Tesėjo laivas

Įsivaizduokite, kad senelis jums padovanoja savo kirvį, kurį jis naudojo daugybę metų ir trokšta, kad jūs jį turėtumėte. Besinaudojant pastaruoju kirviu, jo ašmenys po truputis susidėvi ir galandinimas čia jau niekuom nepadėtų – tiesiog pakeičiate geležtę nauja ir toliau sėkmingai naudojatės dovana. Tačiau kirvis toliau po truputis dėvisi ir po daugel metų jums vėl tenka jį taisyti, tik šį kartą pakeičiate kirvio kotą. Kai nebeliko nei vienos originalios kirvio dalies ar tai vis dar tas pats kirvis kurį jums dovanojo senelis?

Tai yra George Washington’o kirvio istorija, kurioje kotas buvo pakeistas tris kart, o ašmenys du kart ir kurios šaknys yra Tesėjo laivo filosofinis paradoksas, sugalvotas antikinės Graikijos laikų rašytojo ir filosofo Plutarcho. Originali mintis visgi susijusi su Atėnų karaliaus laivu, kuris per metų metus po truputį visas pakeičiamas naujomis lentomis ir vinimis. Klausimas būtų ne tik ar turimas laivas vis dar skaitytinas, kaip vis dar tas pats laivas, kuris pargabeno karalių iš garbingų mūšių, tačiau o ir kas jei pašalintų dalių neišmestume, nesugadintume ir vėliau iš jų surinktume atgal kitą, antrą laivą? Kuris iš jų būtų tas šlovingas Tesėjaus laivas?

Atrodytų logiška, kad tas, kuris visgi turi originalias dalis ir būtų tikrasis laivas, tačiau tai visgi formos, funkcijos, bei sudėties klausimas. Perrinktasis laivas išlaiko Tesėjaus laivo formą, funkciją, paskirtį, tačiau antrasis turi tikrąją, originaliąją sudėtį. Panašiai, kaip kad žmogaus kūnas, kuriame žuvusios ląstelės yra pakeičiamos kitomis ir taip per 7-erius metus žmogaus kūne pasikeičia absoliučiai visos, tačiau visgi išliekame savimi, nors ir esame sudaryti iš kardinaliai kito ląstelių rinkinio arba kitaip tariant – esame visai kitas žmogus, nei prieš tai. Taigi manau, kad šiuo atveju funkcija, bei tikslas visgi yra svarbesnė, nei kad konkreti sudėtis arba kitaip tariant priemonės.