Dar jum nesakiau, bet pardavinėju savo laisvą laiką. Po dienas dvi, kartais po tris. Sekasi? Gerai sakyčiau, tik labai jau nesinori su juo išsiskyrinėt. Šnekasi jis su manimi, sako, kad patinku aš jam. Atsakau, kad jis man nelabai, bet užtat begalo reikalingas, o visvien imu ir parduodu. Nesu mėgėjas meluoti. Taip nutinka kartais tokių situacijų, kai kiek “padaugini” faktus ir nė pats to nesupranti. Dažniausiai meluoji tik tada, kai reikia. Juk pardavinėjant savo laivą laiką nesakysi, kad jis lėvas, kad nieko gero su juo nenuveiksi. Bet žinai, žmogus kitas ir vertybės kitos. Štai ateina mano laisvu laiku pasidomėt plonas dėdulė. Apžiūri, pakrutina savo smalsias mėlynas akis ir pradeda pasakoti, ką jis nuveiktų jei tokį tūrėtų. O vat suskis neperka, atrėžia, kad per brangu ir toliau dėsto savo požiūrį. Aš žmogus stengiuos būti tolerantiškas, tai išklausau ir gerbiu jo nuomonę, bet visai nesutinku su ja. Pavarau į šalį ir bandau kitiem potencialiem pirkėjam įsiūlyt. Dėdulė matyt užsižeidžia ir kitą kartą, kai daromi ypatingi pasiūlymai – ima ir atsisako. Na paties dėdulės reikalas. Nenori, tai ir neperka. Bus parduota kitam.