Mano Laidotuves

Publikuota: 2009-08-13

Šiandien ko gero bus mano laidotuvės. Arba rytoj. Na bent jau greitu metu. Paruošiamieji darbai įvyko sėkmingai – dar prieš prasidedant lietui išsikasiau sau duobę. Plušau daug, viskas uždusau ir suprakaitavau. Tiesą sakant pasijaučiau toooks gyvas!!! Bet juk nesu! Logiška, kad susipainiojau, juk lavonai neprakaituoja (?). Gal tai ir tebuvo lietus, kurį aš supainiojau su prakaitu? Gal…

Žodžiu gavosi maždaug metro pločio, dviejų ilgio ir dviejų metrų gylio duobė. Nesu labai stambus – tūrėtų tikti kaip tik, svarbu, kad pečių nespaustų ir kojų lenkt nereiktų. Maniškė duobė tobulai atitinka. Tik vat gavosi, kad vienas jos galas kiek gilesnis už kitą. Gultis, kad galva būtų žemiau kojų ar priešingai? Niekaip negaliu apsispręsti. Užtat apsisprendžiau ką galvosiu gulėdamas savo duobėje užsikasęs: apie žmones, kvapus, vietas, kurių nepažinau. Jusdamas burnoje tik raudonumo turinčios žemės skonį bandysiu įsivaizduoti pačius įvairiausius žemės skonius, kurių neparagavau, apie saldžiausią gyvenimo bučinį, apie ugnies skonį. Juk yra šitokia galybė dar neparagautų dalykų, kurių skoniai priklausys tik nuo mano fantazijos… O ką bekalbėti apie garsus. Ausis bus užkimšęs tas pats raudonasis smėlis, o aš girdėsiu. Girdėsiu pačius nuostabiausius muzikos žanrus; tokius tų žanrų kūrinius, kad net visagalis Mocartas nustebtų iš susižavėjimo. Ta muzika būtų tokia nuostabi, kad jos neįmanoma apibūdinti jokiais žmonijai pažystamais terminais. Ją apibūdintų nebent spalvos. Ir ta muzika būtų kvepiančio žaibo spalvos…

Galvodamas apie viską ką aš patirsiu ten, gulėdamas po žeme, noriu kuo greičiau ten atsidurti. Kadangi niekas manęs čia ir nelaiko, išskubėsiu, kai tik būsiu pakankamai tam pasiruošęs. Bet kol kas perskaitysiu dar neskaitytas knygas, peržiūrėsiu nuostabiausius japonų animacijos šedevrus, nukeliausiu tranzu į kitą šalį, įlipsiu į auštą, aukštą kalną, pasimylėsiu su gražia mergina ir būtinai aplankysiu jūrą, juk po žeme – to padaryti negalėsiu. Jūros kvapą parsivešiu čionais į savo kaimą ir užsikasinėdamas prikalsiu jį ant viršaus. Tas kvapas atstos pačias gražiausias pasaulio gėles, žavinčiomis savo išvaizda, bei formomis. Man jų nereikia, man tereikia jūros. Tos vienos vienintelės, su kuria susišneku Jūros kalba ir kuri visada manęs išklauso ir supranta… Jei tik ji galėtų, ji tikrai ateitų į mano laidotuves…