Pusė lito

Atmerki akis ir tavo žvilgsnis iškart pagauna raudonai, mėlyną tolimo miesto portretą. ‘Nea, aš negyvenu mieste (dabar)’ – atsakau sau ir bandau ropštis iš lovos. Įdomiausia, kad nors raudonos spalvos gerokai mažiau, nei mėlynos bet visą dėmesį atkreipi tik į ją. Atsistoji ant kojų ir gali prisiekti, kad pajunti kraujo skonį burnoje. Tas skonis taip ir padiktuoja: reikia pas dantistą. Jau kokį pusmetį pas jį einu, bet matyt nemėgstu chalatų. Tiek nemėgstu, kad pats vieną turiu ir prisimenu jį, tik stovėdamas vidurį pievos. Žolė siekia kelėnus ir mintyse tik viena mintis: oj darbo būtų, jei motin sugalvotų, kad jei reik šitos pievos.

Aplamai žolės pjovimas yra įdomus dalykas. Jei bandai vaidinti giltinę ir užbaiginėji žolių gyvenimus, vieną po kito, tai pradžioj smarkiai susinervini. Ima įsiūtis, kodėl turi tai daryti, bandai rasti paaiškinimus, bet galiausiai užsimiršti ir darai tai tiesiog ramia galva. Mintys skrajoja kažkur toli, toli… Ar taip būna su žmonėmis, kurie ištikro žudo? Pažudai kurį laiką – pripranti ir vėliau tai darai laisva valia, nė nesusimastydamas. ‘Labas, Tadai!’ ir tik cheksht ir žiūri kaip žemės trauka daro savo.

Kartais principai aukščiau tavo galvos ir net kai galva sako, kad gal… Tai dar aukštesnis veiksmų centras daro savo. Ne pirmas kartas, kai kažką darai ir suvoki, kad tai negerai. Bet visvien darai. Bet stengiuosi nesigailėti tuom kas jau padaryta, nes antrą kartą toje pat situacijoje viršutinis centras ko gero veiktų lygiai taip pat.

Taip besinarpliodamas savo susivėlusių minčių labirintuose bandau atrasti ar daug vertybių telpa pusėje lito? Einu su juo per kaimą ir pasitikėjimas visai kitoks ir nuotaika žvali, žiūrėk ir eisena net kitokia. Žinau, kad turiu daug daugiau, bet daugiau nesinori neštis – kiti nesupras. Dažniausiai pagalvoji, kad nusispjaut ant kitų, bet visvien vaikštai su puse lito, kad bent jau problemų neprisidaryti. Geriausia jum mėgautis vienam, tada nei kas aiškina, nei kam rūpi. Kiek turi, tiek pačiam ir užtenka.