Na ir štai, nuo pat paauglystės prasidėjo visokie tampymaisi su mergom (kai pagalvoji, tai čia išeina didelė dviprasmybė) ir buvo išgyventa daug pačių įvairiausių situacijų. Žinoma vienos iš jų buvo geresnės, kitos ne tokios geros, bet esmė, kad jų padedamas praradau savo naivų požiūrį į santykius. Iki šiolei jausmus merginai laikiau labai tauriu jausmu ir dėlto labai grauždavausi, jei neturėdavau artimo žmogaus šalia. Ale iš serijos: neturėdamas antros pusės negali būti laimingas. Nežinau iš kur ištraukiau šį kvailą požiūrį, tikriausiai reikėtų kaltinti patirties nebuvimą, didelius lūkesčius, bei kino filmus, kurie tuos lūkesčius sukūrė, tad reikėjo pergyventi visą gyvenimišką realybę savo kailiu, kad suprasti viso reikalo absurdiškumą. Išsiskyrus su viena, kurį laiką pasidepresinus ir susiradus kitą, pradėjau pastebėti, kad tiek ilgai laukti ir pagaliau išlaukti santykiai, kurie turėtų atnešti kibirus laimės, visai nepateisina tų mano lūkesčių, na ir jei kartais būdavo išties labai gera, tai bendrame kontekste nesijausdavau nė kiek laimingesnis, nei, kad sėdėdamas be merginos. Gal net atvirkščiai. Visokie barniai , protų pisimai, aiškinimai, suvaržymai ir visa kita.