Freetime egoist

Senai berašiau dienoraštin. Nežadu šiandien smarkiai plėtoti savo minties, tačiau išsakyti ją jaučiu poreikį. Ale senasis gerasis “Minčių srauto” principas, tačiau ne viskas viename įraše, o tolygiai paskirsčius laike, t.y. vienai minčiai vienas įrašas. Oki pradedam.

Stereotipai. Žmonės labai dažnai vadovaujasi stereotipais. Ir jei tokie stereotipai, kaip blondinių protas ar juodaodžių pomėgis vištienai yra tokie labiau humoristiniai (bet vis vien yra nemaža dalis žmonių, kurie nuoširdžiai tuom tiki), tai būna ir daug rimtesnių stereotipų. Būna, kad žmogus vien tave pamatęs pasidaro tam tikras išvadas ir vėliau pakeisti jo nuomonę yra gana sunku. Vieną kartą kažką pastebėjęs matysi tiktai tai ir nieko daugiau. Pirmą kartą pasirodysi rimtas ir tave laikys žmogumi, kurio į vakarėlius neverta kviesti, nes tu nemoki linksmintis. Arba atvirkščiai.

Dar labai geras pavyzdys, kai tave palaiko egoistu. Na taip, daugiau ar mažiau mes visi esam egoistai. Aš niekada ir neneigiau, kad toks nesu. Rūpinuosi, stengiuosi dėl savęs, nes niekas kitas už mane to nepadarys. Bet tai nereiškia, kad visiškai nematau kitų. Skiriu ir kitiems dėmesio, kiek mano akimis atrodo užtektinai. Deja mano “užtektinai” sąvokos suvokimas nevisai sutampa su kitų žmonių supratimu. Na ir štai po n laiko bendravimo, žmogus pastebi, kad esi kiek egoistiškas ir nuo tada kone kiekvienas poelgis tampa to įrodymu. Nesvarbu, kad galbūt padarei visą krūvą poelgių, kurie įrodo priešingai, nesvarbu kiek stengsiesi dėl kitų, visa tai praslysta pro akis ir tavo pašnekovas pamatys tik tai ką norės matyti. Protas apsiriboja ir suprasti tavo poelgių, bei tų poelgių motyvų nė nebesistengiama. Lieki iškart išvadintas tuo žodžiu iš “e” raidės ir kiekvienas tavo žodis po to jau nieko nebereiškia ir nebegali pakeisti. Speak to the hand principas.