Kodėl jauni žmonės neturi darbo ir ką daryti, kad tu jį visuomet turėtum
Publikuota: 2011-03-29
Autorius: kernius
Keistas pasaulis aplinkui. Devintokas, nusprendęs, kad mokytis jam nėra prasmės, nes net ir baigę universitetus žmonės neranda darbo. Abiturientas, klausiantis kokią specialybę pasirinkti, kad baigus studijas būtų nesunku įsitvirtinti Škotijoje. Ketvirtakursis, sėkmingai pradėjęs dirbti pagal savo specialybę, kurios nekenčia, kiekvieną darbo dieną laukdamas penktadienio popietės ir trokšdamas, kad pirmadienio rytas niekada neateitų. Galiausiai universiteto absolventas, niekaip nerandantis darbo, baksnojantis į savo diplomą, bet sutrinkantis kaskart, paklaustas apie sukauptą darbo patirtį. Kodėl taip yra? Ką daryti, kad taip nebūtų?

Turėk savo sritį. Būk specialistas. Būk sunkiai pakeičiamas

Jei per televiziją išgirsite interviu su kokiu jaunu lietuviu, traukiančiu ieškoti darbo į užsienį, pastebėsite, jog jis neatrodo kvailas: mąsto, mato problemas, ieško sprendimų. Dauguma žmonių nėra kvaili (ir absoliučiai nei vienas pats savęs tokiu nelaiko). Problema su dauguma darbo nerandančiųjų nėra tai, kad jiems trūksta proto, – problema yra tai, kad jiems trūksta žinių. Kokios srities specialistai jie yra? Ką jie sugeba daryti geriau nei eilinis žmogus?
Būtent tuomet, kai nesi jokios srities specialistu, tenka dirbti nekvalifikuotus darbus. Gali būti labai protingas, bet jei nežinai, kur savo protą nukreipti, iš jo jokios naudos. Tuomet tik švaistai veltui laiką ir savo gyvenimą.
Naudodamas žodį „specialistas“, aš turiu omeny žinių ir patirties mišinį. Kitaip tariant, baigęs universitetą tu nesi specialistas, jei toje srityje per studijų laikotarpį neįgijai jokios patirties.
Prieš porą metų tokiu metu vaikštinėjau po Vilniaus universiteto „Karjeros dienų“ mugę, kurioje didžiausios Lietuvos įmonės studentams pristatinėjo save. Aš buvau pirmakursis, tad nei jos manęs, nei aš jų nelabai dominau, bet vis tiek gana smagiai praleidau laiką, prie kiekvieno stendo stovėdamas po 20 minučių ir klausinėdamas apie tai, ką pačios darbuotojos tose įmonėse veikia ir pas kuriuos konkurentus už didesnį atlygį sutiktų perbėgti.
Kaip bebūtų, man įstrigo akimirka prie Tele2 stendo, prie kurio priėjo dvi merginos. Per kelių metrų atstumą nuo jų sklido „moksliukiška“ tuštuma, o akys rodė, jog vienintelis dalykas, kurio galėčiau jų paklausti, tai kokią ekonomikos teoriją vakar atmintinai mokėsi. Vis dėlto, jos pačios turėjo kur kas svarbesnių klausimų: Tele2 atstovei prisistačiusios kaip po kelių mėnesių studijas baigsiančios ekonomistės su didesniu nei 9 vidurkiu, jos tiesiai šviesiai paklausė, ką Tele2 joms gali pasiūlyti. Nejaukus momentas buvo, kai jos išgirdo atsakymą: „Galime pasiūlyti jums darbą skambinti kitų tinklų abonentams ir kviesti juos pereiti į Tele2“. Merginos patikslino: „Bet juk mes būsime su aukštuoju išsilavinimu“. Tele2 atstovė ramiu tonu atsakė: „Ką jūs darytume, jei gautumėte darbo vietą, apie kurią svajojate? Jums pirmą darbo dieną reikėtų priimti sprendimus. Kokius sprendimus jūs priimtumėte, jei neturite jokios patirties?“.
Taigi šioje situacijoje daugelis tikriausiai suabejotų studijų prasme, bet norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad viskas priklauso nuo pačio tavęs, – baigęs mokyklą tu gauni mažiausiai 3-4 metus, per kuriuos naudodamasis visomis studentiškomis lengvatomis (ir turbūt – tėvų parama) turi save padaryti specialistu:
  • Geras universitetas yra geriausias būdas per trumpą laiką išmokti labai daug. Blogas universitetas yra geriausias būdas tą laiką iššvaistyti negrįžtamai ir neišmokti nieko, ką galėtum realiai pritaikyti. Tad geriau nestok, jei nežinai kur stoji, o jei jauti, kad studijos tau nesuteikia pakankamai žinių, kad ateityje galėtum priiminėti atsakingus sprendimus, tuomet negaišk su jomis keturis metus. Ieškok vietos, kur tave iš tikrųjų išmokytų to, ką tu nori žinoti. Aš mečiau studijas Lietuvoje po pirmo kurso; pažįstu ne vieną žmogų, kuris metė po antro; ir gaunu laiškų iš žmonių, kurie nori mesti būdami trečiame. Niekada nevėlu, jei jauti, kad tavo laikas bėga veltui, – kuo ilgiau delsi, tuo daugiau laiko prarasi.
  • Studijų metais nemalk šūdo (atrodo, kad tai pagrindinis laisvalaikio užsiėmimas 80% studentų Lietuvoje): ieškok darbo (arba – dar geriau – susikurk darbo vietą sau) toje srityje, kurioje nori dirbti (nesvarbu, ar ji sutampa su tuo, ką studijuoji, – svarbiausia, kad joje matytum save ateityje: kaip praktinės žinios svarbiau už teorines, taip ir darbo patirtis galiausiai yra svarbesnė už diplomą). Būnant studentu įsidarbinti lengviau – tu nesitiki didžiulio atlyginimo, o darbdaviai iš tavęs dar nesitiki nuverstų kalnų – priešingai, nei baigus, kai ieškodamas darbo stoji į vieną eilę su tais, kurie išsilavinimą yra įgiję senų seniausiai ir jau sukaupę nemažai patirties.
Nėra jokių stebuklų – kiekvienas žmogus jaučia, kiek jis žino ir kiek ne. Todėl man juokinga klausytis žmonių, besistebinčių, kad jų aukštojo mokslo diplomas yra nevertinamas, kai jis iš tikrųjų nedaug vertas, – jei liudija apie baigimą kurso, kuris nesuteikia žmonėms pakankamai žinių, kad jie galėtų vadintis tos srities specialistais.
Atsimenu Raimondo Kuodžio, vieno Lietuvos banko vadovų, žodžius per tas pačias Vilniaus universiteto „Karjeros dienas“ 2009 metais. Jis, nežinau, ar suvokdamas tai, ar ne, pilnai ekonomikos studentų auditorijai pareiškė, jog stengiasi įdarbinti (ir specialiai ieško) tik lietuvius, įgijusius ekonomisto išsilavinimą užsienyje, nes po trijų metų bakalauro studijų vidutiniame Anglijos universitete į Lietuvą grįžęs lietuvis, jo žodžiais, turi daugiau praktinių žinių nei šešis metus Vilniaus universitete praleidęs magistras.
Geri universitetai pasaulyje rūpinasi savo vardu: jie neleis baigti studijų žmogui ir neįteiks jam diplomo, jei nebus tikri, kad jis įgijo pakankami žinių, jog darbdaviui būtų naudingas iš karto. Priežastis paprasta: keli absolventai, nesugebantys dirbti to, apie ką liudija jų diplomas, smukdo viso universiteto vardą. Jei aš į darbą priimčiau du universitetą baigusius informatikus ir jeigu jie nesugebėtų atlikti to, ko iš jų pagal išsilavinimą tikimasi, aš ne tik daugiau nepriimčiau tą specialybę baigusių studentų be jokios papildomos patirties, bet ir įspėčiau savo kolegas tokių klaidų nedaryti. Taip krenta universiteto vardas, taip diplomas tampa mažai vertas, – jei tavo universitetas į gyvenimą išleidžia žmones, neturinčius pakankamai savo specialybės žinių.
Užsienio universitetai dažniausiai skiria dėmesio tiek teoriniam, tiek praktiniam studentų paruošimui, bet dauguma savo ateitimi besirūpinančių studentų atostogas tarp kursų paskiria realiai darbo praktikai pagal specialybę įgyti. Svarbu pastebėti, jog priešingai nei Lietuvoje, Didžiojoje Britanijoje dauguma studentų atlieka „internships“: dar žiemą pradeda ieškoti kompanijų (tiksliukai – laboratorijų), kuriose vasarą galėtų atlikti praktiką. Kartais už praktiką mokama, kartais ne, bet tai nėra svarbiausia – baigus studijas tokiems studentams kvalifikuotą darbą su neblogu atlyginimu ir perspektyvomis rasti yra žymiai lengviau ir tai atperka viską.
Pavyzdžiui, mano kurso informatikai vasarą ieškosi praktikos Google, Apple, Microsoft, Adobe ir kitose didžiausiose savo srities kompanijose. Patekti ten nėra lengva, vyksta keli turai, motyvaciniai laiškai, interviu telefonu – ir visas vargas už tai, kad per atostogas galėtum ne ilsėtis, o dirbti, – ir neretai net negaudamas jokio atlygio. Jie tiesiog žiūri į priekį ir suvokia, kad reikalauti perspektyvios darbo vietos (kurią kiekvienas norėtų užimti vos pabaigęs studijas), neturint jokios patirties būtų juokinga.
O ką daro Lietuvos studentas visą vasarą? Arba geria alų išsidrėbęs prie ežero, arba susiranda kokį nekvalifikuotą darbą – pavyzdžiui, statybas. Žinoma, kartais tiesiog žūtbūt reikia pinigų, bet prioritetas turėtų būti pirmiausia pamėginti atrasti darbą srityje, kurioje norėsi dirbti ateityje. Jei studijuoji Lietuvoje, žinant mūsų aukštojo mokslo kokybę, susirasti darbą dominančioje srityje dar būnant studentu yra net svarbiau, nei baigti universitetą.
Taigi, jei tavo diplomas nėra vertinimas, galbūt jis ir nėra daug vertas. Baigus studijas paprasta paklausti savęs, ar tu jautiesi išmanantis tą sritį, kurioje ieškai darbo. Jei nesijauti, nėra ko stebėtis, kad taip nemano ir darbdaviai, kurie to darbo tau nepatiki.
Reikia suvokti, jog viskas priklauso nuo pačio tavęs. Tavo atsakomybė yra save paversti specialistu. Universitetas nekaltas, kad tavęs neparuošė, – tu kaltas, kad jį pasirinkai ir jo nemetei, jei jautei, kad netobulėji taip, kaip norėtum (jei tavo kursiokas jaučia, tai nereiškia, kad ir tu turi jausti; kiekvienas yra skirtingas, kiekvienam duota galva, kad klausytų savęs). Darbdavys nekaltas, kad tau nepatiki darbo, jei tu nepadarei nieko, kad studijų metais įgytum realios jo patirties.
Vis dėlto, universitetas nėra vienintelis būdas įgyti žinioms. Gali būti puikiu ne vienos srities (žinoma, galbūt ne medicinos) specialistu nebaigęs jokių studijų, jei sugebi save motyvuoti tobulėti pačiam. Informacijos pilnas internetas, knygų pilnos bibliotekos, o YouTube EDU pateikia paskaitas iš geriausių pasaulio universitetų (jei esi studentas ir, pavyzdžiui, nesupranti kokios aukštosios matematikos temos, – susirask ir paklausyk, kaip tuos pačius dalykus dėsto Harvardo profesorius, – galbūt pasidarys aiškiau). Asmeniniam tobulėjimui Open Yale Courses ir MIT Course Ware yra puikūs šaltiniai, skelbiantys ištisus kursus ne tik su paskaitų įrašais, bet ir su visa medžiaga, kurią gauna ten besimokantys studentai (dėstytojų užrašais, seminarų klausimais, egzaminų užduotimis). Viskas nemokama, viskas atvira.
Iš dalies galima sakyti, jog universitetas daugeliu atveju skirtas žmonėms, kurie neturi pakankamai motyvacijos, kad visą informaciją pasiimtų patys (juk neretai tau dėstytojas atėjęs į paskaitą pasakys, kurios knygos kuriame skyriuje aprašyta tai, apie ką jis kalba, ir vėliau (egzaminu) patikrins, ar supratai, informaciją, kuri guli tose knygose). Pavyzdžiui, turbūt daugiau nei pusė geriausių informatikų save programuoti išmokė patys, nes jie tiesiog turėjo didžiulę motyvaciją – norą įgyvendinti savo idėjas technologijų pasaulyje patiems.
Galiausiai svarbiausia yra tapti sunkiai pakeičiamu. Pakeisti žmogų kitu žmogumi visada yra įmanoma, bet ne visada lengva. Nesunku vieną indų plovėją pakeisti kitu ir nepajusti didelio skirtumo, bet žymiai sunkiau pakeisti gerą savo srities specialistą kitu – nes paprasčiausiai dauguma jam neprilygsta. Stenkis būti sunkiai pakeičiamu ir tave vertins – bet tokiais ne gimstama, o tampama – ir tampama, nes dirbama.

Kurk vertę, realią vertę

Kažkada susimąsčiau apie tokį, atrodo, elementarų dalyką: kad viską, kas mus supa, kažkas sugalvojo, kažkas sukūrė, kad pasaulis sukasi, nes žmonės kuria tai, ko reikia žmonėms. Tuomet kilo natūralus klausimas: o ką kuriu aš? Kokią vertę pridedu prie viso to, ką matau? Kokia nauda pasauliui, kad aš apskritai gyvenu? Ką aš pakeičiu nuo tada, kai atsibundu, iki tos akimirkos, kai vakare nueinu miegoti? Ar jei manęs nebūtų, jei nedaryčiau nieko, kažkas kažko pasigestų?
Manau, kad šiuos klausimus sau turėtų užduoti kiekvienas žmogus. Kokia nauda, kad tu esi?
Problema yra tai, jog dauguma žmonių pradeda kurti vertę tik tada, kai yra priversti tai daryti, – kai reikia pinigų. Dažniausiai pinigus duoda už tai, kad darai kažką, ko reikia kitiems, – kuri vertę.
Taigi nemaža dalis žmonių pragyvena 20 metų nekurdami jokios didesnės vertės, prisidengę moksleivių ar studentų statusu.
Ne viskas yra matuojama pinigais, ne viskas turi būti daroma dėl pinigų. Tai reiškia, kad gali neturėti oficialaus darbo, bet kurti vertę. Atsakymas į kito žmogaus klausimą internetiniame forume – vertės kūrimas, nes tu kažkam padedi, reiškia, palieki kažkokį pėdsaką, kažkam esi reikalingas, ne tuščia vieta pasaulyje.
Menas (muzika, dailė, teatras, literatūra, kinas), tekstų rašymas (jei juos kas skaito), bet koks verslas, organizavimas, iniciatyvos yra puikūs vertės kūrimo pavyzdžiai. Galbūt ir šis mano tekstas kam nors turės vertę, jei pateiks ką nors naujo, paskatins susimąstyti ar kam nors pasiryžti – tuomet galėsiu sakyti, kad taip pat kuriu vertę.
Vis dėlto didžiąją laiko dalį mes esame vartotojai. Gali skaityti knygas, žiūrėti filmus, žaisti žaidimus ir dienų dienas vartoti tai, ką sukūrė kiti, pats nekurdamas nieko.
Manau, kad iš daugybės specialybių mokytojai yra tie žmonės, kurie pasauliui sukuria didžiausią vertę. Mokykloje kiekvienas 45 minutes 30 mokinių iš savo mokytojų sužino ką nors naujo, išmoksta tai, ko nemokėjo anksčiau, ką galbūt nešiosis galvose visą gyvenimą. Jei vieną dieną mokytojas neateina į darbą, šimtas jo mokinių kažką praranda, kažko nesužino.
Tinklaraščių rašymas – būdas dalintis savo mintimis ir žiniomis su pasauliu – taip pat yra vertės kūrimas, kuriuo gali užsiimti kiekvienas žmogus, – ir tai nereikalauja jokio specialaus išsilavinimo. Jei žmonės daugiau dalintųsi tuo, ką žino, pasaulis būtų žymiai geresnis. Juk kiekvienas kažkuo domisi – reiškia, kiekvienas turi sritį, kurią išmano daugiau nei eilinis žmogus (net jei tai yra kompiuteriniai žaidimai). Pavyzdžiui, srityje, kuri mane domina, kiekvienas mąstantis žmogus taip, kaip el. pašto dėžutę, turi ir savo tinklaraštį, kuriame nuolatos dalinasi profesiniais pastebėjimais, taip aplink save suburdamas bendraminčių ratą.
Kodėl taip svarbu kurti vertę? Jei atrasi tai, ką daryti tau patinka ir ką darydamas teiki naudą kitiems, turėsi ne tik užsiėmimą, bet ir – jei norėsi ir jei pasiseks – pragyvenimo šaltinį. Žmogus, mokantis daryti tai, ko reikia kitiems, visada turės darbo.

Veik, kai gali neveikti

Mes gyvename nuolatinėje konkurencijoje. Jei nori įstoti į gerą universitetą, jei nori susirasti gerą darbą, jei nori sukurti sėkmingą verslą – visada turi būti kažkuo geresnis už kitus, turėti pranašumą, nebūti eilinis, vienas iš daugelio, pilkas taškas minioje.
Kaip tapti išskirtiniu? Veik, kai gali neveikti. Veik, kai kiti aplink tave neveikia. Būk nenormalus, kai nieko neveikti yra normalu.
Geriausi Didžiosios Britanijos ir JAV universitetai sulaukia 10 stojančiųjų paraiškų į vieną vietą. Dar daugiau paraiškų sulaukia geriausi darbdaviai iš tų, kurie studijas jau baigė. Dauguma žmonių turi vieną bendrą rodiklį, pagal kurį gali būti lyginami, – mokslo rezultatus. Vis dėlto į geriausias vietas bandančių patekti žmonių mokslo įvertinimai būna beveik idealūs.
Įsivaizduok prieš savo akis 100 kandidatų sąrašą, iš kurių pusės vidurkis yra lygiai 10.0, – kaip iš jų tuomet išsirinksi 10 geriausių? Tada supranti, kad skaičiai yra ne viskas. „Aš gerai baigiau mokyklą“ nėra joks garantas stojant į universitetus užsienyje, kaip nėra ir „Aš gerai baigiau studijas“ ieškantis darbo. Tai tik pliusas, bet ne garantas.
Kodėl universitetas ar darbdavys turėtų priimti tave, o ne tokį patį vidurkį turintį tavo bendramokslį? Kuo tu geresnis? Žmogų iš minios geriausiai išskiria jo darbai: tai, ką jis nuveikė savo laisvu laiku, – tuomet, kai galėjo veikti bet ką arba neveikti nieko.
McDonald’s dirbęs studentas turi žymiai didesnę vertę už tą, kuris nedirbo niekur, nes tu gali apie jį pasakyti: tai žmogus, kuris nebijo darbo, moka dirbti komandoje, bendrauti su klientais, laikytis taisyklių ir atlikti tai, ko iš jo yra tikimasi. O ką gali pasakyti apie žmogų, kuris niekada nieko nedirbo? Visiškai nieko.
Taigi pirmas etapas yra iš žmonių su gerais mokslo rezultatais atrinkti tuos, kurie savo gyvenime jau kuria vertę. Kuo jaunesnis pradedi kurti vertę, tuo daugiau gali suspėti nuveikti, tuo didesnį įspūdį gali palikti, tuo geresnę ateitį gali susikurti. Tokie žmonės paprastai vadinami „daug žadančiais“ – ir ne be reikalo.
Jeigu kandidatų vis dar yra per daug, tuomet vertinti pradedama jų nuveiktų darbų reikšmė. Aš išskirčiau tris kriterijus: mastą, iššūkius ir individualumą.
Mastas – tai, kiek žmonių pasiekia tavo veiklos rezultatai. Pavyzdžiui, jei esi mokinių taryboje, studentų atstovybėje, priklausai kokiai organizacijai, rašai ar leidi laikraštį ar žurnalą, arba turi savo verslą – galbūt tai, ką tu veiki, daro įtaką ne vienai dešimčiai, šimtams ar tūkstančiams žmonių.
Iššūkiai – tai, kaip sunku pasiekti tai, ką tu padarei. Pavyzdžiui: priklausyti organizacijai dažniausiai gali kiekvienas, bet būti jos pirmininku – tik vienas, kažkuo išsiskiriantis iš kitų; parašyti straipsnį į laikraštį gali daugelis, bet tą laikraštį suorganizuoti ir išleisti yra žymiai didesnis iššūkis, kurio priėmimas yra didžiulis pliusas tam žmogui.
Individualumas – tai, kaip tavo pasiekimai yra nepriklausomi nuo kitų žmonių. Dainuoti chore, ar būti solo atlikėju, žaisti komandinėje sporto šakoje (kur gali tapti čempionu neišbėgęs į aikštę), ar ten, kur viskas priklauso nuo tavęs vieno (tenisas, penkiakovė). Iš esmės, tai nuveikti darbai, apie kuriuos gali sakyti ne „mes“, o „aš“.
Visa tai yra būdai, kuriais vieni žmonės tampa pranašesniais už kitus, – jie tą pranašumą susikuria savo galva, savo rankomis.
Nesivaikyk perspektyvų. Daryk tai, kas tau patinka
Turbūt sutiksi, kad norint tapti geru bet kurioje srityje reikia daug dirbti. O kiek daug tu gali nudirbti darydamas tai, kas tavęs nedomina? Daugiausia gali tapti eiliniu, vidutinybe toje srityje, kuri tau nepatinka, nes visada bus žmonių, kurie ją myli, savo noru tam skiria žymiai daugiau laiko ir jaučia malonumą darant tai, ką tau daryti yra kančia.
Aš tai supratau tiek pats anksčiau beviltiškai darydamas dalykus, kurie manęs nedomino („nes reikia“), tiek matydamas žmones, kurie kankinasi nesėkmingai darydami tai, kas man yra malonumas.
Studijuodamas Lietuvoje turėjau pilną tvarkaraštį dalykų, kurie manęs visiškai nedomino. Gilindamasis į juos jaučiausi visiškas nevykėlis ir buvau be pradedantis patikėti, jog aš apskritai nieko gerai daryti nemoku ir nieko neišmanau. Po tokių studijų žmonės išeina į gyvenimą įgiję „visapusišką“ išsilavinimą, kas dažniausiai reiškia „visapusiškai gerai nežino nieko“.
Išvada paprasta – jei nori ką nors pasiekti, tau pirmiausia turi patikti tai, ką darai.
Geriausias būdas suprasti, ar tave domina tai, ką studijuoji, yra išklausyti gerą (tikrai gerą) to dalyko paskaitą, – tokią, kurioje matai, kad dėstytojas tikrai supranta, ką kalba, ir kad kitiems tikrai įdomu jo klausytis. Jeigu net tuomet tavęs tai vis tiek „neveža“ – reiškia, tai tikrai ne ta sritis, kurioje norėtum dirbti visą gyvenimą.
Tuo tarpu geriausias būdas suprasti, ar dirbi darbą, kuris tau patinka, tai atsakyti sau į klausimą, ar darytum tą patį, jei už tą darbą tau niekas nemokėtų. Pavyzdžiui, už turbūt 80% dalykų, kuriuos aš per 8 metus esu sukūręs internete, nesu gavęs nieko – ir man nieko nereikia, nes rašau ir programuoju todėl, kad man tai patinka. Jokie pinigai negali tavęs padaryti tokiu laimingu, kaip darymas to, ką tu mėgsti.
Visiškai normalu, jog tavęs nedomina dauguma sričių – bet yra viena, kuri traukia, prie kurios eini ir kuria domiesi laisvalaikiu savo noru. Aš turbūt mirčiau studijuodamas ekonomikos teorijas, mintinai mokydamasis teisės aktus ar nagrinėdamas lietuvių literatūra, o kitas žmogus tuo tarpu juodą kompiuterio langą su programos kodu regi tik pragare.
Gyvenimas yra per trumpas, kad švaistytum laiką dalykams, kurie tavęs nedomina. Tad kodėl žmonės taip su savimi elgiasi? Kodėl kas nors klausia kitų nuomonės, ką jam studijuoti? Juk tai tavo gyvenimas. Koks skirtumas, kam kokių specialistų reikia? Ar tu baigęs mokyklą jau esi pasiruošęs 40 metų iki pensijos tarnauti bet kam, kas tik įsipareigos mokėti atlyginimą, – nesvarbu, ar tau patiks tai, ką darai, ar ne?
Perspektyvų vaikymasis man atrodo didžiausia klaida. Perspektyvos keičiasi nuolatos. Prieš 5 metus per statybų bumą visi puolė stoti į statybų inžineriją. Praėjo laikas, tie žmonės baigė studijas, o statybininkų jau niekam nebereikia. Kaip dabar jaustis žmogui, kuris pasirinko statybą ne dėl to, kad jį tai domino, o tik todėl, jog tikėjosi turėti gerai apmokamą darbą, – ir dėl to kankinosi 4 metus? Šiandien visur skelbiama, jog trūksta informatikų, ir jų tikriausiai reikės dar ilgai, bet kas iš to, jei informatika tavęs visiškai nedomina?
Šiuo metu Lietuvoje populiariausios specialybės yra ekonomika, vadyba, teisė ir politikos mokslai, bet atrodo, kad dauguma į jas įstojusių žmonių (su gerais pažymiais), nežino, ką ten veikia. Pats metus studijavęs ekonomikos fakultete galiu pasakyti, kad maždaug pusės žmonių nei ekonomika nei vadyba tikrai nedomina – laisvalaikiu savo noru (kai to nereikalauja dėstytojai) knygų apie tai jie neskaito, geriausių tos srities specialistų rašomų tinklaraščių niekada nėra atsivertę ir apskritai nežino, ką toje srityje norėtų veikti. Apie perspektyvas baigus ekonomiką, rekomenduoju paskaityti vieno ISM absolvento patirtį, bandant siekti karjeros banke.
Esmė yra tai, ko dažnai nesuvokia vyresni žmonės (tėvai, seneliai), skatinantys jaunimą atsisakyti savo svajonių ir rinktis tai, kas jų nuomone yra „perspektyvu“: šiandien viskas keičiasi greičiau nei tu gali nuspėti. Mūsų seneliai baigę mokslus visą gyvenimą išdirbo tą patį darbą; mūsų tėvai per gyvenimą yra pakeitę bent po kelis darbus; o mes darbus keisime nuolat – specialybės, kurių specialistų dabar labiausiai trūksta, prieš 20 metų net neegzistavo, – tai kaip tuomet gali žinoti, ko labiausiai reikės dar po dešimties metų? Mažai tikėtina, jog tu visą gyvenimą būsi toje srityje, kurios studijas baigei. Mes ateityje dirbsime darbus, kurie šiandien dar neegzistuoja. Nėra prie ko taikytis, nes anksčiau ar vėliau tai gali tapti nebereikalinga, todėl vienintelis dalykas, kurio verta laikytis, – tai tai, kas tave domina ir kas tau patinka.
Kas svarbiausia, norint būti pasiruošiam ateičiai? Sugebėti greitai keistis, greitai išmokti naujų dalykų, įsisavinti tai, ko tavęs anksčiau niekas nemokė. Geras universitetas gali išlavinti šiuos tavo įgūdžius: išmokyti tave tobulėti pačiam. Reikia dviejų dalykų: iššūkių – sunkių užduočių, kurias iš pradžių net neįsivaizduoji kaip atlikti, kurios reikalauja daug tavo laiko ir pastangų, – ir reikia noro tuos iššūkius įveikti. Taigi prastame universitete neturėsi didelių iššūkių, net jei tau ir patiks tai, ką studijuoji, o gerame universitete gali turėti iššūkių, bet jei tavęs nedomins dalykas, tu nedėsi tiek daug pastangų, kad juos įveiktum, – ir tuo pačiu nepasiimsi iš studijų tai, kas yra svarbiausia: sugebėjimo ateityje pačiam save išmokyti naujų dalykų, naujos profesijos.
Padėk žmonėms, kurie negali padėti tau
Kartais žmonės per daug visur ieško naudos sau. Liūdna matyti tokius, kurie tau būna labai paslaugūs ir pasiruošę padėti, nes galvoja, kad ateityje gali jiems būti naudingas, ir priešingai – visiškai abejingi žmogui, kuriam jų pagalba (kartais reikalaujanti vos kelių minučių) labai praverstų, bet nepadeda, nes nemato, kaip tas žmogus kada nors jiem galėtų būti naudingas.
Paprastą pavyzdį galiu pateikti iš internetinio forumo programavimo skilties. Žmonės nuolatos tobulėja, nuolatos susiduria su problemomis ir nuolatos turi klausimų. Gali sugalvoti ne vieną priežastį, kodėl žinodamas atsakymą neturėtum jiems padėti: pirmiausia, jei pats esi programuotojas, tai mokydamas kitus didini sau konkurenciją ateityje; antra, jei pačiam dabar nėra geriausi laikai (pavyzdžiui, nerandi darbo), tai gali galvoti, kad dabar neturi laiko padėti kitiems, jei tau už tai nemokama. Aš turėdamas laisvą minutę visada stengiuosi atsakyti ir sulaukiau efekto, apie kurį nebuvau pagalvojęs: iš to, kad tu atsakai į klausimus, žmonės pamato, jog išmanai šią sritį ir pradeda tau siūlyti darbus bei rekomenduoti tave kitiems.
Jei manęs prašo parekomenduoti žmogų, aš taip pat rekomenduoja ne tą, kuris yra tik pasiskelbęs, jog teikia paslaugas, o tą, kuris nemokamai padeda žmonėms, ieškantiems pagalbos toje srityje, nes jis atsakydamas į klausimus viešai puikiai pademonstruoja, kad tikrai tą dalyką išmano.
Tai galioja ne tik forumams, bet ir tinklaraščiams. Kokio dalyko specialistas bebūtum, skleisk savo žinias, rašyk apie tai, mokyk kitus. Pavyzdžiui, jei esi profesionalus slidinėjimo instruktorius, rašyk savo straipsnius – pamokas pradedantiesiems. Žmonės atras tave per Google, rekomenduos draugams per Facebook, o tie, kurie susidomės ir norės išmokti daugiau, patys ieškos tavo kontaktų (ir, žinoma, jei jau kas nors asmeniškai prašys skirti tavęs daugiau savo laiko, tuomet įprasta yra už tai atsilyginti).
Lygiai taip pat bet kokios srities specialistą įdarbinti yra žymiai lengviau, kai gali paskaityti jo mintis apie sritį, kurioje jis dirba ir matai, kad jis ją tikrai gerai išmano. Tai darbdaviui gali palikti didesnį įspūdį nei aukštojo mokslo diplomas.
Susikurk darbo vietą sau
Pagaliau prie svarbiausios dalies.
Žmonės dažnai rodo nepasitenkinimą, kad jiems niekas neduoda darbo, kad per mažai moka ir panašiai. O kodėl kas nors tau tą darbą turi duoti? Kodėl turi duoti tau, o ne tu turi duoti kitam? Kodėl tiek daug žmonių Lietuvoje įsitikinę, kad turi rasti kitą žmogų, kuriam galėtų parduoti savo laiką? O jei neranda – tai bloga šalis. Kas trukdo susikurti sau darbo vietą patiems? Lietuvoje vienas žmogus iš šimto turi savo verslą, o yra šalių, kur sau vadovauja kas penktas. Jei tu esi pakankamai protingas, kad tave norėtų kas nors įdarbinti daugiau nei fiziniam darbui, tai turėtum būti pakankamai protingas, jog pats atrastum nišų ir galimybių. Dėl tokių „duokite man darbo arba aš išvykstu“ darbo vietų ir nėra – nes visi tik jų laukia, o patys nieko nekuria.
Iš kažkur yra nusistovėjusi nuostata, kad verslininkas – tai būtinai pagyvenęs piktas stambus dėdė, kuris visus išnaudoja (gerai, gal iš 100 turtingiausių Lietuvos verslininkų nemažai tokių ir yra), o darbas – tai būtinai kažkas nemalonaus, kančia, vergavimas, amžinas savaitgalio laukimas (vos ne: „Sakai, tau patinka tai, ką tu darai? Ei, tai čia tuomet jau ne darbas“).
CommonSense.lt straipsnyje „Triušiukų ir papūgėlių hibridai“ rašo:
Mūsų mokymo įstaigos ruošia papūgėlių ir triušiukų hibridus. Triušiukai – kad bijotų (dėstytojų, valdžios, viršininkų), papūgėlės – kad atkartotų dėstytojų pasakytas “tiesas”. Dar Seneka yra pasakęs: ”Duok vaiką auklėti vergui, ir turėsi naują vergą”. O dabar, jei kalbame apie verslumą, pamėginkime atsakyti į klausimą: ko studentų gali išmokyti tas, kuris gyvenime nebuvo prisiartinęs prie verslo darymo? Visi esate daugmaž baigę kažkokius aukštuosius mokslus: kiek verslumo jums įdiegė jūsų dėstytojai?
Tau nebūtina tapti dideliu verslininku – neturėdamas jokių viršininkų ir pats rinkdamasis klientus gali tiesiog užsidirbti tiek pat, kiek kasdien vaikščiodami į darbą gauna kiti. Paskaityk apie tai, kaip dirba nuolatinį darbą biure metųsi Ieva, ir jos palyginimą: „Dirbti namie ar biure?“.
Verslas Lietuvoje? Pažiūrėk į jaunų žmonių sukurtą „CiopCiop“, šiemet laimėjusį konkursą „Verslauk!“ ir jau sulaukusį didžiulio pasisekimo. Paskaityk apie tai, kaip atsiradoMano meistras“. Galiausiai straipsnis „Menkas verslumas atsilieps šalies ūkiui“ tau paaiškins, kur slypi didžiausia Lietuvos problema ir emigracijos priežastys.
Būnant studentu yra pats geriausias laikas mąstyti apie savo idėjas ir bandyti jas įgyvendinti, nes tu gyveni šiltnamio sąlygomis. Baigus mokslus jau norėsis turėti nuolatinį uždarbį (ypač, jei aplinkui save matysi jį turinčius draugus) ir tuomet jau pats eisi ieškoti darbo vietoje to, kad kurtum ką nors savo. Tuomet, kai įsidarbini, įpranti gyventi jau ne kaip taupus studentas, o kaip nuolatinį atlyginimą gaunantis žmogus – su išaugusiais savo poreikiais ir tuo pačiu išlaidomis – mesti darbą ir rizikuoti dėl idėjos, kuri nežinai, ar pasiseks, pasidaro per daug rizikinga, per daug sunku – nes iš esmės turėtum grįžti į taupaus studento laikus tol, kol tavo verslas neįsibėgės. Dauguma žmonių tam nepasiryžta. Jie geriau 5 dienas eis į darbą, net jei jame daug ko nekenčia, nei rizikuos prarasti tą stabilumą.
Taigi, jei tu nori turėti laisvę gyvenime ir nuo nieko nepriklausyti, ją reikia pradėti kurti tuomet, kai dar neturi ką prarasti, kai neturi ko atsisakyti. Ne veltui dauguma didžiausių kompanijų buvo įkurtos studentų arba studijas metusiųjų – tai ypač galioja technologijų lyderiams (Apple, Microsoft, Facebook). Tiek Bill Gates, tiek Mark Zuckerberg buvo pakankamai protingi, kad įstotų į Harvardą, ir buvo protingesni už daugumą kitų Harvardo studentų, kad neapsiribotų tik mokslais, – tik tuo, ko iš jų tikėjosi dėstytojai. Jie turėjo idėjų ir paskyrė savo laisvą laiką studijų metu tam, kad tos idėjos virstų realybe. Nė vienas jų Harvardo taip ir nebaigė, bet jie pasiekė daugiau už turbūt visus jį baigusiuosius – nes nesistengė būti kaip visi, nešvaistė laiko veltui – kūrė vertę ir veikė tuomet, kai galėjo neveikti.
Tas pats Lietuvą užkariavęs prekybos centrų tinklas „MAXIMA“ prieš 20 metų buvo sukurtas tuometinių Vilniaus universiteto medicinos studentų. Tai reiškia, kad net nesvarbu, ką tu studijuoji, – tereikia svajonės ir tikėjimo, kad gali ją pasiekti… Ir, žinoma, kai jau tiki, tai siekti, o ne vaikščioti laimingam akis užvertus į dangų, nieko daryti taip ir nepradėjus.
Tu gali skirti savo laiką savo paties svajonėms pasiekti arba parduoti jį kitiems ir dirbti dėl kitų žmonių svajonių.
Daug kam sunkiai suvokiama, kodėl aš atsisakau daugumos darbų, kuriuos man siūlo, tuo pačiu ir didesnių pinigų, kuriuos galėčiau uždirbti. Tiesiog manau, kad jei nori būti laimingas, turi stengtis tokiu būti nuo pat pradžių – o ne po metų ar po penkių. Nėra su kuo palyginti to jausmo, kai dirbi sau pačiam, – įgyvendindamas savo idėjas, dėl savo svajonių, o ne dėl kažkieno kito. Tavo darbo rezultatai – sėkmės ir nesėkmės – viskas priklauso tau pačiam – ne kompanijai, kuriai dirbi, ne užsakovui, kuriam padarei ir atidavei.
Tuomet nereikia jokių diplomų, jokių darbo patirčių, nedomina jokios karjeros ir jokios kompanijos, nereikia niekam nieko įrodinėti – tiesiog kuri tai, kas turi vertę, ko reikia kitiems žmonėms, ir gali daryti tai, ką nori. Tuomet visa savaitė tau yra kaip savaitgalis. Tai yra laisvė, kurią žmonės gali sau susikurti, jei neplaukia su minia, žino, ką ir kodėl daro, ir pasiryžta tam, ko kiti dažnai neišdrįsta.
Būk nuolatos užimtas, protingai užimtas
„Neturi pinigų? Tai gal turi laiko? Neturi laiko? Tai gal turi pinigų?“ – puikūs žodžiai.
Nesuprantu, kaip galima neturėti ką veikti. Jei turi daug laisvo laiko ir pinigai tavęs neriboja – tuomet keliauk, patirk, pamatyt, pažink, džiaukis gyvenimu. Jei turi daug laisvo laiko ir jo praleidimą riboja pinigai – tuomet tavo darbas turėtų būti išnaudoti tą laiką taip, kad ateityje pinigų netruktų ir galėtum daryti tai, ką nori.
Aš turiu omeny ne šiaip nekvalifikuoto darbo susiradimą, kurį padirbus gausi pinigų, juos išleisi ir vėl viskas iš naujo, bet tai, kas tavo galvoje paliktų ilgalaikę žymę, kas ateityje tau padėtų būti geresniu.
Portugalijoje sutikau merginą, kuri turėjo tapti skulptore, bet jos studijų programą po kelių kursų dėl sumažėjusio studentų skaičiaus universitetas nutraukė. Jai teko galvoti, ką tuomet veikti gyvenime. Mėgo piešti, bet nematė galimybių iš to pragyventi. Tuo pačiu turėjo daug laisvo laiko ir nenorėjo imtis nekvalifikuoto darbo, nes suprato, kad tuomet prie jo tikriausiai liktų visą gyvenimą. Galiausiai ji nusprendė išmokti piešti kompiuteriu – užsisakė knygas, pradėjo mokytis savarankiškai ir tuomet, kai aš ją sutikau, ji jau man rodė užsakovams savo atliktus Flash darbus. Tai buvo laiko investicija į save – įgauti žinių ir įgūdžių, kurie jai padėtų gyvenime.
Ilgalaikis fizinis darbas bukina žmogų. Kartą iškėlus ranką kažkur vidury Estijos sustojo džipas su lietuviškais numeriais. Viduje buvo 25-30 metų lietuvis, su drauge grįžtantis iš Talino – pasisiūlė nemokamai pavežti 500 kilometrų iki pat Vilniaus, kuriame atsisveikinome („padėk žmonėms, kurie negali padėti tau“). Abu atrodė laimingi, patenkinti gyvenimu. Jaunas vyras pasakojo, jog niekada neturėjo daug pinigų, todėl visada teko dirbti. Pirmame kurse jis įsidarbino vieno Vilniaus naktinių klubų apsauginiu, prie kurio įėjimo budėdavo. Po pusės metų jis nebeištvėrė – pasiprašė būti atleidžiamas. Ne dėl to, kad darbas būtų buvęs sunkus ar kad netenkintų atlyginimas, bet todėl, jog, sakė, negalėjo ištverti to, kaip jautė bunkantį savo protą, leidžiant laiką stovint ir žiūrint į vieną tašką (o kiek žmonių to taip ir nepajaučia?). Jis laiku save iš ten ištraukė, o dabar, praėjus keliems metams, turi net tris sėkmingus verslus ir kiekvieną žiemą nardo Egipte.
Smegenys yra kaip kūnas – jei ilgesnį laiką nesportuodamas gali prarasti fizinę formą, tai ilgesnį laiką nedirbdamas protinio darbo gali tiesiog atbukti, – mažiau mąstyti, mažiau suvokti. Aktyviai nenaudojamas protas tai tas pats, kaip aktyviai nenaudojama užsienio kalba, kurią kadaise gerai mokėjai, – kuo toliau, tuo sunkiau susigrąžinti tai, kas kažkada tavo galvoje buvo. Neleisk savo protui nykti, naudokis juo, ieškok ilgalaikio protinio darbo vietoje ilgalaikio fizinio.
Tiek moksleiviai, tiek studentai dažnai turi daug laisvo laiko. Dažniausiai bendras bruožas tarp jų būna tai, jog jie dar nėra atradę to, ką nori veikti gyvenime (nes, kai atrandi, atsiranda ir užimtumas). Tuomet belieka laiką pašvęsti bandymams – žiūrėdamas televizorių ar žaisdamas kompiuterinius žaidimus tikrai nesužinosi, kas tave gyvenime domina, bet domėdamasis skirtingomis sritimis, skaitydamas straipsnius, tinklaraščius, bendraudamas su vyresniais žmonėmis ir domėdamasis tuo, ką jie gyvenime yra veikę, gali vieną dieną atrasti tai, kas tave užkabins, – jei ne profesiją, tai galbūt verslo idėją.
Jei turi laisvo laiko, tai Stanford Entrepreneurship Corner ir TED yra puikios vietos jį praleisti. Po kiekvienos išklausytos kalbos kažkas galvoje lieka ir visa tai galiausiai suformuoja žinias ir mąstymą, kuriuo gyvenime tikrai pasinaudosi.

Emigracija: nebėk, jei nežinai, kur nori nubėgti

Lietuvoje nerandantiems sau vietos ir galvojantiems apie emigraciją (ne dėl mokslo, o dėl darbo) rekomenduoju būtinai perskaityti vieną straipsnį, kurio mintims labai pritariu ir kelias leisiu sau pacituoti:
Jaunimui Lietuvoje pabaigus mokslus pradėti savarankišką gyvenimą be galo sunku. Todėl jie ir važiuoja į Norvegiją ar kitą šalį, galvoja – pradėsiu karjerą nuo tokio darbo, kurį gausiu. Lietuvoje daugybė baigusių vadybininko mokslus, bet nemoka užsienio kalbos. Daugybė vadinamųjų edukologų, bet vėlgi – nei darželyje, nei mokykloje nemokančių kalbos nepriima. Todėl tenka griebtis nekvalifikuoto darbo. Visi galvoja, kad laikinai. Bet pavojus toks, kad nekvalifikuotas darbas labai menkai apmokamas. Todėl reikia dirbti daug daugiau valandų, kad užsidirbtum minimalioms reikmėms. Be to, darbas fiziškai sunkus. Žmonės pavargsta, fizinis darbas atbukina, vakare nieko nebesinori, mokytis kalbos ir ką nors dar studijuoti pavyksta tik labai užsispyrusiems.
Taip padirbus 5 ir daugiau metų šansas gauti kitokį darbą vis mažėja. Ką rašysite į CV? Įrašius, kad pagrindinė darbo patirtis – valytojo ar statybininko, galėsite gauti tik panašų darbą. Jei žmogus, nors ir baigęs mokslus, pagal profesiją visiškai nedirbo, jo išsilavinimas turi mažai vertės ir nuvertėja dar labiau bėgant laikui ir dirbant nekvalifikuotą darbą. Mokslininkai tokį reiškinį pavadino proto švaistymu (brain waste – angl.). Žmogus turi išsilavinimą, gabumų, potencijos, tačiau neišnaudoja jų.
Lietuvoje, regis, iškreipta ne tik moralinių vertybių, bet ir ekonominė sistema. Susidaro įspūdis, kad dauguma Lietuvoje išgyvena tik gaudami iš užsienyje dirbančių artimųjų ir giminių paramą. Prekės ir paslaugos Lietuvoje įkainotos ne pagal lietuvišką algą, o pagal užsienyje uždirbamus pinigus. Taip žmonės Lietuvoje pasidaro priklausomi nuo užsienyje dirbančiųjų. Savo ruožtu užsienyje dirbantieji negali grįžti į darbą Lietuvoje, nes su lietuviškomis algomis nebeišgyventų, be to jaučia spaudimą padėti artimiesiems Lietuvoje.
Vis galvoju – kuo daugiau žmonių išvažiuos iš Lietuvos, tuo mažiau darbo pasiūlos čia bus. Juk išvyksta žmonės – nebereikia jiems ir paslaugų. Taip darbo vietų Lietuvoje mažėja. Tai vėl skatina emigraciją, ir todėl nuolat mažėja darbingų gyventojų Lietuvoje, jaunimo, mažėja mokestinės įmokos, valstybė priversta mažinti socialinę paramą. Viskas užsidaro į užburtą ratą. Pasekmė – visa šalis pasidaro priklausoma nuo emigrantų atvežamų ar siunčiamų pinigų, todėl emigracija netiesiogiai ir skatinama. Ką emigracijoje išgyvena mūsų piliečiai ir jų vaikai, niekam nerūpi.
Išvažiuojantieji tiesiog ieško išeities. Juk žmogiška siekti gerovės, svajoti apie geresnį gyvenimą. Bet skaudu matyti, kaip žmonės, vedami iliuzijų praturtėti emigracijoje greitai ir lengvai, praranda savo geriausius gyvenimo metus, o kartais sužlugdo ir ateitį.
Tuo pačiu rekomenduoju: „Kodėl Lietuvoje gyventi gera“ – turbūt mieliausias tekstas, kurį kada esu skaitęs apie Lietuvą, ir geriausias paaiškinimas, kodėl išvykę žmonės svajoja sugrįžti.
Daryk tai, ko bijai
Geriausias patarimas, geriausia taisyklė, kuria visuomet pats stengiuosi vadovautis.
Nebūna tokių dalykų, kaip „už mane nusprendė tėvai“ – būna tik „aš nusprendžiau, kad už mane sprendžia tėvai“. Nebūna tokių dalykų, kaip „neturiu pasirinkimo“ – net kalinys turi pasirinkimą: bandyti pabėgti iš kalėjimo arba ne. Reiškia, tu kiekvienoje situacijoje pasirinkimų turi mažiausiai du, o dažnai ir dešimtis. Kartais vienas iš pasirinkimų būna taip išryškintas tavo aplinkoje nusistovėjusių normų, kad kito net nepastebi. Kartais kito tiesiog bijai. Daryk tai, ko bijai. Tai išmokys tave daugiausiai.
Last modified 1yr ago