Taigi kodėl gi su vienais draugais ryšys nenutrūksta, kad ir išvažiavus jiems į užsienį, o su kitais gali visiškai nustot bendraut, nors jus teskiria 40 km. Ko gero dažniausiai priežastys glūdi kurioje nors vienoje pusėje. Išdavystė, lūkesčių nepateisinimas, požiūrių skirtumai tai tik vienos iš galimų priežasčių. Dažniausiai tada vienas žmogus kaip ir stengiasi palaikyti santykius, skambina, teiraujasi, kviečia susitikt ar pan., o kitas tą iniciatyvą priima, tačiau pats niekada nesistengia pasidomėti kaip gi tu laikaisi, ar gal norėtum kur nors išeiti. Ateina laikas, kai pirmasis galbūt susiranda darbą, užsiverčia krūva užsiėmimų ar galų gale susiranda merginą ir nebeskambina tam savo vaikystės draugui. Kadangi nebėra iniciatyvos iš pirmojo, o iš antrojo jos niekada ir nebuvo – bendravimas labai lengvai nutrūksta. Pirmasis persona gali pasijausti, lyg jis visai nerūpėtų pirmajam o vat tada įsikiša ir principai. Net ir kai atsiranda laisvo laiko, nustojama rašyti, nes ale “kodėl aš turiu jam rašyti, klausinėti apie jo gyvenimą, jei jam nusispjaut ant manęs”.