Pavydas

Publikuota: 2010-03-08

Puiki tema pirmadienio vakarui! Šiuo atveju net nereikia klausti jūsų ar esate pavyduliavę. Žinoma esate! Pavydi visi ^^ O vat ar esate labai pavydus? Ar mokate kovoti su šiuo jausmu?

Pradėkim viską nuo pradžių. Taigi, kas gi tas pavydas?

Pavydas – troškimas materialinių objektų, žmonių, galios, pasiekimų ar pan., kuriuos turi kažkas kitas. Pavydą paprastai lydi, neapykanta (neapkenčiamas žmogus, turintis pavydo objektą), pyktis, desperacija, polinkis nusikalsti (kai siekiama gauti pavydo objektą arba bent pakenkti jo turėtojui). Pavydas siejasi su nevisavertiškumo kompleksu, kadangi pavyduolis save nuvertina lygindamas su pavydo objekto turėtoju.

Pavydui artimas pavyduliavimas – pykčio išraiška, grindžiama netekties baime, kai pavydima savo mylimo žmogaus, baiminamasi netekti jo meilės, trečiojo asmens naudai.

– teigia Wikipedia

Pavydas dažnai traktuojamas, kaip nesubrendusių, nekontroliuojančių savęs žmonių jausmas, kuris sukelia daug streso, nervų, bei kenkia sveikatai. Tačiau, kaip bebūtų – tai labai natūralus jausmas ir nemanau, kad jo reikėtų gėdytis. Svarbiausia mokėti suvaldyti šį pykčio, nepasitikėjimo savimi, ar kitais žmonėmis, derinį. Žmonės tokie jau yra, kad santykiuose pavydo išvengti praktiškai neįmanoma. Taip, vieni žmonės gali pavydėti tyliai ir to net neparodyti aplinkiniams, o kiti iššauks viską garsiai ir be jokių skrupulų, nes kaip bebūtų, tai yra vienas iš nemaloniausių jausmų, kuris užvaldo žmogaus mintis ir sukelia daug kančių, tiek ir tam, kuris pavydi, tiek ir pavydimam žmogui.

Galėčiau išskirti kelias pavydo formas:

Materialus pavydas – pavydima daiktų, drabužių, užimamo statuso. Bent jau man – tai gana lengva pavydo forma. Na papavydėjai, kad tas žmogus turi tavo svajonių automobilį, na ir už poros minučių užmiršai. Būna žmonių, kurie nesusitvarko net su šia pavydo forma: jie negali žiūrėti, kaip kitas žmogus džiaugiasi ir privalo kažkuom pakenti pavydimam žmogui.

Iracionalus pavydas – šio tipo pavydas atsiranda dėl įsivaizduojamų dalykų arba tiesiog dėl nesusipratimų. Jis grindžiamas ne tikrove, bet paranoja ir nesaugumu. Iracionaliai pavydūs žmonės remiasi savo jausmais ir mano, kad kažkas yra ne taip, kaip turėtų, nors realaus pagrindo tam nėra. Dažniausiai iracionaliai pavydinčiam žmogui būna labai sunku išaiškinti teisybę, nes jis paprasčiausiai nesiklauso ir girdi tik tai, kas patvirtina jo hipotezes.

Griaunamasis pavydas – ši forma dažniausiai turi tikrą, rimtą pretekstą ir su užkilusiu pavydo proveržiu žmogus nebesusitvarko. Siautėja griaunamoji jėga, kuri daužo lėkštes, įvairius daiktus, prikalba daugybe nelogiškų dalykų. Dažniausia šio pavydo metu siekiama kuo giliau įgelti, atkeršyti pavydimam žmogui.

Saugojamasis pavydas – ši pavyduliavimo forma veikia kaip savisaugos mechanizmas. Tokį pavydo jausmą seka pasišalinimas iš aplinkos, svetimaujančio partnerio palikimas ar pan. Esminis pavydo tikslas – priešingas griaunamajam pavydui – savisauga, bet ne kerštas ar atpildas.

Vat baimę apie antrosios pusės svetimavimą galėčiau įvardinti, kaip dažniausią asmeninę savo pavydo priežastį. Pagal psichologinių tyrimų duomenis yra įrodyta, kad partnerės neištikimybės atveju vyrai labiau pavydi pačio fizinio kontakto, tuo tarpu moterys – psichologinio ir dvasinio ryšio. Taigi, aš elgiuosi kaip statistinis vyriškis: prisilietimai mane labai nervina ir kuo jų daugiau, tuo labiau verda mano kraujas.

Kas galėtų man atsakyti, kur gi slypi riba, po kurios vaikinas jau gali visiškai pagrįstai pavydėti savo panelės? Kiek gi galima leisti artimam žmogui? Ar pavyzdžiui merginos šokis su jos buvusia “gyvenimo meile” yra priežastis pavydėti ar dar ne?

Viktoras Franklis yra rašęs: “Pavyduolis abejoja, kad pajėgs "išlaikyti" partnerį; kaip tik todėl jis gali jį iš tikrųjų prarasti, nes žmogų, kurio ištikimybe abejoja, stumia į neištikimybę, tiesiog gena į trečio asmens rankas.”

Tad kaip reikėtų numalšinti pavydą?

Jeigu norite nusikratyti pavydo, pirmiausiai turite susivokti savo emocijose. Kai išsiaiškinsite, kas iš tiesų jums neduoda ramybės, turite pasistengti suprasti, kad mylėti kitą žmogų – tai reiškia rūpintis juo ir leisti jam tobulėti. O kaip jis gali tobulėti, jeigu jūs laikote jį savo nuosavybe? Žmogus, kuris visomis priemonėmis laikomas gniaužtuose, visomis priemonėmis iš jų stengiasi ištrūkti. Jeigu mylimasis kaip asmenybė lieka laisvas, jis stengiasi pats neperžengti ribų remdamasis savo sąžine. Sunkiausia būna patikėti santykių likimą artimo žmogaus sąžinei. Juk pajutęs laisvę jis gali tiesiog nebejausti, kad leidžia sau per daug, kad antrajai pusei tai gali sukelti galybę nemalonių jausmų. Kad taip nenutiktų – tiesiog reikia kalbėtis, kalbėtis ir dar kartą kalbėtis. Išviso santykiuose beveik visos problemos kyla dėl per menko kalbėjimosi ir vienas kito nesupratimo. Jei ramiai papasakosite mylimam žmogui, kaip jūs pasijutote toje ar kitoje situacijoje, tada tikriausiai jis susimastys, kad pasielgė neteisingai ir kitą kartą prieš kažką darydamas, pagalvos. Deja dažniausiai viskas būna ne taip: po pavydo įsiplieskia abipusių kaltinimų ugnis. O kai žmogus yra kaltinamas, jis negali priimti siunčiamos informacijos. Visos jo mintys sukoncentruotos į gynybą.

Paprasčiausiai reikėtų išmokti nebadyti pirštu ir nekritikuoti kitų elgesio. Žvelgti į pavydą taip, koks jis yra iš tikrųjų – jūsų individuali reakcija, ir pasistengti rasti tikrą sprendimą, o ne vien išlieti jausmus kitam. Visai tikėtina, kad pervertinate įvykusius įvykius. Gyvenime būna begalės nekaltų situacijų, kurios, dėl nesusipratimo, virsta keliančiomis pavydą. Tiesiog prieš pradėdami pavyduliauti įsitikinkite, ar pakankamai žinote, kas iš tikrųjų įvyko. Išmokite būti racionalūs, bei ramūs. Jei sugebėsite emocijoms neduoti viršaus – pavydas nebebus didžiausias jūsų priešas.

Ir pabaigai – patarimas iš DarniPora.lt

Užuot mokę savo antrąsias puses elgtis “išmintingai”, tiesiog mokykitės pasitikėti. Ir supraskite, kad pykti galima tada, kai kas nors ĮVYKSTA, o ne tuomet, kai tam atsiranda vos įžiūrima hipotetinė galimybė. Tiesiog mylėkit ir mėgaukitės meile, o ne drebėkit dėl vėjo malūnų.