Socialines Klases
Pagal apibrėžimą socialinės klasės būtų visuomenės skirstymas pagal socialinį ir ekonominį statusą.
Last updated
Pagal apibrėžimą socialinės klasės būtų visuomenės skirstymas pagal socialinį ir ekonominį statusą.
Last updated
Tikriausiai visi esame susidūrę su terminais blue-collar worker, working class hero ir pan. Bet akivaizdu, jog kiekvienas iš mūsų skirtingai galėtų įvardinti kas pvz yra turtingas žmogus. Dar kitaip tokie terminai apibrėžiami valstybiniu lygmeniu.
Jeigu imti šiuos apibrėžimus iš išsivysčiusių vakarų šalių, kai lower class apima žmones, gaunančius mažiau nei 16 000$ per metus, tai kokie 99% Lietuvos gautųsi lower ir lower middle class. Tačiau akivaizdu, jog tai netiesa - išties netrūksta žmonių, kurie perka naujus automobilius, butus, statosi namus ir pan, ko šių klasių žmonės pagal standartinius tokių klasių apibrėžimus tiesiog negalėtų sau leisti. Taigi, iš karto pasimato, jog vertinti pajamas izoliuotai, neimant į kontekstą išlaidų, pragyvenimo lygio ir perkamosios galios - yra visiškai neteisinga. Taip, Luxenburge vidutinė alga yra 4 kartus aukštesnė, bet žmonės ten nėra 4 kartus turtingesni. Nereikia pamiršti, kad už būsto nuomą mokama 4x, už darželį 3x, o už vakarienę restorane ar mokesčiams skiriama bent 2x daugiau nei mūsų šalyje.
Kiekvieną socialinę klasę vieną nuo kitos mėgstama atskirti pagal gaunamas pajamas, tačiau manau, jog tai nebūtinai yra pagrindinis kriterijus ir galima juos praplėsti papildomais niuansais. Pvz didelę, t.y. poros tūkst. eurų algą gaunantis, tačiau jais besišvaistantis asmuo gali priklausyti tik žemesniajai vidutinei klasei, nors pagal gaunamą algą atrodytų kitaip. Socialinė klasė susideda ne tik iš to kiek uždirbi, tačiau ir iš išsilavinimo, aprangos, bendravimo, įpročių, pomėgių ar įtakos. Pabandysiu išskirti savo supratimą, kaip asmeniškai galėčiau išskirti šias klases mūsų, t.y. Lietuvos kontekste.
Į lower class priskirčiau iš valstybinės paramos gyvenančius žmones, kurie neturi jokių kitokių pajamų. Tai būtų bedarbiai, nedarbingumo ar panašių pašalpų gavėjai bei pensininkai. Iš principo - žmonės gyvenantys ties ar žemiau skurdo riba.
Šią grupę labai išpučia didelis menkas išmokas gaunančių pensininkų kiekis. Tačiau nereikia apsigauti ir visą kaltę versti vien valstybei, jog nemoka normalių pensijų, politikai kalti ir vagys. Pirmiausia tai susiduriame su mažos šalies apribojimais - turint mažą žmonių kiekį, turime mažai gamybos, mažai eksporto. Norint surinkti didelį pensijų biudžetą, tektų arba labai smarkiai karpyti kitų sričių biudžetus arba apkarstyti visus išties slegiančiais mokesčiais. Bet kuriuo atveju - nepatenkintų skaičius ko gero ne itin sumažėtų. Tačiau nederėtų visos kaltės versti ir į šią pusę - net ir padarius milžiniškas teigiamas reformas ir pensininkams gaunant daug oresnes pensijas, dauguma jų vis vien neišliptų iš šios klasės ribų. Viena iš mažiau aptariamų priežasčių, kurią galėčiau išskirti būtų praėjusios santvarkos pasekmė. Dažniausiai tarybinio žmogaus finansiniai reikalai pasibaigdavo tik algos gavimu bei mokesčių sumokėjimu. Pridėkim dar kelias istorijas apie infliaciją ir bankrutavusius bankus ir turime rezultatą, kai žmonės turi išties skurdų finansinį išprusimą, labai nepasitiki bet kokiomis institucijomis, kurių darbas susijęs su pinigais, o daugybę metų visame pasaulyje veikiantys finansiniai įrankiai atrodo nepatikimi.
Taigi šios klasės mažėjimas galėtų įvykti tik su išsilavinimo ir finansinio apšvietimo didėjimu visuomenėje.
Working class būtų visi už minimalią ar arti minimalios algos dirbantys asmenys (500-1000€). Daugiausiai tai būtų fizinio darbo darbininkai kaip kasininkai, padavėjai, sandėlininkai, sargai, krovikai, valytojai, seselės, vairuotojai ir kiti panašių specialybių žmonės.
Nors gyvenimo kokybės atžvilgiu jie gali būti ten pat, kaip lower class, tačiau šioji klasė skiriasi tuo, jog nors turi ir nedideles, tačiau savo asmenines pajamas. T.y. mažiau priklausomybės, nėra valstybės išlaikytiniai. Tačiau mažų pajamų iš esmės užtenka tik pragyvenimui nuo algos iki algos, tad taupyti šios klasės žmonėms sekasi sunkiai, o tai reiškia, kad iš jos išlipti durys gan smarkiai privertos.
Tiek lower, tiek working class dažniausiai gyvena ne itin juos džiuginančiuose būstuose, kuriuos arba nuomoja arba jei turi savo nekilnojamo turto, tai tik dėlto, kad tai yra tėvų ar palikimas iš sovietinių laikų, kai privatizacijos laikotarpiu nemažai žmonių spėjo išsipirkti valstybės skirtus būstus. Tokių žmonių galimybes riboja pajamų dydis bei skolinimosi galimybės. Dėl tų pačių priežasčių dažniausiai vairuojamas senas, t.y. daugiau nei 20 metų senumo automobilis.
Daugiausiai šią klasę sudaro vyresnio amžiaus darbininkai, kurie jau yra sunkiai paklausūs rinkoje ir kuriems pasiekus pensijos amžių ko gero gresia kritimas į lower class.
Lower middle class tai vidutines pajamas (1000-2000€) gaunantys paprasti darbuotojai. Praktiškai didžioji dalis ofiso planktono. Dažniausiai tai standartinė šeima su 2 darbingais žmonėmis ir vienu ar dviem vaikais. Kartą į metus išvažiuoja pramogauti į vietinį kurortą arba kartą į metus ar 2 skrenda kur nors į Europą. Važinėja sąlyginai nesenu automobiliu (iki 10 metų) arba turi įsigiję naują auto ar butą su paskola. Pajamas sudaro tik algos, papildomų pajamų šaltinių nėra arba jei yra tai iš nedidelės apimties veiklos, kurią labiau būtų galima priskirti hobiui ir kuri generuoja išties nedaug. Po visų mėnesinių išlaidų lieka pinigų taupymui ir įprastai turi 3-6 mėnesių algą siekiantį santaupų rezervą.
Jeigu lower middle class pavyksta padaryti karjerą ar įsteigti sėkmingą verslą - tuomet peršoka į upper middle class. Jeigu ne - įstringama tokiame white-collar darbuotojo rate, kai dirbamas profesinis, vadybinis ar administracinis samdomas darbas greičiausiai iki pat pensijos.
Aukštesnes pajamas (2000-3000€) gaunantys darbuotojai. Daugiausia skyrių, padalinių vadovai, mažojo ir vidutinio verslo direktoriai, įmonių savininkai, taipogi gali būti daktarai, architektai, teisininkai. Nuo lower middle class daugiausiai skiriasi tuom, kad turi pastovių papildomų pajamų šaltinių bei sugeba didesnės apimties pirkinius įsigyti arba be paskolų pagalbos arba jas padengia kur kas greičiau, nei iki termino pabaigos. Labai dažnu atveju turi kelis nekilnojamo turto objektus, papildomas pajamas gauna iš jų nuomos ar nedidelės apimties verslo. Gali nesunkiai taupyti ar investuoti pinigus.
Įprastai upper middle class su pinigais jaučiasi gan komfortabiliai, moka juos valdyti, turi gerą finansinį išprusimą ir visai tikėtina, kad su laiku peršoka į upper class, nebent tam koją pakištų asmeniniai fuckup'ai, kaip kad verslo bankrotas ar nemokėjimas suvaldyti savo išaugusių išlaidų, kas būna dažna upper middle class varžanti priežastis.
Išties aukštas pajamas gaunančius upper middle class atstovus nuo tiesiog upper class, mano galva atskiria du pagrindiniai niuansai - laisvė nedirbti ir jau sukaupto turto kiekis. Nors darbo vietos netekimas upper middle class atstovui gali nesukelti didelių pasekmių gan nemažą laiko tarpą, tačiau eventually ta darbo priklausomybė vis vien išlenda ir jam reikės imtis veiksmų arba išeikvos turtą ir grįš atgal į lower middle class.
Tuo tarpu upper class atstovas visus procesus, savo turtą ir finansinį aparatą susikonstravęs taip, kad dirbti jam tiesioginio poreikio nėra. Jis pvz gali būti atsakingas už plėtrą, strategiją ar partnerystes, rūpintis verslo perspektyvomis, žiūrėti big picture, o visomis vidinėmis detalėmis pasirūpina kiti, jo paskirti žmonės. Tokiu atveju dirbama, nes patinka, nes reikia saviraiškos, nes norisi galios, pripažinimo ar dėl daugybės kitų priežasčių. Bet visą tai yra tik jo pasirinkimas, o ne poreikis. Tai būtų didelių kompanijų/korporacijų direktoriai, išties sėkmingų UAB'ų bendrasavininkai, akcininkai ir pan. Iš principo šią kategoriją sudaro tik milijonieriai. Jeigu turimas turtas dar nesiekia milijono, traktuočiau tai vis dar kaip upper middle class.
Pabandykime apibendrinti klasių pasiskirstymą: manyčiau, jog lower class turėtų siekti iki 35%, nes šalyje turime vien apie 600 tūkst. pensininkų, o tai yra apie 25% visų gyventojų. Working class turėtų būti kiek mažesnė, tad galėtų siekti apie 25%. Sunku nustatyti tikslias proporcijas tarp working ir lower middle class, tačiau manau, kad lower middle class Lietuvoje turėtų dominuoti ir siekti 40%, o tuo tarpu upper middle class ko gero nepežengia net 1% ribos. Jei upper class yra tik milijoneriai, o jų lietuvoje turime per 300, tai šioji klasė apima tik 0,02% visų šalies gyventojų. Primenu, kad visgi turime 1 tikrą milijardierių ir bent kelis žmones, kurie aktyviai juda to linkme.
Taigi, lyginant su vakarietišku modeliu - turime smarkiai per dideles lower ir working klases, kurios gali apimti net iki 60% visų mūsų gyventojų. Manau, kad šios dvi klasės turėti siekti tik trečdalį gyventojų. Lower middle class mūsų šalyje yra gan adekvataus dydžio, nes normalu, kai ji sudaro apie 50-60% visų šalies gyventojų. Upper middle class galėtų būti bent 10 kartų didesnė, nei yra dabar, o upper class galima būtų pūsti iki 1%, o tai yra net 50x. Tam, kad susilygintume, apie 200 tūkst. žmonių turėtų peržengti lower middle class ribas ir patapti upper middle class, o susidariusią spragą užpildytų žmonės iš žemesnių klasių. Lower klasę sutraukus iki 15%, o working klasę iki 20% - gautume apie 600 tūkst žmonių, kurie papildytų lower middle class gretas ir tokiu atveju visos proporcijos būtų labai sveiko ir džiuginančio dydžio.
