Apie Pinigus Ir Laisve

Publikuota: 2012-03-10

Dar paauglystėje sužinojau vieną svarbią tiesą: pinigai suteikia laisvės. Kaip bebūtų buvau per jaunas daryti tokius pastebėjimus pats, dėl akivaizdaus patirties trūkumo. Tokia tiesa pas manęs atėjo skaitymo pagalba. Kažkur, kažkokioje knygoje perskaičiau ir susimastęs, negalėjau nesutikti. Tačiau tuomet tikrai negalėjau pagalvoti, kad ši tiesa taip smarkiai paveiks mane patį…

Kaip žinote, prieš metus (varge, jau visi metai…) pradėjau dirbti. Dėl tam tikrų priežasčių tinklaraštyje apie savo darbą nepasakoju, tačiau tiesiog džiaugiuosi, kad jis man tinka ir patinka ir šiuo metu tikrai nesinorėtų daryti ką nors kitą (o kur čia norėsi, kai vat net ir šis straipsnis gimsta darbo metu :j ). Esmė, kad iki kol pradėjau dirbti, jau 2,5 metų buvau gyvenęs standartišką studentišką gyvenimą. „Standartišką“ turiu omeny, kai turi begalės laisvo laiko, daug jo atitenka alui ir pasisedėjimams kabakuose ir kai kišenėse švilpauja vėjai ir sėdi ko ne visą mėnesį ant bulvių ar kruopų, nes alus ėjo iš tos pačios sąskaitos, kaip ir maistas. Nebuvau vienas iš tų tėvelių remiamų studentų, tad apie kažkokius rimtesnius pirkinius, viršyjančius 3 skaitmenų ribą nė nebuvo kalbos. Tačiau, kaip bebūtų, buvau papratęs prie tokių gyvenimo sąlygų ir nepaisant to, kad nuėjęs į parduotuvę kiekvieną kartą skaičiuodavai kiekvieną litą, viskas buvo pakankamai cool. Bent jau tada taip viskas atrodė. Apribojimai būdavo, bet apie juos tiesiog negalvodavau.

Dabar, kai jau dirbu ir žinoma užsidirbu, bei neturiu jokių rimtų išlaidų, bei galiu naudotis studentiškomis lengvatomis: maža kaina už gyvenamąjį plotą, jokių mokesčių už komunalines paslaugas, internetą, 80% nuolaida viešąjam transportui ir pan., viskas pasisuko į visai kitą pusę. Susipirkau senai trokštamus daiktus, kaip kad drabužiai, technologijos, muzikinė aparatūra ir pan., galiu leisti sau nueiti į bet kurio atlikėjo koncertą ir t.t. Ir tada supratau, kad realiai mano poreikiai yra gan nedideli. Apsižvalgai ir supranti, kad turi viską ko reikia, o jei ko staiga prireikia – tiesiog nueini ir nusiperki. Be išlaidų merginai, bei skrandžiui pamaloninti, visos išlaidos ko ne ir sustoja. Nebeturiu ko pirkti, o jei ką ir sumastyčiau, tai gerai pagalvojus, supranti, kad tai visiškai nebūtina ir tikrai galima išsiversti be viso to. Tad šiuo atveju pas manęs pinigai kaupiasi. Pinigai IN, bet išlysti niekur neskuba. Belieka tik juos įdarbinti. Kaip sakoma, priversti, kad pinigai neštų pinigus =)

Grįžtant prie išlaidų. Visai nesenai pirkau planšetę (Galaxy Tab 10.1 jei kam įdomu). Tikrai ne vienas mano aplinkos žmogus klausė „nafig?“, „Kam tau ji reikalinga“. Na ir sekdavo komentarai, kaip, kad pinigų švaistymas, galėjai už tokią kainą kokį auto nusipirkti ir pan. Man tai kelia lengvą šypseną. Sakot auto? Dar nuo pat pirmo kurso sakiau, kad studijuojant automobilis man yra visiškai nereikalingas. Važinėjantis viešuoju transportu aš turiu gerokai mažesnes išlaidas. Nereikia mokėti už kurą, už auto išlaikymą, nereikia jo tvarkyti, drausti ir galų gale jo pirkti. O šiuo metu iš jo gaučiau tik komfortą, patogumą, bei truputis sutaupyto laiko. Nieko daugiau. Šiuo atveju vien tik dėlto – kaina per didelė. Na o dėl pačios planšetės… O kas man darbo, kai tuo metu galėjau pasiimti, kad ir 3 tokias pat. Man, kaip technologijomis besidominčiu žmogumi, tai ne tik, kad labai įdomu, bet ir išties patogu ir naudinga, ypač atsižvelgus į mano dabartinio laptopo nebenešiojamumą (numiręs elementas, neleidžia jo naudoti be maitinimo kabelio), bei į tai, kad didžioji mano laiko dalis visgi praleidžiama prie kompiuterio ir praleidžiama būtent skaitant. Mano pagrindinis prioritetas patampa informacija, kuri internete yra ranka pasiekiama. Tad gal kažkam tai nereikalingos išlaidos, o man tai patogumas, bei savotiška investicija į patį save, nes dabar perskaitau dar daugiau, nei, kad seniau.

Taigi, kaip minėjau – pinigai atneša laisvę. Nors jau kurį laiką gyvenu tikrai laisvai, tačiau labiausiai tai pasijuto, kai susitikau su vienu vaikystės draugu, kuris vis dar gyvena tame pačiame studentiškame gyvenime. Shopinamės parduotuvėj, aš vaikštau vis kraunu krepšelį (ai reikia sausainių, reikia picos į darbą, O! Čipsams akcija, dar kokios mišrainės, ko nors atsigerti ir t.t.), o mano draugas pasiėmė tik vieną vienintelį produktą. Šyptelėjau, kai jis pasakė „o pamenu, kai gyvenai ant kruopų“. Na ir ištikrųjų, nuėjęs į parduotuvę, mažai dėmesio beskiriu kainoms. Tiesiog žinau ko man reikia, ko aš noriu, susirandu tenkinančios kokybės produktą ir jį pasiimu, kad ir kiek jis kainuotų. Koks skirtumas kiek kainuoja, gi man jo reikia ir tiek.

Ir taip yra ir kitose gyvenimo sferose. Kai gali be problemų, itin nesistengdamas leisti sau pirkti daiktus, kurie kitiems atrodo brangūs, per nelyg nesirūpini ir tiesiog perki juos. Tas pats su pramogomis, poreikiais, kelionėmis ir t.t. ir t.t. Kažkas pasakytų, kad tai išlaidavimas. Taip, galbūt… Tačiau tokie žmonės turi ir šiek tiek kitokį požiūrį į pinigus. Jie nevergauja dėl jų. Pinigai jiems tik instrumentas, priemonė gauti tai ko jie nori, o ne būdas išgyventi. Žmonės, kurie dirba dėl pinigų užsisuka tame rate ir net jei jų pajamos tampa didesnės, jie bijo pinigus leisti kažkokiem savo poreikiam, atsideda, taupo, nes vieną dieną jų gali prireikti, arba kaip labai dažnai būna, kaupiama atostogoms ateičiai, senatvei ir pan. Problema, kad dažnai tie pinigai smarkiai eikvojami to kelio iki ateities metu ir atėjus tai ateičiai, jų neužtenka ir tenka viską dar labiau atidėti. O senatvėje pinigai tampa netokie reikalingi, nes poreikiai būna visai pasikeitę. Nebesinori važiuot už jokių jūrų marių, tikrai nebesinorės kažkaip ypatingai pramogauti, šėlti, atsipalaiduoti. Tai ir tampa jų klaida. Jie būna įsikibę tuos sunkiai uždirbtus pinigus ir nebenori jų paleisti. Tiek dirbta dėl saujelės vertingų popierėlių, kurie kaip ir turėtų atverti galimybes, tačiau galimybės būna užsidariusios ir tiesiog beveik nebematomos jų savininko akimis.

Taigi, siūlau ir jums nepaskęsti tokiame rate. Kad galėtumėte dirbi dėl egzotiškos kelionės, pomėgio ar pramogos, o ne dėl buto išlaikymo, maisto ar pan.