Apie Turinio Vartojima

Publikuota: 2012-07-17

Kiekvienas iš mūsų labai imliai įsitraukiam į turinio vartojimą. Pradžioje to turinio vartoji nedaug, lyg apsipažįsti kas čia per daiktas, elgiesi atsargiai. Vėliau po truputėlis pagauni azartą, ima vis labiau patikti. Dar vėliau atsiranda noras ir užsidegimas susipažinti, patirti kuo daugiau. Vieną dieną supranti, kad tave nustebinti pasidarė jau gan sudėtinga, o material’ą atsirinkinėji gerokai griežčiau, nei anksčiau ir kad toli gražu ne bet kas tave begali tenkinti. Taaaip, grynas turinio narkomanas :j

Žodį „turinys“ šį kartą vartoju labai abstrakčiai. Kiekvienas atranda būtent savą, mielą širdžiai turinio rūšį: ar tai būtų eilės, istorijos, knygos, muzika ar tokios populiarios tarp jaunimo formos, kaip serialai, anime, filmai, žaidimai, internetiniai memai, ar galų gale tas pats facebook’as. Net ir bendravimas! Tai irgi savotiškas, kito žmogaus „turinio“ vartojimas… Ko gero negalėčiau įvardinti nei vieno pažįstamo žmogaus, kuris nebūtų „sėdęs“ bent vienos iš šių turinio formų. Ir tai nėra taip jau blogai. Kiekvienas turim savo points of interest į kuriuos koncentruojamės ir apie kuriuos norime žinoti kuo daugiau. Atrodytų, kas čia blogo, va žmogus sėdi, dažnai skaito, gi tai naudinga… Nesiginčysiu, skaitydami mes turtinam savo žodyną, išmokstam sklandžiau, aiškiau dėstyti savo mintis, be to skaitant susiduri su labai įvairiomis socialinėmis situacijomis, gauni ne vieną įdomią mintį, kurią galbūt apmąstai. Tai padeda vystytis žmogui, kaip asmenybei. Tokiu pat principu galima išvartyti ir visas kitas turinio formas. Tiesiog problema slypi tame, kad dažniausiai mes nė nesusimąstom kiek visa tai suvalgo mūsų laiko… Nieko nesakau, būna tokių žmonių, kurie savo užsiėmimui skiria fiksuotą laiką: pusvalandis, valanda ar pan. Tačiau dažniausiai, kai žmogus, kaip jau reiškiausi, yra „sėdęs“ tai jis gali praleisti pusdienį, dieną, kartais net ištisas dienas prie to užsiėmimo neveikiant praktiškai nieko kito. Ir kai pagalvoji, kad jeigu visą tą laisvą laiką skirtum kažkam kitam, didelio, ilgalaikio, atrodytų nepasiekiamo tikslo siekimui, tai vieną dieną ko gero prieitum tą tašką, kai suprastum jog tikslas sistemingo darbo metodu visgi buvo pasiektas.

Kaip bebūtų laisvalaikiu turinį vartojame grynai savo malonumui, kitaip sakant pramogai. Žinoma visiems patinka pramogauti ir niekas nenori savo laisvo laiko skirti darbui. Ar tai liestų fizinį darbą, ar tai būtų protinis darbas, susijęs su savišvieta, tobulėjimu ir pan. Bet yra kvaila manyti, kad savo srities, specialybės profesionalai, eruditai, turčiai, bei sėkmingi verslininkai ir kiti, viską pasiekė tiesiog pabaigę aukštąsias mokyklas ir praktiškai neįdėję daugiau pastangų. Jie visi skyrė marių marias laiko, tam kad pasiektų tai ką pasiekė. Skyrė tą laiką, kurį tu naudoji beskaitant romanus, žiūrint komedijas ar scrollinant veidaknygę.

Su malonumais taip jau yra, kad kai jų per daug, jie ima netekti savo vertės. Tikrai niekada ir nesakiau, kad reikia imti ir nustoti domėtis kinematografija, muzika, menu ar kitku. Tikrai ne. Savo akiratį plėsti kažkurioje sferoje yra ne tik, kad gerai, bet ir patartina, tiesiog reikia tai daryti saikingai, proto ribose. Kad dienos bėgtų ne vien tik dėlto, kad spėtum pažiūrėti dar vieną sezoną, ar perskaityti dar vieną knygą.

Ir galų gale, prisiminkit ir tai, kad nagrinėdamiesi dar vieną eilinę kažkokio tai veikėjo istoriją, jūs tuo metu praleidžiat galimybę vykti savo paties istorijoms. Atsakykit, kas visgi yra naudingiau: ar daug kartų perskaityti apie išdavystę ar vieną kartą imti ir patirti tai pačiam?

Pats esu didis narkomanas šiuo klausimu. Mane galbūt gelbsti tik viena detalė: nemoku ilgai susikoncentruoti ties vienu dalyku ir turiu marias tų points of interest, tad ir šokinėju prie vienos, tai prie kitos. Nors man tai iš esmės padeda per smarkiai neįklimpti, tačiau tą nesusikoncentravimą iš kitos pusės galiu laikyti, kaip vieną iš ryškių savo asmenybės trūkumų.