Laiko Valiuta
Publikuota: 2013-06-16
Last updated
Publikuota: 2013-06-16
Last updated
Žiūrint į savo praeities straipsnius, dėl kurių kartais gal kiek ir gėda darosi, labai ryškiai prisimenu vieną, Laisvo laiko pardavėjas. Įsimintinas ko gero ne tik dėlto, kad tai buvo vienas pirmųjų kartų, kai kažką rašiau ne tiesiai šviesiai, o metaforiškai, bet galbūt ir dėl pačios koncepcijos, kai laikas tampa prekė. Prie panašios koncepcijos noriu sugrįžti ir dar kartelį.
Iš esmės gyvenimas turi dviejų rūšių valiutas: pinigus IR laiką. Įsigyjame pinigų su laiku ir leidžiame pinigus, kad nusipirktume laiko. Pagalvokite apie tai.
You sell your life by the hour, and there are no refunds.
Dar iš ekonomikos pamokų mokykloje, galime prisiminti, jog visa ekonomika prasidėjo mainų pavidalu. Aš atiduodu kažkokį kiekį vilkų kailių, kuriuos pats nudyriau nuo vargšų vilkų, kad įsigyti man taip reikalingą arklį. Kadangi vertinti kumpį puodynėm buvo ganėtinai sudėtinga, įvesti pirmieji pinigai – sidabrinės monetos, kurios atnešė šiokį tokį standartą ir labai palengvino gyvenimą. O dar po kažkiek šimtmečių žmonės išgalvojo ir kupiūras, nes tampytis krepšius kartu su savimi yra išties nepatogu. Realiai pačios kupiūros savaime vertės neturi, o kur čia ir turės, kai tai tiesiog banderolėmis pažymėti popieriukai. Iš esmės tai yra oficialūs valstybės leidžiami talonai, sertifikatai, kurie parodo, kiek turto, išreikšto auksu ar sidabru mes turime. Kiekvienas išleidžiamas talonas privalo turėti savo tikrą fizinį ekvivalentą.
Taigi, iš esmės pinigų prasmė nuo pat pradžių iki dabar tebuvo tarpininkavimas. Mum gi ne pačių pinigų, ne popierėlių išties reikia, o tų galimybių ką su jais galima nuveikti, į ką tuos popierėlius galima iškeisti. Sviestą ne ant 2Lt monetos gi teptis norisi, o ant batono. Jei esi nagingas ar darbštus, dirbdamas sugeneruoji kažkokios vertės, kuri būna išreiškiama piniginių vienetų skaičiumi ir tada tą vertę išleidi norimoms prekėms ir paslaugoms įsigyti. Taigi, išmetus tarpininką – dirbi tam, kad gautum tai ko nori. Labai lengvai pasimato tendencija, kiek tu dirbdamas kažkokį konkretų darbą gali prigeneruoti per vieną laiko vienetą ir tada nesunkiai gali pasiskaičiuoti kiek laiko reikės dirbti, kad gauti norimą daiktą. Kitaip tariant, imi pardavinėji savo laisvą laiką. Kaip kad mano tame sename tekstuke – tampi savo laisvo laiko pardavėju.
Laikas tampa itin svarbus, nes kiekviena tavo veltui iššvaistyta valanda galėjo būti panaudota pinigų generavimui ir jei tą laiką panaudojai visai netinkamai, visai ne ten, kur derėtų, tai praradai ne tik potencialią galimybę prikaupti tiek, kad kažką nusipirktum, tačiau netekai ir taip brangaus savo laiko, pagrindinės gyvenimo valiutos. Į darbą tada gali net ir pradėti žiūrėti, kaip į tam tikro pobūdžio konverterį, kuris tavo gyvenimo valandas verčia į daiktus, kurių tau reikia ir tas konverteris sukasi tik tada, kai darai tai, ką reikia, o ne dykaduoniauji. Štai prireikia tau naujos kėdės prie kompiuterio, nueini į parduotuvę ir matai, kad vienai kėdei įsigyti tau reikia panaikinti 10h savo gyvenimo, o štai kitai kėdei – 50h ir vertini ar kėdė verta tų tavo atimtų gyvenimo akimirkų ar ne. Panašiai, kaip kino filme In Time (2011), su Justin’u Timberlake’u. Laikas yra valiuta. Gyvenimas tarsi debetinė kortelė: turi konkretų kiekį valiutos ir ją skirstai, išlaidauji ir mažini savo galutinį likutį. Tačiau yra vienas esminis minusas, jei prarastumėte pinigus, pvz pametėte ar jus apiplėšė – galima užsidirbti vėl, tačiau savo gyvenimo valandų jau nebesusigrąžinsite niekaip. Galima žiūrėti ir iš kitos pusės – jei kažkas atima, sulaužo jūsų pirktą daiktą, jie tarsi atima dalelę jūsų praeities, o jei jums to daikto labai reikia ir teks jį pirkti dar kartelį, tai atimta dalelė ir jūsų ateities. Baisu :/
50 gyvenimo valandų tikrai neatrodo daug, ypač, kai tiksliai nežinome to likučio ir rodos, kad jis yra begalinis. Tačiau tame ir problema, jis nėra begalinis. Jeigu sužinotumėte, kad jums liko mėnesis, lygiai vienas mėnesis gyvenimo ar tikrai ir toliau veiktumėte tai, ką veikiate šiuo metu? Tada tikriausiai imtumei gailėtis, kad 7 ar kiek ten, savo gyvenimo metų praleidai žaidžiant vieną ir tą patį MMORPG žaidimą ar tai žiūrint televizorių. Žiūrint iš tos pačios perspektyvos, gerai jei darbas yra kur nors netoliese, tačiau ar tikrai taip jau visada apsimoka gyventi didžiuosiuose pasaulio miestuose, pvz taip lietuvių pamėgtame Londone? Taip, uždirbama daugiau, tačiau prie savo 8h darbo dienos (9 jei skaičiuojant ir pietų pertrauką) dar pridedate apie 3-4h kelionėms (po 1,5-2h į vieną pusę), nes miesto centre gyventi tikrai negalėsite sau leisti ir teks kiekvieną dieną keliauti iš užmiesčio į centrą ir atgal. Proporcingai darbo užmokestis už tas pačias valandas labai jau sumenkėja. O ir pabaigoje visa tai yra tiesiog savo brangiausios valiutos iššvaistymas niekais.
Tokiu būdu supranti kokia didelė dalis mūsų gyvenimo prabėga darbuose, kurie realiai mums rūpi tik tiek, kad įgyvendintume savo troškimus… O tai kur yra protingiausia išleisti savo gyvenimo laiką? Kas yra geriausia investicija? Mano manymu – tai patirtys, jausmai ir gyvenimo pamokos. Tai ko realiai, nei už vieną, nei už kitą valiutą nenusipirksi. Visa tai yra tiesiog nematuojama ir neįkainuojama.