Kasetės

Buvom mažas, jaunas berniukas, maždaug 10-14 metų, ir tada kasetės, kaip audio laikmena dar buvo visai populiarios. Pats tūrėjau ne vieną kasetę, kurią naudodavau dainų įsirašymui iš radijos. Išvis, radijas buvo kone pagrindinis mano užsiėmimas. Pasidarai pamokas ir vietoj teliko žiūrėjimo rinkdavausi radiją. Ten klausydavau pačios įvairiausios muzikos, įvairios informacijos, “skambink ir atsakyk” tipo žaidimus. Pamenu daugiausiai klausydavausi Radijo Centro. Po kiek laiko atsirado European Hit Radio, kuris buvo visa galva pranašesnis už RC. Taigi, klausydavausi šių radijo stočių ir mėgiamas dainas įsirašydavau į kasetes. Toks tada buvo man patinkančių dainų gavimas. Atsimenu, kaip gaudžiau ne vieną Eminem`o dainą.

Toks rašymas tūrėdavo savų trūkumų, dažniausiai daina būdavo kiek nukirpta pradžioj ir pabaigoj. Pradžioj, nes vos išgirdęs bėgdavai spausti įrašinėjimo mygtuko, tai kol tai padarydavai kelių sekundžių neįrašydavai. O pabaigoje nusikirpdavo, nes daina pereidavo į stoties šaukinį, kitą dainą, arba tiesiog radijo DJ`ėjaus žodžius.

Pamenu klausydavaus radijo, persirašinėdavau dainas ir pataliukais svajojau užaugęs dirbti radijo stoties Dj`ėjum. Kartais susimąstai, kad dar ir dabar tai tūrėtų būti labai smagus darbas. Na bet su žurnalistika sekasi prastai, tai ten patekti galimybės, kaip ir mažos .

Tai vat, tos svajonės vienaip ar kitaip reikšdavosi per žaidimus su draugais. Pirmieji žaidimai būdavo su pussesere. Atsimenu susigalvojom savo radijo stoties pavadinimą “Vaivorykštė” ir iš įvairių kompaktų, ar kasečių atradę patikusias dainas, jas perrašinėdavom į vieną kasetę, jas trumpai pristatydami. Tada tai atrodė labai rimtas darbas.

Vėliau su įrašinėjimu eksperimentavom kartu su Gvidu. Pamenu jis mėgdavo žaisti su kareivėliais, bei moliu. Sukurdavom karinę bazė, jis valdydavo kareivėlius (visokie Džekai, Džonai ir pan.), o aš būdavau pabaisa (plaukų segtukas) ir tuos vargšus kareivėlius galabydavau. Taip žaisdavom ir visą tai įrašinėdavom. Kodėl? Neįsivaizduoju, nes patys normaliai nė karto taip ir neperklausėm (nes būdavo labai nuobodu klausyt).

Na o vėliau su Giedrium ir kartas nuo karto prisijungiančiu Raimiu, visą tai perdarėm į juoko formą. Išliko ta pati “Vaivorykštė”, tik vat dainų praktiškai neleisdavom, o įrašinėdavom savo ekspromtu gimusius dialogus. Buvom susigalvoję įvairių laidų, kaip “Vaiduoklių valanda”, arba “Pokalbiai su Sigitu Ječėnu”. Skaitydavom įvairius anekdotus iš žurnaliuko “Flintas” ir patys žvengdavom juos perskaitę. Taip įrašydavom abi kasetės puses, o paskui porą kartų į metus vis paklausydavom ir mirdavom iš juoko. Juostoje buvo įamžinti legendiniai bajeriukai.

Taip buvo surašyta kone didžioji dalis mano tūrimų kasečių (jų tūrėjau gan nemažai).

Įdomiausia tai, kad gerai paieškojus, ko gero dar vieną ar kitą kasetę sugebėčiau ir atrasti. Būtų tikrai fun paklausyti mūsų vaikiškų balselių ir totalių nusišnekėjimų.