Draugą pamečiau

Ar jums pažįstama tokia situacija, kai patys geriausi draugai, kurie iš šalies atrodė neišskiriami ir visada, kada tik juos pamatysi – jie kartu, po vidurinės baigimo praktiškai nustoja bendravę? Man pačiam teko būti gal keturių tokių reiškinių liudininku ir net dalyviu. Kodėl taip nutinka? Atsiranda nauji draugai, nauji žmonės, su kuriais bendrauji kiekvieną dieną, leidi savo laisvalaikį ir daliniesi interesais, kurie studijų metais dažnai gerokai pasikeičia, lyginant su nerūpestingo mokyklos suolo laikais. Net ir bandant palaikyti senus ryšius ir kartas nuo karto susiskambinant ar susitinkant gali pajausti kad kažkas ne taip, kad su draugu bendrauti daug sunkiau, nei, kad būdavo anksčiau.

Žinoma nesakau, kad tokios situacijos nutinka visada. Turiu puikių pavyzdžių, kai galima nuostabiai palaikyti ryšius ir per atstumą, žinoma, kaip ir bet koks bendravimas – tai reikalauja laiko, kurį turi skirti tam žmogui. Jei pastoviai sakysi, kad sorry, bro turiu lėkt, užsiėmęs, gal kitą kart, tik ne db ir t.t tai anksčiau ar vėliau jis susiras kitą žmogų su kuriuo galės pasidalinti savo įspūdžiais.

Taigi kodėl gi su vienais draugais ryšys nenutrūksta, kad ir išvažiavus jiems į užsienį, o su kitais gali visiškai nustot bendraut, nors jus teskiria 40 km. Ko gero dažniausiai priežastys glūdi kurioje nors vienoje pusėje. Išdavystė, lūkesčių nepateisinimas, požiūrių skirtumai tai tik vienos iš galimų priežasčių. Dažniausiai tada vienas žmogus kaip ir stengiasi palaikyti santykius, skambina, teiraujasi, kviečia susitikt ar pan., o kitas tą iniciatyvą priima, tačiau pats niekada nesistengia pasidomėti kaip gi tu laikaisi, ar gal norėtum kur nors išeiti. Ateina laikas, kai pirmasis galbūt susiranda darbą, užsiverčia krūva užsiėmimų ar galų gale susiranda merginą ir nebeskambina tam savo vaikystės draugui. Kadangi nebėra iniciatyvos iš pirmojo, o iš antrojo jos niekada ir nebuvo – bendravimas labai lengvai nutrūksta. Pirmasis persona gali pasijausti, lyg jis visai nerūpėtų pirmajam o vat tada įsikiša ir principai. Net ir kai atsiranda laisvo laiko, nustojama rašyti, nes ale “kodėl aš turiu jam rašyti, klausinėti apie jo gyvenimą, jei jam nusispjaut ant manęs”.

Tačiau prabėga šiek tiek laiko, pamatai, kad vienų draugų ratą, pakeičia kiti ir dauguma iš jų taip ir neužsilieka ilgėliau gyvenime ir ima griaužti sąžinė, kad va galbūt tai aš kaltas, kad ėmiau ignoruoti savo geriausiąjį draugą ir pabandai dar kartelį, stengdamasis atnaujinti santykius, bet tuojau pat atsitrenki į lakoniškų atsakymų, šaltumo ir px’uizmo sieną, nes minėtasis draugas įsisukęs į naująjį gyvenimą, savo rūpesčius ir reikaliukus, kur senojo draugo ne itin reikia. O jei ir pavyksta susitarti susitikti “dėl senų gerų laikų”, tai labai didelė tikimybė, kad tai atsisuks prieš tave patį ir imsi gailėtis, nes du kadaise patys geriausi draugai buvę žmonės, kurie be užsičiaupimo galėdavo prapliurpti visą dieną, susitinka ir praktiškai nebeturi ką šnekėti ir bet kokios kalbos tampa kažkokios pritemptos, neįdomios, o iš pačio pokalbio išvis norisi pabėgti.

Blogiausia, kad žinau, jog pats vienu metu esu ir tas, kuris stengiasi ir tas kuris meta ignorą. Su vienu žmogumi nustojau bendrauti dėlto, kad užkniso šokinėti aplink jį, su kitu – nes pats jį per dažnai ignorindavau ir tikrai tuom nesididžiuoju.

Ar galima dėlto ką nors padaryti? Na jei bendravimas nutrūko iš draugo pusės, o tu bendrauti, kaip ir norėtum, reiktų išsiaiškinti draugo motyvus. Kas nutiko, kas pasikeitė, kad jis nebenori likti draugais. Daugiau ne kažin ką padarysi, gi nepriversi žmogaus bendrauti su tavimi, jei jis to nenori. Tačiau jei nebendraujat vien dėlto, kad tu principingas, tai reikėtų rimtai apgalvoti tuos savo principus. Gal nereikia kelti scenų, kaip kokia mergiotė savo bachūrėliui, kad šis skiria nepakankamai dėmesio. Jei neskaitant tų egoistiškų savybių su juo bendrauti patinka – tai gal reikėtų nuleisti savo kartelę arba galų gale susėsti, pakalbėti ir priimti kokį kompromisą kartu?

Visgi geri draugai nesimėto. Ir kaip jau esu kažkada minėjęs – neužtenka draugus tik turėti, su draugais reikia draugauti.