Savaitgalis Sibire
Taigi, taigi, taigi, šį savaitgalį keliavau į Sibirą. Taip, taip būtent ten!
Kelionė prasidėjo 14.30, kai prie mano gyvenamosios vietos atvažiavo didokas apimtis turintis transportas (gi tokiai atkakliai kelionei, automobilis turi būti atitinkamas!). Susipažinau su mašinistu ir atradome, kad turime visai nemažai bendro :j Pradžioje, turėjome susirinkti visus kitus ekspedicijos dalyvius, kadangi vietovių nelabai pažinojome, tai kaip visada padėjo žemėlapis, tik šiuo atveju ne popierinis variantas, o telefono ekrane (ką jus manot, imsim ir naudosimės popieriniu? Dabar?! Kai už lango 2010 eina į pabaigą?) Kiek pasimaklinėję, bei po vieną susiranklioję kiekvieną ekspedicijos dalyvį, galėjome galų gale leistis į planuotąją kelionę. Labai nusisekė, kad tokia kryptimi ir tokiu keliavimo būdų išdrįso keliauti tik nedaugelis, bet tie kurie jau važiavo buvo ypač ryškios asmenybės! Visą kelią pradiskutavome apie pačius įvairiausius dalykus, pradedant praėjusių kelionių įspūdžiais, baigiant parašiuto dėjimosi subtilybėmis, ar mėgiamais interneto portalais. Jei kelionę į sibirą būčiau pasirinkęs tarkim traukiniu, tai toks keliavimo būdas būtų garantavęs man daug didesnį saugumą, tačiau kelionė būtų užtrukusi gerookai ilgiau, o sėdint vienam, be kompanijos tas laikas būtų ištysęs dar ir dvigubai. Kadangi nesu iš tų žmonių, kurie labai baiminasi dėl savęs, tai geriau pasirinkau šį konvojų, prikimštą įvairiausiais daiktais.
Taigi, pliurpiant valandą po valandos, nė nepastebėjome, kad klimatas pasikeitė ir mes atsidūrėmė arti sibiro! Neįtikėtina, kaip greitai laikas bėga su įdomiais žmonėmis, o dar labiau neįtikėtina, kad ko gero nebuvo, net pusės minutės, kad mūsų transporte įsivyrautų tyla. Va tokius kelionės partnerius ir rekomenduoju kiekvienam keliaujančiam, nesvarbu ar važiuojate į atogražus, sibirą, ar pas močiutę į kaimą. Vis labiau artėjant link Sibiro pastebėjome ir pirmuosius vietinius gyventojus. Užsiėmę savo buitiniais darbais, nelabai besirūpinantys savo ateitimi, jie atrodo gana laimingi. Sulaukėmė jų gana primityvoko ir tuo pačiu juokingo pasveikinimo ir iškart sulyginome šiuos gyventojus su savo gyvenamųjų vietų publika. Tada ir supranti, kaip toli nuo namų esi :j
Ir taigi, po pusdienio kelionės – aš jau sibire. Koks pirmas įspūdis? Šalta! O kaip gi. Žinojau, kad čia bus šalta, dėlto pasiėmiau pačius šilčiausius rūbus. Bet nesitikėjau, kad čia galėtų būti šitaip šalta! Sėdi apsimuturiavęs savo namuke, rankos įlindusios į puspirštines, bei arbatos puodelis, po puodelio tiesiog nyksta akyse. Senai aš čia buvau, oj tikrai senai…
Pirmąjį vakarą buvo nuspręsta pasigrožėti gamta, susipažinti su vietine flora ir fauna, bei papročiais. Taigi, po trumpo apsipažinimo su namuko šeimininku, bei užkirtus nuostabaus jo maisto, išsiruošta į kelionę. Tiesiog laikas spaudžia, reikia skubėti, kol dar nesutemo. Sutemus vaikštinėti menkas malonumas. Aplinkui vien miškai, būna taip tamsu, kad iš juodos spalvos išsiskiria tik blankūs tamsiai, tamsiai mėlyni medžių siluetai. Ištikrųjų, jei tokioje tamsoje tektų prasilenkti su geriausiu draugu, tai jį atpažintum, jam einant tik per gerą pusmetrį. Po trumpo pasivaikščiojimo, jau ėmė smarkiai temti, dėlto nuskubėta, pas vieną iš vietinių ir bandytas užmegzti kontaktas. Turiu pasakyti tai pavyko puikiai ir jis ne tik kad papasakojo savo visus rūpesčius, bet ir aprodė visas geriausias čionykščias tradicijas. Vakaras praleistas tiesiog nuostabiai!
Kadangi su čionykščiu kalba tikrai užsirišo, tai nė nesinorėjo kažkur eiti. Smarkiai įsikalbėjus, paaiškėjo, kad nebedaug beliko iki ryto, tai teko pėdinti namo, nes ryte buvau pasižadėjęs, savo namelio savininkui, kad padėsiu jam nudirbti kažkokį darbelį. Vietinis, pas kurį taip smagiai pasisėdėjau, kuo puikiausiai pažysta šias vietoves, tad jam visai čia nebaisu – pasisiūlė mane palydėti. Pastarasis buvo toks malonus, kad palydėjo nuo durų iki durų. Labai jam padėkojau ir nuėjau miegoti.
Po trijų valandų miego, mane pakėlė namelio savininkas. Esą, jau prašvito, reikia skubėti, nes kitaip nespėsime nieko padaryti. Kaip nebūtų keista, miegoti visiškai nesinorėjo, tačiau žinojau, kai beprotiškai šalta bus išlindus iš savo patalų, kur miegojau po dviejomis kaldromis iškarto. Sulaikiau kvėpavimą – iššokau ir tiesiog žaibiškai įšokau į drabužius. Įsivaizduoju, kad kariuomenėje, vyrai ne taip greit apsirengia, kaip tada tai padariau aš.
Su šeimininku nuėjome rytinės arbatėlės (pusryčių rekomendavo nevalgyti, nes tai trukdo darbui, o ir man tai ne problema, nes pusryčių jugi ir tiap nevalgau) ir išsiaikinome darbo specifiką. Pasirodo pjaustysime medžius! Iki šiolei esu tai daręs vos kelis kartus. Į rankas gavau tam skirtus prietaisus ir pirmyn. Darbas sekė tikrai alinantis. Gal ne dėlto, kad reikėjo daug fizinės jėgos, o dėlto, kad jis buvo labai monotoniškas, ir laikas slinko ypač lėtai. O neišsimiegojusiam organizmui tai nėra geras ženklas. Bedirbant tikrai ne vieną kartą buvau tiesiog atsijungęs ir kūnas viską dirbo automatiškai. Nesvarbu, kokios darbo sąlygos bebūtų aplinkui. Taip prabėgo visos 10 valandų! Darbo pabaigti deja nesuspėjome, bet šeimininkas mane vaišindamas skania, garuojančia vakariene, užtikrino, kad pabaigti visko ir nebūtų įmanoma.
Kadangi jau sekančią dieną mano konvojus važiuoja atgal, tai tą vakarą nieko ypatingo nebenuveikiau ir tiesiog ramiai pasisėdėjau savo namuke, besišnekučiuodamasis su šeimininku. Po tokių dienos darbų nieko ypatingai ir nesinorėjo, kaip grįžti į patalus ir atsijungti. Tai ir padariau. Sekančią dieną susitikome su kitais, po šį didelį kraštą išsibarsčiusiai ekspedicijos dalyviais ir visi kartu vėl grįžome namo, besidalindami savo didžiausiais įspūdžiais iš savaitgalio sibire. Namie parsiradau tik vėlai vakare. Laimingas, pavargęs ir patenkintas.
Ar verta buvo važiuoti? Manau taip, nes sėdėdamas dideliame mieste, visur važinėdamas troleibusais ir visus darbus dirbdamas kompiuteriu, tavo kūnas apmiršta, pagrindinis naudojamas organas patampa galva ir nė nesusimąstai, kad kažkur, ten toli žmonės gyvena visai kitaip. Grįžęs po tokios kelionės, tam tikrus dalykus tu imi viską vertinti kitaip (na bent kurį laiką) ir smulkmenomis džiaugiesi daug labiau, o ką jau bekalbėti apie savo fizinę būklę, po tokio darbo krūvio, tu tikrai jautiesi, kaip koks Iron man’as – galintis nuversti kalnus ir sugebantis vos pajudėti (matyt užrūdijęs Iron Man’as ) Vat jums ir geriausia mankšta kokia tik gali būti!
ECH, GERA KARTAIS GRĮŽTI NAMO Į KAIMĄ
