Tinklai ir vardai

You need to know things the others don’t know. It’s what no one knows about you that allows you to know yourself.

Kai susipažįstu su naujais žmonėmis ir kai šie nori užmegzti kontaktą facebook’e, jiems pasirodo gan keista, jog šiame soc. tinkle nenaudoju savo tikrojo vardo.

Prieš gerus 3 metus ėmiau kiek kitaip vertinti privatumo internete aspektus ir susikūriau naująjį slapyvardį, kuris ne tik siejosi su mano jau daugybę metų naudojamu nick’u, tačiau ir reiškė kiek daugiau. Apie tai, kodėl nenaudoju tikrojo vardo, dažniausiai nesivarginu aiškinti ir baigiu temą neaiškiais, abstrakčiais paniurnėjimais ir žmonės taip ir lieka nesupratę ir laiko šitą poelgį keistu. Tačiau šį kartą pasiiaiškinsiu šiek tiek plačiau.

Facebook’o privatumo nustatymai leidžia dalintis turiniu keliais skirtingais būdais: galima viską skelbti viešai ir šį turinį galės pasiekti visi – ne vien tie kurių neturite drauguose, bet ir tie žmonės, kurie neturi facebook paskyros apskritai. Taipogi galima būti uždaresniam ir dalintis tik su žmonėmis, kuriuos esate priėmę į savo draugų sąrašą. Jei nepriimate nepažįstamų žmonių, tai tada turėtumėte puikiai pažinti savo auditoriją ir žinoti ką galima skelbti, o ką galbūt reikėtų nutylėti. Na ir galiausiai galima dalintis turiniu tik su tam tikru ar keliais konkrečiais žmonėmis. Šis variantas asmeniškai atrodo gan kvailokas, nes daug efektyviau tiesiog parašyti asmeninę žinutę.

Taigi, iš esmės tai yra visi pasirinkimo variantai. Kiekvieną kartą norint kažkuom pasidalinti, galime rinktis vieną iš šių variantų, tačiau tarpinių variantų, kompromisų tam nėra ir būtent dėlto ir įžvelgiu problemą. Tarkime asmuo mėgsta dažnai dalintis humoristinio pobūdžio juokeliais, paveikslėliais, vadinamaisiais memais. Nieko blogo tame, jog jis juokauja tarp savo draugų, žinoma nėra. Tačiau ar norėtumėte, kad svarbus, įtakingas žmogus iš jūsų profesinio pasaulio, su kuriuo potencialiai galite ar jau užmezgėte dalykinius santykius, pamatytų šiuos juokelius? Kokį įspūdį jie jam sudarys? Labiausiai tikėtina, kad jūs būsite priimtas nerimtai, vėjavaikiškai, neprofesionaliai. Tai gali pabloginti darbinius santykius ar net sužlugdyti dar neįvykusį sandorį. Atrodytų šiais problemai yra labai paprastas sprendimas – tiesiog apriboti šį turinį tik ties savo draugais. Tačiau kas, jei yra ir kitokių poreikių?

Facebook’as yra labai galingas įrankis, nes jis leidžia savo matomą srautą pasidaryti būtent tokį, kokį norite matyti ir koks jums yra aktualus. Jei patinka visą dieną žiūrėti į vaizdelius su katėmis, tai galite iš savo facebook’o srauto pasidaryti vieną didelę kačių irštvą ir kiekvieną kartą, kai turite laisvą minutėlę, stebėti kokios nenaudėlės jos yra. Kitam patinka gauti aktualią informaciją ir šis žmogus pasidaro ko ne savo individualų, nuolatos besinaujinantį laikraštį į kurį užsuka paskaityti aktualiausių naujienų. Na o dar kitas žmogus, galbūt mėgsta dalyvauti diskusijose, bei reikšti savo nuomonę įvairiais su visuomene, aplinka ar įdėjomis susijusiais klausimais. Ir toks žmogus galbūt norėtų savo nuomonę išreikšti kiek plačiau, nei tik savo draugų rate. Jei skyrei laiko ir parašei gan didelį komentarą, protingai ir racionaliai grįsdamas savo nuomonę, tai malonu, kai šį komentarą įvertina ir daugiau žmonių. Pripažinimo jausmas autoriui yra labai malonus, o su laiku žmonės į tai atkreipia dėmesį ir vienas po kito atsiranda pasekėjų, kuriems įdomu ką parašysi sekantį kartą. Taigi toks žmogus pradeda rinkti savo auditoriją. Tačiau toli gražu ne visada norėtųsi, kad diskusijos vienomis ar kitomis temomis, būtų susietos su tikruoju asmens vartu. Taigi atsiranda problema: kaip kalbėti viešai apie tai, apie ką nori kalbėti, nerizikuojant susigadinti savo individualaus įvaizdžio? Atsakymas paprastas – atskiras amplua, interneto persona. Anksčiau lietuvių rašytojai naudojo slapyvardžius, kad galėtų saugiau rašyti. Lygiai tas pats principas vis dar galioja ir internete.

Mane labai nustebino, kai nuvykęs į puikiai visų žinomos Geležinės Lapės paskaitą, sužinojau, kad tai yra gan garbaus amžiaus vyras, užimantis aukštas pareigas banke. Tai yra vienas iš internetinės personos pavyzdžių, kai internetas ir gyvenimas puikiai atskiriami. Kas gi būtų pagalvojęs, jog po „nu maaaam“ juokelių gali slypėti toks žmogus. Jis sukūrė pseodonimą, kuris niekam nieko nereiškė ir pradėjo kurti šmaikštų, gan lengvai po internetus plintantį turinį. Neilgai truko, šis turinys susilaukė nemažai dėmesio, tapo populiarus ir pasekėjų atsirado daugybė. Tuo pat metu, visa tai nebuvo susieta su konkrečiu žmogumi, kolegos, verslo parneriai ir neatranda informacijos apie šią veiklą ir iš to negali pasidaryti jokių skubotų, paviršutiniškų nuomonių.

Taigi. Žmonės, su kuriais aš išties bendrauju, žino kad ten aš ir jiems tai kažkokių didelių abejonių kas ten per vienas, pasislėpęs po Shiba Inu nuotrauka, nekyla. Žmonės kurie dėl vienų ar kitų priežasčių ieško mano vardo Google paieškoje, randa mano LinkedIn paskyrą, bei viešus G+ postus, kurie visi susiję su IT tematika ir žmonės, kurie atranda mano internetinį vardą, kaip savotišką internetinį brand’ą, tačiau nežino kas tai konkrečiai per žmogus, gali sekti mano veiklą ir toliau. Manyčiau vienas iš paprastesnių ir logiškiausių problemos sprendimo būtų, bei win-win situacija visais aspektais. Būtent dėlto „oficialiai“ facebook’e manęs ir nėra. Arba kaip sakoma: internetas puiki vieta, nes niekas nežino, kas tu.