėti kitą žmogų – tai reiškia rūpintis juo ir leisti jam tobulėti. O kaip jis gali tobulėti, jeigu jūs laikote jį savo nuosavybe? **Žmogus, kuris visomis priemonėmis laikomas gniaužtuose, visomis priemonėmis iš jų stengiasi ištrūkti.** Jeigu mylimasis kaip asmenybė lieka laisvas, jis stengiasi pats neperžengti ribų remdamasis savo sąžine. Sunkiausia būna patikėti santykių likimą artimo žmogaus sąžinei. Juk pajutęs laisvę jis gali tiesiog nebejausti, kad leidžia sau per daug, kad antrajai pusei tai gali sukelti galybę nemalonių jausmų. Kad taip nenutiktų – tiesiog reikia kalbėtis, kalbėtis ir dar kartą kalbėtis. Išviso santykiuose beveik visos problemos kyla dėl per menko kalbėjimosi ir vienas kito nesupratimo. Jei ramiai papasakosite mylimam žmogui, kaip jūs pasijutote toje ar kitoje situacijoje, tada tikriausiai jis susimastys, kad pasielgė neteisingai ir kitą kartą prieš kažką darydamas, pagalvos. Deja dažniausiai viskas būna ne taip: po pavydo įsiplieskia abipusių kaltinimų ugnis. O kai žmogus yra kaltinamas, jis negali priimti siunčiamos informacijos. Visos jo mintys sukoncentruotos į gynybą. Paprasčiausiai reikėtų išmokti nebadyti pirštu ir nekritikuoti kitų elgesio. Žvelgti į pavydą taip, koks jis yra iš tikrųjų – jūsų individuali reakcija, ir pasistengti rasti tikrą sprendimą, o ne vien išlieti jausmus kitam. Visai tikėtina, kad pervertinate įvykusius įvykius. Gyvenime būna begalės nekaltų situacijų, kurios, dėl nesusipratimo, virsta keliančiomis pavydą. Tiesiog prieš pradėdami pavyduliauti įsitikinkite, ar pakankamai žinote, kas iš tikrųjų įvyko. Išmokite būti racionalūs, bei ramūs. Jei sugebėsite emocijoms neduoti viršaus – pavydas nebebus didžiausias jūsų priešas. Ir pabaigai – patarimas iš [DarniPora.lt](http://darnipora.lt/) Užuot mokę savo antrąsias puses elgtis “išmintingai”, tiesiog mokykitės pasitikėti. Ir supraskite, kad pykti galima tada, kai kas nors ĮVYKSTA, o ne tuomet, kai tam atsiranda vos įžiūrima hipotetinė galimybė. Tiesiog mylėkit ir mėgaukitės meile, o ne drebėkit dėl vėjo malūnų. # Pervertinimo Efektas Publikuota: 2013-03-01 Kaip panaikinti kito žmogaus mėgiamą laisvalaikio užsiėmimą, t.y. hobį? Mokėkit jiems pinigus. Gyvename tokioje visuomenėje, kur pagrindinis visa ko varikliukas yra pinigai, šlovė, prestižas. Ir siekiant šių tikslų yra pagirtinas didelis atsidavimas ir sunkus darbas. Darbas, kuris dažniausiai nė iš tolo neprilygsta tam, kurį ištiesų norėtume dirbti. Būtent dėlto ko gero daugelis iš mūsų esame pasvajoję apie taip susiklosčiusį gyvenimą, jog pinigus galėtume uždirbti su tokia veikla, kuri labiausiai patinka, kurią myli ir kurią ir taip veiki laisvalaikiu, grįžęs po darbo. Gyvename įsitikinimu, kad tokioje situacijoje į darbą – kaip į šventę. Visai, kaip tame anekdote: „Jie man sakė visada imti pinigus už tai, ką darai geriausiai. Taip aš tapau prostitute.“ Deja, kaip bebūtų, ne retai, tai (turiu omeny pinigų gavimą už mėgiamą veiklą) tėra tik dar vienas idealizuojamas dalykas, kuris su realybe daugiau ar mažiau prasilenkia. Pinigai gi laimės nenuperka. Jie tik atveria gerokai platesnes pasirinkimo galimybes. Yra nustatyta, kad pinigai įtakoja laimę iki tam tikro lygio. T.y. kol jų neturi tai net nedidelis jų kiekis gali padaryti tave bent mažumėle laimingesniu, nes kaip bebūtų žmonės turi būtinuosius poreikius – drabužiai, būstas, maistas, etc.. Tie žmonės, kurie nuolatos turi sukti galvas dėl šių gyvybinių poreikių – negali pasigirti laimės pertekliumi. Tačiau kai pasiekiama ta riba, kai pinigų yra tiek, kad pamačius norimą įsigyti daiktą – gali nueiti ir jį iškarto įsigyti, be jokio galvos sukimo, kaip čia dabar reikės sudurti galą su galu – pinigų įtaka laimei pasibaigia. Žmogus kuris per metus uždirba 80 000 bus lygiai toks pats laimingas, kaip ir žmogus, kuris uždirba 160 000. Kai uždarbis toks, kad esi happy day-to-day ir parintis dėl gyvenimiškųjų poreikių nebereikia, motyvacija darbui turi atkeliauti iš kažkur kitur. #### *Motyvacija* Motyvai – tai veiklos stimulai, susiję su individo poreikių tenkinimu: tai gali būti tiek individo aktyvumą skatinantys, tiek jo elgesio kryptį nustatantys aplinkos arba vidiniai veiksniai. Individo elgesiui gali daryti įtakos tiek materialistiniai, tiek idealistiniai tikslai, kuriuos jis pats suvokia. Kitaip tariant – motyvacija tai procesas, kurio metu yra sužadinamas ir palaikomas elgesys tenkinantis vieną ar kitą poreikį. Yra skiriama dviejų rūšių motyvacija: išorinė ir vidinė. Išorinė motyvacija – paremta išoriniais paskatinimais arba bausmėmis. Pažeidi įstatymą – moki baudą arba sėdi į kalėjimą, atlikai darbą – gavai atlygį. Tai ir yra išorinės motyvacijos pavyzdžiai. Vidinė motyvacija – tai noras atlikti veiksmą dėl jo paties, dėl to, kad žmogus nori jį atlikti pats, iš vidaus. Kitaip tariant veikla, kurią darai „iš idėjos“, pvz kad ir šio tinklaraščio rašymas. Vidinė motyvacija yra gerokai stipresnė ir kiek ilgiau besitęsianti. *As Daniel Pink explained in his excellent book,Drive, those motivations often include mastery, autonomy, and purpose. There are some things you do just because they fulfill you, or they make you feel like you are becoming better at a task, or that you are a master of your destiny, or that you play a role in the grand scheme of things, or that you are helping society in some way. Intrinsic rewards demonstrate to yourself and others the value of being you. They are blurry and difficult to quantify.* #### *Pervertinimo efektas* Literatūroje, nagrinėjančioje motyvaciją rasite vadinamąjį pervertinimo efektą ([overjustification effect](http://en.wikipedia.org/wiki/Overjustification_effect)). Šį efektą galime stebėti tada, kai iš vidaus motyvuotas elgesys ilgainiui yra paskatinamas išoriškai. To pasekoje, vidinė motyvacija pasikeičia į išorinę. Dar prieš pusę šimtmečio buvo atlikti ne vienas eksperimentas šiam efektui tirti. Pvz su vaikų grupele buvo žaidžiami matematiniai žaidimai, kurie vaikams patiko ir šie jį žaisdavo savanoriškai. Ilgainiui vaikams buvo pradėtas duoti paskatinimas saldainiais už jų pasisekimą. Po kiek laiko nustojus duoti tą paskatinimą, vaikai labai greitai nustojo žaisti matematinius žaidimus. Panašus eksperimentas vykdytas ir su vyresniai, ką tik studijas baigusiais ir dirbti ką tik pradėjusiais jaunuoliais. Jiems buvo užduotas klausimas ką gi jie veiktų, jei dėl pinigų jaudintis nereikėtų ir jie galėtų veikti ką panorėję. Žinoma buvo susilaukta visa krūvą realistiškų ir tikėtinų atsakymų, kaip kad „miegotų visą dieną“ ar „žaistų kompiuterinius žaidimus“, tačiau visgi pasitaikė ir originalesnių, kurie teigė, kad keliautų po pasaulį, rašytų knygą, ar konstruotų motociklus. Tiem, kurie buvo originalesni, buvo pasiūlyta būtent tai ir veikti, o už šią veiklą bus mokamas atlyginimas, kaip kad dirbant normalų darbą. Žinoma dauguma jaunuolių džiaugsmingai sutiko, na o mokslininkai stebėjo šiuos jaunuolius. Po kurio laiko buvo pastebėta, kad jaunuolių džiaugsmas, kad ir krapštinėtis prie tų motociklų pradėjo silpnėti, jie nustojo domėtis tomis temomis, kurios anksčiau kėlė tokias aistras ir į savo užsiėmimus ėmė eiti nenoromis. Įdomiausia tai, kad net nustojus tokiems jaunuoliams mokėti algas, susidomėjimas ta veikla, taip ir nebesugrįždavo… Maždaug, jei kažkada aš užtai gaudavau pinigus, tai dabar už dyką, tai jau tikrai nedarysiu. Žinoma, tai nėra rašytina taisyklė, o ir taisyklės kartais turi išimčių, tikrai galime rasti žmonių, kurie pvz pradirbę visą dieną prie serverinėje, grįžta namo ir laisvalaikiu krapštinėjasi prie savo individualaus serveriuko. Tačiau šis efektas pasireiškia daugeliui, kad ir kaip mes to nenorėtume. Pats esu patyręs šio efekto padarinių, kai prie savo paties saito galėdavau sėdėti ir su kodu krapštinėtis valandų valandas, tačiau vos atsiradus vienam kitam užsakymui sukurti interneto svetainę, labai sunkiai prisiversdavau prie jos prisėsti ir padaryti. Žinoma, prie to prisidėdavo ir tai, kad turėdavau daryti tokius dizaino sprendimus, kurie man visai nepatikdavo ir kurie man atrodydavo nelogiški, tačiau kurių būtent tokių reikalavo užsakovas. Kaip bebūtų, visą mano gyvenimą, būtent vidinė motyvacija būdavo mano variklis. Taigi patarimas būtų tiesiog dirbti tą darbą, kurį patinka dirbti, kurį norėtum dirbti ir kuriam tu labiausiai tinki ir pritampi, tačiau niekada nemaišyti savo karjeros su savo pomėgiu, jeigu nori tą pomėgį išsaugoti. Figure out what you love and then figure out how to get paid. # Piratavimas Arba Skaitmeninio Turinio Mokejimo Ypatumai Publikuota: 2010-08-16 ![](https://github.com/reanim8ed/ReA-Wiki/blob/master/docs/.gitbook/assets/33.png) Anądien eilinį kartą chillinant ant suoliuko su draugais iškilo nedidelis nuomonių skirtumas apie mokėjimą už skaitmeninį turinį. Mano pašnekovas, kaip ir gana įprasta mūsuose, teigė, kad niekada nemokėtų už skaitmenį turinį, skant: “nėra ten už ką mokėti; už tokį niekalą niekad nemokėčiau pinigų”.\ Vat čia ir atsirado prieštaravimas iš mano pusės. Taip suprantu, pats esu ne ką geresnis ir patinkančius filmus, muziką ar žaidimus siunčiuosi būtent torrent’ų pagalba, bet bent jau suprantu mokančius už skaitmeninį turinį žmones. Šiuo atveju aš gal ir norėčiau susimokėti už dėmesio vertą skaitmeninį turinį, tačiau būnant tokioje socialinėje padėtyje (studentas, kuriam galva plyšta nuo minčių, kaip reiks susimokėti rugsėjį už nuomą) to padaryti niekaip neišgaliu.\ Visada vertinau kokybiškumą ir tarkim už tokį gėrį, kaip *Starcraft 2* ar paskutinį *Eminem’o* albumą *Recovery* aš su mielu noru susimokėčiau. Tai tarsi padėka kūrėjams už tokį sunkų jų darbą ir už rezultatą, kuris džiugina mano sielą, ausis, bei akis dar ilgą laiką. Esu didelis melomanas ir nors fizinių albumų kolekcija mano spintoje esti tikrai menka, tačiau nė negaliu palyginti ją su parsisiųstais albumais, nors jų ir keliais šimtais kartų daugiau. Nusipiratavęs muzikinį albumą, tu jį paklausai, pasidžiaugi, na ir pasidedi kažkur kietajame diske, kol kartas nuo karto random režimu veikiantis grotuvas atkapsto vieną ar kitą dainą iš albumo. Bet vat, kai turi fizinio pavidalo albumą pojūtis visai kitoks. Tai visai kitas lygis, kurį nes sunku išreikšti žodžiais. Tas kvapas, vaizdas, kai laikai dėžutę, kai užsileidi pirmąją dainą ir klausydamas jos skaitai albumo knygutėje esančias padėkas ar dainos žodžius, kai išgirsti kiekvieną menkiausią žodį, bei užuodi dažų kvapą… Ech… Na gerai, anksčiau ar vėliau ta pati muzika vis vien atsibosta ir albumas keliauja į lentyną. Bet ir čia jis tampa tavo kolekciniu vienetu, džiugina tavo, bei tavo svečių akis, kiekvieną kartą, kai įeinama į kambarį. Nežinau, galbūt jūs to ir nesuprantat, bet man tai yra nepaprasta. Pats turiu svajonę apie tai, kaip nusipirksiu patefoną ir iš interneto siuntinėsiuosi pačias įdomiausias, rečiausias plokšteles ir mėgausiuosi jų šiltu garsu… Galbūt iš dalies kaltas lietuvių būdas – kam mokėti už dalyką, kurį gali gauti nemokamai. Na ištikro – imi parsisiunti žaidimą, jį peržaidei, ištrynei ir viskas. Būni laimingas, nes gavai ir malonumą žaisdamas, bei vis dar turi tą 100 Lt savo kišenėje, kurį būtum atidavęs už žaidimo kompaktą. Šiuo atveju aš didžiausią pliusą galiu uždėti tiems žmonėms, kurie visgi naudojasi torrent’ais ir parsisiunčia muzikinius albumus, ar žaidimus, juos išbando ir jei turinys atitinką jų lūkesčius – nueina į parduotuvę ir nusiperka originalą. Tokius žmones aš gerbiu ir pastebiu, kad jų atsiranda vis daugiau (na arba jų skaičius nesikeičia, tiesiog ėmiau dažniau tokius sutikti). Na tikrai, juk visi prieš pirkdami norime žinoti ką perkame. Galbūt tavo mylimiausias atlikėjas išleido naują albumą ir nusipirki jį nė kart negirdėjęs, tikiesi kad jis bus išties geras, tačiau kai perklausai didelio susidomėjimo nepalieka. Tada gali nusivilti, nes prastai išleidai pinigus – pirkai katę maiše. Mokėjai pinigus realiai nežinodamas ką gausi. Su žaidimais irgi yra pan. Taip, visada galima pasižiūrėti klipukus youtubėj, bet kaip žaidimai atrodo internetiniuose vaizdeliuose toli gražu neprilygsta tam, kaip žaidimas sukasi tavo kompiuteryje. Juk dažnai būna, kad kompiuterio specifikacija atitinka rekomenduojamus kompiuterio resursus, bet pasileidus žaidimą tenką grafiką nustatyti tik ant medium lygio, kas tikrai suprastina žaidimo grožį. Tokiu atveju išleidęs pinigus žaidimui, gali vėl būti nusivylęs (žinoma, žaidimo gerumas nepriklauso nuo grafikos). Bet sakyti, kad mokėti už skaitmeninį turinį yra visiška nesąmonė, nes moki už kažką nematerialaus, neapčiuopiamo, manau yra neteisinga. Tarkim, yra žmonių, kuriems priimtina vogti iš parduotuvės. Jie irgi gali pasakyti: “nesuprantu, kaip galima mokėti už tą drabužį, ar už tą vyną”. Tačiau jums vogti iš parduotuvės yra nepriimtina. Tai lygiai taip pat vieniem žmonėms yra visiškai priimtina mokėti už skaitmeninį turinį, o vat jums tai nepriimtina ir jūs pasirenkate jį vogti. Ir vienintelis pasiteisinimas būna – nes tai daro visi. Ne, toli gražu ne visi, jei pasižiūrėtume į statistikas, tai kad ir kiek daug žaidimai būtų nupirataujami, bet vis vien daug daugiau žmonių juos vis dėlto nusiperka. Kodėl? Todėl, kad tikras save gerbiantis geimeris nesileis iki tokio žemo lygio ir nevoks svetimo turinio, ypač jei jis tikrai vertas dėmesio. Pagalvokime, kas būtų jei visi, absoliučiai visi vogtų ir kūrėjams nemokėtų nė cento. Gi kompanijos liktų be uždarbio, neturėtų pinigų sumokėti žmonėm, kurie dirbo kurdami tą skaitmeninį turinį ir paprasčiausiai juos visus atleistų ir/arba bankrutuotų. Nebeliktų didžiųjų kompanijų, kurios ir sukuria visą kokybišką turinį ir liktų tik kelios mažos kompanijėlės, kurios kuria nemokamą turinį. Bet žinoma, nemokamas sūris niekada nepasieks kokybiškumo kartelės. Argi koks nemokamas žaidimas gali nors kiek prilygti tokiam grandui, kaip Starcraftui? Vertinančių ir mokančių pinigus už skaitmeninį turinį žmonių visada buvo ir bus, tai žmonės, kurie supranta kitų žmonių triūsą ir kurie jaučiasi geriau atsidėkoję už jį, o ne pavogę, kaip kokie paprasti kišenvagiai. Ir Lietuvoje tokių žmonių taipogi netrūksta, būtent Starcraft’o startas tai parodė. Net naktį susirinko būrelis žmonių tiek Klaipėdoje, tiek Vilniuje kad tik galėtų pirmieji įsigyti ir išbandyti šį gėrį. Aš juos suprantu. Tikiuosi kadanors suprasti imsite ir jūs. # Pirmieji Studij Metai Publikuota: 2011-08-09 ![](https://github.com/reanim8ed/ReA-Wiki/blob/master/docs/.gitbook/assets/girls_1529127i_thumb.jpg) Važiuoju iš naktinės pamainos su trūliku namo, žiūriu į priešais sėdinčios merginos mėlynėm numargintas kojas ir galvoje sukasi gal milijonas minčių. Ne, visai ne apie, tai, kad net su tom visom mėlynėm jas mielai paglostinėčiau. Ko gero tada, kai protas būna nemiegojęs, į galvą šauna daugiausiai ir keisčiausios mintys. Tikriausiai pažįstat tą jausmą. Taigi, kaip visiem žinoma – ne taip senai abiturientai sužinojo kur kas sustojo ir štai db prieš jų akis atsiveria naujas gyvenimo lapas. Etapas, kai niekas beveik nebenurodinėja, kaip reikia gyventi. Na žinoma, dažniausiai bent jau pirmus pora mėnesiu atvažiavę fux’ai elgiasi tarsi nuo grandinės nutrūkę šunys – šitiek laisvės, gali daryti ką nori. Žinoma tai atsiliepia pirmojo pusmečio rezultatams, kurie marga skolomis, bet who cares? Kiekvienam tas atsipalaidavimas ištrūkus iš tėvų tironijos pasireiškia skirtingai: kas pradeda tikrinti savo skrandžio tamprumą laistydamas įvairius ugninio vandens mišinius ir lenktyniauja, kas ilgiau ištems nesusivėmęs, kas ima entuziastingai tikrinti kiekvienos sutiktos prašalaitės turinį kelnaitėse, o kas tiesiog mėgaujasi, kad niekas nebevaro miegot ir su raudonom, varvančiom akims džiūna prie pc iki pat ryto. Įprasta situacija: > –Labanakt!\ > -Mhm. Labos\ > (Po 9 val)\ > -Labas rytas\ > -Laaabas. Blet kol miegojai, tokie noob’ai mūsų guild’ą užsipuolė\ > -Aaaahhhhaaaa… Bet esmė yra, kad vėliau apsiprantama, laisvė tampa kasdienybe. Žinoma tai maloni privilegija, bet nebedžiugina taip, kaip tikėtumeisi iš to. Na žinoma kiekvieną savaitgalį “pasipramogauji” kokiam kaboke ar tiesiog grupiokų kambarį, bet overall savaitė būna monotoniška ir neįdomi. Greit pastebi, kad į paskaitas nevaikšto ne tiek jau ir daug draugų, kaip visiem gyreisi, kad kiti ima gauti geresnius pažymius ir tau kaip dundukui dėl kiekvieno šūdnieko reikia klausti aplinkinių patarimo. Dėl šito imi jausti šiokį tokį diskomfortą, kurį bent jau bandai kompensuoti savo neįtikėtinu humoro jausmu per pertraukas, kurį įvertina 2 ar 3 žmonės iš grupės. To tau ir pakanka. Tačiau savaitgaliai po kurio laiko irgi darosi neįdomūs, pastebi, kad žmonės darbuose, kuriuos bala žino kada spėjo susirasti, susiranda ne vienadienes antrąsias puses, dėl kurių nori ištikrųjų stengtis, o ne tik gauti. Ir alaus gert, gert litrais kompanija vis mažėja. Žinom mes tuos reikalus, ne pirmus ir ne antrus metus gi sukamės šitam reikale, o pastabumo, kad visą tai pamatyti, daug nereikia. Bet šį kartą net ne tai svarbiausia. Visos tos mintys nuvedė į tokius maloniai banalius prisiminimus, kuriuos prisiminti visada be galo faina ir veide nusipiešia šypsena. Tiek daug pirmų kartų:\ pirmasis vėmimas pergėrus alaus (pasirodo jo galima pergert!), pirmasis žolės dūmas, pirmasis pataikymas ne į savo lovą, netyčia sumaišius barako aukštus, pirmieji konfliktai su barako authorities, pirmasis mano kyšis, kaip gi pamirši pirmąjį laižiaką su pana, turinčia liežuvyje auskarą, pirmi pykčiai iki tokio lygio, kad kone putos iš burnos veržėsi, o iš to ir pirmi cheatinimai merginos atžvilgiu, pirmoji nimfomanė, ir pirmos kelionės tranzu, pirmieji susipažinimai su visiškai randūminiais žmonėm ir visiškai randūminių dalykų darymas su jais, pirmasis univero metimas, pirmieji badavimai, kai kišenėj litas ar du, o pragyventi reikia savaitėm ir t.t. Pasakoti galima daug ką.\ Ir žinot ką? Tai buvo velniškai geras laikas, kurio nesigailiu nė sekundei. Buvo daug nesąmonių, sunkumų, nieko nesakau, tačiau viską apibendrinti ir įvertinti blaiviai gali tik praėjus kažkiek laiko.\ Žinot kaip tėvai mėgsta pabrėžti, kad studijų metai buvo patys geriausi jų gyvenime. Ar jūs galėsite sakyti tą patį, priklausys tik nuo nuo jūsų pačių, kaip naudositės gyvenimo suteikiamomis galimybėmis. Jei praskipinsit tuos 3 ar 4 metus prie pc, žiūrėdami savo charui į užpakalį, kai jis mosuoja kardu, tai čia jūsų asmeninė laisvė. Vaikai paklaus ir sakysit, kad “ai žinokit, nepamenu”. Ir visos tos patirtys, tiek gražiai pošlos, tiek gyvenimiškai neteisingos – ugdė. Kai palyginu save, koks dundukas buvau pirmame kurse, tai kartais net gėda gali pasidaryti => Viskas tikrai smarkiai pasikeitė ir esu daug labiau kitoks, nei, kad galėjau tikėtis. Nebeesu tas nedrąsus, neapsiplunksnavęs vaikis, užsisklendęs savy ir gyvenantis savo rožiniam pasaulėlį. Db įsijungiu savo plokščiaekranę poros metrų rožinę plazma ir kviečiu visus norinčius pažiūrėti aukščiausios kokybės HD makaronų kabinimo sau ant nosių. Db aš pilnai atsakau už kiekvieną savo veiksmą ir tai darau su malonumu, db daug geriau suvokiu daugelį gyvenimiškų procesų ir tai, kas anksčiau atrodė neįkandama paslaptim, pasirodė esant natūraliai suprantamu procesu. Išmokau turėti dar lankstesnį ir tuo pačiu kandesnį liežuvį, kuriuo jei tikrai labai noriu – galiu ypač gerai pasinaudoti ir mėgstu šviesiai rėžti savo nuomonę ir stebėti, kaip aplinkiniai nuo to įsižeidinėja, nes žmonės nemoka priimti tiesos. Žinoma čia ne vien studijų metai dėlto kalti, o tai kas slypi po jais – subrendimo laikotarpis, kai į gyvenimą pasileidi savomis dar silpnomis kojomis ir žingsnis po žingsnio jas stiprini. Pradedi žiūrėti visai kitaip, nei gyvendamas namie ir laukdamas, kol mama atneš pietus. Pagavau gyvenimo azartą. Tai tapo tarsi priklausomybe. Su kiekvienu pasiektu tikslu aš gaunu savo pasitenkinimo dozę, kuri tik stiprina motyvaciją siekti kitos. Db turiu priežastis savimi pasitikėti ir tai darau daug daugiau, nei kažkada anksčiau. Visiškai nekreipiu dėmesio kas ką sako, nes ištikrųjų absoliučiai niekas nežino tobulo gyvenimo modelio ir, kad ir kiek nuostabiai gyventų – kovoja su savo monstrais. Žinoma nevisi pasikeitimai galbūt yra labai į gerą: patapau egoistišku ir per daug dažnai būnu jerk’as, pradėjau daug mažiau skaitytis su žmonėmis, nes jie man absoliučiai nerūpi, mėgstu naglai pertraukinėti kitus ir kalbėti užsivedęs jiems neįdomiomis temomis. Nustojau tikėti nuoširdumu. Greit įžvelgiu žmonių trūkumus ir reikalui esant nevengiu tuo pasinaudoti. Nebesistengiu atsiminti merginų vardų, nes vis vien niekad neužsibūna. Taipogi mano monotonijos purtymasis tapo dar stipresnis ir dabar dar greičiau, galiu viską mesti, nes man tai atsibodo.\ Bet po visų tų blogų savybių rinkinuku vis vien slypi tas senasis gerietis vaikinas, kuris nepisa mergų tualetuose, nespardo gulinčių, nerūko cigarečių, visada ištęsi duotą žodį, kuris visada padės paprašytas ir kuris naktį lovoje mieliau užsileidžia Nirvana, nei Katy Perry. Yra dalykų, kurių tiesiog neišlupsi iš makaulės, tarp tokių dalykų yra ir mano principai. So… Ką tenorėjau pasakyti: sveikinu atvykus į tą pokyčių, atradimų, nuotykių, bei pažinimo laikotarpį. Tikiuosi jis jums bus toks pat turiningas ir nuostabus, kaip kad man. Ir svarbiausia – supraskite savo tikslą, kodėl jūs čia ir atminkit: aukštoji mokykla turi išmokyti jus mokytis. Ji tik parodys kur viskas sukrauta. O kaip ir kiek pasiimsit – tai jau jūsų reikalas. Jei jums to nereikia, varot dėl popieriukio, tai tada patariu nesikankint. Popieriukas anglijoj nereikalingas. Sėkmės fux’ai! # Praeitimi Tapusios Technologijos Publikuota: 2012-01-14 Technologinis progresas yra nesustojantis procesas. Didelė dalis technologijų, kurios buvo aktyviai naudojamos mūsų tėvų, dabar jau yra pakeistos šiuolaikinėmis, moderniomis atmainomis. Kai kurie prietaisai taip ir nerado savo nišos ar vystymo galimybių arba juos paprasčiausiai nukonkuravo naujos perspektyvios ir tobulesnės alternatyvos. Pasikeitė ne tik pats prietaisų dizainas, bet ir gamybos metodai (nebenaudojamos kaitrinės lempos ir pan), dydis, bei žinoma funkcionalumas. Galima žaviai pasiklausyti tėvų pasakojant, kaip jie mokyklose naudojo mechanines skaičiavimo mašinėles, kuriose reikėdavo sukti rankenėlę, arba apie pirmą kartą, kai žiūrėjo spalvotą televiziją. O dabar pagalvokime, kokias technologijas mes dar spėjome pamatyti jų šlovės saulėlydyje, tačiau dabar jos jau pasitraukusios ir nebenaudojamos, kai kurių tiesiog primirštos, o gimusių po 90-tųjų, galbūt ir net nematytos. Taigi, trumpas vintažinių technologijų sąrašiukas: ### **“Super 8/8mm” portatyvinė video kamera**[![](http://netdna.webdesignerdepot.com/uploads/vintage_tech/kodak_camera_instamatic_m22_face.jpg)](http://pagesperso-orange.fr/olivier.pourcher/kodak_m22_pho/kodak_camera_instamatic_m22_face.jpg) Taip, kino teatruose praeitais metais prasisukęs filmas, neatsitiktinai pavadintas tokiu pat pavadinimu. Filmo siužete vaikai filmavo savo mini filmą būtent šios kameros pagalba. Firma Kodak (girdėjot, kad jai skelbiamas bankrotas?!) 8 mm filmų formatą išrado 1965-aisiais. Tai buvo pirmoji pigi, masėms skirta vaizdo fiksavimo priemonė, kuri tuojau pat užpildė milijonų šeimų namus ir suteikė galimybę tėvukams pasižiūrėti mylimo sūnelio 6-tąjį gimtadienį, pastarajam jau išvažiavus studijuoti. Vėliau kameros vis tobulėjo, objektyvai darėsi vis jautresni, atsirado įrašinėjimas į VHS kasetes, dar vėliau skaitmenos atsiradimas, tiesioginis įrašinėjimas į CD, HDD, na ir galiausiai atminties korteles. ### **Betamax**[![](http://netdna.webdesignerdepot.com/uploads/vintage_tech/bm.jpg)](http://www.video-to-dvd.com/Betamax_TO_DVD.htm) Nežinau, kiek iš jūsų išvis esat susidūrę su Betamax. Tai 1975-tųjų Sony technologija. Tačiau po metų pasirodė VHS juostos, kurios visiškai nukonkuravo šį formatą ir Sony bandymas kontroliuoti industrijos formatą – žlugo. ### **VHS** Na žinoma, VHS. Manau prie šios technologijos jau buvome prisilietę kiekvienas :j 1980-taisiais JVC sukūrė šį formatą, kuris tapo vaizdo saugojimo standartu gerus 20 metų, nors kai kurie ir peikdavo dėl suprastėjusios video kokybės lyginant su Betamax formatu. Pats ne tik, kad žiūrėdavau filmus, tėvų filmuotą medžiagą iš užsienio, tačiau namie turiu portatyvinę profesionalią vaizdo kamerą, kurios pagalba su draugais įrašinėjome VHS kasetes ir žiūrėdavom į save per teliką. Skant, galėjome pasijausti žvaigždėmis :> ### **Fonografas** Įstabu tai, kad fonografas buvo išrastas dar 1877-aisiais visiems puikiai žinomo Tomo Edison’o genialumo dėka. Technologija buvo vienintelis muzikos saugojimo įrenginys ištisą šimtmetį ir tik 20 amžiaus antroje pusėje buvo pakeistas labiau kokybišku įrenginiu – patefonu. Pas tėvų rasti, kaip ir neturėtumėte, tačiau pas senelių daržinėje – tikimybė yra. ### **Patefonai**[![](http://netdna.webdesignerdepot.com/uploads/vintage_tech/RE2304-Red-Record-Player.jpg)](http://thelimit.atnz.net/catalog/images/thelimit/RE2304%20Red%20Record%20Player.jpg) Grotuvai, kurių dar negalima ir nurašyti dėl masinio naudojimo muzikos industrijoje, ypač DJ kultūroje. Daugiau kaip 60 metų rinkoje esanti technologija, pasižymi itin aukšta muzikos saugojimo kokybe (žinoma priklauso nuo plokštelės išlaikymo, adatėlės kokybės ir daugybės kitų faktorių), kurią dar ir dabar itin vertina melomanai ir pagal kokybės išlaikymą stato aukščiau, nei skaitmeną. Pats dar nuo paauglystės dienų svajojau apie patefoną ir dabar jį jau turiu, kaip asmeninį, kolekcinį atributą. ### **Tranzistorinis radijas**[![](http://netdna.webdesignerdepot.com/uploads/vintage_tech/Sanyo_Transistor.jpg)](http://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/7/74/Sanyo_Transistor.jpg) Matydavau šiuos mažylius tiek ir pas save namie, tiek pas senelių Rusijoje. Pritaikyti gaudyti AM, bei FM bangas, šie mažyliai buvo tikrai išplitę ne tik namuose, tačiau ir įmonėse, mokyklose ir kitose įstaigose. Tik pamenu baterijų tarnavimo laikas šiose dėžutėse būdavo tikrai nuviliantis. ### **Juostinis magnetofonas**[![](http://netdna.webdesignerdepot.com/uploads/vintage_tech/Reel-to-reel_recorder_tc-630.jpg)](http://en.wikipedia.org/wiki/File:Reel-to-reel_recorder_tc-630.jpg) Išsitęsusiam vinilo kultui, pirmąjį smūgį smogė juostiniai magnetofonai, kuriuos ėmė naudoti garso režisieriai, editoriai, bei kūrėjai. Vėliau ši technologija buvo pakeista audio kasetėmis – sumažinta juostų forma. Pamenu, kaip pas draugą dar galėjau prisiliesti prie tokio magnetofono ir grožėdavausi jame šokinėjančiu grafiniu ekvalaizeriu, tačiau juostų prekyboje matyti jau nebeteko, o ir juostos uždėjimas ant tokio magnetofono man atrodė, kaip ištisas mokslas. ### **Kasetės**[![](http://netdna.webdesignerdepot.com/uploads/vintage_tech/black_cassette_tape.jpg)](http://nestaquin.files.wordpress.com/2009/02/black_cassette_tape.jpg) Kompaktiškosios kasetės pirmiausia buvo sukurtos tik balso įrašinėjimui, tačiau greitai buvo primesta, kad technologija pilnai tinka ir muzikos įrašinėjimui. Mano visa vaikystė prabėgo su šiuo daikčiuku rankose. Teko ne tik iš radijo įrašus rip’inti, kuriant savo mixed tapes, nuo kurių dar dabar hip-hop’e ir liko terminas mixtape, teko ir klijuoti nagų laku suplyšusią kasetę. Tekdavo nervuotis, kai kasečių grotuvas įtraukdavo juostelę ir reikėdavo ją traukti, stengiantis nesuplėšyti, o galiausiai teko ir ne vieną medį apvynioti, nes šių juostelių ilgis tikrai neišpasakytas ^\_^ Dar dabar namie galima rasti vieną kitą užsilikusį vaikystės mixtape’ą, balso įrašą, darytą su draugais, ar galiausiai originalias Eminem’o, bei Betono Sakmių kasetes. ### **Boombox**[![](http://netdna.webdesignerdepot.com/uploads/vintage_tech/boombox2.jpg)](http://www.studionemo.com/wp-content/uploads/2008/08/picture-61.png) Pristatyti 70-aisiais, kaip nešiojami all-in-one muzikos įrenginiai, greitai išplito ir tapo hip-hop, breakdancing, bei įvairių 80-tųjų kultūros elementų simboliu. Pirmieji modeliai valgydavo nesuskaičiuojamus kiekius tais laikas brangių baterijų, būdavo labai sunkūs, tačiau grodavo išties garsiai. Dabar šie galiūnai arba dulkyja žmonių skladukuose, arba atsiduria golden age hip-hop’o mylėtojų rankose. Vilniuje įvairių renginių ar tiesiog vasaros metu, galima miesto gatvėse pamatyti BoomBox mylėtojų klubo eisenas. ### **Elektriniai skaičiuotuvai** 70-aisiais kompanija Wang pradėjo konstruoti masyvius, elektroninius skaičiuotuvus, kurie pakeitė iki tol naudojamas mechanines skaičiavimo mašinėles. Originalusis, kompanijos konstruojamas modelis buvo tarsi mini kompiuteris su tokiomis galimybėmis, kaip, kad FORTRAN IV kompiliatorius. Namie turėjau tik šio kompiuterio rusišką kloną, kuris galbūt FORTRAN’o ir neturėjo, tačiau mokėjo tikrai daugiau, nei, kad tik elementarų skaičiavimą (gaila, tuometinis protas neleido suprasti visų funkcijų). ### **Analoginis telefonas**[![](http://netdna.webdesignerdepot.com/uploads/vintage_tech/rp.jpg)](http://en.wikipedia.org/wiki/File:Rotaryphone1.jpg) Maigom savo išmaniuosius naršydami internete, o juk dar būdami maži, skambindavome kišdami pirštą į skylutesir sukdami :j Taaaip, nostalgiški prisiminimai… Kaip, kad išdaigos skambinėjant nepažįstamiems žmonėms ar ilgi pokalbiai su draugu apie nieką. Įdomu, kad tai dar viena, tikrai ilgai užsibuvusi technologija. Juk ją dar 1876-aisiais užpatentavo Aleksandras Bell’as (nors ar jis pirmasis išrado – vis dar lieka ginčytinu faktu). Ir iš esmės beveik nepakito iki pat mobiliųjų telefonų atėjimo. ### **Portatyviniai televizoriai**[![](http://netdna.webdesignerdepot.com/uploads/vintage_tech/Sony_watchman_fd210.jpg)](http://en.wikipedia.org/wiki/File:Sony_watchman_fd210.jpg) Portatyvinė televizija, kaip kad Sony Watchman buvo graži idėja, leidžianti pažiūrėti mėgstamiausias televizijos laidas laukiant lėktuvo, važiuojant autobusu ir kitur. Vėliau galėjome stebėti bandymus, pritaikyti portatyvinę televiziją ir mobiliuosiuose telefonuose, bet nei vienu variantu ši technologija taip ir neišpopuliarėjo. Maži ekranai, trumpas elementų tarnavimo laikas, bei ribotas kanalų kiekis tai vienos esminių šios technologijos neišsivystymo priežastys. ### **Nešiojami kasečių grotuvai**[![](http://netdna.webdesignerdepot.com/uploads/vintage_tech/walkman79.jpg)](http://www.vacuumtuberadio.com/SONY/1979WALKMAN/DSC_4727.jpg) O užtat pirmasis nešiojamas kasečių grotuvas – Walkman, kurį sukūrė vienas iš Sony vadovų Akio Morita, kuris norėjo klausytis savo mėgiamų operos arijų skrendant lėktuve – pasiteisino net su kaupu. Šios serijos produktų gamyba vis dar nėra nutraukta, o štai tik 2007-aisiais pristatytas pirmasis skaitmeninis Walkman grotuvas. Iki šiol pasaulyje parduoda virš 220 milijonų vien šios serijos grotuvėlių, ką jau kalbėti apie tai, kad dar buvo konkurentų, bei bigių kopijų. Būdamas didelis muzikos mylėtojas, žinoma, kad turėjau tokį daiktą. Deja ne originalųjį Sony kūrinį, o kinišką kopiją, tačiau tarnaudavo puikiai. Tiesa, pamenu akibrokštą, kai sėstant elementams, kasetės būdavo sukamos lėčiau ir dėlto dainos imdavo vis labiau lėtėti kol pasidarydavo išties juokingos. Na o vėliau atėjo Steve Jobs ir pristatė skaitmeninės muzikos revoliuciją sukėlusį iPod’ą į kurį buvo galima sukišti šimtus dainų. ### **Nešiojamas kompaktinių diskų grotuvas**[![](http://netdna.webdesignerdepot.com/uploads/vintage_tech/Discman_D121.jpg)](http://upload.wikimedia.org/wikipedia/en/d/d5/Discman_D121.jpg) Praėjus dviems metams po CD pristatymo, Sony išleido ir portatyvinį grotuvą. Ir nors grotuvas ir buvo mėgiamas audiofilų dėl aukštesnės garso kokybės, tačiau nebuvo jokių įrašinėjimo ir savų mix’ų kūrybos galimybių iki pat tol, kol CD įrašinėjimas atsirado kompiuteriuose. Nors Discman’ai ir pasižymėjo dideliu pranašumu prieš kasetinius grotuvus, tačiau turėjo ir keletą esminių trūkumų – dydis, nepatogumas nešiotis papildomus CD, tad klausydavai tik to, kuris yra įdėtas pačiame grotuve, bei dažnas dainų prašokinėjimas. ### **Pranešimų gavikliai**[![](http://netdna.webdesignerdepot.com/uploads/vintage_tech/pager.jpg)](http://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/4/40/Alphadual.jpg) Pranešimų gaviklių pikas buvo 70-90-taisiais, pakol atėjo mobilieji telefonai, kartu su savimi atsinešantys tą patį funkcionalumą, bei išpopuliarinimą tarp masinių vartotojų. Technologija dar naudojama kritines situacijas valdančių žmonių, nes šie gavikliai nėra tokie jautrūs tinklo trukdžiams, bei vėlavimams. Na su pager’iu reikalų turėti jau neteko, nors iš esmės tai turėjau panašų elektroninį laikroduką, segamą prie diržo ir kurie stebuklingai gesdavo vos nukritę ant žemės. ### **Laikrodžiai – skaičiuotuvai**[![](http://netdna.webdesignerdepot.com/uploads/vintage_tech/calcwatchy.jpg)](http://upload.wikimedia.org/wikipedia/en/b/b5/Cfx400c.jpg) 80-tieji buvo elektroninių laikrodžių era. Casio tiesiog valdė su savo TV laikrodžiais, laikrodžiais/TV pulteliais, laikrodžiais/radijomis, bei galų gale laikrodžiais/skaičiuotuvais. Pastarąjį, absoliučiai geek’inį daiktą turėjau ir aš (identišką, kaip nuotraukoje). Žinoma, tokių laikrodžių reikalingumas nulinis, kai dabar savo kišenėje nešiojamės tikrų tikriausius kompiuterius, tačiau prisiminti, tai tikrai labai linksma :j ### **Spausdinimo mašinėlės**[![](http://netdna.webdesignerdepot.com/uploads/vintage_tech/Underwoodfive.jpg)](http://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/0/05/Underwoodfive.jpg) Nors kai kurie rašytojai vis dar naudoja šį vintažinį instrumentą savo kūrybai užrašyti, pvz, kaip serialo Californication pagrindinis herojus, tačiau dauguma rašytojų tik prisimena, kaip jie rašydavo šiomis mašinėlėmis ir tiesiog juda toliau. Pats nors ir negaliu pasigirti esąs didis poemų ar romanų rašytojas, tačiau mašinėlę, vietoj kompiuterio turėjau, nors su ja daugiausiai būdavo tik žaidžiama. Daugiausiai problemų būdavo išspausdinti visą lapą nepadarant nei vienos klaidos, nes čia backspace nepaspausi :j Maniškė mašinėlė jau buvo kiek modernesnė ir nebuvo mechaninė, tad jau buvo tokių naglų funkcijų, kaip kad automatinis cilindro atstūmimas ir popieriaus prasukimas. ### **Mini CD** Tai buvo dar vienas Sony bandymas pristatyti naują formatą, kuris turėjo būti tarpinis variantas tarp 3.5” flopikų, bei CD. Deja šis bandymas Sony ir vėl nenusisekė, nors ir buvo pagaminta viena kita video kamera, iškart įrašinėjanti į šiuos diskelius. Dabar tokių sumažintų CD dar įmanoma rasti, tačiau tikrai ne kiekvienoje parduotuvėje. ### **8 colių disketės** Diskeliais liežuvis neapsiverčia vadinti, tad tebūnie disketės. 1971-aisiais IT technologijų gigantas IBM sukūrė atminties saugojimo įrenginį išoriniam naudojimui. Atminties turėdavo vienam kitam žodžiui ar operacijai išsaugoti. Kaip bebūtų, tai buvo vis vien gerokai patogiau, nei iki tol naudotos perfokortos. Vėliau technologija imta tobulinti, imta pasiekti vis daugiau atminties: 79.7 kB, 237.25 kB, kol 78-aisiais pasiektas maksimumas – 1200 kB. Pirmasis mano turėtas kompiuteris Compaq, turėjo jaunesniojo disketės brolio, 5 colių diskelio skaitymo įrenginį, kurį būdamas mažas supainiojau su CD-ROM’u. Na informatikos kabinete turėjom ir originalųjį didįjį variantą prikaltą prie sienos. Juokdavomės dėl maždaug 3 kart didesnio dydžio už tuomet plačiai naudojamus 3.5 colių diskelius. ### **3.5 colio standieji diskeliai** 82-aisiais pagaliau sukonstruotas ir mum visiem pažįstamas 3,5″ flopikas. Savo senelį smarkiai pralenkęs ne dėl talpos (gi tik 1,44MB), o dėl dydžio, kuris tapo visuomeniškai priimtinu, patogiu ir ypač priimtinu offisuose, bei švietėjiškoje veikloje, kur reikia vieną tekstinį dokumentą perkelti iš vieno kompiuterio į kitą. Platus naudojimas tesėsi iki DVD, bei USB įsigalėjimo. Nuo 2010 nebegaminami kompiuteriai su šių diskelių skaitymo įrenginiais, nors juos pajungti vis dar galima, specialių USB skaitytuvų dėka. Didžioji dalis vidurinės mokyklos prabėgo su šių diskelių draugyste, o nustoti naudoti tik paskutiniais pora metų prieš vidurinės užbaigimą (pamenu dar 10 klasės metinis projektas buvo atsineštas su diskeliu, nes USB rakto dar neturėjau). ### **Polaroid** 1963-čiais Polaroid ėmė gaminti vieną iš žinomiausių savo gaminių – momentinių nuotraukų fotoaparatą. Idėja, kad padaryta nuotrauka akimirksniu atspausdinama ir iškart gali ją pamatyti ir dėti į nuotraukų albumą – sužavėjo visus. Deja į rinką atėjusi skaitmena kone visai išstūmė šias kameras ir apie ją mes paprasčiausiai užmiršom. 2008-aisiais Polaroid nutraukė šių kamerų gamybą ir uždarė visas tris šių kamerų gamyklas, taip atleisdama virš 450 žmonių, tačiau tepraėjus metams, paskelbė tęsianti gamybą (matyt nepatiko, kad Fujifilm liko vienintelė šio tipo kamerų gamintoja JAV rinkoje). Taigi, nuo to laiko, šiai technologijai bandomas suteikti naujas gyvenimas, pasinaudojant tokias garsenybės, kaip, kad Lady Gaga. Disclaimer’is: Žinoma čia nėra pilnas sąrašas, tiesiog pademonstravau pačias populiariausias, bei geriausiai žinomas technologijas, bei tas kurias aš dar pats prisimenu (nors ir nesu senas). Sąraše specialiai neminėjau vintažinių kompiuterių, nes manau apie juos papasakosiu atskirai, o apie žaidimų konsoles jau dariau įrašų seriją [Žaidimų evoliucija](http://reanimated.lt/page/2?s=%C5%BEaidim%C5%B3+evoliucija) (gaila tik, kad įrašai seni ir buvo suformatuoti ant senojo tinklapio dizaino, tad dabar tekste daug nereikalingų tarpų, na bet skaitymui tai per nelyg smarkiai netrugdo). P.S. vieną dieną rodysim savo anūkams iPad’us ir šie žiūrės į juos, kaip dabar žiūrima į standžiuosius diskelius :j # Puse Lito Publikuota: 2009-07-17 Atmerki akis ir tavo žvilgsnis iškart pagauna raudonai, mėlyną tolimo miesto portretą. ‘Nea, aš negyvenu mieste (dabar)’ – atsakau sau ir bandau ropštis iš lovos. Įdomiausia, kad nors raudonos spalvos gerokai mažiau, nei mėlynos bet visą dėmesį atkreipi tik į ją. Atsistoji ant kojų ir gali prisiekti, kad pajunti kraujo skonį burnoje. Tas skonis taip ir padiktuoja: reikia pas dantistą. Jau kokį pusmetį pas jį einu, bet matyt nemėgstu chalatų. Tiek nemėgstu, kad pats vieną turiu ir prisimenu jį, tik stovėdamas vidurį pievos. Žolė siekia kelėnus ir mintyse tik viena mintis: oj darbo būtų, jei motin sugalvotų, kad jei reik šitos pievos. Aplamai žolės pjovimas yra įdomus dalykas. Jei bandai vaidinti giltinę ir užbaiginėji žolių gyvenimus, vieną po kito, tai pradžioj smarkiai susinervini. Ima įsiūtis, kodėl turi tai daryti, bandai rasti paaiškinimus, bet galiausiai užsimiršti ir darai tai tiesiog ramia galva. Mintys skrajoja kažkur toli, toli… Ar taip būna su žmonėmis, kurie ištikro žudo? Pažudai kurį laiką – pripranti ir vėliau tai darai laisva valia, nė nesusimastydamas. ‘Labas, Tadai!’ ir tik cheksht ir žiūri kaip žemės trauka daro savo. Kartais principai aukščiau tavo galvos ir net kai galva sako, kad gal… Tai dar aukštesnis veiksmų centras daro savo. Ne pirmas kartas, kai kažką darai ir suvoki, kad tai negerai. Bet visvien darai. Bet stengiuosi nesigailėti tuom kas jau padaryta, nes antrą kartą toje pat situacijoje viršutinis centras ko gero veiktų lygiai taip pat. Taip besinarpliodamas savo susivėlusių minčių labirintuose bandau atrasti ar daug vertybių telpa pusėje lito? Einu su juo per kaimą ir pasitikėjimas visai kitoks ir nuotaika žvali, žiūrėk ir eisena net kitokia. Žinau, kad turiu daug daugiau, bet daugiau nesinori neštis – kiti nesupras. Dažniausiai pagalvoji, kad nusispjaut ant kitų, bet visvien vaikštai su puse lito, kad bent jau problemų neprisidaryti. Geriausia jum mėgautis vienam, tada nei kas aiškina, nei kam rūpi. Kiek turi, tiek pačiam ir užtenka. # Rasau Publikuota: 2012-02-03 Nors ir velniškai per trumpas, tačiau vienas iš tų kūrinių, kurie sukasi galvoje dar ilgai… Ir kurį laikas nuo laiko vis kur nors pacituoji. Bėga,skuba,suka,galva buka\ Tiesiog nepabėgsi jokio triuko\ Aš rašau kol kiti rūko\ Rašau nemadingai į lapuka\ Rašau kol bėga,kol ėda\ Rašau kai jiems gėda\ Rašau kai gera ir kai bėdos\ Rašau ne po sistemos\ Rašau keistai,rašau naktį kai miega\ Ir kai pradeda diena\ Rašau naujiena,rašau ir sena\ Rašau kas kerta,per nauja sena karta\ Rašau apie tvarka,kada ji grįš į mūsų tvartą\ Rašau vis kitaip kas kartą\ Rašau apie vargą,apie vergus,apie žmonių darbus\ Apie jų angelus sargus.\ Rašau apie širdies plakimą,meile pavydą\ Rašau apie gyvybę,dievybę,šiandiena didenybę\ Rašau apie tikra garbe,dievas mato ji plastikinė kaip barbė\ Rašau apie juoką ir barnį,rašau apie kvailas atrakcijas\ Rašau konkrečiai ir abstrakcijas,apie charakteriu mutacijas\ Rašau kas dedas čia,ir kas anapus ten…\ Suprask mane,bet netveriu,tad rask mane\ Paprastume,tarp milijonų įvykių,daiktų,dalykų\ Saugok kas liko,prisiminki tai paukščių čiulbėjime gaiviam iš ryto\ Ir dar rašau kai rašosi,kai mintys lapo prašosi,kaip dirvai trąšos tai\ Nei per daug,nei per mažai… # Sapnas Su Olga Publikuota: 2013-08-23 ![](https://github.com/reanim8ed/ReA-Wiki/blob/master/docs/.gitbook/assets/placeholder-title.jpg) Dievaži, hilarious, kokių tik kartais sapnų man neprisisapnuoja. Nepaisant visų šyzų, kartais, tačiau tikrom retenybėm, būna ir kažkas labai tokio. Kažkas įsimintino ir žavingo. Vakarykštis sapnas buvo su kviestine kino žvaigžde. Leiskite pristatyti: ukrainietė aktorė ir modelis Olga Kurylenko. Taip, tai ta pati mergina iš kritiškai geimerių suvertinto kino filmo [Hitman (2007)](http://www.imdb.com/title/tt0465494/), Bond’u apsimesti bebandančio Craig’o filmo [Quantum of Solace (2008)](http://www.imdb.com/title/tt0830515/) ir galiausiai šiemetinio klasikinių sci-fi filmų tribute’o su nuspėjama pabaiga, tačiau labai gražaus dizaino – [Oblivion (2013)](http://www.imdb.com/title/tt1483013/), apie kurį dar spėsiu papasakoti (taip, visgi dar grįšiu prie filmų aprašymų, turėkit kantrybės). Olga yra ta aktorė, kurią siūlyčiau pačią pirmą, jei kada būtų filmuojamas žaidimo[ Portal motyvais paremtas filmas](http://www.deviantart.com/art/Portal-For-science-you-monster-383649030). Net neįsivaizduoju kodėl prisisapnavo konkrečiai ji. Oblivion’ą žiūrėjau jau prieš kurį laiką, o ir šiaip, nors ir daili, tačiau nėra ji toks neapsakomo grožio angeliukas, kaip kad pvz numylėtinės Keyra, Natalie ar Alysha. Erotinių elementų sapne taipogi nebuvo, tad išties kyla klausimas, kas ten dėjosi mano galvoje… O visgi buvo intrigos… Nežinau ar jums yra pažįstamas toks nemalonus jausmas, kai tiesiog dingsta susidomėjimas konkrečiu žmogumi. Esu pasakojęs, kad man galbūt įdomesnis, esu labiau priklausomas nuo perpratimo proceso, o ne nuo rezultato. Kai jau daugiau mažiau perkandai žmogų, kai baigiasi tyrinėjimai, savęs pateikimai ir pan. su tuom dingsta ir pažinties žavesys ir lieka banali monotonija, su kuria aš baisiausiai nenoriu sutarti gražiuoju. Man visa tai yra pažįstama labiau, nei norėtųsi. Bendrauji, bendrauji ir vieną dieną supranti, kad tas žmogus tau yra tiesiog nuobodus… Ir to pasekoje mano dėmesys šokinėja ir šokinėja ir negaliu apsiriboti ilgam ties vienu ir tuo pačiu tašku. Ir nesvarbu ar kalba eina apie merginas ar apie muzikos, bei kino žanrus ar apie bet kokią kitą temą. Žinau, kad tai nėra į gerą, tačiau tai dilema, kurioje šiuo metu gyvenu ir kurios nemoku spręsti. Taigi, kodėl visą tai pasakoju? Nes visa tai ir yra tiesiogiai susiję su mano sapnu. Minėtasis personažas, Olga, mano sapne ir buvo mano pagrindinis intereso taškas. Ir toks stiprus, kad net sunku patikėti. Iš tiesų, galbūt gyvenime ir ieškau tokio žmogaus, kuris sugebėtų prikaustyti mano dėmesį pakankamai stipriai… Taigi, Olga buvo be galo stilinga, elegantiška, inteligentiška, moterišku šarmu trykštanti, savimi labai pasitikinti, savarankiška, stipri ir unikali. Kitaip tariant fatališka moteris. Tačiau jau kažkieno kito. Kažkokiomis miglotomis aplinkybėmis (čia gi sapnas, žmonės, nesitikėkit milžiniško detalumo) mes su ja kartas nuo karto susitikdavome ir spėdavome persimesti vos viena kita, iš pažiūros atrodytų, nieko nekaltomis frazėmis, tačiau iš esmės tarp mūsų vyko tikras psichologinis katės-pėlės žaidimas. Sukaustyti situacijos, mes absoliučiai nedarėmė nieko akivaiždžiai. Viskas buvo taip užslėpta, kad iš esmės net pats galėtum suabejoti ar išvis čia kažkas vyksta. Tačiau niekam kitam to žinoti ir nereikėjo, svarbiausia visą tai juto vieninteliai žaidėjai – mudu du. Tačiau, kaip bebūtų, tarp šių vos trumpučių permetamų frazių slypėjo didelė aistra, kurią užfiksavau iš absoliučiai subtilių simbolių, kuriuos mėtant tiesiai prieš jos dabartinį vyrą moron’ą jis nepamatytų nieko. Mes kalbėjomės vos akimirką trunkančiais žvilgniais, o ne žodžiais ar veiksmais. Galvą perveriančiais, neįtikėtinai deginančiais žvilgsniais. Viso ko variklis, varomoji jėga buvo intriga. Ši moteris buvo mano tikslas, iš jos taipogi užfiksavau susidomėjimą, kurį ji bandė maskuoti, tačiau nepakankamai, kad to akylai neužfiksuočiau. Už dėmesingo žvilgsnio visvien užkliūdavo bandomas sutramdyti šypsnis, kuris išsprūsdavo vos menku lūpų sujudinimu, tačiau kuris man pasakydavo daugiau, nei reikia. Žinojau, kad ji yra vienintelis dalykas kurio aš trokštu, niekas aplinkui nebeegzistavo ir nebuvo įdomu, tačiau absoliučiai nežinojau ką reikia daryti, nes žinojau, kad šią moterį reikia užsitarnauti. Taip paprastai neateisi ir nepasiimsi – viskas būtų sugadinta, intriga baigta, kitaip tariant game over. Čia iš tos serijos, kai net nenori sužinoti merginos vardo, kad tiesiog nesugadinti idilės… Vyko įtemtas psichologinis žaidimas, kuriame gauni arba viską arba nieko ir šioji, mano sapno versijos Olga buvo mano siekiamybė betkokia kaina. Kai nubudau, pasidarė net šiektiek ir liūdna, kad tai buvo tik sapnas ir kad tokie interesai visgi neegzistuoja… Dar. # Savaitgalis Sibire Publikuota: 2010-10-03 Taigi, taigi, taigi, šį savaitgalį keliavau į Sibirą. Taip, taip būtent ten! Kelionė prasidėjo 14.30, kai prie mano gyvenamosios vietos atvažiavo didokas apimtis turintis transportas (gi tokiai atkakliai kelionei, automobilis turi būti atitinkamas!). Susipažinau su mašinistu ir atradome, kad turime visai nemažai bendro :j Pradžioje, turėjome susirinkti visus kitus ekspedicijos dalyvius, kadangi vietovių nelabai pažinojome, tai kaip visada padėjo žemėlapis, tik šiuo atveju ne popierinis variantas, o telefono ekrane (ką jus manot, imsim ir naudosimės popieriniu? Dabar?! Kai už lango 2010 eina į pabaigą?)\ Kiek pasimaklinėję, bei po vieną susiranklioję kiekvieną ekspedicijos dalyvį, galėjome galų gale leistis į planuotąją kelionę. Labai nusisekė, kad tokia kryptimi ir tokiu keliavimo būdų išdrįso keliauti tik nedaugelis, bet tie kurie jau važiavo buvo ypač ryškios asmenybės! Visą kelią pradiskutavome apie pačius įvairiausius dalykus, pradedant praėjusių kelionių įspūdžiais, baigiant parašiuto dėjimosi subtilybėmis, ar mėgiamais interneto portalais. Jei kelionę į sibirą būčiau pasirinkęs tarkim traukiniu, tai toks keliavimo būdas būtų garantavęs man daug didesnį saugumą, tačiau kelionė būtų užtrukusi gerookai ilgiau, o sėdint vienam, be kompanijos tas laikas būtų ištysęs dar ir dvigubai. Kadangi nesu iš tų žmonių, kurie labai baiminasi dėl savęs, tai geriau pasirinkau šį konvojų, prikimštą įvairiausiais daiktais. Taigi, pliurpiant valandą po valandos, nė nepastebėjome, kad klimatas pasikeitė ir mes atsidūrėmė arti sibiro! Neįtikėtina, kaip greitai laikas bėga su įdomiais žmonėmis, o dar labiau neįtikėtina, kad ko gero nebuvo, net pusės minutės, kad mūsų transporte įsivyrautų tyla. Va tokius kelionės partnerius ir rekomenduoju kiekvienam keliaujančiam, nesvarbu ar važiuojate į atogražus, sibirą, ar pas močiutę į kaimą.\ Vis labiau artėjant link Sibiro pastebėjome ir pirmuosius vietinius gyventojus. Užsiėmę savo buitiniais darbais, nelabai besirūpinantys savo ateitimi, jie atrodo gana laimingi. Sulaukėmė jų gana primityvoko ir tuo pačiu juokingo pasveikinimo ir iškart sulyginome šiuos gyventojus su savo gyvenamųjų vietų publika. Tada ir supranti, kaip toli nuo namų esi :j Ir taigi, po pusdienio kelionės – aš jau sibire. Koks pirmas įspūdis? Šalta! O kaip gi. Žinojau, kad čia bus šalta, dėlto pasiėmiau pačius šilčiausius rūbus. Bet nesitikėjau, kad čia galėtų būti šitaip šalta! Sėdi apsimuturiavęs savo namuke, rankos įlindusios į puspirštines, bei arbatos puodelis, po puodelio tiesiog nyksta akyse. Senai aš čia buvau, oj tikrai senai… Pirmąjį vakarą buvo nuspręsta pasigrožėti gamta, susipažinti su vietine flora ir fauna, bei papročiais. Taigi, po trumpo apsipažinimo su namuko šeimininku, bei užkirtus nuostabaus jo maisto, išsiruošta į kelionę. Tiesiog laikas spaudžia, reikia skubėti, kol dar nesutemo. Sutemus vaikštinėti menkas malonumas. Aplinkui vien miškai, būna taip tamsu, kad iš juodos spalvos išsiskiria tik blankūs tamsiai, tamsiai mėlyni medžių siluetai. Ištikrųjų, jei tokioje tamsoje tektų prasilenkti su geriausiu draugu, tai jį atpažintum, jam einant tik per gerą pusmetrį. Po trumpo pasivaikščiojimo, jau ėmė smarkiai temti, dėlto nuskubėta, pas vieną iš vietinių ir bandytas užmegzti kontaktas. Turiu pasakyti tai pavyko puikiai ir jis ne tik kad papasakojo savo visus rūpesčius, bet ir aprodė visas geriausias čionykščias tradicijas. Vakaras praleistas tiesiog nuostabiai! Kadangi su čionykščiu kalba tikrai užsirišo, tai nė nesinorėjo kažkur eiti. Smarkiai įsikalbėjus, paaiškėjo, kad nebedaug beliko iki ryto, tai teko pėdinti namo, nes ryte buvau pasižadėjęs, savo namelio savininkui, kad padėsiu jam nudirbti kažkokį darbelį. Vietinis, pas kurį taip smagiai pasisėdėjau, kuo puikiausiai pažysta šias vietoves, tad jam visai čia nebaisu – pasisiūlė mane palydėti. Pastarasis buvo toks malonus, kad palydėjo nuo durų iki durų. Labai jam padėkojau ir nuėjau miegoti. Po trijų valandų miego, mane pakėlė namelio savininkas. Esą, jau prašvito, reikia skubėti, nes kitaip nespėsime nieko padaryti. Kaip nebūtų keista, miegoti visiškai nesinorėjo, tačiau žinojau, kai beprotiškai šalta bus išlindus iš savo patalų, kur miegojau po dviejomis kaldromis iškarto. Sulaikiau kvėpavimą – iššokau ir tiesiog žaibiškai įšokau į drabužius. Įsivaizduoju, kad kariuomenėje, vyrai ne taip greit apsirengia, kaip tada tai padariau aš. Su šeimininku nuėjome rytinės arbatėlės (pusryčių rekomendavo nevalgyti, nes tai trukdo darbui, o ir man tai ne problema, nes pusryčių jugi ir tiap nevalgau) ir išsiaikinome darbo specifiką. Pasirodo pjaustysime medžius! Iki šiolei esu tai daręs vos kelis kartus. Į rankas gavau tam skirtus prietaisus ir pirmyn. Darbas sekė tikrai alinantis. Gal ne dėlto, kad reikėjo daug fizinės jėgos, o dėlto, kad jis buvo labai monotoniškas, ir laikas slinko ypač lėtai. O neišsimiegojusiam organizmui tai nėra geras ženklas. Bedirbant tikrai ne vieną kartą buvau tiesiog atsijungęs ir kūnas viską dirbo automatiškai. Nesvarbu, kokios darbo sąlygos bebūtų aplinkui. Taip prabėgo visos 10 valandų! Darbo pabaigti deja nesuspėjome, bet šeimininkas mane vaišindamas skania, garuojančia vakariene, užtikrino, kad pabaigti visko ir nebūtų įmanoma. Kadangi jau sekančią dieną mano konvojus važiuoja atgal, tai tą vakarą nieko ypatingo nebenuveikiau ir tiesiog ramiai pasisėdėjau savo namuke, besišnekučiuodamasis su šeimininku. Po tokių dienos darbų nieko ypatingai ir nesinorėjo, kaip grįžti į patalus ir atsijungti. Tai ir padariau. Sekančią dieną susitikome su kitais, po šį didelį kraštą išsibarsčiusiai ekspedicijos dalyviais ir visi kartu vėl grįžome namo, besidalindami savo didžiausiais įspūdžiais iš savaitgalio sibire. Namie parsiradau tik vėlai vakare. Laimingas, pavargęs ir patenkintas. Ar verta buvo važiuoti? Manau taip, nes sėdėdamas dideliame mieste, visur važinėdamas troleibusais ir visus darbus dirbdamas kompiuteriu, tavo kūnas apmiršta, pagrindinis naudojamas organas patampa galva ir nė nesusimąstai, kad kažkur, ten toli žmonės gyvena visai kitaip. Grįžęs po tokios kelionės, tam tikrus dalykus tu imi viską vertinti kitaip (na bent kurį laiką) ir smulkmenomis džiaugiesi daug labiau, o ką jau bekalbėti apie savo fizinę būklę, po tokio darbo krūvio, tu tikrai jautiesi, kaip koks Iron man’as – galintis nuversti kalnus ir sugebantis vos pajudėti (matyt užrūdijęs Iron Man’as ) Vat jums ir geriausia mankšta kokia tik gali būti! ECH, GERA KARTAIS GRĮŽTI NAMO Į KAIMĄ # She And Her Cat Publikuota: 2011-05-17 ![](https://github.com/reanim8ed/ReA-Wiki/blob/master/docs/.gitbook/assets/she-and-her-cat-2_thumb.jpg) Kas daugiau domisi anime pasauliu, manau yra matę režisieriaus Makoto Shinkai šedevrą – [*5 Centimeters per Second*](http://myanimelist.net/anime/1689/5_Centimeters_per_Second). Šį kartą užtikau kitą, itin trumpą šio kūrėjo darbelį ir jis paliko tikrai gerus įspūdžius. *She and Her Cat,* tai istorija apie mergaitės katiną, kurio balsu ir pasakojama istorija. Dienos bute bėga pasyviai, gan monotoniškai ir katinas išdėsto savo mintis, pastebėjimus apie jį supančią aplinką, bei mylimąją šeimininkę. Nors trukmė netikėtai trumpa, tačiau tai tik įrodymas, kad geram anime nereikia valandinio siužeto. Veiksmo nedaug ir visas siužetas prabėga trumpais intarpais, kuriuose judesio beveik net nėra ir dėlto pati animacija labiau primena skaidrių demonstraciją. Kūrėjas ypač detalus ir vaizdus atrinko gerai apgalvojęs ir nei viena sekundė nešvaistoma veltui. Detalumo jausmą dar labiau sustiprina, kad Makoto pats viską ne tik piešė, bet ir įgarsino tą patį katiną. Tai tik dar kartą įrodo šio autoriaus atsidavimą ir kūrybingumą. Siūlau ir jums bent keliom minutėm atsiriboti nuo interneto šurmulio ir paskęsti šioje melancholiškoje istorijoje apie prieraišumą, meilę ir vienatvę. {% embed url="" %} # Snipai Tarp Gyvun Publikuota: 2015-03-11 ![](https://github.com/reanim8ed/ReA-Wiki/blob/master/docs/.gitbook/assets/1-spy.jpg) Paspekuliuokim mažumėle. Kas jei staiga pasaulio mokslininkai išaiškina faktą, jog viena gyvūnų rūšis yra kilusi visai ne iš mūsų planetos ir visą tą laiką mus slapta špininėjo? Kokia gyvūnų rūšis labiausiai tikėtina tai galėtų būti? -Musės. Jų galima rasti bet kur, mėgsta erzinti žmones, turi devynias galybes akių, kurios turėtų būti super kamera ir yra tiesiog puikiai pritaikytos šnipinėjimui ir informacijos rinkimui. O dar jos labai mėgsta mūsų išmatas ir šiukšles, kitaip tariant renka mėginius. O išvis labiausiai mėgsta maniakiškai trinti savo kojomis, tarsi sakydamos „excellent“ ar planuotų pasaulio užkariavimą. Rusai netgi turi prietarą, jog jei kambaryje yra musė, negalima pasakoti nieko slapto, nes musės yra Babos Jagos šnipės. Tai labai senas pagoniškas prietaras, kilęs dar prieš komunizmo revoliuciją, tad galbūt jie apie piktuosius musių kėslus žinojo jau prieš gerą šimtmetį. -Katės. Tik pagalvokit: jos elgiasi, tarsi viskas priklausytų joms, nuolatos spokso į mus, yra nepriklausomos, o egiptiečiai jas garbino, kaip dievus. Jos infiltravo mūsų namus, šeimas, protus ir mūsų internetą. Šia tema yra paruoštas ir [infografikas](http://theoatmeal.com/misc/frame/cat_kill). -Aštuonkojai. Šitie tai net [neužsimaskavę](http://www.vanishingtattoo.com/tds/images/octopus/octopus_large/octopus_001.jpg). Užtenka tik žvilgtelti į juos ir pasidaro aišku, jog aštuonkojai ne iš mūsų planetos. Ir net nereikia jų milžiniškų galvų, čiuptuvų, rašalo ar besikeičiančių kūno spalvų – aštuonkojai buvo prigauti turint neįprastai didelį intelektą. Keletas įrodymų [čia](http://goo.gl/J7kiWh), [čia ](http://goo.gl/Z3Qya1)ir [čia](http://goo.gl/Zk1zBe). Jų motyvas ganėtinai aiškus: didelę dalį mūsų planetos sudaro vandenynai, tad šie slapukai tyrinėja mūsų gyvenseną, grobia mūsų technologijas, jas reverse engineerin’a ir kai suras visas silpnąsias mūsų vietas vieną dieną sugebės atimti iš mūsų planetą. Žmonės yra spekuliavę, kad jei paliktume žemę, tai labiausiai tikėtina, kad būtent šie gyvūnai išsivystytų į sekančią protingą gyvybės formą. O gal jie jau tai ir padarė? -Voverės ir šunys. Kas jei vienu metu žemėje yra net dvi ateivių rūšys? Voverės atvyko pirmesnės, pradėjo žmonių tyrinėjimą su mintimi mus visus užvaldyti. Šunys sužinojo apie šį planą ir atsiuntė savo milžinišką ir gerai diversikuotą armiją mūsų ginti. Voverių ir šunų karas tęsiasi jau milijonus metų, įvairiose planetose ir mes esame vieni iš jo liudininkų. Apie šį karą net yra sukurtas filmas – Transformeriai, tiesiog jog voverės ir šunys nieko neįtartų, pagrindiniai veikėjai buvo pakeisti į mašinas-robotus, tačiau iš esmės siužetas yra užšifruota voverių – šunų karo dokumentika. -Uodai. Tik pagalvokite kiek kraujo mėginių šieji jau yra prisivogę. Jie tikriausiai vykdo Nojaus Arkos tipo projektą ir į savo kolekciją ima mėginius iš kiekvienos sutiktos gyvūnų rūšies. Mes galvojame, kad tik nesenai sukūrėme skraidančius dronus, kai iš tikrųjų bio-dronai tarp mūsų skraido ir mus zonduoja jau išties senai. Dar vienas akivaizdus to įrodymas yra tai, jog skirtingai nuo visų kitų gyvūnų rūšių, uodai neturi jokios reikšmingos įtakos ekosistemoje. Kitaip tariant, jei kuri nors masinė gyvūnų rūšis išnyktų, būtų galima pastebėti gan dideles to pasekmes gamtoje, tuo tarpu išnykus uodams ne tik, kad niekas nepasikeistų, tačiau net ir nutiktų pozityvus efektas – būtų mažiau uodų pernešamų ligų. Yra nustatyta, kad gamtoje yra užtektinai kitų vabzdžių rūšių, kurios atstotų išnykusių uodų vietą tiems, kas jais mito iki šiol. Kalbant apie ligas, galbūt tai ir yra jų atliekami medicininiai eksperimentai, atliekami bandant nustatyti, kaip žmonės prisitaiko ir įveikia įvairias ligas. Yra teorijų, kad traiškydami uodus, mes užmušame tik pačius silpniausius, taip po truputėlis filtruojasi vis stipresnių, atkaklesnių ir geriau manevruojančių uodų genomas ir uodai darosi vis įžūlesni. -Skruzdės. Neįtikėtinai efektyvios, motyvuotos, atkaklios, su aukštai pažengusia socialine struktūra, vidiniais karais, agrikultūra. Neapsigaukite dėl jų dydžio, nes vienoje jų kolonijoje įprastai būna milijonai kovingai nusiteikusių skruzdžių. –[Lėtūnai](https://www.kevinabarnes.com/wp-content/uploads/2013/02/tardigrada.png). Dulkių siurblio maišą primenantis vandens gyvūnas, galintis išgyventi temperatūras aukštesnes, nei vandens virimo temperatūra, slėgį, kelis kart didesnį, nei randamas žemėje, radiacijos dozes šimtus kartų didesnes, nei mirtinas žmonėms, bei kosmoso vakuumą, o be maisto ir vandens gali išbūti ilgiau, nei 10 metų. Jei tai jums neperša minties apie bioinžinerinius micro šnipinėjimo robotus, tai tada aš nežinau… -Na ir galiausiai… Žmonės. Kokia daugiau rūšis, netinka mūsų planetoje labiau, nei žmonės? Praktiškai, kad ir kur mes būtume, privalome statytis pavesines, užuovėjas, gyvenamuosius, apšiltintus būstus, turime gamintis ir nešioti apsauginius rūbus, net negalime paeiti akmenuotu paviršiumi. Mūsų oda labai minkšta, galime užsigauti ar susižeisti, praktiškai nuo bet ko, esame lėti, silpni, be papildomų priemonių net negalime apsiginti nuo daugumos gamtoje sutinkamų plėšrūnų, neišgyvename minusinės temperatūros ar net elementariai sėdėdami saulės atokaitoje sugebame nusideginti odą. Kaip mes galime būti tokie netikę gyvenimui žemėje? Ir visgi dominuojame visas pasaulio rūšis ir skelbiamės šią planetą esančia mūsų. Kažkur man čia nesiriša galai… Susidaro vaizdas, kad mes kilę iš visai kitur, o čia atsidūrėme bala žino kokiomis aplinkybėmis. Tiek šiam kartui spekuliacijų ;) # Stylish Blog Award Publikuota: 2011-01-26 ![](https://github.com/reanim8ed/ReA-Wiki/blob/master/docs/.gitbook/assets/1293571248959752_thumb.jpg) Sakydamas, kad man patinka blogerių akcijos, nes taip skatinamas bendruomeniškumo jausmas, visai nenorėjau pasakyt, kad davai kas porą savaičių dabar rengiam po akciją. Na bet tiek to. Dalyvaujam, tai dalyvaujam. Tai va, pasirodo kažkas mano, kad aš dar ir stilingas :j Chi, chi. Num gerai, prieš naujus atnaujinau dizainą, tad dabar galima vadintis madingu, žavingu ir stilingu. Žavu, kai taip įvertina mergaitė (pamirštam tą faktą, kad mes su ja palaikom šiokius tokius ryšius). Nusišypsom už komplimentą ir pasakom ačiū niekada nemiegančiam ir visada viską pramiegančiam [Kaspinuočiui](http://www.kaspinuotis.lt/stylish-blog-award/). Taigi, šioje akcijoje aš turiu papasakoti 7 faktus apie save. Chm, taigi ko galbūt jūs nežinojote, ar nenorite sužinoti: 1\. Nemoku paskirstyti savo laiko. Taip, taip, žinau, kad ne taip senai rašiau apie efektyvius laiko planavimo žingsnius ir pan. šlamštą, tačiau esmė slypi ne tame, kad man neužtenka laiko kažkam, o tiesiog man įdomios šitiek daug temų, noriu perskaityti tiek daug knygų, noriu tiek daug nukeliauti, patirti, o taipogi noriu peržaisti šitiek daug žaidimų ir peržiūrėti tiek daug neįtikėtinų filmų, o ką jau bekalbėti apie muziką… Ir aišku viskam laiko tiesiog fiziškai neatsirastų. Ir blogiausia, kad ir kaip aš norėčiau visą tai atlikti, kažkodėl daugiausiai laiko praleidžiu internete ir veikiu bala žino ką. Num rimtai. Atsisėdi, paskaitai tą, paskaitai aną, dar kažką youtubėj pažiūri, o va jau ir diena pasibaigė :/ Internetas yra evil. Sakau jum. 2.Turiu nelietuvišką bruožą – stengiuosi visada padėti. Na rimtai. Neprisimenu kada paskutinį kartą esu kažkam atsisakęs su pagalba. Nežinau ar mama čia kalta, ar aplinka, kad toks geras išaugau. Tiesa, tai veikia pakol žmogus neima tuo piktnaudžiaut. Anksčiau ar vėliau tai ima užknist ir tada jau tikrai nebepadėsiu. Ir yra vienas BET. Padedu visada BET žmogus privalo manęs to paprašyt. Neprašo – eisiu ir praeisiu be didelio susidomėjimo. Va toks aš jau esu. 3\. Reiklumas iš savęs. Iš kitų žmonių nesitikiu nieko. Tai veikia labai gerai, žmonės nuolat tave sugeba nustebinti ^^ Taipogi jei žiūrėdamas į kitus, matau jų privalumus ir o trūkumus sugebu praleist pro akis, jei smarkiai tų akių nebado, tai deja kai kalba eina apie mane patį – smerkiu save už kiekvieną menkiausią klaidą. O ir reikalauju daug. Jei sugebėjau pasiekti tai ką norėjau – imu reikalauti dar daugiau. Kol nepasiekiu to – pykstu ant savęs. Num ir taip būna iš esmės visada. Tad geriau su manim apie mane nešnekėt… 4\. Mėgstu valgyt. Dažniausiai valgau kiekvieną dieną. Dažnai būna, kad net 3 kartus per dieną! Bet vat yra problema: mano pomėgis labai kertasi su mano įgūdžiais. Atsižvelgiant į tai, kad išlaidauti maistui valgyklose ar restoranuose ne itin galiu, tai lieka kruvinas (taip pirštas dar dabar pulsuoja) darbas virtuvėje. Bandau kartais paeksperimentuoti, bet po tokių eksperimentų dažniausiai seka išvada, kad eksperimentuoti man geriau nereikia. Tada sėdžiu ant savo standartinio “įmetei ir išvirė” meniu. 5\. Šiaip tai esu egoistas. Bet kad nematau čia kuom skūstis. Rimtai. A man blogiau nuo to? Naaah! Gyvenu ir žvengiu, skant. Be to visiems, mane tokiu vadinančiu galiu užrodyti ex-draugą. Va tas tai buvo tikras egoistas. Aš su juo palyginus tik maža bluselė ant dramblio išmatų. Na bet tikriausiai dėlto jis ir yra ex. 6\. Neturiu talentų. Num rimtai. Nemoku piešt, nemoku šokt, nemoku dainuot. Em, nemoku dekoruot drabužių. Tikriausiai nemoku ir projektuot (nors dar ir nebandžiau). Kad nemoku gamint jau sakiau. Netgi dantim barškint nemoku. Num tai kaip man dabar jaustis? A? 7\. Ach… už ką čia tiek daug punktų. Num gerai. Esu tiiinginys. Visos mano negalėjimo/nenorėjimo ir visokios kitokios priežastys dažniausiai slypi tingėjime. Žinau, kad galėčiau daug jei netingėčiau. Bet ajjj… Tingiu aiškint kodėl taip yra :p Oki, pareigą atlikau. Pristačiau nuo ko, pavardinau 7 šventas tiesas apie save. Na o stilingumo apdovanojimą įbruku [SilverWoof](http://silverwoof.wordpress.com/), [Buržujui](http://www.kleckas.lt/blog/), na ir [Nekalbadieniui](http://nekalbadienis.blogspot.com/). Turėkitės, skant! # Su Negimimo Diena Publikuota: 2010-07-20 ![](https://github.com/reanim8ed/ReA-Wiki/blob/master/docs/.gitbook/assets/1273676973442317.png) Vakar ir šiandien kažkam turėjo būti, o gal ir buvo ypatinga diena – gimtadienis. Šio įrašo esmė yra išdėstyti savo požiūrį apie gimtadienius, jei tiksliau – kodėl aš jų nešvenčiu. Kažkada aš kaip ir visi vaikai laukdavau savo gimtadienių. Tai turėdavo būti tavo diena, kai sulauki daug daugiau aplinkinių dėmesio, gali pasijausti ypatingu, gauni daug dovanų ir kas svarbiausia – tampi dar vieneriais metais didesnis. Juk būdami vaikai mes taip visi siekiame užaugti, didžiuojamės, kai mūsų amžius tampa vis didesnis. Deja tame vaikystės laikotarpyje gimtadieniai dažniausiai mane nuvildavo. Laukdavai, tikėdavaisi kažko, o neįvykdavo nieko įdomaus. Diena išeidavo niūri ir vakare su karteliu gerklėje nueidavai miegoti. Vėliau atėjo paauglystė, gimtadienis tapo diena, kai tu vis labiau artėji prie pilnametystės, to kažkokio stebuklingo meto, kai galėsi daryti ką panorėjęs. Dovanos tapo nebe tokios svarbios ir būdavo svarbiausia smagiai pasitūsinti draugų kompanijoje. Bet ir čia teko ne vieną kartą nusivilti: planuotas 10-15 žmonių vakarėlis tapdavo 3 žmonių pasisėdėjimu, tad ir vėl laukdavo šioks toks nusivylimas. Na ir galiausiai dabar, kai jau nebeesu savo –teen laikotarpyje, gimtadienis išviso neteko prasmės. Jau esi užaugęs ir gimtadienis tik primena, kad pasenai dar metais. Kažkam ta diena yra geras pretekstas pagerti, bet kadangi negeriu, tai tampa nebeaktualu. Ką tada veikti tokią dieną? Lieka linksmybės su draugais, bet ankstesni nusivylimai daro savo ir net nebesinori bandyti kažką organizuoti. Taigi gimtadienis palieka eiline diena, kurios stengiesi nesureikšminti. Kadangi pačiam ši šventė neteko prasmės, tai nenuostabu, kad visai nesinori sveikinti ir kitų. Tarkim mes nesveikinam vieni kitų su rusų Kalėdomis (pirmas sausio savaitgalis), nes negyvenam Rusijoje ir ši šventė mum neaktuali. Tai lygiai taip pat aš nesveikinu ir kitų su gimtadieniu, kai ši šventė neaktuali man pačiam. Baisiausia yra tai, kad nepasveikindamas tu gali įžeisti, nuvilti ar nuliūdinti žmogų. Bet tokiu atveju išeina, kad sveikinimas yra būtinybė. Žmogus privalo pasveikinti kitą, nes kitu atveju pastarasis gali pasijausti negerai. Tai tampa prievole, tarsi garsiai nepasakomas ultimatumas: pasveikink, arba susipyksim. Jei, tai ištikrųjų būtų draugiškumo ženklas, koks ir turėtų būti, tai žmogus neturėtų jo laukti ir tik pasidžiaugti jo sulaukus. Šiuo atveju žmogus laukia, tikisi ir negavęs nusivilia tavimi, suprask “oj toks tu ir draugas”. Bet atsiprašau, kodėl aš būtinai turiu linkėti žmogui sėkmės, laimės ir pan kažkokią konkrečią, nustatytą dieną? Argi negalima žmogui linkėti gėrio kiekvieną dieną? Tiesiog taip, be jokios progos. Vien dėlto, kad jis tavo geras draugas. Kaip vienas žmogus išsireiškė: kiekvienos dienos proga. Esu to požiūrio, kad geriau metų eigoje būti geru draugu: domėtis kaip jam sekasi, skirti jam dėmesio, laiko, nustebinti, palaikyti jį. O ne vieną dieną per metus rodyti kad jie buvo brangūs, nors šiaip visus metus galbūt nė nesistengei pateisinti gero draugo vardo. Taigi, atsiprašau jei kas kiek nusivilia negavęs, kad ir banalios žinutės ta proga nuo manęs, bet aš stengiuosi būti draugas visus metus, o ne tik per jūsų gimtadienį. Su draugais reikia draugauti, o ne juos turėti. # Sugadintas Poziuris Publikuota: 2011-08-29 Žinau, kad patapau sugadintu bernu. Ir šiaip esu gan pedantiškas, preciziškas ir mėgstantis tvarką. Viskas turi būti savo vietose. Jei paėmei daiktą, juo pasinaudojai, tai prašom ir padėk į vietą, kitaip man jis kirbės akyse pakol užknis, atsistosiu, nueisiu ir padėsiu jį į vietą. Mano drabužiai nors ir platūs, bet visada švarūs, nesuplyšę, nekenčiu murzinų batų. Beveik nesikeikiu, nerūkau ir net nenoriu bandyti, na ir galiausiai net ir alkoholį vartoju tikrai mažais kiekiais ir tokio dalyko, kaip tualeto apsikabinimo pas manęs nebėra jau daugelį metų. Puikiai save pažįstu, žinau savo ribas ir žinau, kad jų geriau neperžengti. Kad ir apie kokias ribas bekalbėtume. Tai kur mano sugadinimas paklausit? Ne, žmonių naktim nežudau, kaip koks Dexter’is ir po malonaus žmogaus išore tikrai neslepiu supuvusio vidaus. Tai, kad būnu malonus su žmonėmis, kyla natūraliai ir čia nepasitelkta jokios vaidybos. Iš esmės per 21 metus išmokau nuspėti visus savo sprendimus, pats savęs nebenustebinčiau. Visada viskas sprendžiama su logika, na kartkartėmis ir su jausmų įsikišimu (paaiškina tuos kartus, kai elgiuosi atrodytų nelogiškai). Taipogi labai gerai žinau savo ydas, kurias tikriausiai reiktų taisyti, tačiau per šitiek metų puikiai su jomis susigyvenau ir tiesą sakant man jos nė kiek netrukdo ir jų keisti nelabai ir norisi. Kai kurios ydos patinka tiek, kad jomis ko ne džiaugiuosi, didžiuojuosi, nes tai jos suteikia žavingumo. Ko gero dėlto jų mylėjimo visi, kurie bando mane perauklėti, susiduria su dideliu fiasko. Patinku aš sau su visais pliusais ir minusais ir, kad kažkas kažkam neįtinka, ėmiau skaityti, kad tai yra jų problema, ne mano. Na ir štai, nuo pat paauglystės prasidėjo visokie tampymaisi su mergom (kai pagalvoji, tai čia išeina didelė dviprasmybė) ir buvo išgyventa daug pačių įvairiausių situacijų. Žinoma vienos iš jų buvo geresnės, kitos ne tokios geros, bet esmė, kad jų padedamas praradau savo naivų požiūrį į santykius. Iki šiolei jausmus merginai laikiau labai tauriu jausmu ir dėlto labai grauždavausi, jei neturėdavau artimo žmogaus šalia. Ale iš serijos: neturėdamas antros pusės negali būti laimingas. Nežinau iš kur ištraukiau šį kvailą požiūrį, tikriausiai reikėtų kaltinti patirties nebuvimą, didelius lūkesčius, bei kino filmus, kurie tuos lūkesčius sukūrė, tad reikėjo pergyventi visą gyvenimišką realybę savo kailiu, kad suprasti viso reikalo absurdiškumą. Išsiskyrus su viena, kurį laiką pasidepresinus ir susiradus kitą, pradėjau pastebėti, kad tiek ilgai laukti ir pagaliau išlaukti santykiai, kurie turėtų atnešti kibirus laimės, visai nepateisina tų mano lūkesčių, na ir jei kartais būdavo išties labai gera, tai bendrame kontekste nesijausdavau nė kiek laimingesnis, nei, kad sėdėdamas be merginos. Gal net atvirkščiai. Visokie barniai , protų pisimai, aiškinimai, suvaržymai ir visa kita. Susidėdavau su netinkamomis merginomis? Galbūt. Netinkamas aš? Irgi variantas. Bet esmė, kad po visos tos gan karčios patirties išnyko rožinės ale meilės spalvos. Keista, tačiau būtent tada, kai pradėjau nebesistengti dėl simpatijos nuversti kalnus, pasikeisti ir ėmiau elgtis taip, kaip su bet kuo kitu, tik tada išnyko merginų trūkumas ir jos pačios pradėjo rastis viena po kitos. Taip, patapau tikriausiai, kaip didžioji dalis vaikinų: nieko nesitikintis iš santykių, išvis jų nelabai ir norintis ir į kiekvieną patrauklesnę merginą žiūrintis, kaip į sekso objektą. Ir žinot ką? Tai veikia. Nebėra jokios graužaties, kai prabendravus su mergina gan artimai ilgą laiką, patapus jos lovos draugu, ji po kiek laiko susiranda kokį kitą kadrą. Nėra graužaties, nes gavai pakankamai, nesustoji ties viena stotele ir tiesiog judi toliau. Nėra graužaties, nes iš esmės tau vienodai. Ir tai nereiškia, kad į merginas imta žiūrėti, kaip į daiktus. Ne, jąjas aš gerbiu ir visada gerbdavau. Kiekviena turi savo istoriją, kurią, kaip mozaiką po truputis dėliojiesi iš mažų smulkmenų. Žmonės stebisi, kodėl aš retai klausinėju, bet jie nesusimąsto kiek daug galima susidėlioti iš tų pasakytų smulkmenų. Kaip koks detektyvas surandi mažą smulkmeną, kabliuką, už kurio užsikabini ir imi kabinti savo interpretacijas. Žinoma ne visada pirminiai spėjimai pasiteisina, tačiau daugėjant faktams, bendras vaizdas vis ryškėja, pakol būni įsitikinęs savo spėjimo teisumu. Pajaučiau, kad rimti santykiai ima šiek tiek gąsdinti ir netyčia į tokius įsivelti visai nebesinori. Pamatai, kad riba ima pavojingai tirpti, tai savaime viską sugadini ir judi toliau. Užtenka nerūpestingai praleisti laiką, kad kas palaikytų kompaniją, kai kur nors varai, kad išklausytų, kai esu užsidegęs kažką papasakoti, na ir kažkiek švelnaus fizinio kontakto, ar tai būtų tiesiog apsikabinimų, ar kitokiu visuomenei priimtinu, arba ne, formatu. Norisi išlikti nepriklausomu ir daryti bet ką, neatsižvelgiant į kitų lūkesčius ar pageidavimus. Be jokio sąžinės graužimo gali kadrint bet kurią pamatytą merginą ir nereikės jokių melų, išsisukinėjimų, ar faktų nuslėpimų. Nes esi katinas, kuris vaikšto vienas. Nori miegi savo namuose, nori – ne. Ir tame visas to reikalo žavumas. # Sushi Valgymo Etiketas Publikuota: 2010-03-27 ![](https://github.com/reanim8ed/ReA-Wiki/blob/master/docs/.gitbook/assets/chopsticks_by_aquaferret.jpg) Kadangi šiauliečiai jau turi vietą, kur galime valgyti sushi, reiktų susipažinti su elementariu etiketu, valgant šį egzotišką patiekalą. Mūsų šalyje šie patarimai gal ir nėra tokie aktualūs ir svarbūs, tačiau kas žino, gal jums teks nuvykti į Japoniją? Tad nepasidarykite gėdos, žinodami, kaip reikia elgtis. **Užsisakykite „omakase“ stiliaus sushį**\ Nesvarbu, kiek daug žinote apie sushį – restorano šeimininkas apie jį žino daugiau. Užsisakydami „omakase“, jūs paliekate jo gamintojui nuspręsti, kokią sushių puokštę jums patiekti. Sushių ruošėjams tai – didžiulė garbė. Neretai juos nuvilia faktas, jog užsieniečiai užsisakinėja tik lašišos arba tunos sushį, todėl turėti laisvę parinkti šviežiausius gabalėlius – didelis džiaugsmas. **Prieš valgant sushi nusiplaukite rankas.**\ Didžioji dauguma sushi restoranų pateikia drėgną karštą rankšluostį prieš patiekdami maistą. Nepaisant to, kad dauguma žmonių valgo maistą su valgymui skirtomis lazdelėmis (en. – chopsticks, jp. – waribashi), visiškai priimtina sushi valgyti rankomis. Tad jei jums nesiseka suvaldyti lazdelių, galite drąsiai jas imti rankomis – neapsikvailinsite. **Sakykite „Itadaki masu!”**\ \*\*\*\*„Itadaki masu!” it burtažodį reikia ištarti prieš pradedant valgyti sushį. Lietuvių kalboje sunku rasti šios frazės atitikmenį, tačiau artimiausias vertimas skambėtų kaip „Gerai, dabar pradedu valgyti sushį!”. Nereikia nė sakyti, kad magiškieji žodeliai atvers santūriosios tautos atstovų širdis. **Suvalgykite sushi vienu kasniu**\ \*\*\*\*Jei gabalėlis yra per didelis, suvalgykite jį dviem kąsniais. Valgydami atkreipkite dėmesį tiek į skonį, tiek į sushio mozaiką. Tiesiog mėgaukitės. **Ant ryžių nepilkite sojos padažo**\ Atsispirkite pagundai ryžius gardinti sojos padažu, kad ir kaip viliotų ši perspektyva. Japonai itin didžiuojasi subtiliu savo ryžių skoniu, todėl pildami sojos padažą sugadinsite, jų akimis žvelgiant, kažką itin gražaus. **Ryžiuose nepalikite styroti lazdelių**\ Japonai to paprasčiausiai nesupras. Pasirodo, tvarkydami artimųjų kapus, jie vėlėms palieka ryžių dubenėlius su dviem įsmeigtomis lazdelėmis. Todėl gyviesiems daryti tai – nevalia. **Dubenėlyje nepalikite ryžių likučių**\ Lengva pamiršti, kad prieš 65-is metus Japonija buvo karo nusiaubta šalis. Maisto taip trūko, kad žmonės net pradėjo valgyti žiogus. Dėl ryžių dubenėlio buvo žudoma. Šiandien maisto Japonijai užtenka, tačiau tautos sąmonėje išliko pasibjaurėjimas švaistūniškumu. Be to, ryžių suvalgymas iki paskutinio grūdelio pademonstruos didžiulę pagarba sushio meistrui. **Atgaivinkite burną suvalgydami gabalėlį imbiero**\ Paprastai jis valgomas tarpuose tarp skirtingų patiekalų. Kartu su sushi imbieras nevalgomas. Suvalgykite viską, kas yra jūsų lėkštėje. Net jei ir jaučiate, kad daugiau valgyti nebenorite, pasistenkite suvalgyti visą jūsų lėkštėje esantį maistą. Tai pagarbos ženklas. **Sushį valgyti užbaikite, sakydami „Gochi-so-sama-deshi-ta“**\ \*\*\*\*Išvertus iš japonų kalbos „Gochi-so-sama-deshi-ta“ reiškia „Na ir puiki puota buvo!”. Tradiciškai jos sakymu yra užbaigiamas kiekvienas patiekalas šalyje. Restorano šeimininkas, išgirdęs padėkos žodžius, savo ruožtu atsakys „osamatsu deshita“ (lt. – atsiprašau, negalėjau pateikti geresnio patiekalo). Tai jis pasakys, net ir žinodamas, kad pagamino jums aukščiausio lygio patiekalą. # Television Publikuota: 2011-02-26 ![](https://github.com/reanim8ed/ReA-Wiki/blob/master/docs/.gitbook/assets/television_by_sprinklexeater_thumb.jpg) The most important thing we’ve learned,\ So far as children are concerned,\ Is never, NEVER, NEVER let\ Them near your television set —\ Or better still, just don’t install\ The idiotic thing at all. In almost every house we’ve been,\ We’ve watched them gaping at the screen.\ They loll and slop and lounge about,\ And stare until their eyes pop out.\ (Last week in someone’s place we saw\ A dozen eyeballs on the floor.)\ They sit and stare and stare and sit\ Until they’re hypnotised by it,\ Until they’re absolutely drunk\ With all that shocking ghastly junk.\ Oh yes, we know it keeps them still,\ They don’t climb out the window sill,\ They never fight or kick or punch,\ They leave you free to cook the lunch\ And wash the dishes in the sink —\ But did you ever stop to think,\ To wonder just exactly what\ This does to your beloved tot?\ IT ROTS THE SENSE IN THE HEAD!\ IT KILLS IMAGINATION DEAD!\ IT CLOGS AND CLUTTERS UP THE MIND!\ IT MAKES A CHILD SO DULL AND BLIND\ HE CAN NO LONGER UNDERSTAND\ A FANTASY, A FAIRYLAND!\ HIS BRAIN BECOMES AS SOFT AS CHEESE!\ HIS POWERS OF THINKING RUST AND FREEZE!\ HE CANNOT THINK — HE ONLY SEES!\ ‘All right!’ you’ll cry. ‘All right!’ you’ll say,\ ‘But if we take the set away,\ What shall we do to entertain\ Our darling children? Please explain!’\ We’ll answer this by asking you,\ ‘What used the darling ones to do?\ ‘How used they keep themselves contented\ Before this monster was invented?’\ Have you forgotten? Don’t you know?\ We’ll say it very loud and slow:\ THEY … USED … TO … READ! They’d READ and READ,\ AND READ and READ, and then proceed\ To READ some more. Great Scott! Gadzooks!\ One half their lives was reading books!\ The nursery shelves held books galore!\ Books cluttered up the nursery floor!\ And in the bedroom, by the bed,\ More books were waiting to be read!\ Such wondrous, fine, fantastic tales\ Of dragons, gypsies, queens, and whales\ And treasure isles, and distant shores\ Where smugglers rowed with muffled oars,\ And pirates wearing purple pants,\ And sailing ships and elephants,\ And cannibals crouching ’round the pot,\ Stirring away at something hot.\ (It smells so good, what can it be?\ Good gracious, it’s Penelope.)\ The younger ones had Beatrix Potter\ With Mr. Tod, the dirty rotter,\ And Squirrel Nutkin, Pigling Bland,\ And Mrs. Tiggy-Winkle and-\ Just How The Camel Got His Hump,\ And How the Monkey Lost His Rump,\ And Mr. Toad, and bless my soul,\ There’s Mr. Rate and Mr. Mole-\ Oh, books, what books they used to know,\ Those children living long ago!\ So please, oh please, we beg, we pray,\ Go throw your TV set away,\ And in its place you can install\ A lovely bookshelf on the wall.\ Then fill the shelves with lots of books,\ Ignoring all the dirty looks,\ The screams and yells, the bites and kicks,\ And children hitting you with sticks-\ Fear not, because we promise you\ That, in about a week or two\ Of having nothing else to do,\ They’ll now begin to feel the need\ Of having something to read.\ And once they start — oh boy, oh boy!\ You watch the slowly growing joy\ That fills their hearts. They’ll grow so keen\ They’ll wonder what they’d ever seen\ In that ridiculous machine,\ That nauseating, foul, unclean,\ Repulsive television screen!\ And later, each and every kid\ Will love you more for what you did. -Roald Dahl # Tesejo Laivas Publikuota: 2013-11-23 ![](https://github.com/reanim8ed/ReA-Wiki/blob/master/docs/.gitbook/assets/trireme-559x413.jpg) Įsivaizduokite, kad senelis jums padovanoja savo kirvį, kurį jis naudojo daugybę metų ir trokšta, kad jūs jį turėtumėte. Besinaudojant pastaruoju kirviu, jo ašmenys po truputis susidėvi ir galandinimas čia jau niekuom nepadėtų – tiesiog pakeičiate geležtę nauja ir toliau sėkmingai naudojatės dovana. Tačiau kirvis toliau po truputis dėvisi ir po daugel metų jums vėl tenka jį taisyti, tik šį kartą pakeičiate kirvio kotą. Kai nebeliko nei vienos originalios kirvio dalies ar tai vis dar tas pats kirvis kurį jums dovanojo senelis? Tai yra George Washington’o kirvio istorija, kurioje kotas buvo pakeistas tris kart, o ašmenys du kart ir kurios šaknys yra Tesėjo laivo filosofinis paradoksas, sugalvotas antikinės Graikijos laikų rašytojo ir filosofo Plutarcho. Originali mintis visgi susijusi su Atėnų karaliaus laivu, kuris per metų metus po truputį visas pakeičiamas naujomis lentomis ir vinimis. Klausimas būtų ne tik ar turimas laivas vis dar skaitytinas, kaip vis dar tas pats laivas, kuris pargabeno karalių iš garbingų mūšių, tačiau o ir kas jei pašalintų dalių neišmestume, nesugadintume ir vėliau iš jų surinktume atgal kitą, antrą laivą? Kuris iš jų būtų tas šlovingas Tesėjaus laivas? Atrodytų logiška, kad tas, kuris visgi turi originalias dalis ir būtų tikrasis laivas, tačiau tai visgi formos, funkcijos, bei sudėties klausimas. Perrinktasis laivas išlaiko Tesėjaus laivo formą, funkciją, paskirtį, tačiau antrasis turi tikrąją, originaliąją sudėtį. Panašiai, kaip kad žmogaus kūnas, kuriame žuvusios ląstelės yra pakeičiamos kitomis ir taip per 7-erius metus žmogaus kūne pasikeičia absoliučiai visos, tačiau visgi išliekame savimi, nors ir esame sudaryti iš kardinaliai kito ląstelių rinkinio arba kitaip tariant – esame visai kitas žmogus, nei prieš tai. Taigi manau, kad šiuo atveju funkcija, bei tikslas visgi yra svarbesnė, nei kad konkreti sudėtis arba kitaip tariant priemonės. # The illiterate of 21st century Publikuota: 2012-11-19 ![](https://github.com/reanim8ed/ReA-Wiki/blob/master/docs/.gitbook/assets/tumblr_m5ofsxxq9h1ryei2ko1_1280-560x420.jpg) Kontroversiškasis Užkalnis brūkštelėjo straipsnį su dar vienu skambiu pavadinimu: [Naujiena: diplomo jums nebereikia](http://protokolai.com/2012/11/18/naujiena-diplomo-jums-nebereikia/). Ir nors su autoriaus mintimis aš iš esmės sutinku (tik galbūt turiu pastebėjimą, kad musuose dar nėra taip jau visai išnykusios situacijos, kai be diplomo tiesiog nepraeini CV filtro ir net neturi progos parodyti savęs darbo pokalbyje), tačiau pakalbėti norėčiau mažumėle kita linkme. Norimam darbui susirasti arba dabartinį darbdavį patenkintu palikti, būtina į galvą įsidiegti ir visada su savimi nešiotis dvi esmines idėjas. Pirmoji jau buvo paminėta protokoluose. Cituoju: *viskas ko darbdaviui reikia, tai žmogus, kuris problemas spręstų, užuot jas kūręs.* Praplečiam. Darbdavys samdo darbuotoją, kad ant jo pečių galėtų nusikratyti dalį problemų. Kai darbuotojas nusamdytas, tikimasi, kad jis ir konkrečiai tik jis spręstų tąsias jam patikėtas problemas. Tačiau jei darbuotojas dirba prastai, jis pastoviai turi klausimų, prašymų, trukdo darbdavį, trukdo kitų darbą ar išvis sukelia papildomų naujų problemų, dėl kurių tenka aiškintis su klientais ar kurių sprendimu turi užsiimti kiti – toks darbuotojas tikrai nedaro darbdavio laimingu. Savo darbe kaip tik susidūriau su tokio pobūdžio problema, kai po vienos rimtos problemos sukūrimo, dėl kurios buvo kaltas tik darbuotojas, buvo rimtai svarstyta apie tolimesnį to darbuotojo likimą, neskaitant to fakto, kad pradėta daug atsargiau žiūrėti į naujai priimamus darbuotojus. Jei anksčiau jie būdavo priimami lengva ranka, tai dabar baiminamasi tokio ir panašaus pobūdžio problemų sukėlimo, tad darbuotojų atranka tapo gerokai reiklesnė. Antroji esminė idėja norint sėkmingai dirbti: *be smart and get things done.* Visada kartu, ne po vieną atskirai. *Be smart* dalis labai akivaizdžiai matoma mano srityje – IT. Darbuotojas ateinantis darbintis į įmonę, atsineša kažkokį savo skill’ų bagažą. Bėda tame, kad po keletos metų, tarkime, kad ir po penkerių, šio darbuotojo skill’ai gali būti senstelėję, ne be tokie aktualūs ir efektyvūs. Taigi, įmonei daug labiau reikalingas žmogus, kuris būtu gudrus, imlus naujienoms, greitai mokytųsi, perprastų esmę ir pritaikytų tai ką išmoko atliekant konkrečius darbus, užuot to, kuris iškalęs vieną technologiją konkrečiai šią akimirką ir kurią nustojus naudoti įmonėje jis pasijaus, kaip žuvis skruzdėlyne. Būtent šiai daliai patikrinti, ne retas darbdavys ir nori matyti diplomą. Ir iš esmės, kaip kad Tado Vidmanto klipuke apie studijavimą Lietuvoje buvo minėta – dažnais atvejais, net nesvarbu kas ant jo parašyta. Diplomas jau parodo, kad žmogus nėra visiškas dundukas ir sugebėjo pasiekti užsibrėžto tikslo ir vykdyti tai, kas iš jo buvo reikalaujama. Diplomą labai mėgsta konservatyvios, nemažai metų dirbančios bendrovės. Taipogi smart daliai patikrinti pokalbio metu užduodami tokie loginiai ar kreatyviniai klausimai, kaip kad „kiek langų yra Vilniuje?“ ir pan. Ši savybė būtinai turi eiti ir su antrąja: *Get things done*. Žmonės, kurie yra gudrūs, tačiau nepadaro jiems duotų darbų prilygsta visokiems PhD profesoriams, kurie gali parašyti aibę disertacijų, jas apginti, bet realios naudos, panaudojimo taip ir nesuranda. Ir eina siekti arba dar didesnio laipsnio arba eina kitų, jaunesnių mokyti.\ Ir atvirkščiai: žmonės, kurie atlieka visus jiems skirtus darbus, bet to nedaro gudriai, gali skirti be galo daug darbo ir laiko tiems darbams, kurie galėjo būti įvykdyti gerokai greičiau ir efektyviau, t.y švaisto resursus. O dažnai pasitaiko, kad po tokių žmonių darbo reikia skirti dar antrą darbuotoją, kuris taisytų pirmojo padarytas klaidas. O tai jau priedo – kito darbuotojo sukuriamos vertės mažinimas. *Get things done* dalį, kai į pagalbą visgi nepasitelkiamas protas, gerai išmokau dar vaikystėje, kai dirbau viešbutyje paprastu lauko darbininku. Darydavau tik tuos darbus, kuriuos liepdavo ir taip, kaip man juos pasakydavo daryti. Ir būtent dėlto teko atsidurti ne vienoje situacijoje, kurioje teko pasijusti nepatogiai. Ko gero labiausiai įsimintina ta scena, kur vienos rankos neturintis viešbučio savininkas pats griebė tampyti vandens šlangas, nes aš jas buvau sudėliojęs visai ne taip, kaip derėjo. Pasijutau tikrai kvailu ir maniau, kad tą dien mane atleis. Na bet nieko, tada buvau dar visai jaunas. Taigi, prisiminkit visada tai ir žmogus, kuris moka jums algą bus patenkintas jumis, o tai tik į naudą jums patiems. Nebūkit the illiterate of 21st century. # Them Publikuota: 2013-03-30 He works. She works. They split bills. His hobbies are video games. Her hobbies are reading and facebook. He leaves her alone to her hobbies. She leaves him alone to his hobbies. At night time they watch illgally downloaded movies together or stream one on netflix. She makes him a sandwich. He gives her a back rub. They joke about how the people they know are stupid. He tells her about how annoying his friends are. She tells him how annoying her friends are. They laugh together. Then they have amazing sex. Days off are spent surfing the web together, playing games together or occasiaonally going outside to do stuff like: Get coffee and make fun of strangers. Eat together at restaurants that have a cool atmosphere. Go mini-golfing. Go to the movies. She surprises him with an occasional blowjob in the morning and he responds by fixing her breakfast. He surprises her by letting her play a video game with him and she responds by whooping his ass at it. They respect one another or get jealous. They trust each other. Have cute arguments like who’s turn it is to the dishes or what answers don’t count in Scattergories. They’re a team. A club. A 2 person gang that nobody else is allowed to join. It’s them vs. everyone else. # tiesa-slypi... Publikuota: 2009-11-24 Kažkada, pažiūrėjęs vieną filmą įsikaliau sau į galvą – viskas priklauso nuo požiūrio. Jei gyveni, elgiesi, kažką darai ne taip, kaip norėtum – keisk požiūri. Tik nuobodžiam žmogui gali būti nuobodu. Žmogus, kuris pakeičia savo nusistatymą tinkama linkme ir imasi iniciatyvos kažką pakeisti – tiesiog negali būti nuobodu. Bet deja paskutiniu metu pats kažkodėl šį faktą pamiršau. Jausmai ima viršų ir nebeišeina blaiviai mąstyt. Kad ir kaip tau būtų blogai, tiesiog viską pažiūrėk iš kitos pusės, iš šalies, lyg akimirkai siela išlenda iš kūno ir pažiūri iš trečio asmens perspektyvos. Pamatysi, kad elgiesi kvailai. Žmonės dažnai elgiasi neprotingai tokiose situacijose, kurios kitiems atrodytų labai paprastos. Tereikia tai suvokti. Neimti tai kaip už pasaulio pabaigą ir sumastyti, kaip protingai galėtum pasielgti tokioje situacijoje. Yra toks tipas žmonių. Teko sutikti jau keturis tokių žmonių atstovus. Kad ir kas vyktų, jie visad pasakys: “aš taip ir žinojau”. Jie nemoka džiaugtis turimais dalykais, o tik skundžiasi, skundžiasi ir skundžiasi. Viskas slypi ten, tavo makaulėje. Žmogau, atsimerk, matyk, matyk tik teigiamus dalykus! Bus ne tik tau, bet ir aplinkiniams nuo to tik geriau. # Tinklai Ir Vardai Publikuota: 2015-08-20 ![](https://github.com/reanim8ed/ReA-Wiki/blob/master/docs/.gitbook/assets/269551-anonymous.jpg) *You need to know things the others don’t know. It’s what no one knows about you that allows you to know yourself.* Kai susipažįstu su naujais žmonėmis ir kai šie nori užmegzti kontaktą facebook’e, jiems pasirodo gan keista, jog šiame soc. tinkle nenaudoju savo tikrojo vardo. Prieš gerus 3 metus ėmiau kiek kitaip vertinti privatumo internete aspektus ir susikūriau naująjį slapyvardį, kuris ne tik siejosi su mano jau daugybę metų naudojamu nick’u, tačiau ir reiškė kiek [daugiau](http://reanimated.lt/mens-rea). Apie tai, kodėl nenaudoju tikrojo vardo, dažniausiai nesivarginu aiškinti ir baigiu temą neaiškiais, abstrakčiais paniurnėjimais ir žmonės taip ir lieka nesupratę ir laiko šitą poelgį keistu. Tačiau šį kartą pasiiaiškinsiu šiek tiek plačiau. Facebook’o privatumo nustatymai leidžia dalintis turiniu keliais skirtingais būdais: galima viską skelbti viešai ir šį turinį galės pasiekti visi – ne vien tie kurių neturite drauguose, bet ir tie žmonės, kurie neturi facebook paskyros apskritai. Taipogi galima būti uždaresniam ir dalintis tik su žmonėmis, kuriuos esate priėmę į savo draugų sąrašą. Jei nepriimate nepažįstamų žmonių, tai tada turėtumėte puikiai pažinti savo auditoriją ir žinoti ką galima skelbti, o ką galbūt reikėtų nutylėti. Na ir galiausiai galima dalintis turiniu tik su tam tikru ar keliais konkrečiais žmonėmis. Šis variantas asmeniškai atrodo gan kvailokas, nes daug efektyviau tiesiog parašyti asmeninę žinutę. Taigi, iš esmės tai yra visi pasirinkimo variantai. Kiekvieną kartą norint kažkuom pasidalinti, galime rinktis vieną iš šių variantų, tačiau tarpinių variantų, kompromisų tam nėra ir būtent dėlto ir įžvelgiu problemą. Tarkime asmuo mėgsta dažnai dalintis humoristinio pobūdžio juokeliais, paveikslėliais, vadinamaisiais memais. Nieko blogo tame, jog jis juokauja tarp savo draugų, žinoma nėra. Tačiau ar norėtumėte, kad svarbus, įtakingas žmogus iš jūsų profesinio pasaulio, su kuriuo potencialiai galite ar jau užmezgėte dalykinius santykius, pamatytų šiuos juokelius? Kokį įspūdį jie jam sudarys? Labiausiai tikėtina, kad jūs būsite priimtas nerimtai, vėjavaikiškai, neprofesionaliai. Tai gali pabloginti darbinius santykius ar net sužlugdyti dar neįvykusį sandorį. Atrodytų šiais problemai yra labai paprastas sprendimas – tiesiog apriboti šį turinį tik ties savo draugais. Tačiau kas, jei yra ir kitokių poreikių? Facebook’as yra labai galingas įrankis, nes jis leidžia savo matomą srautą pasidaryti būtent tokį, kokį norite matyti ir koks jums yra aktualus. Jei patinka visą dieną žiūrėti į vaizdelius su katėmis, tai galite iš savo facebook’o srauto pasidaryti vieną didelę kačių irštvą ir kiekvieną kartą, kai turite laisvą minutėlę, stebėti kokios nenaudėlės jos yra. Kitam patinka gauti aktualią informaciją ir šis žmogus pasidaro ko ne savo individualų, nuolatos besinaujinantį laikraštį į kurį užsuka paskaityti aktualiausių naujienų. Na o dar kitas žmogus, galbūt mėgsta dalyvauti diskusijose, bei reikšti savo nuomonę įvairiais su visuomene, aplinka ar įdėjomis susijusiais klausimais. Ir toks žmogus galbūt norėtų savo nuomonę išreikšti kiek plačiau, nei tik savo draugų rate. Jei skyrei laiko ir parašei gan didelį komentarą, protingai ir racionaliai grįsdamas savo nuomonę, tai malonu, kai šį komentarą įvertina ir daugiau žmonių. Pripažinimo jausmas autoriui yra labai malonus, o su laiku žmonės į tai atkreipia dėmesį ir vienas po kito atsiranda pasekėjų, kuriems įdomu ką parašysi sekantį kartą. Taigi toks žmogus pradeda rinkti savo auditoriją. Tačiau toli gražu ne visada norėtųsi, kad diskusijos vienomis ar kitomis temomis, būtų susietos su tikruoju asmens vartu. Taigi atsiranda problema: kaip kalbėti viešai apie tai, apie ką nori kalbėti, nerizikuojant susigadinti savo individualaus įvaizdžio? Atsakymas paprastas – atskiras amplua, interneto persona. Anksčiau lietuvių rašytojai naudojo slapyvardžius, kad galėtų saugiau rašyti. Lygiai tas pats principas vis dar galioja ir internete. Mane labai nustebino, kai nuvykęs į puikiai visų žinomos Geležinės Lapės paskaitą, sužinojau, kad tai yra gan garbaus amžiaus vyras, užimantis aukštas pareigas banke. Tai yra vienas iš internetinės personos pavyzdžių, kai internetas ir gyvenimas puikiai atskiriami. Kas gi būtų pagalvojęs, jog po „nu maaaam“ juokelių gali slypėti toks žmogus. Jis sukūrė pseodonimą, kuris niekam nieko nereiškė ir pradėjo kurti šmaikštų, gan lengvai po internetus plintantį turinį. Neilgai truko, šis turinys susilaukė nemažai dėmesio, tapo populiarus ir pasekėjų atsirado daugybė. Tuo pat metu, visa tai nebuvo susieta su konkrečiu žmogumi, kolegos, verslo parneriai ir neatranda informacijos apie šią veiklą ir iš to negali pasidaryti jokių skubotų, paviršutiniškų nuomonių. Taigi. Žmonės, su kuriais aš išties bendrauju, žino kad ten aš ir jiems tai kažkokių didelių abejonių kas ten per vienas, pasislėpęs po Shiba Inu nuotrauka, nekyla. Žmonės kurie dėl vienų ar kitų priežasčių ieško mano vardo Google paieškoje, randa mano LinkedIn paskyrą, bei viešus G+ postus, kurie visi susiję su IT tematika ir žmonės, kurie atranda mano internetinį vardą, kaip savotišką internetinį brand’ą, tačiau nežino kas tai konkrečiai per žmogus, gali sekti mano veiklą ir toliau. Manyčiau vienas iš paprastesnių ir logiškiausių problemos sprendimo būtų, bei win-win situacija visais aspektais. Būtent dėlto „oficialiai“ facebook’e manęs ir nėra. Arba kaip sakoma: internetas puiki vieta, nes niekas nežino, kas [tu](http://littlefun.org/uploads/51f93e9fc856112af0000006_736.jpg). # Tobulos Merginos Tipazas Publikuota: 2011-02-09 ![](https://github.com/reanim8ed/ReA-Wiki/blob/master/docs/.gitbook/assets/g128623434195599121.jpg) Ech, tikrai nervina, kai ale kaupi galvoj įrašą, stengiesi jį subrandinti, o kai ateina rašymo laikas, nežinai, kaip rašyti nors tu ką. Galvoje susigalvotas planas atrodo per daug kvailas ir stengiesi išrasti kažką naujo, bet žinoma nieko originalaus taip ir nebesigauna. Gerai, ne apie tai mes čia visi susirinkom. Buvo paauglystėje toks etapas, kai norėjosi merginos ir taškas. O jos nebuvo. Nervavaus, man tai nepatiko, nevienas vakaras dėlto praėjo liūdnai. Ne dėlto, kad trūktų dėmesio, ar bendravimo (šalia visada rasdavosi draugai, su kuriais liūdna nebūdavo), tačiau norėjosi patirti tą švelnumą, romantiką. Tada per visas nesėkmes ir nusivylimus ir suvokimą, kad ko gero aš tam per mažai pribrendęs, kai mažiausiai to tikėjausi, išlindo pirmoji simpatija. Ji ėmė ir išsivystė, taip staiga, kad atsipeikėjau tik bala žino kada ir negalėjau suprasti, kaip ir kodėl viskas įvyko taip greitai. Bet esmė ta, kad kaip ir viskas šiame pasaulyje – tai nebuvo amžina. Praėjo metai, praėjo dar pusę ir štai pirmasis blynas žlugo. O tada prasidėjo begalinės paieškos, kai bet kokia kita mergina tiesiog negalėdavo tau pasiūlyti tiek, kiek tau norisi. Būni su žmogum, atrodo jin turi viską, ko galėtų prireikti – miela, simpatiška, rūpestinga, bet vat trūksta to artumo jausmo. Keisdavosi veidai, keisdavosi vardai, o aš likdavau toks pat, ieškantis kažko, bala žino ko. Iš pradžių atrodė, kad patį pirmą kartą gavau tiek daug, kad tiesiog patapau išlepęs. Tačiau praėjus kuriam laikui – supratau, kad tai buvo tik gražus idealizavimas ir kad tai tikrai nėra teisybė. Tada pradėjau lipdyti detalę po detalės ir susidėjau paveikslą, ko aš gi ištikrųjų noriu. Ir tikrai. Iki pirmosios draugystės nebūčiau galėjęs atsakyti į klausimą “O kokio žmogaus tu ieškai?”. Negalėjau atsakyti iškart ir po tos pirmosios draugystės. Užtat galiu dabar. Kai praėjo kažkiek laiko ir po truputis, nors ir negalutinai, paveikslas ėmė ryškėti. Šiandien mes bandome susisteminti visas žinias ir pastebėjimus į vieną vietą. Paimkit popieriaus lapą, surašykite viską kas tik šaus į galvą ir pagalvokite kur galėtumėte sutikti tokį žmogų. Taigi, Ji iš didžiosios J raidės, turėtų būti: **Išvaizda**: Tai, kad fotografijoje pateikiau juodaplaukę, tai nereiškia, kad mano svajonių panelė būtinai turi būti juoda. Taip, kai kurie skaitantys žmonės žino, kad aš turiu šiokią tokią silpnybę juodaplaukėm, nes man jos dažniausiai atrodo seksualios, tačiau tai dar nieko nereiškia. Būna žmonių, kurie turi neįtikėtinai gražius rudus, geltonus, raudonus, mėlynus ar dar bala žino kokius plaukus ir pagalvoji, kad jiems kita spalva nė netiktų. Merginos plaukai turi tenkinti tik vieną esminę savybę – jie turi būti ilgi, ar bent jau ilgoki. Ilgi plaukai yra moteriškumo, švelnumo simbolis, o trumpaplaukės man automatiškai atrodo berniukiškesnės, šiurkštesnės ir tiesiog ne tokios patrauklios. Dažniausiai bendraudamas su žmonėmis, į akis žiūriu retokai. Ne tai, kad kuklumas ar nedrąsumas, o greičiau papratimas. Žvilgsnis mane blaško ir aš nušoku nuo savo minčių srauto. Tačiau dažniausiai mažai į akis žiūriu, tik su nepažįstamaisiais. Kai žmogų jau pažįsti – viskas vyksta atvirkščiai, į akis žiūriu daug ir dažnai. Kartais atrodo, kad valandų valandas galėtum prasėdėti ir pražiūrėti į akytes. Ir nesvarbu kokios spalvos jos būtų – jūros mėlynumo, mano akių pilkumo, kerinčio žalumo, medžių rudumo ar tiesiog raudonos nuo nuovargio (arba ašarų). Svarbu, kad jos būtų šiltos ir mylinčios. Gi sakoma, kad akys – sielos veidrodis. Ir tikrai ne vieną kartą esu įžvelgęs, kad kažkas negerai vien nuo žvilgsnio į akis. Dažnai akys pasako daug daugiau, nei tas žmogus pasako žodžiais. Ne paslaptis, kad esu chūdas, kaip reikalas. Dievaži, man sunku kelnes tinkamas surasti, nes tokio kojų ilgumo, bei tokio liemens plonumo žmonių ne tiek jau daug :j Tad žinoma nenuostabu, kad ir man patinka taipogi šakaliukų plonumo merginos. Visgi nejaukiai jaučiuosi su kiek apkūnokomis merginomis. Gi mergina turi slėptis užvaikino, kaip už sienos, o ne atvirkščiai. Va, labai svarbus faktas – ūgis. Kažkas labai įsitikinęs, kad man patinka mažaūgės. Tai vat, sakau – ne! Tai nėra tiesa ir niekada nebuvo. Tai, kad gan dažnokai tenka bendraut su visa galva mažesnėmis, tai nereiškia, kad man tokios patinka. Nediskriminuoju žmonių vien dėl jų ūgio ir man asmeniškai tai bendravimo kokybei jokios įtakos nedaro. Mano manymu idealus ūgis yra panašus į mano, tik žinoma mergina turi būti bent šiektielėk mažesnė. Vat tada viskas idealu ir neriekia nei stiebtis, nei lenktis norit apkabint ar pabučiuot. Tad taip, tavo ūgis, man buvo idealus ^^ Tobulo ūgio jaunuolė :j **Stilius.** Oh, tai ne ką mažiau svarbu. Geras skonis drabužiams, išmanymas kas tinka, kas dera, o kas galbūt nelabai, na ir galų gale jaunatviška, energinga, bei tuo pačiu moteriškumą paryškinanti apranga – yra merginos koziris. Nepriekaištingas stiliukas visada patraukia mano dėmesį. Retai dairausi į nieko neišsiskiriančią aprangą. Užtai kerzai, skaros, spygliai, apyrankės ir panašūs dalykai, kurie tinka prie jos aprangos – visada atkreipia mano dėmesį. **Grožis**. Žmonės, kurie sakosi, kad jiems išvaizda nerūpi – sumauti melagiai. Išvaizda rūpėjo ir rūpės visiems ir visada. Tik, vieni tai sureikšmina daugiau už kitus. Žinoma kartais tau žmogus gali būti ir ne itin gražus, bet pakerėti savo charakteriu, bei bendravimu, tačiau čia ne toks dažnas variantas. Pamenu vieną pokalbį ir jame buvo suformuluota taip: vis vien jei žmogus tau yra bjaurus, šlykštus, netvarkingas, smirdintis, tai su juo bendrauti tau tikrai nebus malonu. O kai kalba eina apie merginas – tai tampa dar aktualiau. Na taipogi nepamirštame šabloniškų gera, miela, rūpestinga. Moteriškas rūpestingumas yra labai stipri savybė, sugebanti greit papirkti. Jei tavo antroji pusė visai tavimi nesirūpina, galvoja tik apie savo reikalus, tai automatiškai peršasi išvada, kad tu jai nerūpi ir jai tavęs nereikia. **Love, faith and trust**. Kartota šimtus kartų ir stipriai įsisąmoninta pirmoji pamoka. Kai tu esi žmogui be galo brangus, tačiau jis tavimi nepakankamai pasitiki, prasideda pačios įvairiausios durnos teorijos, kurios dažniausiai neturi jokio logiško paaiškinimo, o pridėjus tai, kad žmogus tavimi netiki, tai su juo net bandyti ginčytis yra beviltiška. Nemėgstu santykių, pagrįstų fantazijomis, spekuliacijomis ir netiesa. Tad tobula mergina turėtų manimi visiškai pasitikėti, ypač, kad duoto žodžio stengiuosi visada laikytis. Taip aš nesu šventas, galiu pridaryti kvailysčių, tačiau jei jau pasižadėjau – gali būti tikras, kad viskas bus įvykdyta. Viskas. Taškas. Kaput. Closed topic. **Tolerancija ir pagarba**. Antroji pamoka. Na kaip galima būti su žmogumi, kuris tavęs elementariai negerbia? Kai tavo sakomi žodžiai tolygus nesąmonei, nusišnekėjimui, ale “tu nieko neišmanai”, ir tavo žodžiai tolygūs nuliui. Nė nežadu bendrauti su žmogumi, kuris negerbia mano nuomonės ar pasirinkimo. Nebūtinai reikia sutikti su viskuom ką aš sakau ir savo nuomonės turėjimas yra pagirtinas dalykas, tačiau reikalauju, kad man būtų palikta teisė manyti kaip aš noriu. Žiauriai, tiesiog žiauriai nemėgstu, primetamos svetimos nuomonės. Esu ne kartą įsitikinęs, kad daug kas susipažinęs tik paviršutiniškai, pasidaro labai skubotas išvadas, tad dėlto esu megėjas būti individualistu ir susidaryti savitą nuomonę. Kiekvienas pats sau teisus ir jei tavo draugas mano kitaip, tai nereiškia, kad jis kvailesnis už tave. Nevisada turi būti teisus, bet visada turi žinoti tai ką sakai. Esu tolerantiškas žmogus, gerbiu kitų žmonių pasirinkimą, ir trokštu gauti tolerancijos ir iš kitų. Tave turi mėgti už tai, kad tu esi tu. Pats durniausias dalykas, kuris tik gali būti santykiuose – tai kai iš tavęs stengiamasi nulipdyti bala žino kas. Aš ne molis, velniai rautų! Taip, suprantu, nevisada viskas gali įtikti ir žinoma žmogus gali išreikšti savo nepasitenkinimą. Tačiau gi neimsi kiekvieną kartą bambėti ir bandyti modeliuoti kažkokį savo susikurtą idealą. “Va jis padarė taip ir taip, kodėl tu taip negali?” Nesistenkit pakeisti tai, ko pakeisti neįmanoma. Žmonės nesikeičia. Bent jau ne tiek, kiek iš jų tikisi kiti žmonės. Jei jau negalite sugyventi su žmogumi, koks yra natūroj, tai ieškokit kito, o ne desperatiškom priemonėm bandykite keisti jį patį. Galbūt jis visiškai laimingas tuom, koks yra ir keistis nė nežada. Tada visos jūsų pastangos tiesiog beviltiškos. **Iškelta kartelė**. Ideali mergina turi pasižymėti tokia savybe, kurią turiu ir aš pats – t.y visada kelti aukštą kartelę sau pačiai. Mes nesitenkinsime šiaip vidutiniais rezultatais. Mergina, kurią ir taip viskas tenkina, nepakils, nesivystys ir netobulės. Tobulumui reikia darbo. Daug darbo. Šita savybė turi ir minusų – žmonės, kurie kelia aukštus reikalavimus sau, labai dažnai daug reikalauja ir iš kitų. O tai nėra gerai. Iš kitų geriau nesitikėti nieko. Kai nesitiki, tai ir nusivilti nereikia. **Atkaklumas. Principingumas. Užsispyrimas. Savarankiškumas.** Nepamiškim ir šitos tarpusavyje susietos grupelės. Užsibrėžtų tikslų siekimas, rankų nenuleidimas, net kai būna išties sunku – yra tikrai labai reikalinga. Principai yra principai. Jei užsibrėžiau, kad tai padarysiu, reiškia taip ir privalo būti. Jokių pasiteisinimų, jokių išvedžiojimų ar nuolaidžiavimų. Kiekviena mergina turi būti savarankiška. Aišku kiekvienam kartais reikia pagalbos, patarimo, bei atramos. Tokiomis akimirkomis tu suteiki jėgų atsispirti, tačiau nenorėčiau, kad žmogus būtų įkibęs į atlapus visą laiką ir kiekviename žingsnyje reikėtų juo rūpintis. Aš per daug savarankiškas žmogus ir tokia pastovi našta bent jau dabar tai tikrai nereikalinga. **Aistros**. Domėjimasis begalės pačių įvairiausių dalykų yra neabejotinai didelis pliusas. Arba galima susikoncentruoti tik vienoje temoje, bet būti tikru šios temos žinovu. Ar tai būtų gaminimas, šokiai, tapyba ar rankdarbiai, tačiau savo aistras turėtų atrasti kiekvienas. Drambliuko svajonė: turėti merginą pamišusią dėl old-shoolinės technikos, analoginės fotografijos, vinilų ar pan dalykėlių, na ir žinoma muzikos. Paminėkim bent jau akustinę, rock’ą, ar jazz’ą, o dar geriau klasikinius šių stilių variantus. Gosh, lydyčiausi dėl ilgų pokalbių apie 70-tųjų-90-tųjų muzikantus, grupes, bei jų pasiekimus ir ideologijas… Mano meilė muzikai yra įsišaknijusi tikrai labai giliai. Tad norėtųsi šia meile dalintis ir su mylimąja :j **Meniškumas**. Menas yra begalo žavintis dalykas. Negaliu atsistebėti žmonėmis, kurie moka neįtikėtinai gražiai piešti. Arba kurie sugeba iš paprastučio kambario padaryti jaukumo oazę. Kurie gali paimti savo mylimiausias kelnes, apiplėšyti, apklijuoti visokiais niekučiais ir jos ima atrodyti šimteriopai geriau, nei, kad prieš tai. Sugebėjimas matyti galimybes, ten kur galbūt jų neturėtų būti – neįtikėtinai žavingas ir mane jis traukia, kaip musę prie medaus. Pats negaliu pasigirti dideliais meniniais gabumais, tad savo trūkumus noriu kompensuoti. Darna ir pusiausvyra, skant :j **Vėjavaikiškumas**. Neprognozuojamumas. Elgesio laisvumas. Kam gi įdomios pilkos, tylios pelytės. Mano mergytė turėtų būti nesuvaržyta elgesio normų. Kuri galėtų be jokių abejonių nusiimti batukus ir įlipti į fontaną ir imti taškytis, karštą vasaros dieną ir nebūtų čia jokių “aj, ką žmonės pagalvos…” Toks elgesys būtų nenuspėjamas ir begalo žavingas. Nežinotum ko tikėtis iš tokio žmogaus. Kiekvieną kartą jis tave nustebintų ir kiekvieną dieną su juo būtų begalo linksma. Ko gero per daug ilgai buvau rimtas ir dabar norisi atsidūkti, atsidurnavoti per daug savęs nevaržant. Energija liejasi per kraštus ir tikrai nesinori kiekvieną vakarą sėdėti ant suoliuko lyg kokiem rimtuoliam senoliam. Trumpai tariant ieškau savo nučiuoželės, asmeninės Clementine, kaip iš *Enthernal Sunhine*… Savo sielos ramybės, sielos draugės, skant. **Linksmumas**. Ne vieną kartą teko įsitikinti, kad meniškos sielos, laisvi, bei ekspromtiški žmonės neretai būdami vieni susiduria su skaudžia realybe ir tas jų linksmumas būna tik kaukė. Aišku, gyvenime nuo bėdų nepabėgsi, tačiau tikrai pasitaiko žmonių, kurie būna per daug susirūpinę, per daug nelaimingi dėl bala žino ko. Tai ne tik, kad negerai jūsų pačių gyvenimams, bei galimybėms, bet ir sveikatai. Viskas ir visada yra požiūrio reikalas. Kažkas nepatinka, pakeisk tai. Jei negali – pakeisk požiūrį į tai. Pasaulis daug gražesnis, kai į jį žiūri ne vien pilka ar juoda spalvomis. **Mokėjimas gaminti.** Gi numirsim badu, jei mano žmona bus tokia pat neišradinga nevykėlė virtuvėj, kaip kad aš. O tai ir valgysim ryžius su daržomėm ar keptus koldūnus visą gyvenimą =3 Kaip bebūtų, tai nėra taisyklių sąrašas. Prieš pradėdamas vardinti savybes, panaudojau žodį “turėtų”, o ne “privalėtų”. Visada būna išimčių ir dažnai būna, kad susižavima žmonėmis, kurie būna ko ne priešingybės to, ko labiausiai geista. Ir kaip bebūtų viskas gražu, popieriaus lape, tačiau taip gyvenime nebūna. Tobulybių nėra ir negali būti. Tobula galima laikyti tik gamtą. Ir tai iš žmogiškosios perspektyvos jin turi galybę spragų. Na gerai, tarkim sutinki tobulą žmogų, negali įvardinti nei vienos neigiamos jo savybės, viskas atrodo nuostabu ir gera. Tačiau po neilgos idilės išlenda kažkas labai baisaus. Visada, na grynai visada taip būna! Žiūrėk, arba jin paranojikė, neduodanti tau ramybės, arba isterikė ir išvis veda tave iš proto, arba kokia pamišėlė ne iš gerosios pusės. Pažiūri į veidrodį ir nebeatpažįsti savo elgsenos. Tampa sunku patikėti, kad tu tikrai taip elgiesi. Idilė žlunga ir supranti, kad būti su tuom žmogum tikrai nebegalėsi. O tada viską nutraukus, gyventi tampa sunkiau, nei iki tol. Apima tokia neviltis, kai atrodo, va, buvai sutikęs tobulą žmogų ir nieko su juo neišėjo – jį praradai. Viskas, nebelieka vilties sutikti bent kažką panašaus. Reikia begalo didelio vienas kito pažinimo, kad atsirastų tarpusavio susikalbėjimas. Konfliktai neišvengiami arba kitaip tariant, nėra namų be dūmų. Atrodo, aplinkui tik ir matome poras, kurios mūsų akyse atrodo tobulos. Kai jos pildo viską apie ką tu svajoji ir tarp kurių atrodo neįmanomi konfliktai. Bet prisėdi vieną vakarą ir atvirai pasišneki ir žiū, išlenda yla iš maišo… Galbūt kažkur ir yra žmogus, kuris galėtų atitikti visas šias savybes. Galbūt aš jį buvau sutikęs, tačiau paleidau iš rankų. Galbūt aš jį sutikau dabar ir man reikėtų mėgautis kiekviena akimirka, bei daryti viską, kad tik neprarasti šio žmogaus, o galbūt tokį žmogų dar tik sutiksiu ateityje ir tai puikiai suvoksiu, tačiau imsiuosi per mažai, kad viskas būtų gerai ir mes galėtume būti kartu. Tačiau kuo daugiau laiko bėga, nuo mažiau tikiu tokio žmogaus buvimu. Bent jau ne čia ir ne dabar. Savo reikalavimų nežadu nuleisti. Galbūt tik koreguoti, pildyti ar pan. kartelė visada bus aukšta, nes aš idealistas. Ypač, kai kažkas liečia mane. Trokštu geriausio, siekiu geriausio ir gaunu geriausią. Jei ne, tada gyvenu diskomforte ir darau viską, kad ištaisyti nesėkmę. Nesenai išgirdau frazę ir supratau, kad maždaug metus ar du jau gyvenu vadovaudamasis ja: ***esu vienas, bet ne vienišas***. # Trikampiai Publikuota: 2012-01-20 ![](https://github.com/reanim8ed/ReA-Wiki/blob/master/docs/.gitbook/assets/591e0869e0f8e9d39741fe55645e2eee_thumb.png) Ne, pašaukimo matematikai aš nepajutau ir kas, kas, tačiau smarkiai gilintis į šį mokslą ir išradinėti naujų formulių tikrai neketinu. Nors pažįstu, kas galėtų. Bet ir negaliu skųstis – nors matematika ir būdavo nemėgiama disciplina kur per prievartą reikėdavo labiau intensyviai sukti smegenų krumpliaračius ir spręsti daug neįdomių uždavinių, tačiau nebuvau joje toks jau nevykėlis ir visgi sugebėdavau laikytis ties lyderių saujele. Nors ir nebuvau joje pačioj aukščiausioj vietoj. Tokią situaciją labai gerai apibendrina mano visai nesenai užtikta mintis, kuri tiesiog įsirėžė į atmintį: ***ne visuomet privalai būti geriausias, bet visuomet turi būti tarp geriausiųjų***. Vadovaujantis tokia mintimi būni pranašesnis už tuos, kurie stengiasi vienareikšmiškai būti geriausiais. Pripažinkit, pažįstat tokių. Kur gi pranašumas? Jie turi vieną esminį trūkumą – tiesiog negali pakęsti būti nugalėti, pranokti. Juos tai žudo iš vidaus ir jie sunkiai besitvardo. Ir vat būtent tuom gali pasinaudoti kiti, tokie, kuriems nebūtina kažką įrodyti prieš kitus. Užtenka kartkartėmis įrodyti sau pačiam. Apie tai jau kažkada esu rašęs. Taigi, labai nukrypau nuo temos. Trikampiai. Ar pastebėjote, kad gyvenime yra pilna absurdiškų trikampių. Trikampių, kurių du kampus gali pasigauti, o trečiasis lieka nepasiekiamas. Na elementarus pavyzdys: draugai, darbas, meilė. Kaip, kad [Kenneth Koch](http://reanimated.lt/tipografija-social-life-with-friends) savo poemoje rašė: *Is of these three you may have two*\ *And two can pay you dividends*\ *But never may have three.* Jei tik buvote kada rimtai įsimylėję ir tuo pat metu dirbote – reiškia galit garantuoti, kad jūsų social ratas tapo apleistu. Visą dieną prasedėjot darbe, vakare skyrėt dėmesio savo mylimajai, o kada tūsas su draugais? Situacija kartojasi, kai esi įsimylėjęs, varai su draugais į kalnų žygius, tranzavimo keliones, ar pasisedėjimą prie laužiuko iki pat paryčių, tačiau, gerbiamasai – o kiek daug tu sukūrei, parašei ar padarei? Na ir galiausiai: pralenkęs nugarą visą dieną, vakare, nubėgęs pasilinksminti su draugais, tačiau paryčiais gryžęs ant stalo nerandi rėmelio su mylimos merginos nuotrauka. Gali turėti du, bet trys pasiekiami tik Chuck’o :D Aišku niekas nedraudžia pabandyti. Beveik esu įsitikinęs, kad dienelę, dvi, ar net savaitėlę tai gali išdegti. Chalange accepted? Sėkmės jum… :j Ir tokių trikampių yra daug daugiau, tereikia juos įžvelgti. Jaunesniems puikiai tinka šis trikampis: geri pažymiai, draugai, pakankamai miego. IT’išnikai mėgsta kišti stabilumą, funkcionalumą, bei user friendly’škumą, kalbant apie OS: Windows, Mac ir Linux. Kitas pavyzdys: žino ką reikia padaryti, moka padaryti ir turi galimybių padaryti. Arba legendinis ir dažnai sutinkamas produkcijos trikampis: kokybė, greitis ir maža kaina. Visuomet tik 2… Na ir pagrindinis, kuris man ir šovė šį vakarą į galvą ir nepaleidžia, kaip koks kirminas iš galvos, kuris grauš smegenėles kol ne materializuosiu raidiniu pavidalu. Protas, grožis ir social skills (a.k.a lots of friends). Kažkodėl pagalvojau, jog jūs pritaikėt būtent panelėm. Na taip, jos būna tikrai labai akivaizdūs šio trikampio pavyzdžiai, tačiau trijulė puikiai tinka ir vaikinam. Rinkis 2, bet trečio tau bus pagailėta. Kas geriau? Turėti bent kiek daugiau protelio ir būrį draugų, tačiau kompleksuoti dėl savo išvaizdos? Turėjau tokią klasiokę… RIP… O gal geriau būti gražiai fyfutei su krūvomis draugų ir pažįstamų, tačiau į bet kokį klausimą, atsakymas bus vienas: “Nu jiooooo”? Kiek gi tokių duckface’inių panelių tenka matyti klubuose, miestuose ir prekybcentrių drabužių parduotuvėse… Na, bet kaip sakoma: “palaiminti kvailiai…”. Ir ištikrųjų, tokie žmonės atrodo kur kas laimingesni… Ko negali kalbėt apie raukšles smegenyse turinčius žmones. Iškart visokie filosofavimai, hipotezės, egzistencializmai ir t.t. Viskas pasidaro taip komplikuota ir nebeatneša elementarios, žmogui, taip trošktamos laimės… Grįžtam, prie trikampių. Merginos, kurios mane patį labiausiai domina: išvaizdžios, apsiskaičiusios ir tai atsispindi pasiekimuose (moksle, karjeroje, o galbūt asmeniniame versle), tačiau būtent dėlto gaunančios perdėtai kritiškus pavydžių panelių žvilgsnius, kurie bandomi maskuoti dirbtinėmis šypsenomis, kai tuo tarpu iš nugaros bandoma įkasti. Situacija ne geresnė ir vaikinų fronte: tie kur mandresni – nori pasinaudoti, o tie standartiniai apsiskaitėliai, kurie, kaip ir tiktų: patys iškart save nusirašo dėl merginos išvaizdos. Maždaug: “aj ji pasikėlus” arba “tikriausiai turi vaikiną”. Ant mandrųjų tokia mergina nepasimauna, nes nėra naivi ir tuoj pat permato jų ketinimus, o prie tų nedrąsėlių, kur neprieina – moteriška savigarba neleidžia prieiti pačiai (dažniausiai merginų protas kužda kažkokią nesąmonę, kad priėjus ir užkalbinus – ji tarsi nusižemins or smth like that…). Va taip ir išeina, kad atrodo panelė, kuri turi viską, teturi vieną ar du artimus žmones, kuriuos brangina, tačiau jokio draugų pulko, kurį tikėtumeisi išvysti – nėra. Taip jau mūsų pasaulis veikia. Gali turėti du, bet negali turėt visų… Pačiam galioja ta pati taisyklė ir būtent dėl jos, jaučiu didžiausią nerimą ir laikau tai pagrindiniu savo asmeniniu inkaru, kuris stabdo visą mano asmenybės potencialą… Jaučiu lack of social experience ir nieko čia nepadarysi. Atrodo esu tikrai draugiškas, įsitraukiantis į pokalbį, pajuokaujantis and so on, bet matyt mano sąvokos *social* įsivaizdavimas transliuojasi ne tokiomis pat bangomis, kaip, kad kito mano amžiaus jaunimo… Galėčiau perlipti per save ir ištraukti tą inkarą, bet kuris tada iš likusių dviejų nukentėtų? Nes gali turėt tik… Na gerai, ***būna išimčių. VISADA būna išimčių.*** Dar viena įsitvirtinusi mano galvoje mintis (kažkaip puikiai man jas šį kartą visas įpinti sekasi :j). Tačiau šiuo aspektu išimtys yra gerokai retos, o tie kurie pakliuvo į tą tarpą ir savo delne laiko visus tris trikampio kampus – dažnai nesupranta ir neįvertina to (permeskit per atmintį žmones ir rasit bent vieną ar kitą tokį, kuris turi daugiau, nei bet kas kitas ir vis vien skundžiasi… Nes žmonės jau tokie. Kad ir kaip viskas gerai būtų, vis tiek galima dėl kažko pasiskųsti. Gi kitaip būtų tiesiog neįdomu…). Taigi, o kuris trikampiukas jums labiausiai neduoda ramybės gyvenime? # Tukstantmecio Suva Publikuota: 2012-04-30 ![](https://github.com/reanim8ed/ReA-Wiki/blob/master/docs/.gitbook/assets/article-1161903-03e282fe000005dc-851_468x306.jpg) Ne, čia visai be ironijos. Ko gero reikėtų savo bloge užvesti kategoriją ala „Įdomios istorijos“ ar kažkas panašaus, nes jaučiu malonumą kartas nuo karto aprašyti kokią neeilinę istoriją iš to, ką aš kiekvieną dieną atkapstau internetuose. Šį kartą tarp tokių istorijų atsidūrė šunėkas. Ne kažin koks šunėkas, o toks, kur galėtų tą patį Reksą aplenkt savo išmaningumu. Pasirodo pigaus serialo kino siužetas gali įvykti net ir realiame gyvenime… Taigi, Endal (toks šuns vardas) gyvavo 1995-2009 (taaaip, gaila šio super šunėko jau nebėra gyvųjų tarpe) – tai buvo britų auginamas retriveris, kurio istorija prasidėjo sunkiai, nes šuo gimė su silpnomis galinėmis letenomis ir jo sugebėjimu būti pagalbiniu šunimi (na žinot, tokie, kur padeda akliesiems and so on) buvo labai abejojama. Tačiau tinkamos dietos ir treniruočių dėka šis silpnuolis tapo ne tik pilnaverčiu padėjėju, bet ir susirankliojo tokius titulus, kaip kad „žymiausias šuo Angijoje“, ar net „tūkstanmečio šuo“, bei pelnė PDSA ([*People’s Dispensary for Sick Animals*](http://www.google.lt/url?sa=t\&rct=j\&q=\&esrc=s\&source=web\&cd=11\&ved=0CG0QFjAK\&url=http%3A%2F%2Fen.wikipedia.org%2Fwiki%2FPeople%27s_Dispensary_for_Sick_Animals\&ei=Y6qdT8uwGIHxsgbRsKyLAQ\&usg=AFQjCNEhtrosUU0BKGOs0rDgD05gyt2ErA\&sig2=-OgwpynuZ6zqeDq4nKZqPg)*)* auksinį medalį už narsumą, bei atsidavimą, o tai yra aukščiausias įvertinimas, kurį gali gauti gyvūnas ir kurį prieš tai yra gavęs tik vienintelis – kitas šuo, 1991-aisiais metais. Taigi, ką jis jau tokio pridirbo, kad jį spėjo filmuoti daugiau, nei 300 žurnalistų komandų iš viso pasaulio? 90-aisiais Endal buvo paskirtas Allen’ui Parton’ui – veteranui, dalyvavusiame „Operacija dykumos audra“. Po šio karo, karininkas buvo smarkiai sužalotas – 50% atminties praradimas, silpnas įsimenamumas, prikaustytas prie vėžimėlio ir turėjo kalbos problemų. Tad norint tokiam žmogui adaptuotis visuomenėje – tiesiog būtinas pagalbininkas, kuriuo ir tapo specialiai apmokytas šuo, kuris sugeba vykdyti daugiau, nei šimtą žodžiu duotų instrukcijų ir dar daugiau gestais nurodomų komandų. Šis ne paprastas šuo galėjo paduoti prekes iš prekybos centro lentynų, ištraukti vonios kamštį, šeimininkui netikėtai praradus sąmonę vonioje, operatuoti mygtukais lifte ar atidarant duris, bei pripildyti skalbiniais tuščią skalbimo mašiną. Tarp vienų įspūdingiausių gebėjimų – tai vienintelis pasaulyje šuo, kuris sugebėdavo operuoti bankomatu, įskaitant kortelės ištraukimą, įdėjimą į bankomatą, bei grąžinimą ją atgal į piniginę!!! „Kai aš nebegalėjau kalbėti, jis išmoko ženklų kalbą – jei paliečiu savo galvą, jis atneša man kepurę, jei liečiu veidą – skustuvą. Tokiu būdu aš jam galėjau pateikti šimtus komandų. Kai dėl savo negalios puoliau į gilią depresiją ir neviltį ir man grėsė skyrybos su žmona – būtent šis mano draugas visada mane nudžiugindavo. Daktarai sakė, kad aš niekada nebegalėsiu kalbėti, tačiau tas šuo, tiesiog ištraukė kalbą iš manęs ir aš pirmą kartą po daugelio metų išskleidžiau verbalinius garsus. Tiesa, tai buvo labiau panašu į suurzgimą tačiau mano kompanjoną lyg elektra nukratė ir jis ėmė šokinėti ir loti. Vėliau po mažu atgavau kalbos dovaną.“ – pasakoja Allen’as. Tačiau neskaitant šios superinės dresiruotės, daugiausiai dėmesio viešumoje susilaukė 2001-ųjų metų istorija, kai Allen’as užkliudytas pravažiuojančio autmobilio iškrito iš vėžimėlio ir prarado sąmonę. Taigi jo narsusis pagalbininkas nutraukė savo šeimininką nuo kelio, pavertė ant šono į [atsigavimo pozą](http://en.wikipedia.org/wiki/Recovery_position), ištraukė telefoną nukritusį po stovinčiu automobiliu, padėjo prie šeimininko veido, atitempė anklodę, uždengė savo sužalotą šeimininką, palojo į gretimų butų pusę ir nubėgo iki netoliese esančio viešbučio, bei tokiu būdu prišaukė pagalbos… Taaaip, visu tuom tikrai sunku patikėti, nes net ta pati Lesė nebūtų buvus tokia rūpestinga ir didvyriška :j Būtent dėl šio įvykio apie šį šunį yra parašyta knyga, kuri 2009-aisiais pakilo į 5-tąją UK bestselerių vietą, o pagal šią knygą vėliau pastatytas ir kino filmas. Žinoma, gyvūnas, nebūtų gyvūnas, jei kartais nesielgtų išdavikiškai: pasitaikydavo atvejų, kai šis „pamiršdavo“ vykdyti įsakymą, pamatęs vovierę parkelyje ir nusivyjęs ją, arba specialiai ištraukdavo šiukšles iš šiukšlių dėžės ir padėdavo kambaryje, kad vėliau sutvarkęs netvarką gautų skanų kasnelį, kaip apdovanojimą :j Bet manau, visi sutiksit, kad tokios istorijos tiesiog sukelia šypseną ir prideda gyvybingumo, natūralumo ir parodo, kad iš šuns nepadarytas visiškas robotukas ir visgi jis turi savo charakterį. Nuostabus šuo ir nuostabi jo istorija. Ir taip, man visgi labiau patinka šunys, nei katės… # Uzpuolikas Publikuota: 2011-09-11 Aš nenorėjau, kad jis mane pagautų, tačiau visą vakarą tūnojęs už kampo ir laukęs manęs pasirodančio – pasiekė savo. Kai tik ėjau pro šalį, puolė, įkibo man į sprandą savo murzinais nagais ir įsisiurbė savo iltiniais dantimis į kaklą. Jo bjauri, nevalyva, gauruota išvaizda, nepakeliama smarvė, bei bjaurūs garsai skleidžiami iš mažos, smirdančios burnytės, kurioje netrūko aštrių dantukų, iškart kuždėjo jo niekingą, bei plėšrūnišką prigimtį. Žmonės jam buvo sugalvoję įvairių vardų, na o aš jį vadinau užpuoliku, kuris pavogė mano balsą, bei gerą savijautą. Jis net pablogino mano darbo sąlygas. Primenu, kad prieš maždaug pusmetį susiradau pirmą oficialų, tikrą darbą. Dirbu heavy dreamer professional sleeper. Darbas freelance’inis, galiu dirbti tiek namie, tiek bet kur kitur, kur tik randu laiko: važiuojant į paskaitas, sėdint paskaitose, važiuojant iš paskaitų, valgant, sėdint prie kompiuterio, ar bendraujant su žmonėmis. Suteikia man daug laisvės, bet kitą vertus, visai kaip polifaziniu miegojimo režimu – praleisk, nors vieną nap’ą ir tavo visa likusi diena bus sugadinta, neproduktyvi. Darbas man tikrai patinka, tik pastebiu, kad mano santykiai su lova tampa vis artimesni ir romantiškesni. Nežinau, kaip tai gali paveikti mano asmenybę. Na o ir neišbandytų pozų lieka vis mažiau. Minčių apie lovos iškeitimą į kitą kol kas nėra, nes iš esmės mes sutariam gerai, patenkina visus mano poreikius ir yra ištikima, paklusni man. Kaip ir aš jai. Deja. Negaliu pasinaudoti patarle: When there isn’t anything right – go to the left. Grįžęs, kaip tik paprašysiu jos manimi pasirūpinti ir atlupti tą dvesiančią erkiūkštę man nuo gomurio. Prisisiurbei pakankamai mano jėgų, tu besiele liga! # Vyru Ir Moteru Neistikimybe Publikuota: 2010-05-09 ![](https://github.com/reanim8ed/ReA-Wiki/blob/master/docs/.gitbook/assets/this_adultery_is_ripe__by_falsexbeauty1.jpg) Vyrų ir moterų skirtumai yra labai populiari ir neišsenkama tema. Tiek jie, tiek jos mėgsta apie tai kalbėti, pasišaipyti, abi pusės per gyvenimą perskaito ne vieną knygą, kurioje būtent ir nagrinėjami lyčių skirtumai. Taip yra ko gero dėlto, kad su jais susiduria kiekvienas, jei tik negyvena kokioj negyvenamoj saloj, ar kosmose. Taigi šį kartą truputėlis atkreipiu dėmesį į neištikimybės temą vyrų ir moterų atžvilgiu.\ Nepažodinė citata iš vienos labai geros knygos: *Kai vyras būna neištikimas, jis viso labo ieško naujovių, bei nuotykių, nes monotonija, kasdienybė jį ima kankinti. Tai visai nereiškia, kad jis nėra laimingas, nėra patenkintas savo antrąja puse, tiesiog jam prireikė atgaivinti savo pojūčius, pajusti, kad jis dar gyvas, kad vis dar gali. Pasimėgavęs kita mergina, jis kuo puikiausiai gali grįžti pas savo išrinktąją ir gyventi laimingą gyvenimą. Ne viena kino žvaigždžių į klausimą apie savo seksualinį gyvenimą atsako, kad jis labai spalvingas ir neneigia apie vienos nakties nuotykius, tačiau pabrėžia, kad namuose turi tą vienintelę, kurią begalo myli ir mylės visą savo gyvenimą.* *Tuo tarpu moterys… Jos būna neištikimos, nes ieško geresnio gyvenimo. Jei moteris turi viską ko tik galėjo trokšti jos širdis, ji jokiu būdu nebus neištikima, nes bijos neištikimybe sulaužyti idilę. Taigi, pasukimo į kairę atveju ji stengiasi surasti geresnį vyrą, kuris jai gali suteikti to, ko jai dabar labiausiai trūksta. Dėl jo ji galėtų mesti savo visą ankstesnį gyvenimą ir pradėti viską iš naujo. Bet dažniausiai jai rasti to geresnio nepavyksta. Tuomet ji grįžta pas savo antrąją pusę, bet nebūna laiminga. Laimės nėra, nes jos vyras vis dar jos nesuteikia, bei laimės trūksta, nes jai nepasisekė surasti to geresniojo. Pasisekimo atveju ji tiesiog nebūtų sugrįžusi…* *Taigi, vyrų ištikimybė yra kur kas lengvesnis, paviršutiniškas dalykas. Vyras gali beprotiškai mylėti kitą moterį, bet nesusivaldyti ir atsigulti su kita. Ir jam tai tebus savo pojūčių numalšinimas, fizinis kontaktas, kuris nerodo jokio psichologinio prisirišimo. Tiesiog įgimtos funkcijos – dauginimosi atlikimas. Skant, prieš gamtą ir jos įstatymus nepašokinėsi. Tuo tarpu moters neištikimybė jau rodo psichologinio kontakto problemas, kad ji nebejaučia artumo ir abejoja buvimu kartu, bei ateitimi su tuo vyru.* Nesakau, kad tai tinka visiem ar visoms. Gamtoje visada būna išimčių. Citatą įdėjau tik tam, kad išreikščiau savo nuomonę. Taipogi naudodamasis šia citata visai nenorėjau pasakyti, kad esu už neištikimybė. Ne! Tiesiog norėjau parodyti, kad moters neištikimybė mano akimis yra kur kas rimtesnis dalykas. O jūs…? Susidūrėt su šiuo reiškiniu? # Vyru Taisykles Moterims Publikuota: 2009-11-15 Pastaba: visos taisyklės sunumeruotos vienetu tyčia! 1\. Vyrai nemoka skaityti minčių.\ 1\. Išmok naudotis tualeto dangčiu, tu juk didelė mergaitė: jei jis pakeltas, nuleisk žemyn. Mums jo reikia pakelto, tau – nuleisto. Mes juk nesiskundžiame, kai tu dangtį palieki nuleistą…\ 1\. Sportas per televiziją: tai lyg potvyniai ir atoslūgiai, nori tu to ar nenori, vis tiek ateis. Tebūnie!\ 1\. Apsipirkinėjimas NĖRA sportas.\ 1\. Verkimas yra šantažas.\ 1\. Jeigu ko nors nori – paprašyk. Subtilios užuominos neveikia. Stiprios užuominos neveikia. Akivaizdžios užuominos neveikia.\ 1\. „Taip“ arba „Ne“ yra visiškai priimtini atsakymai beveik į visus klausimus.\ 1\. Papasakok mums apie problemą tik tuo atveju, jei nori pagalbos ją sprendžiant. Štai ką mes darom. Užuojautos tikėkis iš draugių.\ 1\. Galvos skausmas besitęsiantis 17 mėnesių – rimta problema. Nueik pas daktarą.\ 1\. Viskas, ką pasakėme prieš 6 mėnesius yra nepriimtinas argumentas. Faktiškai, viskas ką pasakėme prieš 7 dienas yra nepriimtina ir nebegalioja.\ 1\. Jeigu nesirengi kaip Victoria Secret merginos, nesitikėk, kad elgsimės kaip vaikinai iš muilo operų.\ 1\. Jei manai, kad esi stora, greičiausiai tokia ir esi. Neklausk mūsų.\ 1\. Jeigu kas nors, ką mes pasakėme gali būti interpretuojama dviem būdais, ir vienas iš jų tave žeidžia ar piktina, tai mes turėjome omenyje tą kitą.\ 1\. Gali arba paprašyti mūsų ką nors padaryti, arba pasakyti, kaip nori, kad mes tai padarytume. Tik ne abu iš karto. Jei žinai geriausią atlikimo būdą, tiesiog padaryk tai pati.\ 1\. Sakyk ką tik nori, bet, prašau, tik reklamų metu.\ 1\. Kristupui Kolumbui nereikėjo koordinačių. Mums irgi.\ 1\. VISI vyrai mato tik 16 spalvų, kaip Windows pradiniuose parametruose. Pavyzdžiui, persikas yra VAISIUS, ne SPALVA. Moliūgas irgi vaisius. Mes neįsivaizduojame kaip atrodo „rausvai violetinė spalva“.\ 1\. Jei niežti – pasikasyk. Mes taip darome.\ 1\. Jei paklausta „Kas atsitiko?“ atsakysi „nieko“ mes ir elgsimės taip, lyg nieko nebūtų atsitikę. Mes žinome, kad meluoji, bet tiesiog neverta vargti, be to, mes žinome, kad vėliau tu vistiek apie tai prabilsi.\ 1\. Jei užduodi klausimą, į kurį nenori išgirsti atsakymo, tikėkis atsakymo, kurio nenori išgirsti.\ 1\. Jei mes turime kur nors išeiti, viskas, ką apsirengsi tau tinka… tikrai.\ 1\. Neklausk apie ką mes galvojame, nebent nori diskutuoti tokiomis temomis kaip futbolas, beisbolas ar šaunamieji ginklai.\ 1\. Tu turi pakankamai rūbų.\ 1\. Tu turi per daug batų.\ 1\. Aš palaikau formą. Apskritimas irgi forma!\ 1\. Ačiū, kad visa tai skaitei. Taip, žinau, šiąnakt turėsiu miegoti ant sofos. # Istorija ## Notes * *The big paradox of history is that it’s obvious we are thousands of times more powerful than people in the Stone Age, but it’s not clear whether we are at all happier than they were. -* Yuval Noah Harari * [Japonijos istorija](https://www.youtube.com/watch?v=Mh5LY4Mz15o) * Pirmasis realus atsiskaitymas Bitcoin’ais įvyko, kai programuotojas atsiskaitė už picą. Tą kart jis paklojo [10 000 bitcoin’ų](http://www.coindesk.com/bitcoin-pizza-day-celebrating-pizza-bought-10000-btc/). Brangiausia pasaulio pica, BY FAR. * [Antrojo pasaulinio karo metais](https://www.wikiwand.com/en/German_tank_problem#/Historical_problem) sąjungininkai statistinės tankų serijinių numerių analizės pagalba apskaičiavo Vokietijos mėnesinės tankų gamybos apimtis. Skaičiavimai pavyko netikėtai puikiai – buvo apsirikta tik vienu tanku. * Susirūpinę dėl per didelio [kobrų kiekio Indijoje](http://www.wikiwand.com/en/Cobra_effect), britai buvo paskyrę premiją už jas, tačiau vėliau sužinojo, kad buvo įkurtos atskiros fermos, kurios augino kobras vien tam, jog galėtų pasiimti premijas. Tai sužinoję, britai premiją panaikino, o to pasekmė – minėtos fermos paleido jiems nebereikalingas kobras į laisvę, tad kobrų kiekis gamtoje tik dar labiau padidėjo. ### [Sovietų super lėktuvas](https://youtu.be/7Hv2dsVkA38) Ekranoplan'as, milžiniškas, išties labai didelę talpą turintis lėktuvas pagamintas USSR laikais, kuris skrisdamas palei vandens paviršių, sugebėdavo ne tik pasiekti milžiniškus greičius, tačiau ir išlikti nepastebėtas radaruose išties labai ilgai. Nors turėjo išties didelių pranašumų, tačiau pasižymėjo ir gan rimtomis problemomis ir sugriuvus sovietų sąjungai, nebebuvo daugiau gaminamas. ### Pirmoji žmogaus jėga varoma transporto priemonė ![](https://github.com/reanim8ed/ReA-Wiki/blob/master/docs/.gitbook/assets/giovanni-fontana-carriage.png) * The concept of a human-powered vehicle goes back many centuries. The earliest reference I have found is to Venetian engineer Giovanni Fontana, who in the early 1400s described a four-wheeled carriage powered by a driver pulling on a loop of rope connected by gears to the wheels * Straipsnis: [Kodėl dviratis nebuvo išrastas anksčiau?](https://rootsofprogress.org/why-did-we-wait-so-long-for-the-bicycle) ### Paskutinis sovietų sąjungos pilietis * Yra 2004-ųjų metų filmas su Tom Hanks pavadinimu *The Terminal*. Istorija apie rytų Europos pilietį, kuris įstringa oro uosto terminale, nes skrydžio metu jo šalyje įvyksta perversmas, pasikeičia politinė situacija ir šalies tokiu pavadinimu tiesiog nebelieka. Jis, kaip nebeegzistuojančios šalies pilietis, nebegali nei įžengti kojos į Ameriką, nei sugrįžti atgal, tad jam tenka gyventi tiesiog oro uoste. Nors šis filmas įkvėptas[ Irano pabėgelio](https://www.wikiwand.com/en/Mehran_Karimi_Nasseri), kuris iš tiesų pragyveno viename prancūzijos oro uostų net 18 metų, tačiau yra ir kita išties gan nemažai panašumų turinti istorija.[ Istorija apie kosmonautą](https://www.rbth.com/history/330415-last-soviet-citizen-cosmonaut), kuris buvo Mir kosmoso stotyje, kai sovietų režimas sugriuvo. Dėl kilusios krizės ir prasidėjusios hiperinfliacijos, pinigų labai trūko ir buvo stengiamasi taupyti kiek įmanoma, tad akivaizdu, kad kosmoso industrija tikrai nebuvo pagrindinis prioritetas. Vietos Soyuz raketoje buvo atidavinėjamos kitų šalių astronautams už gan pigiai, o taipogi net buvo svarstoma apie kosminės stoties pardavimą, kol ji dar pilnai funkcionuojanti. Klausiant apie grįžimą namo, šiam kosmonautui būdavo atsakoma jog nėra pinigų, kad dar reikės palaukti. Rezultate jis kosmose įkalintas prabuvo dvigubai ilgiau nei buvo numatyta jo misija, t.y. 311 dienų ir gavo "paskutinio sovietų piliečio" pravardę. Nors skaičius ir nemažas, tačiau tai visgi nėra rekordas, kurį vis dar turi kitas rusas, toje pačioje Mir stotyje už poros metų išbuvęs daugiau nei 14 mėn, t.y. [437 dienas](https://www.wikiwand.com/en/Valeri_Polyakov). Skirtumas tik tas, kad rekordininko buvimas buvo numatytas, jis pats tam pasisiūlė savanoriu ir buvo pasiruošęs. ### Černobylis * Serialas [Chernobyl (2019)](https://github.com/reanim8ed/ReA-Wiki/blob/master/docs/archive/filmai/README.md#chernobyl-2019), kuris susilaukė netikėtai daug populiarumo (ir ne be reikalo, nes jis išties puikus), labai suaktyvino domėjimąsi šia istorine tema. Visgi tai išties labai įdomi istorija apie vieną didžiausių žmogaus sukeltų katastrofų istorijoje. Vienas reddit'o vartotojas sukūrė įrašą, kuriame prabėga pro visus pagrindinius šios istorijos punktus, kartu su [istorinėmis nuotraukomis](https://imgur.com/a/TwY6q). O kas liečia TV serialą, kaip bebūtų, 5 valandose visko nesudėsi ir žinoma show turi bent kiek dramatizuoti įvykius, tačiau kūrėjai stengėsi išlaikyti istoriją kuo arčiau teisybės ir jiem tai išties puikiai pavyko. Apie tai kokie sprendimai buvo priimami ką ir kaip parodyti ir kaip tokia istorija perteikiama video formatu - [podcaste ](https://www.youtube.com/watch?v=rUeHPCYtWYQ)pasakoja serialo autorius. * Jeigu serialo kūrėjai sugalvotų tęsti savo darbą, tai sekanti istorija, kurią jie galėtų papasakoti, definitely galėtų būti gan menkai pasauliui žinoma [Kyshtym Disaster](https://youtu.be/SQCfOjhguO0), pasakojanti istoriją apie radioaktyvų ežerą, kuris po šiai dienai yra viena labiausiai radioaktyvių vietų pasaulyje. ### Kaip sovietai mainė karo laivus į Pepsi * Pepsi buvo vienas pirmųjų kapitalistinių produktų, parduodamų SSSR bei turėjo kolos monopoliją net 13 metų. * Prekybą sąjungoje apsunkino tai, jog pagal sovietinius įstatymus, buvo draudžiama naudoti valiutą užsienyje, tad tuometiniai rubliai tarptautiniu mastu buvo tiesiog beverčiai. Tad prekybai pasitelkti barteriniai mainai: mainais už kolą, Pepsi gaudavo Stolichnaya degtinės, kurią galėdavo importuoti ir pardavinėti JAV. * Prasidėjus karui Afganistane, Amerika pradėjo taikyti boikotus, tad teko ieškoti alternatyvų ir 89-ųjų pavasarį pasirašyta išties neeilinė sutartis - už gazuotus gėrimus atsiskaityta 17 povandeninių ir 3 karo laivų flotile. Jep, istorija gali būti išties keista ;) * ### Pirmasis McDonalds Rusijoje * 1990-tųjų sausio 31-ąją buvo atidarytas pirmasis [McDonalds restoranas Rusijoje](https://www.boredpanda.com/first-mcdonald-restaurant-opens-soviet-union-moscow-russia-1990/?utm_source=facebook\&utm_medium=social\&utm_campaign=organic). Buvo tikėtasi, kad atidarymo dieną bus aptarnauti apie 1000 žmonių, tačiau šalyje, kur vidutinė alga tuo metu siekė 150 rublių, kai tuo tarpu Big Mac'as - 3,75, prieš restorano atidarymą lauke jau lūkuriavo apie 5x daugiau žmonių. Teigiama, kad dienos eigoje pro duris pražygiavo išviso apie 30 000 žmonių! ### Slapta JAV šaltojo karo misija * [Project Azorian - slaptas JAV CIA projektas 74-aisiais iš Ramiojo vandenyno dugno ištraukti nuskendusi sovietų povandeninį laivą.](https://www.wikiwand.com/en/Project_Azorian) ### Požeminis laivas * Jeigu turime povandeninį laivą, tai atominiai po žeme besirausiantys atitikmenys tikriausiai turėtų būti vadinami "požeminiu laivu". Šiaip tokio pobūdžio transporto priemonės populiarios fantastiniuose kūriniuose, tačiau, kaip Žiulis Vernas savo laiku rašė fantastiką, o Kubrik'as parodė iPad'us, taip ir šitie "kurmiai" turi kažkiek ir realių sąsajų: eksperimentiniai prototipai buvo kuriame JAV, Vokietijoje ir Sovietų Sąjungoje. * * ### Curta skaičiuotuvas ![](https://github.com/reanim8ed/ReA-Wiki/blob/master/docs/.gitbook/assets/download.webp) * Austrų inžinieriaus koncentracijos lageryje sugalvotas išradimas - pirmasis, paskutinis ir vienintelis toks mažas kišeninis mechaninis skaičiuotuvas. * Stebina savo kompleksiškumu ir genialiu dizainu, kuris ne tik vis dar puikiai veikia ir šiandien, praėjus 50-60 metų, bet ir atrodo vis dar išties puikiai. * Iki elektroninių skaičiuotuvų pasirodymo Curta buvo laikomas, pačiu geriausiu kada nors sukurtu skaičiuotuvu. Prietaisas buvo gan populiarus tarp automobilių lenktynininkų bei lakūnų. * Viso pagaminta tik apie 140 tūkst. vnt, tad nenuostabu, jog dabar tai yra gan paklausi kolekcinė prekė, už kurią ebay prašoma po tūkstantį € ir daugiau. * * # 44 Pragaro Dienos Publikuota: 2014-04-06 ![](https://github.com/reanim8ed/ReA-Wiki/blob/master/docs/.gitbook/assets/furuta.jpg) Tokijas, Japonija, lapkričio 25-ta, 1988-ieji. 11-tokė Junko Furuta, vos prieš tris dienas atšventusi savo 17-tąjį gimtadienį, žygiavo namų link. Bekeliaujant namo ją pastebėjo ir apsupo 7 panašaus amžiaus vaikinai, kurie ją užspaudė ir nusitempė su savimi į namą, kuris priklausė vieno iš užpuolikų tėvams. Taip prasidėjo neįsivaizduojamai siaubingos 44-ios pragaro dienos, po kurių jaunoji Junko namo taip ir nebesugrįžo… Įspėjimas: toliau skaityti silpnų nervų žmonėms nepatartina. Mergina nepažinojo, nei vieno iš vaikinų, vaikinai nekerštavo ir ši konkreti mergina niekuom jiems išvis neužkliuvo. Vaikinai merginą puolė vien dėlto, kad galėjo, kankino ją vien dėlto, kad jiems tai patiko ir dėlto, kad to norėjo. Ji tebuvo žaisliukas sadistiškiems, psichopatiškiems norams įgyvendinti. Iš esmės Junko vietoje galėjo būti bet kuri mergina, kuri tik būtų pasitaikiusi netinkamoje vietoje, netinkamu metu. Pats pirmas veiksmas, kuris buvo atliktas atvykus į namą – mergina buvo priversta paskambinti savo tėvams ir neišsiduodančiai pasakyti, kad jai viskas gerai ir kad ji šiandien negrįš namo, nes pasilieka nakvoti pas draugės, su kuria kartu ruoš namų darbus. Tai vaikinams atveria daugiau laiko žaidimams. Iškart po to prasidėjo kankinimai: merginai buvo liepta šokti striptizą, masturbuotis prieš vaikinus. Žinoma, Junko bandė nepaklusti, tad ji buvo mušama tol, pakol nebepajėgė priešintis ir vaikinai galėjo laisvai ją prievartauti. Prievartavo kiekvienas iš vaikinų, vis pasikeisdami, kiekvienas bent po keletą kartų ir taip tęsėsi ištisas savaites… Nustatyta, kad per 44 dienų laikotarpį, mergina buvo išprievartauta virš 400 kartų. Lyg to būtų maža, mergina buvo marinama badu, verčiama valgyti tarakonus, bei gerti savo paties šlapimą. Atsisakius atlikti kurį nors iš veiksmų – kankinama būdais, kokius tik galėjo sugalvoti šutvės fantazija: -veidą, bei akių vokus deginant žiebtuvėliu, degančiomis cigaretėmis,\ -varvinant vašką jai ant veido,\ -mėtant iš aukštai didelius svorius ant pilvo,\ -badant jos krūtinę su adatomis,\ -sprogdinant pedartas įkištas į jos burną, ausis, bei užpakalį,\ -įkišant į jos vaginą įkaitusią lemputę,\ -suspaudžiant spenelius replėmis ir t.t. Objektai, kurie buvo kišami į jos tarpkojį, sukėlė smarkų kraujavimą, ko pasekoje mergina negalėjo normaliai šlapintis. Jos sužalojimai buvo tokie rimti, kad prireikė pusvalandžio, kad iš kambario nušliaušti į gretimais esantį tualetą, kad galėtų nusišlapinti. Labiausiai neįtikėtina tai, kad vieno iš prievartautojų tėvai tuo metu gyveno tame pačiame name ir kuo puikiausiai žinojo kas vyksta kitame aukšte, tačiau absoliučiai nieko dėlto nedarė. Kaip vėliau paaiškėjo teismo metu – tėvai taip bijojo šių 17-mečių pabaisų, kad leido jiems daryti ką nori ir nedrįso bent kiek įsikišti. Įvykiams progresuojant, mergina vėl buvo priversta skambinti tėvams, bet šį kartą turėjo juos įtikinti, kad ji nepatenkinta situacija namuose, nebegalinti ten gyventi ir iš ten pabėgusi. Viskas pasisekė puikiai – merginos tėvai, kad ir nusivylę, bet patikėjo ir tikėjosi, kad Junko paaugliškas maištavimas greitai nurims ir mergina greit grįš namo, tad į policiją nesikreipė. Neskaintant esktremaliai silpnos būsenos, dėl sužalojimų ir bado, kentėdama sulaužytus kaulus ir vidinį kraujavimą, Junko Furata pabandė heroiškai pabėgti ir beveik buvo pasiekusi telefono aparatą, tačiau ją pastebėjo vienas iš kankintojų. Junko už tai teko smarkiai sumokėti… Baudėjai pakabino ją ir ėmė naudoti kaip boksui skirtą maišą. Mergina buvo mušama tol, kol iš jos burnos pasipylė kraujas. Jos organai buvo taip smarkiai pažeisti, kad mergina apsivemdavo vos tik pabandžiusi atsigerti vandens. Vėliau buvo apipilta degiu skysčiu ant rankų ir kojų ir padegta, taip parodant pamoką už bandymą pabėgti. Blogiausia, kad Junko visa tai išgyveno, jos kančios niekaip negalėjo užsibaigti. Kankinimams nebuvo galo. Po kelių dienų berniokai pratęsė savo žaidimus ir mušo ją bambuko, bei metalinėmis golfo lazdomis. Naudodami didelius svorius galutinai sulaužė merginos rankas, bei nuplėšė nagus nuo pirštų. Šioje stadijoje jaunoji Junko jau maldavo būti tiesiog nužudyta. Sausio 5-tą, po 44-ių kankinimo dienų vienas iš vaikigalių smarkiai susinervino pralošęs kortų žaidimo partiją ir nusprendė išlieti agresiją ant savo žmogiškosios bokso kriaušės. Jis mušo ją per liemenį su lazdomis, kol ji vėl pradėjo kraujuoti iš burnos. Prasidėjo konvulsijos. Vaikinai pagalvojo, kad ji apsimetinėja ir vėl ją padėgė, vėliau pastebėję, kad reakcija visgi nesikeičia – užgęsino. Junko mirė po poros valandų. Jos mirtis buvo neabejotinai viena iš brutaliausių ir skausmingiausių mirčių, kurias kadanors sukėlė žmogus. Norėdami atsikratyti kūno, 17-mečiai įkišo palaikus į statinę, uždengtą betono plokšte ir paliko ją apleistoje gamykloje, kur jis buvo rasta tik kiek daugiau, nei po metų. Junko mamai sužinojus, kaip baigėsi paskutinės dukros dienos, nualpo ir vėliau jai prireikė intensyvios psichiatrų pagalbos. #### Teisingumas? Ar toks yra? Po to, kai Junko Furata kūnas buvo atpažintas, buvo suimti trys 17-18 metų vaikinai. Ketvirtas vaikinas buvo sugautas visai netrukus, tačiau kiti trys vaikinai prapuolė visai ir nebuvo rasti, taip absoliučiai išvengdami bet kokio teisingumo. Nuspresta sugautuosius teisti, kaip suaugusius, tačiau dėl jų amžiaus viešumoje jų vardai buvo slepiami. Trys vaikinai pradžioje nusiūsti į reformacijos mokyklas, vienas paleistas lygtinai. Populiarus žurnalas Shūkan Bunshun smarkiai pasipiktino incidentu ir išslaptino vaikinų tikrąsias pavardes, teigdami, kad „gyvuliams žmogiškų teisių nereikia“. Dėl akivaiždžių įrodymų prieš juos, keturi sugautieji vaikinai pripažinti kaltais. Gaujos vadui, kuris buvo žinomas, kaip turintis sąsajų su profesionalių nusikaltėlių grupuotėmis, turėjo būti paskirtas nuosprendis iki gyvos galvos, tačiau jo teisininkas atliko tokį gerą darbą, prisidenginėjant „aptendačiomis“ vaikystės traumomis, kad vadeivai kliuvo tik 17-metų kalėjimo. Vėliau, pakartotinio teismo metu, aukštesnysis teismas nuosprendį sugriežtino, tačiau tik iki 20-ies metų. Likę gaujos nariai išsisuko neįtikėtai lengvai – vienas gavo 5-9 metų teistumą, kiti po 5-7. Taip… Nuo penkerių iki septynerių už vieną iš brutaliausių kankynių istorijoje. Visuomenė buvo įsiutusi dėl tokio nuosprendžio ir istorija buvo pasiekusi nacionalines antraštes. Vėliau sekė Junko tėvų kelta civilinė byla prieš vieno iš berniuko tėvus, kurių namuose viskas ir įvyko. Taip, prieš tuos pačius, kurie nieko nedarė. Junko tėvai laimėjo, o jiems atitekęs prizas – prievartavimų, kankinimų ir žmogžudystės namas. —\ Ši istorija nėra kokia nors nesveika fikcija, o yra reali siaubo istorija iš keistosios Japonijos. # Baychimo Laivas Vaiduoklis Nenorejes Nuskesti Publikuota: 2012-03-25 ![](https://github.com/reanim8ed/ReA-Wiki/blob/master/docs/.gitbook/assets/sd_baychimo.jpg) Everyone likes ghost stories. Mistika, nepaaiškinami faktai baugina žmones, tačiau tuo pat metu paslaptingumo šydas traukia ir norisi sužinoti kuo daugiau. Jei pasižvalgytumėte po laivybos istoriją, ypač kas liečia ilgas keliones per vandenyną, tai rastumėte tikrai ne vieną keistą įvykį. Žinoma, didelė dalis jų yra tiesiog mitai, kurie gimdavo iš žmonių fantazijos ar tiesiog skirti įbauginti, tačiau tikrai rasite ir tokių istorijų, kurios priskiriamos neįtikėtinui atsitiktinumui, kurio kaltininkė dažniausiai būna gamtos jėga, kaip kad audros, cunamiai ir pan. Ir tikrai rasite tokių nutikimų, kai įrodymai apie įvykį egzistuoja, niekas tuom nė neabejoja, tačiau paaiškinimo, kaip tai įvyko, taipogi nėra. Viena iš tokių istorijų – Artikos laivas vaiduoklis. Sudominau? Skaitom toliau ^\_^ ### **Įkalinimas** 1914 metais Švedijoje pastatytas krovininis 1,5t garlaivis, pavadinimu *Angermanelfven*. Laivas sėkmingai tarnavo 5-erius metus ir pasibaigus pirmam pasauliniui karui, buvo parduotas *Hudson Bay Company*, Kanados korporacijai, kuri pervadino laivą į *Baychimo*. Atkeliavęs į Kanadą šis laivas gavo vieną pagrindinę paskirtį – gabenti eskimų kailius iš Viktorijos salos pakrantės į Šiaurinę Kanados teritoriją. Su šia užduotimi laivas sėkmingai dorojosi 10 metų be jokių incidentų. 1931-aisiais laivas išplaukė į eilinę tokią kelionę. Deja tais metais žiema į šią šiaurinę dykvietę atėjo kur kas anksčiau. Stiprūs vėjai, bei stingdantis šaltis užtraukė didžiąją vandenų dalį ir dar rugsėjo mėnesį laivams liko tik siaurutis vandens kelias, kuriuo buvo įmanoma plaukti. Taip beplaukdamas *Baychimo* spalio 1-ąją įstrigo ledų sangrūdoje. Varikliai užgęso ir vienintelis būdas jūdėti – būti nešamiems vandens judėjimo. Laimei, įvykis įvyko visai netoli Aliaskos miestelio *Barrow*, kur laivo įgula, palikusi laivą iškeliavo ieškoti laikino prieglobsčio. Tačiau vos po dviejų dienų ledai netikėtai atsilaisvino ir laivas buvo sėkmingai išlaisvintas. Laivo įgula sugrįžo į laivą ir nepageidaujamas atsitikimas atrodė išspręstas. Visas tris valandas varikliai dirbo pilnu pajėgumu, tačiau ir vėl gi, laivas įsirėžė į ledų sąngrūdą, kuri šį kartą buvo dar masyvesnė. Tai laivo visiškai nesustabdė ir šis galėjo judėti itin lėtais greičiais. Tačiau laivo kapitonas suprato, kad tai tik valandų klausimas, kada jo laivas bus sulamdytas masyvių ledkalnių it tuščias kiaušinio lukštas. Krantas buvo nebepasiekiamas ir kapitonas išsiuntė SOS radijo signalą. *Hudson’o* kompanija išsiuntė 2 lėktuvus ir pargabeno laivo įgulą, bei vertingiausią krovinio dalį namo. Kelių žmonių komanda nusprendė likti krante, ne per toliausiai laivo, tikėdamiesi, kad galbūt ledas išlaisvins jų transportą. Lapkričio 24-tąją užklupo smarki pūga, dėl kurios likusieji buvo įkalinti savo medinėse pašiūrėse, kurias įsirengė žiemojimui. Kai pūga aprimo, vyrai išvyko apžiūrėti laivo ir įvertinti ar jam nebuvo padaryta žala, tačiau laivo nebegalėjo rasti! Grupė iššūkavo kiek įmanoma daugiau teritorijos aplink visus, kartais net virš 20 metrų aukščio, ledkalnius, tačiau laivas buvo absoliučiai pranykęs. Likusioji laivo įgula priėjo išvados, kad audros metu laivas buvo sutraiškytas ir tiesiog nuskendo, tad grįžo namo oro transporto pagalba. ### **Laivas – vaiduoklis** Vos po kelių dienų, kompaniją pasiekė netikėtos žinios – keli eskimų ruonių medžiotojai pastebėjo tuščią laivą 70 km atstumu į pietus nuo ten, kur buvo paliktas *Baychimo*. 15 vyrų išvyko patikrinti šios informacijos ir ištikrųjų – atvykę į nurodytą vietą šie rado savo laivą su visu jo kroviniu, tačiau vėlgi įkalintą leduose. Kapitonas priėjo išvados, kad laivas turi labai mažai šansų ištempti žiemą, tad surinko įrangą, bei likusius vertingus kailius ir vėlgi apleido laivą. Jau po mėnesio laivo šioje vietoje nebebuvo. Tačiau jis taip lengvai nepasidavė… Prabėgo keli mėnesiai, žiema dar net nesibaigė, o *Hudson’o* kompanija iš eskimų šaltinių gavo informacijos apie tai, kad laivas vėlgi buvo pastebėtas, tik šį kartą nukeliavęs šimtus kilometrų į rytus. 1932-ųjų kovą, jaunas keliautojas *Leslie Melvin* rado laivą keliaudamas šunų kinkiniu per ledą. Laivas plaukiojo pakankamai laisvai ir neradęs jokios įgulos, *Leslie* labai nustebo, nes laive vis dar buvo pakankamai nemažai paliktų kailių. Tačiau būdamas vienas ir neturėdamas jokios įrangos, bei būdamas per toli nuo savo bazės Aliaskoje, laivo kontroliuoti nesugebėjo ir turėjo jį palikti. Po kelių mėnesių keli paklydėliai taipogi rado laivą, bandė juo plaukti, tačiau ir vėl nieko nesigavo. Ir štai 1933-iaisiais laivas vandenų atnešamas praktiškai į tą pačią vietą, kurioje buvo paliktas kapitono, bei įgulos. 30 eskimų grupė pastebėjo laivą ir nuplaukę savo kanojomis ištyrinėjo laivą. Kaip jie praneša – laivas buvo idealios būklės. Tačiau šią, naująją komandą, užpuolė stipri audra ir vyrai 10 dienų buvo įkalinti laive-vaiduokle be maisto. Vos tik atsirado galimybė – vyrai paliko laivą gelbėdami savo gyvybes. *Hudson’o* kompanija žinojo, kad laivas ramiai dreifuoja po truputėlis judėdamas pietų kryptimi, tačiau jis buvo per toli nuo civilizacijos, kad būtų galima organizuoti jo paieškos, bei gelbėjimo operaciją. ### **Nesibaigianti 38 metų kelionė** Ir ši istorija vis kartojosi ir kartojosi. Laivas kas kažkiek laiko vis būdavo pastebimas eskimų, tarp kurių šis laivas-vaiduoklis jau buvo tapęs ganėtinai žinomu. Paklydėlis stebuklingai išvengdavo ledų sutraiškymo ir išsilaikydavo net per pačias stipriausias audras. Ir nors gamta jo nesugebėdavo nuskandinti, tačiau ir neleisdavo žmonėms jo išgelbėti. Be didesnių sugadinimų, laivą pastebėdavo įvairūs pirkliai, lakūnai ar kiti laivai tiek 39-aisiais, tiek 62-aisiais. Pastebėjimų kiekis buvo per didelis, kad tai būtų koks kitas laivas, tad ten tikrai buvo minėtasis laivas-paklydėlis. Įdomiausia, kad kitiems laivams niekada nepavykdavo prie laivo prisiartinti dėl per nelyg netinkamų sąlygų. Tikrai keista… 9-erius metus žinios apie laivą nurimo ir visi priėjo išvados, kad laivas galutinai nuskendo. Tačiau grupė mokslininkų 1969-aisiais vėl atrado laivą. Ir nors jo būklė nebuvo pati geriausia, korpusas gan nemažai aplamdytas, tačiau laivas nė nesirengė nuskęsti! Sunku patikėti, kad tai galėtų būti tas pats laivas, 38-erius metus klajojęs vienas tarp ledų jūroje be priežiūros ir nenuskendęs, tačiau mokslininkai pateikė pakankamai įrodymų, bei fotografijas, ir pati laivo savininkė – *Hudson* kompanija patvirtino jog duomenys sutampa. Kaip bebūtų laivas nuo tada nebebuvo pastebėtas. Galbūt laikas padarė savo ir gamta visgi įveikė šį galiūną. Galbūt laivas vis dar buvo pastebimas plaukiojantis vienas, tačiau tai nebuvo pranešama oficialiai. O galbūt kažkas šį atsparųjį laivą pasisavino. Faktas tas, kad niekas nežino šio įstabaus laivo likimo. Kaip jis sugebėjo nukeliauti tūkstančius mylių? Kaip jis sugebėjo nenuskęsti beveik 40 metų? Ar tai neskęstantis laivas? O gal visgi ištikrųjų laivas-vaiduoklis? Faktas, kad pati *Hudson Bay* kompanija negali tvirtai teigti, kad laivas išties nuskendo, nes 2006-aisiais Aliaskos valdžia suorganizavo projektą, skirtą išsiaiškinti paslaptingojo laivo likimui, tačiau net pasitelkiant naujausias technologijas, laivo nuskendimo vieta taip ir nebuvo rasta. Gal tiesiog jis taip ir nenuskendo? Tokia tad, paslaptingoji *Baychimo* – Aliaskos vaiduoklio istorija ;) --- [Next Page](/llms-full.txt/1)