Sugadintas požiūris

Žinau, kad patapau sugadintu bernu. Ir šiaip esu gan pedantiškas, preciziškas ir mėgstantis tvarką. Viskas turi būti savo vietose. Jei paėmei daiktą, juo pasinaudojai, tai prašom ir padėk į vietą, kitaip man jis kirbės akyse pakol užknis, atsistosiu, nueisiu ir padėsiu jį į vietą. Mano drabužiai nors ir platūs, bet visada švarūs, nesuplyšę, nekenčiu murzinų batų. Beveik nesikeikiu, nerūkau ir net nenoriu bandyti, na ir galiausiai net ir alkoholį vartoju tikrai mažais kiekiais ir tokio dalyko, kaip tualeto apsikabinimo pas manęs nebėra jau daugelį metų. Puikiai save pažįstu, žinau savo ribas ir žinau, kad jų geriau neperžengti. Kad ir apie kokias ribas bekalbėtume.

Tai kur mano sugadinimas paklausit? Ne, žmonių naktim nežudau, kaip koks Dexter’is ir po malonaus žmogaus išore tikrai neslepiu supuvusio vidaus. Tai, kad būnu malonus su žmonėmis, kyla natūraliai ir čia nepasitelkta jokios vaidybos.

Iš esmės per 21 metus išmokau nuspėti visus savo sprendimus, pats savęs nebenustebinčiau. Visada viskas sprendžiama su logika, na kartkartėmis ir su jausmų įsikišimu (paaiškina tuos kartus, kai elgiuosi atrodytų nelogiškai). Taipogi labai gerai žinau savo ydas, kurias tikriausiai reiktų taisyti, tačiau per šitiek metų puikiai su jomis susigyvenau ir tiesą sakant man jos nė kiek netrukdo ir jų keisti nelabai ir norisi. Kai kurios ydos patinka tiek, kad jomis ko ne džiaugiuosi, didžiuojuosi, nes tai jos suteikia žavingumo. Ko gero dėlto jų mylėjimo visi, kurie bando mane perauklėti, susiduria su dideliu fiasko. Patinku aš sau su visais pliusais ir minusais ir, kad kažkas kažkam neįtinka, ėmiau skaityti, kad tai yra jų problema, ne mano.

Na ir štai, nuo pat paauglystės prasidėjo visokie tampymaisi su mergom (kai pagalvoji, tai čia išeina didelė dviprasmybė) ir buvo išgyventa daug pačių įvairiausių situacijų. Žinoma vienos iš jų buvo geresnės, kitos ne tokios geros, bet esmė, kad jų padedamas praradau savo naivų požiūrį į santykius. Iki šiolei jausmus merginai laikiau labai tauriu jausmu ir dėlto labai grauždavausi, jei neturėdavau artimo žmogaus šalia. Ale iš serijos: neturėdamas antros pusės negali būti laimingas. Nežinau iš kur ištraukiau šį kvailą požiūrį, tikriausiai reikėtų kaltinti patirties nebuvimą, didelius lūkesčius, bei kino filmus, kurie tuos lūkesčius sukūrė, tad reikėjo pergyventi visą gyvenimišką realybę savo kailiu, kad suprasti viso reikalo absurdiškumą. Išsiskyrus su viena, kurį laiką pasidepresinus ir susiradus kitą, pradėjau pastebėti, kad tiek ilgai laukti ir pagaliau išlaukti santykiai, kurie turėtų atnešti kibirus laimės, visai nepateisina tų mano lūkesčių, na ir jei kartais būdavo išties labai gera, tai bendrame kontekste nesijausdavau nė kiek laimingesnis, nei, kad sėdėdamas be merginos. Gal net atvirkščiai. Visokie barniai , protų pisimai, aiškinimai, suvaržymai ir visa kita.

Susidėdavau su netinkamomis merginomis? Galbūt. Netinkamas aš? Irgi variantas. Bet esmė, kad po visos tos gan karčios patirties išnyko rožinės ale meilės spalvos. Keista, tačiau būtent tada, kai pradėjau nebesistengti dėl simpatijos nuversti kalnus, pasikeisti ir ėmiau elgtis taip, kaip su bet kuo kitu, tik tada išnyko merginų trūkumas ir jos pačios pradėjo rastis viena po kitos.

Taip, patapau tikriausiai, kaip didžioji dalis vaikinų: nieko nesitikintis iš santykių, išvis jų nelabai ir norintis ir į kiekvieną patrauklesnę merginą žiūrintis, kaip į sekso objektą. Ir žinot ką? Tai veikia. Nebėra jokios graužaties, kai prabendravus su mergina gan artimai ilgą laiką, patapus jos lovos draugu, ji po kiek laiko susiranda kokį kitą kadrą. Nėra graužaties, nes gavai pakankamai, nesustoji ties viena stotele ir tiesiog judi toliau. Nėra graužaties, nes iš esmės tau vienodai.

Ir tai nereiškia, kad į merginas imta žiūrėti, kaip į daiktus. Ne, jąjas aš gerbiu ir visada gerbdavau. Kiekviena turi savo istoriją, kurią, kaip mozaiką po truputis dėliojiesi iš mažų smulkmenų. Žmonės stebisi, kodėl aš retai klausinėju, bet jie nesusimąsto kiek daug galima susidėlioti iš tų pasakytų smulkmenų. Kaip koks detektyvas surandi mažą smulkmeną, kabliuką, už kurio užsikabini ir imi kabinti savo interpretacijas. Žinoma ne visada pirminiai spėjimai pasiteisina, tačiau daugėjant faktams, bendras vaizdas vis ryškėja, pakol būni įsitikinęs savo spėjimo teisumu.

Pajaučiau, kad rimti santykiai ima šiek tiek gąsdinti ir netyčia į tokius įsivelti visai nebesinori. Pamatai, kad riba ima pavojingai tirpti, tai savaime viską sugadini ir judi toliau. Užtenka nerūpestingai praleisti laiką, kad kas palaikytų kompaniją, kai kur nors varai, kad išklausytų, kai esu užsidegęs kažką papasakoti, na ir kažkiek švelnaus fizinio kontakto, ar tai būtų tiesiog apsikabinimų, ar kitokiu visuomenei priimtinu, arba ne, formatu. Norisi išlikti nepriklausomu ir daryti bet ką, neatsižvelgiant į kitų lūkesčius ar pageidavimus. Be jokio sąžinės graužimo gali kadrint bet kurią pamatytą merginą ir nereikės jokių melų, išsisukinėjimų, ar faktų nuslėpimų.

Nes esi katinas, kuris vaikšto vienas. Nori miegi savo namuose, nori – ne. Ir tame visas to reikalo žavumas.