Atmerki akis ir tavo žvilgsnis iškart pagauna raudonai, mėlyną tolimo miesto portretą. ‘Nea, aš negyvenu mieste (dabar)’ – atsakau sau ir bandau ropštis iš lovos. Įdomiausia, kad nors raudonos spalvos gerokai mažiau, nei mėlynos bet visą dėmesį atkreipi tik į ją. Atsistoji ant kojų ir gali prisiekti, kad pajunti kraujo skonį burnoje. Tas skonis taip ir padiktuoja: reikia pas dantistą. Jau kokį pusmetį pas jį einu, bet matyt nemėgstu chalatų. Tiek nemėgstu, kad pats vieną turiu ir prisimenu jį, tik stovėdamas vidurį pievos. Žolė siekia kelėnus ir mintyse tik viena mintis: oj darbo būtų, jei motin sugalvotų, kad jei reik šitos pievos.