Taipogi nusivylimas visu savo laisvalaikiu apima tada, kai akys užkliūna už kitų žmonių sėkmės. Ar tai būtu afigieno darbo susiradimas, teisių išsilaikymas, sėkmė su be galo žavia mergina, ar galų gale tikrai daug skaitomas interneto tinklaraštis. Žinoma, aš jau toks žmogus, kad visada žiūriu tik į pačius geriausius ir visi kiti tarsi neegzistuoja išvis. Na iš jų gi nėra ko mokytis, jie nėra geriausieji, reiškia patys kažką daro ne taip. O aš nenoriu mokytis, kaip reikia daryti dalykus neteisingai, nes tai ir taip moku daryti pats, savo jėgom. Ir vat būtent tada, sulyginus tokių žmonių pasiekimus su tuom kas esu aš ir kaip švaistau savo laiką tarkim, kad ir su tinklaraščiu, kuriame kartas nuo karto atsiranda koks geek’iškas kompiuterinis workaround’as, filmų apžvalgos, keletas pastebėjimų, pamorolizavimų iš gyvenimo, bei visokie viral interneto klipukai, tai norisi mesti viską į tolimiausią spintos kampą ir užkasti visą tai batų dėžėmis, ar šiukšlių maišais. Paskaitai savo senuosiuos įrašus, tai tikrai dėl kai kurių darosi gėda. Bet aš jų niekur nepradanginu. Kodėl? Todėl, kad tai yra dalis to, kas aš buvau, kaip aš masčiau ir kas man tada buvo aktualu. Tai dalis to kas esu šiandien ir dalis to, kas būsiu rytoj. Taigi tokie įrašai, kaip susinervinimas dėl anksti ryte skraidančios musės yra tarsi aukso vertas dalykas, kuris svarbiausias ne kažkokiai susižavėjusiai paauglei mergaitei iš Žemaitijos, o man pačiam.
Ir vat tada pamatai, kad be manęs paties, atsiranda žmonių, kuriems tai ką rašai yra naudinga, įdomu ir jie seka, laukia, kada parašysiu dar kažką naujo. Vieni žmonės suranda kaip atlikti vieną ar kitą dalykėlį susijusį su kompais, kaip tarkim pastarasis įrašas apie root’inimą, kiti pasitiki filmų skoniu ir pažiūri filmus, apie kuriuos palieku gerus atsiliepimus, o dar kiti bando išskaityti koks žmogus aš esu, kai kalbu nuoširdžiai ir ne techniškai. Ir visa tai ateina jūsų internetinių laiškų, trumpųjų žinučių, ar kitu komunikavimo būdu ir tai yra tas atgalinis ryšys dėl kurio būna velniškai gera. Gal kartais kiek nemalonu, kad tarp tokių žmonių nėra mano draugų, su kuriais bendrauju akis į akį, bet iš kitos pusės: aš jiems ir taip akis išzyziu su tais pačiais dalykais, apie kuriuos rašau, tai žinoma, kad jiems nebeįdomu =j