Su Negimimo Diena

Publikuota: 2010-07-20

Vakar ir šiandien kažkam turėjo būti, o gal ir buvo ypatinga diena – gimtadienis. Šio įrašo esmė yra išdėstyti savo požiūrį apie gimtadienius, jei tiksliau – kodėl aš jų nešvenčiu.

Kažkada aš kaip ir visi vaikai laukdavau savo gimtadienių. Tai turėdavo būti tavo diena, kai sulauki daug daugiau aplinkinių dėmesio, gali pasijausti ypatingu, gauni daug dovanų ir kas svarbiausia – tampi dar vieneriais metais didesnis. Juk būdami vaikai mes taip visi siekiame užaugti, didžiuojamės, kai mūsų amžius tampa vis didesnis. Deja tame vaikystės laikotarpyje gimtadieniai dažniausiai mane nuvildavo. Laukdavai, tikėdavaisi kažko, o neįvykdavo nieko įdomaus. Diena išeidavo niūri ir vakare su karteliu gerklėje nueidavai miegoti.

Vėliau atėjo paauglystė, gimtadienis tapo diena, kai tu vis labiau artėji prie pilnametystės, to kažkokio stebuklingo meto, kai galėsi daryti ką panorėjęs. Dovanos tapo nebe tokios svarbios ir būdavo svarbiausia smagiai pasitūsinti draugų kompanijoje. Bet ir čia teko ne vieną kartą nusivilti: planuotas 10-15 žmonių vakarėlis tapdavo 3 žmonių pasisėdėjimu, tad ir vėl laukdavo šioks toks nusivylimas.

Na ir galiausiai dabar, kai jau nebeesu savo –teen laikotarpyje, gimtadienis išviso neteko prasmės. Jau esi užaugęs ir gimtadienis tik primena, kad pasenai dar metais. Kažkam ta diena yra geras pretekstas pagerti, bet kadangi negeriu, tai tampa nebeaktualu. Ką tada veikti tokią dieną? Lieka linksmybės su draugais, bet ankstesni nusivylimai daro savo ir net nebesinori bandyti kažką organizuoti. Taigi gimtadienis palieka eiline diena, kurios stengiesi nesureikšminti.

Kadangi pačiam ši šventė neteko prasmės, tai nenuostabu, kad visai nesinori sveikinti ir kitų. Tarkim mes nesveikinam vieni kitų su rusų Kalėdomis (pirmas sausio savaitgalis), nes negyvenam Rusijoje ir ši šventė mum neaktuali. Tai lygiai taip pat aš nesveikinu ir kitų su gimtadieniu, kai ši šventė neaktuali man pačiam.

Baisiausia yra tai, kad nepasveikindamas tu gali įžeisti, nuvilti ar nuliūdinti žmogų. Bet tokiu atveju išeina, kad sveikinimas yra būtinybė. Žmogus privalo pasveikinti kitą, nes kitu atveju pastarasis gali pasijausti negerai. Tai tampa prievole, tarsi garsiai nepasakomas ultimatumas: pasveikink, arba susipyksim.

Jei, tai ištikrųjų būtų draugiškumo ženklas, koks ir turėtų būti, tai žmogus neturėtų jo laukti ir tik pasidžiaugti jo sulaukus. Šiuo atveju žmogus laukia, tikisi ir negavęs nusivilia tavimi, suprask “oj toks tu ir draugas”. Bet atsiprašau, kodėl aš būtinai turiu linkėti žmogui sėkmės, laimės ir pan kažkokią konkrečią, nustatytą dieną? Argi negalima žmogui linkėti gėrio kiekvieną dieną? Tiesiog taip, be jokios progos. Vien dėlto, kad jis tavo geras draugas. Kaip vienas žmogus išsireiškė: kiekvienos dienos proga.

Esu to požiūrio, kad geriau metų eigoje būti geru draugu: domėtis kaip jam sekasi, skirti jam dėmesio, laiko, nustebinti, palaikyti jį. O ne vieną dieną per metus rodyti kad jie buvo brangūs, nors šiaip visus metus galbūt nė nesistengei pateisinti gero draugo vardo.

Taigi, atsiprašau jei kas kiek nusivilia negavęs, kad ir banalios žinutės ta proga nuo manęs, bet aš stengiuosi būti draugas visus metus, o ne tik per jūsų gimtadienį.

Su draugais reikia draugauti, o ne juos turėti.