Rašau naktimis, nes naktimis geriau rašosi. Šiąnaktinės (nors 5:00 jau tikriausiai reikėtų traktuoti, kaip ankstų rytą) maniškės gyvenimo pastabos, arba išvados rišasi būtent apie iššūkius.
Ar pastebėjote, kad žmonės visgi mėgsta iššūkius? Na taip, galbūt tik jų forma nebūna tokia akivaizdi. Tikrai ne kiekvienas ryžtųsi apkeliauti pasaulį, dviračiu apvažiuoti savo šalį ar šokti su guma nuo televizijos bokšto. Mes susikuriam savo mažus iššūkius, kuriuos kartas nuo karto įveikinėjam. Vieniems tai storos knygos perskaitymas, sudėtingos dainos akordų išmokimas, kitiems dietos laikymasis ar aukščiausio lygio pasiekimas RPG žaidime, puikiai apgintas referatas, 3 savaičių savanorystė kariuomenėje, ar galiausiai pasimylėjimas su mergina, su kuria dar nesimylėjai. Arba su dviem iškarto. Kiekvienam pagal poreikius, skant. Kaip, kad Barney iš How I Met… mėgsta sakyti: challenge accepted!
Įdomiausia tai, kad nors tai ir atrodo lyg bandymas kažkam kažką įrodyti, pasirodyti prieš kitus, tačiau taip būna išties rečiau. Dažniausiai kartelės iškeliamos patiems sau. Patys sau įrodinėjam, kad va, vis dar galiu šitiek pasiekti, jei kiek labiau pasistengsiu. Ir tada tikrai imam stengtis, atiduodam daug jėgų, dėmesio, susikaupimo, tai gali varginti, galim daug kartų failintis, tačiau pasiekę norimą rezultatą – jaučiamės velnioniškai gerai. Jausmas prilygsta, lyg būtum užlipęs į aukščiausią kalną (na gal tik peizažas ne tas pats).