O kitas žmogeliukas aplankė mane dar šiandien… Heh, tuo pat metu apima ir džiaugsmas ir neapsakomas liūdesys Džiaugsmas dėlto, kad pakankamai netikėtai, neplanuotai, susitikom po dviejų metų pertraukos, tad gera vėl pamatyti tuos žmones, kuriuos taip nori matyti ir kurių pasiilgai. Apima neapsakomas šiltumo jausmas, kuris nepaleidžia nuo pat pirmos šypsenos ir pirmo apsikabinimo vos tik susitikus. Tačiau laikas su tokiais žmonėmis tiesiog pralekia neskaičiuojamas, nes na taip, kai gera, laikas tiesiog garuoja, o vat tada ima ir pasidaro liūdna dėlto, kad vos tik spėjus išsiskirti, apima tas trūkumo jausmas. Graužatis, kad vat gyvenime ne viskas būna taip, kaip norėtum. Gyvenimui tavo norai nerūpi. Dar liūdniau, kai pagalvoji, kad to žmogaus nematysi dar tiek pat… O ką kalbėti ir apie tai, kad apima graužatis dėlto, kad suvoki turintis šiuo metu artimą, kuris daugiau mažiau stengiasi, deda viltis ir kuris nors ir turi tų bruožų, kurių taip ieškau žmonyse, juda teigiama linkme, padėti pirmi geri žingsniai, tačiau kaip bebūtų visai neprilygsta tam žmogučiui, kuris ką tik išvažiavo namo. Pasijunti esąs nesąžiningas to, esančio greta, atžvilgiu, nors teoriškai, nieko blogo lyg ir nepadarei. Pasikeitė tik viena – tai kas anksčiau tenkino ir atrodė gerai, ima netenkinti taip jau labai, kai pats savo akim pamatai, kad yra geriau. Tačiau aš nebūsiu, kaip tas autorius ir kaitalioti jau parašytų eilučių neketinu. Tai būtų savanaudiška. Nors kitą vertus, kai pagalvoji, tai ar tai, kad viską pasilaikau sau ir nepasisakau, argi nėra savanaudiška? Ar nenoras gadinti reikalų, bei skaudinti kito, brangaus žmogaus gali būti laikytinas savanaudišku? Tačiau reikia suprasti, kad jeigu yra siena, viena puiki, tvirta ir visakeriopiškai gera siena, tai kaip bebūtų jin ir lieka siena ir visas namas, kuris tau reikalingas, iš jos na tiesiog niekaip neišeina.